Pustrečio tūkstančio kilometrų aplinkos ministro patarėjo kelionė išilgai Europą autobusais ir traukiniais, keltu ir pasidalinta vieta automobilyje, kad tik nereikėtų skristi lėktuvu – taršiausiu kelionės būdu. Vis dėlto... ar tikrai taršiausiu? Kaip parodys šis kelionės į Klimato kaitos konferenciją eksperimentas, individualiai tenkanti anglies atsakomybės dalis skrendant lėktuvu kitą kartą gali būti ir mažesnė.
Klimato aktyvistai kaltina politikus veidmainiavimu: nors Klimato kaitos konferencijoje pasisakantys lyderiai iš tribūnos patys reikalauja už savo žodžius atsakyti veiksmais, absoliuti dauguma vis dėlto keliauja oru. Ir Lietuvos delegacija ne išimtis. Štai net COP26 konferencijos šeimininkas, britų premjeras Borisas Johnsonas praėjusį trečiadienį, užuot iš Glazgo į Londoną 11 valandų važiavęs traukiniu, išlėkė lėktuvu – ir net ne komerciniu, o privačiu. Neseniai iš Italijos jis ir princas Charlesas skrido atskirais privačiais lėktuvais, užuot susiglaudę į vieną ir bent taip pasidaliję asmeniui tenkantį ekologinį pėdsaką.
Kas neįmanoma premjerui, gal bus įmanoma patarėjui. Nutariau savo kailiu išbandyti, ko vertos tvaresnės kelionės ir kiek jos praktiškos laiko, išlaidų, o pirmiausia – anglies pėdsako kriterijais. Aplinkos ministerija į komandiruotę alternatyviu transportu neišleido, nes taip būtų išaugusios kelionpinigių sąnaudos (vietoje vienos kelionės dienos susidarytų bent trys). Iš pradžių tai atrodė paradoksalu, ir tik pasiekęs tikslą įvertinau, kad visiškai racionalu.
Pasiėmiau atostogų ir į komandiruotę išsiruošiau asmeninėmis lėšomis. Išsikėliau tikslą išbandyti kuo įvairesnių transporto būdų. Pagrindiniai bilietai iki Didžiosios Britanijos atsiėjo apie 200 eurų, bet jau kelionės metu sąnaudos padidėjo trečdaliu – iki 300 eurų. Pasitikrinau: jeigu būčiau norėjęs, kelionei pigiomis avialinijomis man būtų užtekę vos 30 eurų – tai yra 10 kartų mažiau.
Vadinasi, lėktuvu nukeliaučiau bent tris kartus greičiau ir dešimteriopai pigiau. Kaip tai įmanoma?
Taip yra todėl, kad mūsų planeta yra apgailėtinai pigi.
Bet apie viską nuo pradžių. Nuo Vilniaus iki Glazgo.
Vilnius-Balstogė
Per Vėlines šiame reise nedaug keleivių, važiuojame erdviai išlaikydami padorų rekomendacinį atstumą. Augustave žmonių įlipa jau daugiau, vienas vis pakosėja, todėl paprašau užsidengti veidą kauke. Kognityvinis disonansas: kuo daugiau įliptų žmonių, tuo kelionė būtų ekologiškesnė ir man tenkantis ekologinis pėdsakas – mažesnis, vis dėlto koronos kreivei Europos šalyse vėl kylant į viršų norisi ir daugiau saugumo.
Nuvažiavęs 240 km į savo sąskaitą įsirašau 25 kg anglies dioksido emisijų. Daugoka, bet mažiau, nei būtų tekę automobilyje. Toks pat skaičius keleivių tipiniame „Airbus“ lėktuve būtų sukūręs kelis tūkstančius kilogramų šiltnamio dujų vienam keleiviui.
Balstogė-Poznanė
Kaip apskaičiuoju savo ekologinį pėdsaką? Galima naudotis standartizuotomis platformomis, tačiau aš vadovaujuosi emisijomis pagal faktą. Nuvažiuotą atstumą susieju su variklyje sudegintu dyzeliu ir padalinu šitas sąnaudas iš keleivių skaičiaus. Dar vykdamas į Paryžiaus klimato kaitos konferenciją įsiminiau, kad autobusai išsiurbia bent 25 l/100 km dyzelio. Sudegdamas litras dyzelino į atmosferą išleidžia 2,7 kg anglies dioksido. Tad tokia ir bus ta formulė, nustatanti atsakomybę kiekvienam keleiviui už kiekvieną kilometrą.
Autobuse Vakarų link jau tirščiau žmonių, nors kas antra vieta laisva. Kaukę dėvi retas, gale kažkas kosti. Nusprendžiu, kaip buvau suplanavęs, nebesiveržti iki Berlyno nakvodamas autobuse, todėl išlipęs Poznanėje pasinaudoju paskutinės minutės pasiūlymu simpatiškame viešbutėlyje. Poznanė naktį žavinga. Nuo stoties iki viešbučio su didžiule kuprine ant pečių pasišvilpdamas nuriedu nuomotu paspirtuku – jam paimti užteko jau įdiegtos programėlės, kurią naudoju ir Lietuvoje, pasaka: dalijimosi ekonomika yra planetos išsaugojimo garantas.
Nors 500 km kelionė iki Poznanės buvo dvigubai ilgesnė negu iki Balstogės, su tokia gausia bendrakeleivių kompanija padalintas ir man tenkantis anglies pėdsakas dvigubai mažesnis: 11,5 kg CO2.
Poznanė-Berlynas
Dar iš vakaro per dalijimosi vieta automobilyje platformą „Bla Bla Car“ susisiekęs su lenku Michalu, po pietų už 10 eurų jau atsirandu Berlyne. Michalas vairuoja ir lietuvių mėgstamą tojotą, kuri sudegina 7 l/100 km dyzelino. Sutapimas: šioje kelionės dalyje susidaro beveik identiškas ir atstumas (260 km), ir ekologinis pėdsakas (25 kg), kaip atkarpoje nuo Vilniaus iki Balstogės.
Be manęs, Michalas vienas pats būtų iššvaistęs 50 kg anglies „kapitalo“. Būdamas jo pakeleivis, šitą šiltnamio dujų naštą dalinuosi kartu. Kartu keliavo ir vairuotojo pliušinis vėžlys, bet jo neskaičiuojam.
Kokia iš viso prasmė matuoti savo ekologinį pėdsaką? Internete kiekvienas gali lengvai įsivertinti individualias šiltnamio dujų emisijas šimtuose svetainių, tarp jų ir lietuviškose. Asmeninio anglies pėdsako matavimas, kaip sąmoningumo pratybos, padeda įsivertinti, kokio rango pats esi teršėjas.
Vis dėlto šita praktika sykiu atitraukia dėmesį nuo svarbesnių dalykų – tai yra Didžiųjų Planetos Teršėjų. Kaip atkreipia dėmesį įtakingas „The Guardian“ skiltininkas George'as Monbiotas, asmeninio anglies pėdsako matuoklė yra „naudinga inovacija, tačiau ji kartu permetė politinį spaudimą nuo iškastinio kuro gamintojų ant vartotojų“.
Vadinasi, už savo keliones asmeniškai jausdami atsakomybę ir kaltę, mes savotiškai dangstome didžiąsias korporacijas.
Berlynas-Amsterdamas
Praleidęs pavakarę Vokietijos sostinėje ir dar išauginęs kelionės išlaidas už metro bilietus, sėdu į naktinį autobusą Amsterdamo link. Šįkart, kitaip nei autobuse Lenkijoje, visi keleiviai dėvi kaukes, bet žmogiškai pamiegoti, deja, vėl neišeina.
Kančia, ne kelionė. Ir koks velnias mane nešė į tą galerą, o ne lėktuvą? Tarp kitko, kitą kelio dalį teks įveikti galera tikrąją to žodžio prasme – tik didžiule, metaline ir deginančia, kaip paaiškės, žvėriškai daug dyzelino.
Minėtasis G.Monbiotas labai taikliai įvertina kasdienių mūsų pasirinkimų poveikį gelbėjantis nuo klimato krizės: „Aš nesakau, kad maži dalykai nesvarbūs, – rašo autorius. – Aš tik sakau, kad jie neturėtų rūpėti labiau negu dalykai, kurie yra svarbesni. Kiekvieno indėlis svarus. Bet nelabai“.
Mano indėlis į šiltnamio dujų katilą šioje 666 km kelio atkarpoje išilgai Europą – 18 kg anglies dioksido. Kol kas tai efektyviausia kelionė, o ir bilietas atsiėjo vos 20 eurų. Ar jau galiu teigti, kad šitas mažas pasiekimas išgelbės planetą?..
Amsterdamas-Niukastlas
Negaliu, neišgelbėsiu. Priemiestiniu autobusu pakeliui į prieplauką Amsterdamo vakaruose regiu didžiulius laivais atgabenamos ir atvirai kraunamos anglies kalnus. Tai kuras šilumos jėgainėms, iš kurių tirštai rūksta kaminai. Aplinkui pakilę vėjo jėgainių bokštai ir pastebėta biometano jėgainė slogaus įspūdžio neišsklaido.
Kaip skelbia tas pats „The Guardian“, Nyderlandai šį dešimtmetį nori uždaryti visas anglies elektrines, tačiau už tokius savo planus gauna per nagus iš verslo: vokiečių energetikos milžinė RWE už olandų planus pabėgti nuo anglies pateikė valstybei 1,4 mlrd. eurų vertės ieškinį. Kodėl? Nes viena elektrinė buvo pastatyta tik 2015-aisiais – tais pačiais metais, kai buvo priimtas Paryžiaus klimato susitarimas, o investicijos juk atsiperka per kelis dešimtmečius...
Taršus verslas reikalauja: leiskite pabaigti tai, ką pradėjome. Šalutinis poveikis? Na, pribaigsime kartu ir planetą.
11 denių aukščio „DFDS Seaways“ keltas, pakrikštytas Princesės vardu, daugiau kaip 500 km atstumą per vėjuotą ir banguotą Šiaurės jūrą puškėjo 17 valandų. Kiek teršalų į atmosferą išmeta tokia jūrų princesė, tradicinėse skaičiuoklėse nerasite. Klausinėju ir įgulos – nežinia. Į mano oficialią užklausą neatsakė ir reisą organizuojanti Danijos kompanija. Kreipiausi ir į Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą pasikonsultuoti, šnipštas.
Iš įvairių atvirų šaltinių prisirinkęs informacijos, darau prielaidą, kad ne pirmos jaunystės keltas šioje kelionėje sukūreno bent 100 tonų taršaus dyzelinio kuro, išmesdamas ne tik gerą debesį anglies dioksido, bet ir kitų pavojingų teršalų – azoto, sieros oksidų.
Taip išeina, rinktis kelionę jūra buvo klaida ne tik įvertinus aplinkosaugos motyvą, bet ir miego kokybės. Ryte per naktį neblogai išpurtytų keleivių veidai atrodo atitinkamai pasidėvėję. Keltas dėl sudėtingų pandemijos prevencijos reikalavimų išplaukė pustuštis, ir aš susikremtu, kad man tenkantis santykinis anglies pėdsako dydis pramuš lubas. Vis dėlto paklausinėjęs darbuotojų išsiaiškinu, kad dar ne katastrofa: su manimi kartu plaukė 170 keleivių ir dar apie 40 įgulos narių. Pridėkime ir lengvinančiąją aplinkybę, kad šis laivas nuo kelių į denį perkėlė dešimtis sunkvežimių.
Kiek vis dėlto kuro sudegina šis keltas maršrutu nuo Amsterdamo iki Niukastlo? Netiesioginį šaltinį pavyksta iškrapštyti per aplinkui: traukiniu po Lamanšo sąsiauriu keleivius gabenantis vežėjas „Eurotunnel“ pateikia duomenis, kad alternatyviai Prancūziją su Didžiąja Britanija tarp Kalė į Doverio jungiantis keltas sukuria 15 tūkst. kilogramų anglies dioksido per vieną persikėlimą iš kranto į krantą.
Nors lyginamų keltų dydis ir amžius šiek tiek skiriasi, paimkime vis dėlto šitą duomenį kaip vienintelį atrastą apčiuopiamą orientyrą ir pritaikykime savo dešimtkart ilgesnei kelionei į Niukastlą – ir gausime 150 tonų atmosferos teršalų!
Padalinu iš denyje buvusių žmonių skaičiaus ir į savo sąskaitą įsirašau 700 kg anglies dioksido. Bloga žinia: vadovaujantis prieinamomis skaičiuoklėmis, už šitą pasiplaukiojimą jūra skrydis iš Vilniaus į Glazgą per Dubliną būtų sukėlęs mažesnį ekologinį pėdsaką – mažiau nei 0,5 t CO2 vienai sėdynei.
Beje, aviacija ir laivyba lemia panašią dalį anglies dioksido emisijų Europoje – abi po daugiau kaip 3 proc.
Jeigu mano princesė būtų plaukusi sausakimša, tuomet pusė bėdos: man tekusi dalis gerokai susitrauktų. Deja, dabar tenka susitaikyti su faktu, kad atsisakęs lėktuvo ir vietoj to pasūpuotas kelte nubraukiau savo kelionių autobusais teigiamą efektą ir pralošiau visas per praėjusias dvi dienas sukauptas anglies „santaupas“.
Lyg to būtų neužtekę, kaip reikiant supykinusios jūros ligos sukeltas mal de débarquement sindromas persekiojo dar pusdienį net išlipus į krantą. Neguodžia ir pastebėjimas, kad kartu plaukusių ir vyno vakare gėrusių džentelmenų būklė iš pažiūros buvo dar prastesnė.
Niukastlas-Edinburgas-Glazgas
Pasiskaičiuoju savo ekologinį pėdsaką ir likusioje kelionėse dalyje: pilnutėliu keliolikos vagonų LNER traukiniu iki Edinburgo, pagal oficialią bendrovės skaičiuoklę, pasigaminu 6 kg šiltnamio dujų, nors įvertinus keleivių gausybę, manau, iš tikrųjų teko dar mažiau. Paskutinėje atkarpėlėje iki Glazgo (panašiu atstumu kaip nuo Vilniaus iki Kaišiadorių) tankiai užpildytame dviaukščiame autobuse priplisuoju dar vieną kilogramą – paskutinį.
Pagaliau kaip Lietuvos vyriausybės delegacijos narys atvykstu į Klimato kaitos konferenciją Glazge.
Išvados
1888 km sudariusioje kelionėje keturiais autobusais, vienu traukiniu ir vienu automobiliu tekęs asmeninis anglies pėdsakas sudarė mažiau nei 100 kg CO2. Tačiau viską suėdė nelemtoji 520 km kelionė jūra, kuri ant galvos užkrovė 700 kg anglies dioksido. Ir pastarasis duomuo netgi nėra patikimas – kelte man galėjo tekti gal net dvigubai daugiau šiltnamio dujų (nemaža paklaida!).
Ko toks eksperimentas pamoko? Pirma, vietoj kelto reikėjo rinktis eurotunelį – šitaip būčiau lengvai sutilpęs į 100 kg CO2 biudžetą. Antra, nors lėktuvas, be abejonės, yra taršesnis kelionės būdas už visus kitus, šiuo atveju skrydis juo (jeigu visos vietos būtų užpildytos), mano asmeninei anglies sąskaitai būtų naudingesnis nei keltas.
Jau nė nevertinant prarasto kelionėje laiko, didesnių nei skrydžio bilietas išlaidų ir nemiegotų naktų. Ir koks velnias mane nešė į tą galerą?
Mes ne nuo to galo pradedame. Individai, kad ir kokie būtų užsikepę išgelbėti planetą nuo perkepimo, savo individualiomis pastangomis nesustabdys klimato krizės. Geriau neapgaudinėkime savęs: kol bus galima rinktis pigų skrydį, tol žmonės jį ir rinksis. Nes, kaip parodė šitas eksperimentas, elgtis kitaip yra ne tik nepraktiška, bet ir... beprasmiška.
Prievolė spręsti klimato krizę priklauso ne vartotojams, o politikams – tarp jų pirmadienį į Glazgą atvykusiam aplinkos ministrui Simonui Gentvilui, kuris mandatą dalijasi su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Visi drauge jie privalo per šią savaitę Glazge nuspręsti, kuria linkme pasuks po Jungtinių Tautų vėliava susibūręs pasaulis.
Juk kaip atidarant konferenciją tarė kažkuri dalyvė: „Ar mes galime per vieną generaciją išspręsti klimato problemas? Mano atsakymas: taip, mes privalome“.
Marijus Gailius yra aplinkos ministro atstovas spaudai, tačiau ši publikacija tiesiogiai su šiuo jo darbu nesusijusi, autorius rengė ją portalui 15min
