Kumečių gyvenvietė buvo tarp Gumbinės ir Įsruties, prie plento, jungiančio Eitkūnus su Karaliaučiumi. 1533 m. minimas Hof Hagen dvaras, aplink kurį kūrėsi lietuvininkų kumečių sodybos.
Prūsijos karalienės Luizės, Pestalocio idėjų šalininkės, skyrusios lėšų mokytojų seminarijai įsteigti, garbei Kumečių kaimą lietuvininkai pavadino Karaliene. Vėliau vokiečiai jį pervadino Luizenbergu.
Karalienės seminarija buvo vienintelė Rytų Prūsijos aukštesniojo mokslo įstaiga, kur ilgą laiką dauguma disciplinų dėstyta lietuvių kalba.
Pirmosios auklėtinių laidos ruošimas seminarijoje prasidėjo 1813 m. Buvo pakviesti 25 mokiniai – našlaičiai ir neturtingų lietuvininkų vaikai. Valstybės remiami, jie gavo pradinį išsilavinimą (religinės žinios, vokiečių ir lietuvių kalbos, aritmetika, piešimas, giedojimas, kiek vėliau – istorija, geografija, gamtos mokslai), o nuo 17 metų buvo ruošiami kaip kaimo pradinių mokyklų mokytojai.
Seminarija netrukus įkūrė savo chorą ir styginių instrumentų orkestrą, koncertuodavo per mokyklos ir kitokias šventes.
Gyvenimo sąlygos seminarijoje buvo spartietiškos. Vaikai buvo mokomi savarankiškumo, visus darbus, kurie buvo jų jėgoms, darydavo patys: šalia esančiame žemės sklype augino daržoves, netgi patys siūdindavosi vasaros drabužius. Batus gaudavo tik per šventes, o šiaip avėdavo klumpėmis (beje, tą patį darė ir pedagogai bei pats direktorius). Maistas buvo kuklus, bet niekas nebadavo.
Pirmasis seminarijos direktorius K.Celeris laikėsi požiūrio, kad jaunuolio moralė geriau susiformuoja griežtos dienotvarkės sąlygomis.
Mokiniai keldavosi 5 val. ryto, prausdavosi, susitvarkydavo miegamąjį, būtinai pasimelsdavo. Pirmoji pamoka prasidėdavo 6 val. Po jos vaikai eidavo pusryčiauti. Po pusryčių – laikas buitiniams reikalams. Pamokos tęsdavosi nuo 8 iki 11 val. Po to vaikai eidavo sportuoti į parką. Šiltu metų laiku bėgiodavo, žaisdavo judrius žaidimus, žiemą – slidinėdavo ir čiužinėdavo. 12 val. – pietūs. Nuo 13 iki 16 val. – vėl pamokos. Pasistiprinę duona, bėgdavo į kiemą pažaisti. 17 val. – atgal į klasę. Mokymosi laikas pasibaigdavo 18 val., po to valanda – saviugdai. 19 val. – vakarienė, nuo 20 iki 21 val. – knygų skaitymas ir tada miegas.
Į pamokas, valgyklą ar miegamąjį kviesdavo trimitas (skambučio dar nebuvo).
Atostogų nebūdavo. Netgi Kalėdos ir Velykos būdavo švenčiamos mokykloje. Tėvai savo atžalas galėjo aplankyti tik du kartus per metus.
1812 m. griežtumu pasižymėjęs Celeris buvo išleistas į pensiją.
Našlaičiai ir neturtingų tėvų vaikai, kurie valstybės lėšomis būdavo išlaikomi internate, pradiniam ugdymui buvo priimami tik pirmaisiais seminarijos veikimo metais. 1817 m. Gumbinės departamento įsakymu Karalienės mokymo įstaiga tapo dvipakope. Pirmoji pakopa – 11-16 m. vaikų ugdymas (mokytis atvykdavo jau baigusieji parapines mokyklas); antroji – mokytojų seminarija 17-20 metų jaunuoliams.
Pirmoji pakopa seminarijoje dar gyvavo dešimtį metų. Dėl pernelyg didelių išlaidų 1828 m. paskutiniai pirmosios pakopos mokiniai po konfirmacijos buvo paleisti namo.
Nuo tol parengiamuosius kursus būsimiems seminaristams valdžios prašymu rengdavo pastoriai ir parapinių mokyklų precentoriai. Nuo 1843 iki 1849 metų tokius kursus (preparandumus) jau rengė ir pati Karalienės seminarija. Jie trukdavo dvejus metus. Po to seminaristai mokydavosi dar trejus metus. Auklėtiniai buvo lavinami ne tik dvasiškai, protiškai, bet ir fiziškai, mokomi sodininkystės ir kitų kaimo ūkio darbų. Karalienės seminarija turėjo mokomąjį sodą ir bityną.
XIX a. pirmoje pusėje buvo mokoma remiantis Pestalocio pradinio ugdymo metodikomis, nuo antrosios šio amžiaus pusės įsigalėjo pietizmo ideologija.
XIX a. pirmoje pusėje buvo mokoma remiantis Pestalocio pradinio ugdymo metodikomis, nuo antrosios šio amžiaus pusės įsigalėjo pietizmo ideologija.
1857-1867 m. buvo pastatyta varpinė, kur sekmadieniais ir per šventes vykdavo mišios. Seminaristams nebereikėdavo pėsčiomis eiti į Įsrutį ar Išdagus. 1859 m. šie seminarijos maldos namai netgi gavo savarankiškos bažnyčios statusą. Pirmasis jos pastorius buvo Adolfas Rudaitis.
XIX a. antrojoje pusėje buvo pastatyti trys nauji pastatai (mokymo ir ūkio reikmėms), trys gyvenamieji namai dėstytojams. Klestėjo sodas ir parkas. Seminarija netgi turėjo savo nedideles kapines. Joje gyveno ir mokėsi apie 90 auklėtinių, kiekviena laida – po trejus metus. Baigiantis XIX amžiui, buvo pereita prie 4 metų mokymosi trukmės. Seminaristų padaugėjo.
XIX a. 7-ajame dešimtmetyje galutinai nusistovėjo priėmimo tvarka. Atrinkti parapinių mokyklų mokiniai, likus dviem savaitėms iki stojamųjų egzaminų, turėdavo parašyti direktoriui prašymą lietuvių kalba (vėliau – dar ir vokiškai), taip pat autobiografiją (curriculum vitae), pridėti parapijos mokyklos rekomendaciją, pastoriaus surašytą mokinio ir jo tėvų moralinę charakteristiką, krikštynų ir konfirmacijos pažymas. Dar vėliau reikėdavo pridėti ir pažymą apie skiepus ir tėvų raštišką garantiją, kad atžalą jie finansiškai išlaikys trejus metus. XIX a. 7 deš. mokslai kainavo nuo 15 iki 24 talerių, priklausomai nuo grūdų rinkos kainos. Tai buvo nemenka suma.
1872 m. buvo išleista instrukcija, reglamentuojanti pedagoginių švietimo įstaigų veiklą. Pareikalauta, kad mokytojų seminarijos turėtų savo ugdymo planą. Auklėtiniai turėjo nepriekaištingai mokėti religinius dalykus, vokiečių kalbą, turėti skaičiavimo, geometrijos, piešimo, dainavimo, gimnastikos, rankdarbių pagrindus.
Ties XX a. slenksčiu į mokymo programas pateko užsienio kalbos.
1873 m. mokyklose buvo įvestas dėstymas vokiečių kalba. Seminarijoje mokėsi jaunuoliai iš Gumbinės, Įsručio, Tilžės, Stalupėnų, Darkiemio, Ragainės, Pilkalnio, Pakalnės, Šilokarčemos, Geldapės apskričių, todėl lietuvių kalba seminarijoje liko kaip mokomasis dalykas (nes buvo reikalinga kaimo vietovėse). Tik 1882 m., kai Ragainėje buvo atidaryta mokytojų seminarija, kuri ėmė ruošti pedagogus lietuviškoms sritims, lietuvių kalbos mokymas Karalienėje buvo nutrauktas.
Ties XX a. slenksčiu į mokymo programas pateko užsienio kalbos.
Mokyklos direktoriais dirbo ir du lietuvininkai: 1891-1898 m. – Julius Romeikis, 1898-1904 m. – Valteris Tomušaitis.
Per šimtą metų, iki 1911-ųjų, Karalienės seminarija parengė 2 208 mokytojus. Iki 1926 m. ją baigė 2 385 absolventai.
Šaltinis. Aleksas Bartnikas, „Mokytojų seminarija Karalienėje“ ir kt.
