Milijonai – į vandenį
Pagrindinė šio centro veikla – žuvų veisimas valstybiniuose vandens telkiniuose. Tačiau, pasak LŽ pašnekovų, šią funkciją puikiausiai gali atlikti privačios žuvų veisyklos, kurių Lietuvoje yra net devynios. O VŽŽTC galėtų apsiriboti moksline tiriamąja veikla.
Jei tikėtume šio centro aktuose rašomais skaičiais, daugelį Lietuvos upių ir ežerų jau dabar galėtume nesušlapę kojų tiesiog pereiti žuvų nugaromis. Tačiau iš tikrųjų, pasak specialistų, žuvų mūsų vandenyse mažiau nei prieš 20 metų.
VŽŽTC veiklos finansavimas daugeliui iš valstybės biudžeto išlaikomų institucijų kelia pavydą. Per metus vien šiai struktūrai išlaikyti ir žuvivaisos darbams atlikti skiriama per 10 mln. litų. Nors žuvivaisa yra sezoninis verslas, per metus trunkantis tik apie tris mėnesius, tačiau VŽŽTC administracijoje bei jo padaliniuose Lietuvoje visus metus dirba 200 darbuotojų. Centras turi ir 62 valdiškų automobilių parką. Vien degalams per metus išleidžiama apie 700 tūkst., o telefono pokalbiams – apie 400 tūkst. litų.
Jei tikėtume šio centro aktuose rašomais skaičiais, daugelį Lietuvos upių ir ežerų jau dabar galėtume nesušlapę kojų tiesiog pereiti žuvų nugaromis. Tačiau iš tikrųjų, pasak specialistų, žuvų mūsų vandenyse mažiau nei prieš 20 metų.
VŽŽTC pavaldžios ir dvi valstybinės laboratorijos: Žuvininkystės tyrimų laboratorija Klaipėdoje bei Vidaus vandenų ir ichtiopatologijos laboratorija Vilniuje. Jų oficiali funkcija yra žuvininkystės sektoriaus, t. y. septynių valdiškų žuvivaisos filialų, vandens kokybės ir pašarų kontrolė.
Septyni valdiški žuvivaisos filialai oficialiai įveisia žuvų į valstybinius vidaus telkinius pagal iš anksto parengtus planus. Dažniausiai įveisiama lervutėmis ir metus paaugintu mailiumi. O tų lervučių ar mailiuko galima į ežerus išpilti kiek nori. Kas juos suskaičiuos? Tačiau jeigu tikėtume žuvų įveisimo aktais,dabar jų vandens telkiniuose, nepaisant labai menko išgyvenančių žuvų procento (išgyvena mažiau nei 1 proc.), turėtų būti daugiau nei vandens.
Plaunami pinigai
Buvęs Žuvininkystės departamento prie ŽŪM direktoriaus pavaduotojas Algirdas Gedrimas LŽ sakė, kad šis centras atlieka nebūdingas iš valstybės biudžeto finansuojamos institucijos funkcijas - konkuruoja su privačiais žuvų veisimo inkubatoriais. „Tačiau VŽŽTC veisyklų būklė yra tokia apgailėtina, kad jas reikėtų tuojau pat uždaryti, – sakė A.Gedrimas. – Šiai iš biudžeto finansuojamai tarnybai vertėtų palikti tik mokslinę tiriamąją veiklą. Tačiau tam reikėtų sumažinti ir finansavimą bei išvaikyti šią 200 žmonių armiją. Tik ar kas nors tam ryšis? Tiesa, 1999 metais Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė lyg ir ketino žengti tokį žingsnį, bet papūtus kitiems politiniams vėjams viskas liko po senovei.“
Pasak A.Gedrimo, gretimoje Latvijoje žuvivaisos įmonės yra finansuojamos energetikų kaip kompensacija už elektrinių statybą. Ir žuvų ten kažkodėl daugiau.
„Suleisti tas lervutes yra tas pats, kas išpilti iš kibiro pinigus – žuvų nepagausės. Tai pinigų plovimas per vandenį. Vėliau galima tik pasvajoti arba įsivaizduoti, kad tuose ežeruose esama gyvybės. Suleidžiant formaliai dalyvauja ir Aplinkos ministerijos atstovas, tačiau kodėl jam nepasirašyti, juolab kad jie to nefinansuoja? Todėl žuvų ištekliai mūsų ežeruose ir dabar nesiekia 1990-ųjų lygio“, – kalbėjo jis.
Sektorius išsigimė
Buvęs ŽŪM sekretorius Rimantas Čeponis, prieš dvejus metus turėjęs palikti šį postą, LŽ patvirtino, jog A.Gedrimo teiginiuose yra labai daug tiesos. „Vadovaujant ministrei Kazimierai Danutei Prunskienei žuvininkystės sektorius išsigimė“, – apgailestavo R.Čeponis. – Aš buvau paskutinis ministerijos sekretorius, kuravęs žuvininkystės sektorių. Tačiau K.Prunskienei nereikėjo žmonių, kurie neužsiėmė korupcija ir garsiai kalbėjo apie blogybes, todėl mane paprasčiausiai eliminavo. Šiuo metu vietoj mano pareigybės įkurta Žuvininkystės taryba, kuriai pirmininkauja pati ministrė. Aš norėjau, kad žuvininkystė būtų panaši į žuvininkystę, o ne tokia, kokią mes ją regime dabar.“
Lietuvoje ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingos yra būtent tos upės, kurios geriausiai tinka statyti užtvankoms, skirtoms ekologiškai, gamtos neteršiančiai elektros energijai gaminti.
Išlaidų nemažėja
VŽŽTC generalinis direktorius Vytautas Vaitiekūnas tikina, kad taip šnekėti gali tik neišmanėliai, siekiantys pakenkti rinkimus pralaimėjusiai žemės ūkio ministrei.
„Tegul tie, kas taip kalba, atvažiuoja pasižiūrėti, kaip vykdomas žuvų įveisimas, – piktinosi V.Vaitiekūnas. – Šiame procese dalyvauja speciali komisija. Iš viso apie 12 žmonių. Suskaičiuojame visas lervutes, gramas į gramą. Kontrolė yra labai griežta.“
V.Vaitiekūnas nenori sutikti, kad VŽŽTC pinigų skiriama per daug: „Patys žinote, kad dabar brangsta viskas, pradedant degalais, baigiant elektra ir darbo užmokesčiu, o sąnaudos nemažėja. Dar daugiau – išlaidos didėja. Štai neseniai pastatėme 5 didelius stendus, kuriuose skelbiame informaciją apie žvejybos tvarką. Ką jūs manote? Po kelių dienų tie stendai buvo sulaužyti. O juk vienas kainuoja 3 tūkst. litų. Teks vėl viską atstatyti.“
Prieš šešerius metus V.Vaitiekūnas vadovavo Žuvininkystės departamentui. Šį postą jam teko palikti, kai sulaukė žvejų asociacijų grasinimų žvejybiniais laivais blokuoti Klaipėdos jūrų uosto įplaukos vartus. Taip esą ketinta atkreipti dėmesį į korupciją Žuvininkystės departamente, į neteisingą Europos bendrijos lėšų paskirstymą.
Departamentas gauna mažiau
Pasak dabartinio Žuvininkystės departamento generalinio direktoriaus Aido Adomaičio, VŽŽTC yra beveik savarankiška organizacija, nepavaldi departamentui, o atsiskaitanti tiesiogiai ŽŪM.
„Tai labiau gamybinė organizacija nei administracinė, todėl ir finansavimas jai skiriamas didesnis, – munduro garbę gynė A.Adomaitis. – Aišku, mūsų departamentas lėšų gauna nepalyginti mažiau - apie 4 mln. litų per metus. Tiesa, beveik pusę šios sumos skiriame narystei įvairiose tarptautinėse organizacijose ir mokslinio laivo, plaukiojančio Atlanto vandenyne, nuomai.“
LŽ jau rašė, kad ir pačiam A.Adomaičiui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba šiemet pateikė kaltinimą suklastojus dokumentą bei pasinaudojant tarnybine padėtimi ir padėjus Klaipėdos verslininkams „uždirbti“ net 8 mln. litų. Ikiteisminio tyrimo metu A.Adomaitis vienam mėnesiui buvo nušalintas nuo einamų pareigų, tačiau departamentui tebevadovauja.
Žuvys – svarbiau
VŽŽTC vykdoma veikla tapo neįveikiama kliūtimi ir atsinaujinančios elektros energijos gamybos plėtrai. Pagal Nacionalinę energetikos strategiją atsinaujinančių energijos išteklių dalis bendrame pirminės energijos balanse 2010 metais turėtų sudaryti 12 proc., o iki 2025 metų – 20 procentų. Tačiau strategijos tikslai tolsta. Šiuo metu iš atsinaujinančių šaltinių pagaminame mažiau nei 7 proc. elektros energijos.
Pagal Vandens įstatymo 14 straipsnio 3 dalį Nemuno upėje bei ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingose upėse draudžiama statyti užtvankas. Kažkodėl pagal šiuos teisės aktus Lietuvoje ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingos yra būtent tos upės, kurios geriausiai tinka statyti užtvankoms, skirtoms ekologiškai, gamtos neteršiančiai elektros energijai gaminti.
Ukmergiškiui verslininkui Albinui Strelčiūnui menamos, tik popieriuje figūruojančios žuvys tapo kliūtimi ant sraunios Siesarties upės pastatyti dar vieną hidroelektrinę. Esą nuo 1992 metų Siesarties upė kasmet įveisiama lašišų mailiumi, todėl privalu saugoti žuvų išteklius ir žiobrių nerštavietes. Pastatyta užtvanka neva pakenktų upėje migruojančioms ir nuolat gyvenančioms žuvims.
„Pats gyvenu greta Siesarties, tačiau žuvų gausos neįžiūriu, – piktinosi A.Strelčiūnas. – Manau, kad tos žuvys įveisiamos tik popieriuje. Juk jeigu kasmet čia suleidžia po 500 tūkst. lašišų mailiaus vienetų, tai per tuos metus jų turėjo prisiveisti tiek, kad vaikščiotume jų nugaromis. Kita vertus, kodėl tai daroma slapta? Nedalyvaujant nei bendruomenei, nei žiniasklaidai? Šiemet pasikviečiau mokslininkų grupę pažvejoti. Stypsojome su meškerėmis pakrantėse visą dieną ir nesugavome nė vienos žuvies.“
