– Kada sužinojote, kad esate gimusi tokiu būdu?
– Mama mums su sese apie tai pasakė po mūsų 18-to gimtadienio. Maždaug po savaitės, kai baigėsi visi sveikinimai, buvo gautos visos dovanos, atėjo pas mus į kambarį mama tokiu rimtu veidu. Net pagalvojau – Dieve mano, ką mes dabar padarėme?
Pokalbį ji pradėjo labai įdomiai, iš toli – „štai jums 18 metų, užaugote, kokios šaunios esate“. Aš klausau ir galvoju: tuoj pasakys, kad esame įvaikintos. O mama sako: „Nešiojau paslaptį 18 metų ir dabar manau, kad esate pakankamai suaugusios žinoti, jog esate pirmosios Lietuvos pagalbinio apvaisinimo būdu gimusios dvynukės.“ Sesė pradėjo verkti, aš – juoktis. Klausiu: „Ko čia verki?“ O ji: „Aš dabar netikra jaučiuosi.“ Kokia dar netikra...
Sesė pradėjo verkti, aš – juoktis. Klausiu: „Ko čia verki?“ O ji: „Aš dabar netikra jaučiuosi.“
Pasiklausėme, ar jie abu yra mūsų tėvai. Taip. Taigi niekas nepasikeitė, genai tie patys, tėvai tie patys, mes nuo šios žinios taip pat juk nepasikeitėme.
– Kokia buvo tolesnė jūsų reakcija?
– Su sese iš karto puolėme prie kompiuterio ieškoti informacijos. Apie pagalbinį apvaisinimą jau buvome šiek tiek girdėjusios. Aš galbūt žinojau daugiau, nes nuo jaunų dienų domėjausi medicina. Mama pasakė gydytojos vardą ir pavardę, atradome nemažai jos interviu. Taip pat radome informaciją, kad 1993 m. buvo atlikta pirma pagalbinio apvaisinimo procedūra, o 1994 m. sausį gimė pirmosios dvi mergaitės.
Vėliau mamos klausėme detalių. Mama pasakojo, kad kartu su mano tėvais atlikti šią procedūrą į Londoną vyko dar keturios poros, nes galimybių tai padaryti Lietuvoje dar nebuvo. Procedūra pavyko tik mano mamai. Į jos gimdą buvo įkelti du embrionai ir abu prigijo.
– Ar mamai buvo lengva ryžtis tokiam sprendimui?
– Iš mamos pasakojimo sužinojau, kad iš pradžių tėvai neskubėjo, norėjo atsistoti ant kojų, o kai nusprendė jau turėti vaikų, mama negalėjo pastoti. Prasidėjo nerimo metas.
Ko tik ji neišbandė: pradedant medicininėmis procedūromis, pavyzdžiui, atliko skausmingą procedūrą, kuris liaudiškai vadinamas „prapūtimu“, laparoskopiją, kuri patvirtino, kad ji negali pastoti natūraliu būdu, baigiant įvairiais žolininkais ir užkalbėtojais. Net bažnyčioje ėmė dažniau lankytis. Visai atsitiktinai ji pateko pas gydytoją, kuri rinko grupę pagalbinio apvaisinimo procedūrai ir pasiūlė mano tėvams prisijungti. Jie nesvarstydami sutiko.
Kaip pasakojo mama, grįžus laukė nerimo dienos, o kai sužinojo, kad laukiasi, apėmė begalinis džiaugsmas. Ir su kiekvienu mėnesiu šis džiaugsmas stiprėjo, nes tvirtėjo viltis, kad pavyks išnešioti.
Tačiau tėvai slėpė nuo visų šią informaciją. Pasakė tik artimiausiems žmonėms, kadangi bijojo neigiamų reakcijų. Aš pati neslepiu savo gimimo būdo. Jei ši tema atsiranda viešo pokalbio metu, aš niekada nenutylėsiu, o jei kas nors bandys kritikuoti šias procedūras, taip pat niekada nenutylėsiu. Mano manymu, tai iš tiesų yra medicininis stebuklas.
Lietuvoje man apie tai šnekėti daug neteko, tačiau Anglijoje turiu nemažai draugų, kurie bandė arba galvoja apie pagalbinį apvaisinimą. Tai nėra tabu. Ir visada padrąsinu juos sakydama, kad ir aš esu viena tų laimingųjų, gimusių naudojant būtent šią procedūrą. Todėl ir mamai sakau – čia yra kuo džiaugtis, todėl tikrai nereikia gėdytis. Žmonės dažnai mano, kad mes kažkokie kitokie – ne iš mėsos ir kraujo. Ir su draugu kartais pajuokaujame – aš iš mėgintuvėlio, todėl geresnė ir stipresnė. Aš tikrai turiu kuo džiaugtis, aš gyvenu.
– Su sese gimėte iš skirtingų embrionų. Ar esate panašios?
– Nesame identiškos dvynės. Gimėme iš dviejų skirtingų embrionų, todėl esame du skirtingi žmogiukai. Skiriamės ir išvaizda, ir charakteriu. Sesuo menininkė, ji labai gabi – šoka, dainuoja, groja gitara, piešia, yra išmokusi daryti gelinių nagų priauginimus, tatuiruotes. Man net pavydas kyla stebint jos artistišką gyslelę. O aš net šuns negalėčiau nupiešti ant popieriaus lapo, tačiau, kiek save prisimenu, visada buvau akademikė, man svarbiausia – mokslas, knygos.
Agnė sako, jog gerai būti skirtingomis, galime vieną kitą papildyti. Tačiau kadangi abi esame ožiaragės, dažnai mėgstame pasiožiuoti, diktuoti savo taisykles ir, apskritai, mėgstam viską taip, kaip mėgstam mes. Visą laiką dalinomės vienu kambariu, natūralu, kad ir pasibardavome, ir pasipykdavome, ir nekalbėdavome viena su kita.
Daugiausiai pykčių turbūt būdavo dėl televizoriaus, kai sesuo vėlai vakare norėdavo žiūrėti filmą, o aš norėdavau miegoti. Tačiau šie konfliktai greitai baigėsi, kai sesuo pradėjo naudoti ausinukus. Atstumas – Anglijoje gyvenu jau trejus metus – mūsų ryšį tik sutvirtino. Nėra taip, kad negalime gyventi viena be kitos, bet pasiilgstame.
Beje, vaikystėje buvome išdykusios, nors iš esmės vaikystė buvo tokia, kokia ir visų: kiemas, draugai, kamuolys, mokykla, mamos kotletai su bulvių koše, dviratis, nubrozdinti keliai, ilgos kasos. Kaip Agnė sako, ji buvo tikroji padauža, o aš sekiojau visur iš paskos. Kartą, pamenu, radome namuose maišą cemento. Tėtis nedidelį remontą namie tada darė, o mes nesupratome, koks čia maišas ir kokie miltai jame. Tai sumanėme „košę išvirti“, o tą košę, žinoma, ant sienos užtepti. Kai tėtis grįžo namo, buvo nelabai maloniai nustebintas.
– Kodėl pasirinkote biomedicinos studijas?
– Iš pradžių norėjau stoti į tikrąją mediciną ir tapti gydytoja, tačiau norint šias studijas pasirinkti Anglijoje, reikia turėti anglišką išsilavinimą. Lietuvoje studijuoti visiškai netraukė – net nepildžiau ir nesiunčiau formų, nors greičiausiai būčiau įstojusi. Išsiunčiau užklausas į penkis universitetus Anglijoje, po to visas jas atšaukiau ir išsiunčiau į dar vieną – į Grinvičo universitetą, nes buvau nusprendusi, kad noriu važiuoti į Londoną. Ir mane priėmė.
Biomedicinos mokslas labai platus – gali rinktis tiek farmaciją, tiek maisto pramonę, tiek darbą su naftos produktais ar kitomis cheminėmis medžiagomis. Apie specializaciją pradėjau galvoti antraisiais studijų metais. Iš pradžių mąsčiau apie kardiologiją, t.y. jos biomedicininę pusę laboratorijoje, tačiau vėliau šovė mintis – o kodėl gi ne pagalbinis apvaisinimas?
Man visada norėjosi tokio darbo, kuris duotų apčiuopiamų rezultatų, o ne taip, kad tiesiog kasdien eini į darbą, atlieki tyrimus ir tiek. Pagalbinio apvaisinimo metu tu matai realias poras, kurios ateina pas tave su prašymu, ir tu bandai suteikti joms gyvenimo džiaugsmą. Pagalvojau – jeigu turiu galimybę eiti tuo keliu, kodėl nepasirinkus kelio teikti laimę šeimoms.
Anglijoje yra labai daug nevaisingų porų, jos investuoja daug pinigų, laiko, sveikatos, kad susilauktų vaikų. Todėl man labai liūdna, kai Lietuvos politikai bando kištis į mokslą. Ne politikams spręsti, kiek embrionų reikia sukurti, tai gydytojų ir šeimos reikalas.
– Dabar dirbate laboratorijoje. Ką ten veikiate?
– Darbas laboratorijoje mane traukė nuo mokyklos laikų. Tiesa, aš dirbu maisto pramonėje – tiriame maisto produktus, dėl produktų gedimą bei infekcines ligas sukeliančių mikroorganizmų skaičiaus nustatymo.
Darbą susiradau bakalauro studijų pabaigoje ir nusprendžiau metus padirbėti, kad turėčiau daugiau supratimo ir patirties, koks tai darbas. Po metų grįšiu į mokslus, kurie man labai patinka.
