Pasak teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus, Baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už kūdikių palikimą nesaugioje aplinkoje, tačiau motinai, palikusiai naujagimį saugioje vietoje, negresia jokia atsakomybė.
R.Šimašius BNS teigė nesąs įsitikinęs, ar „gyvybės langeliai“ gali išsaugoti kūdikių gyvybes, tačiau jei yra nors menkiausia galimybė, jo nuomone, jie turėtų veikti.
Pasak ministro, galimiems neigiamiems „gyvybės langelių“ egzistavimo padariniams kelią turėtų užkirsti sklandus policijos ir kitų institucijų darbas.
„Policija turėtų užtikrinti, sakykime, tai, ar vaikas, kuris atiduotas į „gyvybės langelį“, nebuvo pagrobtas, o įstaigos, kuriose veikia „gyvybės langelis“, savo ruožtu turėtų visuomenei pranešti apie ten paliktą vaiką,“ – teigė ministras.
Pasak jo, „gyvybės langeliai“ Lietuvos žmonių sąmonėje turi tam tikrą vaizdinį, tačiau tai daugiau simbolis, kuris gali turėti labai įvairias formas, ir „gyvybės langelius“ gali steigti ne tik gydymo įstaiga, bet ir kūdikių, vaikų namai.
R.Šimašiaus nuomone, nors šia tema daug šnekėta, veiksmų nesiimta todėl, kad bijoma teisinių padarinių, o pačios institucijos taip pat nesiėmė konkrečios iniciatyvos.
Tačiau Teisingumo ministerija išaiškino, jog motinai, palikusiai naujagimį saugioje vietoje, negresia jokia atsakomybė. „Iš principo, atskiras teisės aktas nėra reikalingas“, – sakė ministras.
Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktorė Petronėlė Valatkevičienė BNS teigė, kad buvo ne viena priežastis, kodėl „gyvybės langelių“ idėją praktikoje planuojama įgyvendinti tik dabar, nors apie ją diskutuota jau keletą metų.
Jei per metus nužudomi 5–6 kūdikiai, motinos geriau juos atneštų mums, mes užauginsime, – P.ValatkevičienėKūdikių namų direktorės teigimu, abejota, ar teisinga, jog mama, palikusi kūdikį, turėtų visam laikui atsisakyti į jį pretenzijų. Tačiau, pasak P.Valatkevičienės, įvaikinimo atveju motina taip pat nustoja gauti informaciją apie savo atžalą bei ją įvaikinusius asmenis.
„Nemanau, kad Lietuvoje būtų daug vaikų paliekama „gyvybės langeliuose“, bet, jei per metus nužudomi 5–6 kūdikiai, motinos geriau juos atneštų mums, mes užauginsime“, – kalbėjo kūdikių namų direktorė.
P.Valatkevičienės teigimu, „gyvybės langelio“ minėtuose kūdikių namuose idėjos autorė yra Seimo narė Asta Baukutė.
Pasak parlamentarės, šiuo metu pagrindinės diskusijos vyksta dėl anonimiškumo, o sprendimai nepriimti anksčiau dėl atsakomybės baimės.
Civilinis kodeksas numato, kad jei tėvystės ar artimos giminystės ryšiai nuo vaiko radimo dienos nenustatomi per 3 mėnesius, vaikui nustatoma nuolatinė globa–rūpyba. Kritiniu momentu išgelbėjus gyvybę, A.Baukutės manymu, minėtasis 3 mėnesių laikotarpis leistų moteriai prisipažinti ir susigrąžinti kūdikį.
Pasak Seimo narės, šiuo metu vyksta konsultacijos su Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Alytaus gydymo įstaigomis, o pirmasis „gyvybės langelis“ turėtų pradėti veikti gruodžio pabaigoje ar sausio pradžioje.
„Ar sunkmetis, ar ne sunkmetis, yra kategorija mamų, kurios palieka vaikus šiaip ar taip,“ – BNS sakė A.Baukutė.
Vidaus reikalų ir Sveikatos apsaugos ministerijos yra oficialiai pritarusios „gyvybės langelių“ steigimui vaikų globos ar sutrikusio vystymosi kūdikių namuose bei ligoninėse.
Šiuo metu taip pat dirba socialinės apsaugos ir darbo ministro Donato Jankausko įsakymu sudaryta tarpinstitucinė darbo grupė neonatocido ir anoniminio naujagimių palikimo nesaugioje vietoje klausimams spręsti, kuri savo išvadas turėtų pateikti iki 2010 metų sausio 1 dienos.
Paprastai „gyvybės langelis“ įrengiamas gimdymo namų sienoje. Tai – speciali kapsulė, į kurią iš lauko įdėjus naujagimį, budintį personalą pasiekia perspėjimo signalas ir specialistai pasirūpina vaiku, kuriuo nenori rūpintis mama.
Pirmasis pasaulyje „gyvybės langelis“ įrengtas XII amžiaus pabaigoje Vatikane. Prancūzijoje „gyvybės langeliai“ atsirado XVII amžiuje, o pirmieji šiuolaikiniai „gyvybės langeliai“ 2000 metais įrengti Vokietijoje ir veikia Šveicarijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Japonijoje, Italijoje, Belgijoje, Slovakijoje, Vengrijoje bei JAV.
