Šią savaitę Vilniuje viešėjęs tarnybą baigęs diplomatas interviu BNS teigė, kad naujų grėsmių akivaizdoje Europos Sąjunga (ES) turi glaudžiau bendradarbiauti gynybos srityje.
– Ar pokyčiai, kuriuos matote šiandien Lietuvoje, yra tai, ko tikėjotės 1991 metais atvykęs dirbti į Lietuvą?
– Tikrai ne. Vilniuje pirmą kartą apsilankiau dar sovietmečiu, kai dirbau ambasadoje Maskvoje. Tuomet vykdavome kaip turistai, nes nepripažinome Lietuvos aneksijos. Atmosfera buvo gana nyki, nors jau tada buvo matyti akivaizdūs skirtumai nuo Rusijos, pamenu, kad daugybė rusų norėjo atostogauti Lietuvoje.
Paskelbus nepriklausomybę, matėme, kad Lietuva imasi lyderystės, ypač Vytauto Landsbergio asmenyje. Po 1991 metų pučo žlugimo Prancūzijos užsienio reikalų ministras per televiziją paskelbė, kad pripažįsta Baltijos šalių nepriklausomybę. Praėjus kelioms minutėms sulaukiau skambučio, kad pasiuntiniu būsiu aš ir rytoj laukia oro uoste. Tai buvo rugpjūčio 26 dieną. Po trijų dienų susitikau su V.Landsbergiu. Visi bandė pirmieji įteikti skiriamuosius raštus, mus aplenkė danai. Bet mes tapome pirmąja ambasada su visa tarnyba rūpintis diplomatine, kultūrine, prekybos veikla, ir 1992 metais galėjome priimti prezidentą Francois'ą Mitterand'o. Jaučiu nostalgiją tiems laikams, bet įvykę pokyčiai stulbina.
– Praėjus ketvirčiui amžiaus, lietuviai yra susirūpinę dėl Rusijos imperializmo. Ar matote pagrindo nerimauti dėl Rusijos agresijos?
– Sudėtingas klausimas. Manau, kad Baltijos šalys yra išskirtinis atvejis, jos atstatė valstybingumą, kurį turėjo anksčiau. Žinoma, kai kuriuos rusus erzina šių trijų šalių sėkmė, kai jiems tai nepavyko.
Ukraina ir Baltarusija Rusijai yra daug jautresnis klausimas. Kremliui rizikinga, kad jos kuria kitokias valstybes, kad vyksta konkurencija tarp dviejų modelių – valdžios vertikalės ir liberalios santvarkos, besiremiančios į europinius pamatus.
– Ką atsakytumėte lietuviams, abejojantiems, ar prancūzai rizikuotų branduoliniu karu su Rusija, kad gintų Baltijos šalis?
– Kremlius visada bando ribas, bet jie yra atsargūs. Jei įvertintume tikrąjį galios balansą, Rusijai dar toli iki NATO. Jie gali ką nors išprovokuoti, bet negali išlaikyti pranašumo. Matome, kas vyksta Sirijoje, jie ten gali įstrigti ilgam. Vyksta testavimo, provokacijų žaidimai, bet jaučiu, kad Rusija neperžengs ribos. Būčiau nustebęs, jei jie taip rizikuotų, nes kaštai būtų milžiniški. Rusija turi savų ekonominių, socialinių problemų. Jei būčiau rusas, nerimaučiau dėl savo šalies ateities.
– Lietuvoje su nerimu stebima Prancūzijos prezidento rinkimų kampanija. Marine Le Pen laikoma atvirai prorusiška, bet abejonių kelia ir nuosaikių dešiniųjų favorito Francois Fillono kalbos apie tai, kad Vakarai provokuoja Rusiją, draugystė su V.Putinu. Ar šie rinkimai gali lemti prorusiškesnę Prancūzijos politiką?
– Marine Le Pen atveju, be jokios abejonės. Pavojus dėl kraštutinės dešinės populistinių judėjimo kyla ne tik Prancūzijai, bet daugeliui Europos šalių. Dėl F.Fillono – galbūt jis jautresnis dėl Rusijos, tai nelengvas klausimas. Turime išlaikyti galimybę deryboms. Šiuo metu kontaktai palaikomi per Minsko grupę. Sudėtinga pasakyti, kaip jie elgsis, jei bus išrinkti. Akivaizdu, kad Prancūzijoje šiais klausimais vyksta diskusija. V.Putino įvaizdis Prancūzijos visuomenėje nėra geras, bet turime atskirti Kremlių ir Rusiją.
– Užsiminėte apie kraštutinių jėgų pavojų Europai. Ar sutinkate su savo šalies premjero perspėjimu, kad ES gresia suskilti?
– Be abejo, yra rizika. Bet situacija atveria ir naujų galimybių. Iki šiol bet kokią svarbią pažangą lėmė spaudimas. Ilga laiką buvome įsitikinę, kad Europa juda teisinga linkme, kad bendri ekonominiai ir kultūriniai interesai padės gyventi bendruose namuose. Galbūt buvome per dideli optimistai ir pernelyg pasyvūs. Turime prisitaikyti prie naujos situacijos, turėti Europos viziją. Galima pasinaudoti šia proga sukurti solidesnį pagrindą.
Turime susirūpinti ir savo saugumo problema. Buvome įsitikinę, kad taika atėjo amžiams. Pasaulis tampa sudėtingesnis, turime prisiminti savo atsakomybę. Prancūzija čia turi atlikti savo vaidmenį.
– Lietuva iki šiol skeptiškai vertino ES gynybos iniciatyvas, kad jos nedubliuotų NATO, nemažintų JAV vaidmens. Ar siūlytumėte keisti šią poziciją?
– Manau, turime tai daryti. Tai nereiškia, kad NATO praranda savo raison d'être (būties prasmę), bet turime būti aktyvesni, efektyvesni, daugiau bendradarbiauti. Saugumui finansuoti turime skirti prioritetą, tai aktualu ir Prancūzijai. Nors mūsų kariuomenė stipriausia Europoje, turime ją modernizuoti. Tai ne tik didžiųjų šalių atsakomybė, tai visų atsakomybė. Barackas Obama paskelbė posūkį į Aziją, taigi turime atsižvelgti į besikeičiantį balansą, prioritetus.
– Ačiū už pokalbį.
----------
Ph. de Suremainas ambasadoriumi Lietuvoje buvo 1991-1996 metais. Jis taip pat yra dirbęs Prancūzijos atstovybėse Maskvoje, Minske, Tel Avive ir Teherane.
