Dviejų metrų gylio, trijų metrų ilgio, virš metro pločio, vienodomis medinėmis lentomis apdėta ir į žemę įkasta saugykla-slėptuvė – tokį dar XIV-ą amžių menantį radinį aptiko ne vienerius metus Kernavę ir jos apylinkes tyrinėjantys Vilniaus universiteto (VU) archeologai.
Kaip pasakoja tyrinėjimams vadovavęs VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedros doc. dr. Gintautas Vėlius, pagal istorinius šaltinius, vietoje, kur buvo aptiktas požeminis sandėlis, XIV-ame amžiuje turėjo būti sodyba.
Jis teigia, kad pirmiausia, Sidaro sodyba minima vadinamųjų kryžiuočių žvalgų aprašymuose.
„Vieno kelio į Lietuvos gilumą kontekste buvo paminėta Kernavė ir per du šauksmus nuo jos, maždaug du kilometrus aukštyn upe esantis Sidaro kiemas“, – pasakoja jis.
Prieš kelerius metus atlikti tyrimai su metalo detektoriais, kurių metu buvo atrasta vėlgi XIV-ą amžių menančių artefaktų, tik įrodė, kad kryžiuočių minėtoje vietoje tuo metu tikrai buvo gyventa. O lauką tiriant neinvaziniu būdu aptikti anomaliniai reiškiniai paskatino kasinėjimais patikrinti, ką šie rodo.
„Tai yra kažkokia tos sodybos savininko saugykla, matyt, maisto produktams, galbūt ropėms, tuomet jau augintoms, sunku kol kas pasakyti, – sako archeologas. – Bet kas paaiškėjo šiandien, grūdai šitoje dėžėje nesandėliuoti, jie yra sumesti iš kažkur kitur, matyt, sudegusio klėties kažkokio puolimo metu. Yra perdegę grūdai, paėmėme mėginius ir juos tiriame, bus nustatyta rūšinė sudėtis, jie, matyt, sudegė ir tiesiog čia buvo suversti.”
Jis pasakoja, kad konstrukcija išsilaikiusi pakankamai gerai, todėl yra iškalbinga siekiant suprasti Lietuvos viduramžių retesnių gyvenviečių ir kaimo gyvenimą.
„Tai yra labai informatyvus šaltinis, daug ką mums pasakys apie XIV-o amžiaus žemdirbystės lygį būtent Kernavėje, augintas rūšis, mitybą.
Dar įdomus momentas, pats kampas užglaistytas konstrukcijos molio tinko, matyt, kad vanduo nesisunktų. Matome kaip atrodė horizontalių lentų konstrukcija, kampuose dar matome ir kuoliukų liekanas, matyt, kad lentos nevirstų į vidų“, – sako jis.
Tačiau archeologas apgailestauja, kad sandėlyje nepavyko rasti artefaktų, kurie sufleruotų, kokia buvo tikrojo objekto paskirtis ir sodybos tikslas, bet mano, kad tai padaryti gali pavykti ateityje.
Lietuvos viduramžius pažįstame ne pilnai, tik iš miestų istorijos
Doc. dr. G.Vėlius pabrėžia, kad iki šiol labai menkai pažįstame Lietuvos viduramžių kraštovaizdį. Daugiausia yra tyrinėti vizualiai ir aiškiai matomi paminklai, tai yra piliakalniai, kurie naudoti viduramžiais gintis nuo kryžiuočių ir kalavijuočių, bei miestai, kaip Kernavė, Vilnius, senieji Trakai.
„Tačiau iš istorijos šaltinių, iš tų pačių kryžiuočių žinome, kad tarp tų miestų kraštovaizdis tam tikra prasme buvo užpildytas, bet informacijos, kur buvo vienkieminės gyvenvietės, kaip jos atrodė, informacijos turėjome labai mažai“, – pastebi archeologas.
Todėl šį atradimą žinių ir akiračio praplėtimui jis laiko itin reikšmingu. „Čia yra vienas pirmųjų atvejų Lietuvoje, kai pasinaudoju archeologinių tyrimų metodų galimybėmis pavyksta kažką realiai apčiuopti“, – džiaugiasi jis.
„Manyčiau, kad čia yra pradžių pradžia, gal ateinančiais metais pavyks apčiuopti ne tik to meto aruodo ar sandėlio, bet ir gyvenamojo namo vietą, gal pavyks išsiaiškinti kiemo struktūrą, veiklos zonas, kur gyventa, dirbta, ilsėtasi“, – tikisi kasinėjimus su komanda atlikęs doc. dr. G.Vėlius.
Sodyba galimai sudegė per kryžiuočių puolimus
Archeologas sako, kad šie tyrinėjimai yra tęstinis, daugiau nei 20 metų trunkantis darbas, nes pati Kernavė ir jos apylinkės turi stiprią istorinę reikšmę.
Paprastai Kernavė vadinama pirmąją arba senąja Lietuvos sostine. XIII-o amžiaus pabaigoje ir XIV-o amžiaus pirmoje pusėje ji buvo laikoma ne tik stambiausiu Lietuvos etninės kultūros centru, bet joje buvo įsikūrusi ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio rezidencija. Tačiau vėliau kraštas buvo nualintas dėl mūšių su Kryžiuočių Ordinu.
Per Kernavę XIV-ame amžiuje ėjo penki kryžiuočių maršrutai į pietrytinę Lietuvos dalį. 1365-aisiais prasidėjo kryžiuočių antpuoliai, kurių metu buvo sudegina Kernavės pilis, pasakoja doc. Dr. G.Vėlius. Nors gyvenvietė buvo atstatyta, 1390-aisiais, vėl kryžiuočiams puolant, pilį ir gyvenvietes padegė patys Kernavės gynėjai.
Todėl manoma, kad tyrinėta sodyba sudengė vieno iš šių puolimų metu.
„Išdegintos žemės buvo kryžiuočių taikyta taktika. Kur praeidavo kariuomenė, viskas absoliučiai buvo deginama, pastatai, pasėliai, plėšiami ūkiai, išvaromi gyvuliai, paimami grūdai, o ko nesugebėdavo paimti, tiesiog sudegindavo.
Tik antro puolimo atveju kernaviečiai pasimokė iš pirmo, tai net nebegynė Kernavės, o atsitraukė patys. Manyčiau, kad šį įvykį turėtume sieti su 1365-ais metais, kuomet dar bandyta gintis, bet, matyt, nepavyko“, – pasakoja archeologas.
Tai, kad sodyba degė, akivaizdu, sako jis. Tai įrodo ir patalpoje aptikti radiniai.
„Kas įdomu, kad rūsys turėjo ir antrinį panaudojimą. Buvo suverstos sudegusios krosnies liekanos. Galime spėti, kad kažkur šalia stovėjo gyvenamasis namas su pačia krosnimi, jis sudegė ir sodybą tvarkant ar atstatinėjant teko panaudoti rūsį kaip šiukšlių konteinerį“, – teigia jis ir neabejoja, kad šalia turėjo būti gyvenamoji sodyba.
Tyrinėjimai truko tris savaites, kuriame dalyvavo 13 Vilniaus universiteto studentų. Nors kasinėjimai pasibaigė, pats tyrimas bus tęsiamas laboratorijoje ir gali užtrukti pusę metų.
Šiuos archeologinius tyrinėjimus organizuoja Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija, vykdo – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros archeologai-tyrėjai.
Kernavės archeologinė vietovė (Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas) 2004-ais metais įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą. 2014 m. UNESCO Pasaulio paveldo komitetas 2014 m. UNESCO Pasaulio paveldo komitetas patvirtino Kernavės archeologinės vietovės išskirtinės visuotinės vertės aprašą.
