15min su V.Oleinikovu kalbėjosi apie lietuvių diasporos indėlį, tapatybės išlaikymą, chemiją, Lietuvos aktualijas ir galimas ateities perspektyvas.
– Vladai, kaip norėtum būti pristatomas?
– Nelabai mėgstu, kai mane pristato tik kaip Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininką – pats dažniau esu linkęs save vadinti valdybos pirmininku. Šią pareigybę apima ne tik mano paties atstovavimas; remiuosi ir valdyba, su kuria deriname oficialią organizacijos poziciją.
Bet nenoriu nuneigti ir savo profesinės pusės. Visada džiaugiuosi, kai būna pristatyta ir tai, ką aš darau profesiniame gyvenime – esu mokslininkas. Šiuo metu dirbu farmacijos kompanijoje, kuriu naujus vaistų dizainus. Galbūt verčiau reiktų sakyti, galimus vaistų dizainus, kadangi šis procesas būna dar ganėtinai ankstyvos stadijos.
– Jau kurį laiką vadovauji Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungai. Kuo ši sąjunga ypatinga, kokios jos veiklos?
– Bene svarbiausias PLJS ypatumas, jog ji vienija itin platų jaunimo spektrą. O lietuvių jaunimas pasklidęs labai plačiai: nuo Australijos, Brazilijos, Argentinos iki JAV, Kanados ir daugybės Europos šalių. Tai apie trisdešimt skirtingų valstybių apimantis junginys. Organizacijos istorija išties įdomi, kadangi ši susikūrė išeivijoje, kai Lietuva buvo okupuota. Pirmasis Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresas vyko 1966 m. Čikagoje, o Sąjunga įsteigta Antrojo Kongreso metu 1972 m.
Kita svarbi ypatybė, kad PLJS yra nuolat jauna arba, kitaip tariant, nuolatos atsinaujinanti. Tai ir stiprybė, ir silpnybė: iš vienos pusės sudėtinga palaikyti nuoseklumą, bet iš kitos – organizacija pasižymi lankstumu, tad gali prisitaikyti prie nūdienos aktualijų.
Anksčiau neginčytinai aktualiu laikytas Lietuvos nepriklausomybės siekis, todėl nemažai šios sąjungos aktyvių narių prisidėjo prie Lietuvos laisvės atgavimo ir tapo iškiliais veikėjais. Jaunimo Kongresuose savo laiku dalyvaudavo tiek, pavyzdžiui, prezidentas Valdas Adamkus, tiek arkivyskupas Gintaras Grušas.
Lietuvių jaunimas pasklidęs labai plačiai: nuo Australijos, Brazilijos, Argentinos iki JAV, Kanados ir daugybės Europos šalių.
– Drįstu sakyti, kad lietuviškų bendrijų svarba pasaulyje yra nekvestionuojama vertybė. Ką galėtų padaryti kiekvienas lietuvis, gyvenantis Lietuvoje, kad tokios užsienio organizacijos gyvuotų? Kuo prisidėti?
– Visų pirma, apie tai žinoti, edukuotis. Bet čia, man regis, iškyla problema su Lietuvos švietimo sistema ir istorijos mokymu. Kiek pats atsimenu iš mokyklos laikų, apie išeivijos veiklą kalbėdavome labai retai. Nors pati išeivija buvo pakankamai daug įsitraukusi tiek į pirmąjį respublikos atkūrimą, tiek ir į antrąjį.
Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narys Dr. Rimvydas Baltaduonis mėgsta pabrėžti, kad beveik visi Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarai yra studijavę arba gyvenę užsienyje. Diaspora buvo įtraukiama į svarbiausius politinius sprendimus, kaip antai Lietuvos Taryba kadaise siekė užsienio lietuvių organizacijų įgaliojimo veikti Lietuvos vardu.
Tačiau šiandien atrodo, kad visa tai tarsi nustumiama į šoną. Net ir Santaros-Šviesos federacijos, Pasaulio lietuvių bendruomenės, JAV lietuvių bendruomenės veiklos. Būtent pastaroji dėjo ypač daug pastangų užtikrinant, kad Amerika niekada nepripažintų Lietuvos okupacijos teisėta.
Pasaulio lietuviai reikšmingai prisidėjo ir prie Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Dalis jų būtent šiuo kritišku laikotarpiu drąsiai pasirinko atvykti į Lietuvą ir padėti šią laisvę išlaikyti. Jų pastangos ryškiai atsispindėjo komunikacijos srityje, kadangi jiems geriau sekėsi bendrauti užsienio kalbomis su Vakarų pasauliu. Pasaulio lietuviai tapo gyvąja medija, Sąjūdžio atstovais, skirtingose valstybėse.
Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai taip pat vėliau prisidėjo ir prie sklandaus Lietuvos stojimo į NATO bei kitas organizacijas. Deja, bet šias ir kitas istorijas girdžiu tik dabar. Jos yra absoliučiai nuostabios ir įkvepiančios, tačiau tinkamai švietimo sistemos nereflektuojamos.
Diaspora buvo įtraukiama į svarbiausius politinius sprendimus, kaip antai Lietuvos Taryba kadaise siekė užsienio lietuvių organizacijų įgaliojimo veikti Lietuvos vardu.
– Taigi, manai, kad pirmiausia dėmesys šioms temoms turėtų būti skiriamas dar mokykloje?
– Taip, norėčiau, kad diasporos istorijos nagrinėjimui būtų skiriamas adekvatus dėmesys. Tada ir patiems jaunuoliams užsienio lietuvių organizacijos taps ne svetimomis, o savomis. Kai patys bus išvykę, lengviau įsitrauks į diasporos organizacijas, taip išsiugdys tvirtesnį santykį ir su Tėvyne.
Istorikas prof. E.Aleksandravičius mėgsta priminti, kad netgi tarpukarinėje A.Šapokos istorijoje pasaulio lietuvių tematika sudarė penkiolika procentų knygos turinio, kai tuo tarpu mūsų istorijos vadovėliuose, abejoju, ar būtų daugiau nei du. Nematau reikalo tą temą kažkaip slapstyti ar jos vengti.
Paradoksalu, bet baigdamas mokyklą, svarsčiau apie studijas užsienyje. Tuomet apėmė dviprasmiškos emocijos: 2010 m. žiniasklaidoje gausiai eskaluota emigracijos problema, tad vos ne jutau pareigą teisintis, kad nesu vienas tų „blogųjų emigrantų“, o tiesiog noriu siekti mokslo.
Dėl neigiamai suformuoto išeivių įvaizdžio, pradžioje buvo minčių net vengti vietos lietuvių bendruomenės. Tačiau ilgainiui pamačiau, jų vykdomas prasmingas veiklas, kaip jie noriai moko savo vaikus lietuvių kalbos bei visomis išgalėmis stengiasi palaikyti ryšį su Lietuva. Tai yra didelis mūsų šalies potencialas, kurį, tikiu, palengva atrasime.
– Galima sakyti, jog iš Lietuvos išvykai prieš dešimtmetį. Kaip per tą laiką keitėsi Lietuvos paveikslas tavo akyse? Kitaip tariant, ar mus labiau pripažįsta, atpažįsta, lyginant su 2010-ųjų Lietuva?
– Mes kalbame apie Lietuvos įvaizdį šalyje, kurioje gyvenu – Anglijoje?
– Galima ir taip. Arba bendrai, nes daug keliauji.
– Sakyčiau, kad man aiškiau matosi, kaip pati Lietuva keičiasi, nes aš periodiškai pats sugrįžtu. Po ilgesnių pertraukų gana aiškiai imi pastebėti, kaip dabarties vaizdinys išsiskiria su tavo prisiminimais.
Tarkime, mano gimtajame Kaune jau kurį laiką matosi pagyvėjimas: atsiranda vis daugiau į miesto kultūrinį gyvenimą įsitraukiančių jaunų žmonių. Bet jei reiktų apsvarstyti Lietuvos vaizdinį Anglijos kontekste, jis, visgi, nėra toks ryškus. Anglai apskritai mažai mokosi apie Europą ir tai gana neblogai atsispindi dabartiniuose rezultatuose (šypteli).
Nebent jei vietiniai yra patys tiesiogiai kontaktavę su lietuviais, o tai visai tikėtina, nes lietuvių ten gana nemažai. Pačiam teko patirti, kai bendraujant su kolegomis iš tolimesnių miestų ar universitetų, susiduri su nuostaba: „O, aš pirmą kartą sutinku žmogų iš Lietuvos!“. Tokiais atvejais pasijauti tarsi pats esi Lietuvos įvaizdžio kūrimo dalis.
– Prezidentas G.Nausėda yra sakęs, kad pirmiausia turime būti lietuviais, o tada europiečiais ir visu kitu. Kaip vertini tokius pasisakymus? Ir ar, tavo manymu, galima suderinti lietuvio ir europiečio ar pasaulio piliečio tapatybes?
– Kiekvienas žmogus turi teisę į savo identitetą. Tai nėra tai, ką valstybė turėtų nustatinėti. Sakyčiau, kaip tik turėtų pasimatyti tas „visa kita“. Visų pirma, žmonės dažniausiai identifikuojasi su savo socialiniu ratu – šeima ar draugais. Po to yra papildomi ryšiai su valstybe, kultūra, plačiąja prasme.
Manau, jog tapatybės pirminiu filtru tampa asmens ir šeimos santykis. Toji kultūra, kurioje augi, turi daug įtakos. Na, o Lietuva yra europietiška valstybė. Todėl nemanau, kad šiuos dalykus reikia priešinti.
– Kitaip tariant, sakai, jog ir lietuvio, ir europiečio dimensija yra tame pačiame lygyje ir visai nesvarbu, ką pirmiau ko pavadintume?
– Sakau, jog nereikia piliečių pagal tai skirstyti į geresnius ar blogesnius, kol jie laikosi tų pačių bendrų pilietinių susitarimų. Norėčiau, kad mes nebraižytume linijų tarp savęs, o verčiau ieškotume bendrumų.
Kas vienija ketvirtos kartos lietuvius, užaugusius Argentinoje, ir lietuvius Lietuvoje? Mes vis tiek minime tas pačias šventes, pagal išgales laikomės tų pačių tradicijų. Visa tai atsiliepia per lietuvybę ir tą bendrą jausmą Lietuvai. Jis sukuria gijas.
– O kokia tavo pozicija dėl lenkiškų pavardžių lietuviškuose pasuose rašymo?
– Kol tos raidės yra ant mūsų klaviatūros, nėra priežasties, kodėl negalėtume jų užrašyti (juokiasi). O jei rimčiau, tai yra lotyniškas raidynas ir, manau, jis niekaip nesukelia nepatogumų. Nuogąstavimai, kad nežinosime, kaip tai fonetiškai tarti, manau, yra nepagrįsti. Veikiau galime pridėti antrąjį puslapį su fonetiniu paaiškinimu nei atvirkščiai.
Mano nuomone, šis klausimas siejamas su individo identitetu ir, nors žmogus yra tam tikra prasme valstybės dalis, tačiau ne valstybinė nuosavybė. Valstybė tarnauja tautai, o ne tauta valstybei.
– Betgi Konstitucijoje įtvirtinta „valstybinė kalba – lietuvių kalba“?
– Taip, mes visi sutarę to laikytis. Bet net patriarchas J.Basanavičius leido laikraštį su „sz“ pavadinime.
– Nemanai, kad tokiu precedentu atvertume kelius reikalavimams, pavyzdžiui, dėl kirilicos naudojimo?
– Bet kirilica nėra lotyniška.
– Kritikai sakytų, jog tai dvigubi standartai.
– Kitokie rašmenys ne mūsų raidyno dalis – tam reiktų perdaryti tradicinę sistemą. Manau, didžiausias nesusipratimas yra būtent dėl lotyniško raidyno ribojimo. Tai kuria nereikalingus vaidus, kuriuos galėtume lengvai išspręsti, jei pakankamai į šių klausimų sprendimą integruotume Lietuvos lenkus. Gaila, tačiau kai kurie politiniai veikėjai tuo manipuliuoja, pasidarydami vienos problemos (angl. single issue) žaidėjais.
– Praėjusią vasarą žiniasklaidoje taip pat buvo gausiai eskaluojamas kitas svarbus aspektas, susijęs su atminties politika. Dalis lietuvių suabejojo K.Škirpos ir generolo Vėtros reputacija, manydami, jog šie veikėjai prisidėjo prie Lietuvoje vykdyto Holokausto, o kita grupė karštai pyko, teigdami, jog kaltinimai neteisingi ir be reikalo niekinantys herojų vardą.
O kaip tau pačiam, stebint iš nuotolio, atrodė ši situacija ir ar, tavo manymu, savivaldybė dėl K.Škirpos ir Noreikos atminimo problemos pasielgė teisingai?
– Norėtųsi susilaikyti nuo konkrečių Vilniaus savivaldybės veiksmų vertinimo. Manau, kad mums reikia matyti bendrus standartus, o ne kiekvienu atveju ieškoti konkrečiai pritaikomų argumentų. Turėtų būti aiškiai nustatomi punktai, kurie praeities nuopelnai vertinami, o kokie veiksmai asmenį diskvalifikuotų nuo viešo pagerbimo.
Mano supratimu, gatvių pavadinimai, memorialinės lentos turėtų būti skiriamos žmonėms, kuriuos galėtume laikyti pavyzdžiais ir kurių reputacija nekeltų abejonių. Istorija labai sudėtinga, tad natūralu, kad yra žmonių, kurie vienais atvejais elgėsi garbingai, o kitais galbūt nemoraliai, tačiau, reikia sutarti dėl bendro standarto, kurio būtų laikomasi.
Negebėjimas atskirti tikrų herojų nuo dviprasmiškų menkina visų pagerbtųjų vardą. O tai leidžia nedraugiškoms jėgoms kiršinti visuomenę.
– Nemažai Europos valstybių retrospektyviai peržvelgia ne tik Holokausto aukų mastą, tačiau ir žydų tautybės žmonių indėlį jų valstybių kūrime. Tam skiria muziejus, atskiras ekspozicijas, parodas, rengia koncertus, ekskursijas, kitokio pobūdžio renginius.
Kaip manai, ar Lietuvoje žydų klausimui skiriame pakankamą dėmesį? Tarkime, ar mums reiktų Vilniuje kokio modernaus žydų muziejaus, o galbūt turėtume atstatyti Didžiąją Sinagogą?
– Litvakų ryšys su Lietuva itin stiprus, nes Lietuvos žydų bendruomenė buvo išties išskirtinė, o jų indėlis reikšmingas tiek Lietuvos, tiek pasaulio mastu.
Tarpukariu gyveno nemažai žydų kilmės akademikų, meno atstovų, prisidėjusių prie Lietuvos valstybingumo. Organizuotos ir žydų kuopos, kovojusios dėl Lietuvos nepriklausomybės. Tai Lietuvos piliečiai-patriotai: didžiulė tragedija, kad sunkiai suvokiama tų piliečių dalis buvo sunaikinta.
Žinoma, Lietuva garsėja ne tik tuo, kiek žydų išžudyta, bet ir Pasaulio teisuoliais, nepabijojusiais rizikuoti gyvybe, kad išgelbėtų savo bendrapiliečius. Dar didesnė tragedija būtų, jei netekę savo bendrapiliečių, prarastume ir jų atmintį.
Juk sakoma, kad žmonės miršta keletą kartų: pirmą, kai miršta patys, antrą, kai miršta tie, kurie juos pažinojo bei nešė jų istoriją, ir trečią, kai pamirštame jų darbus. Manau, yra daugybė žydų, apie kurių įnašą net nežinome, bet jų darbais dar gėrimės. Tiek architektūros paminklai, tiek muzikos kompozicijos. Tokias temas mūsų švietimo sistema taip pat apleidusi. Bet gal dar ne vėlu šią atmintį atgaivinti?
Juk sakoma, kad žmonės miršta keletą kartų: pirma, kai miršta patys, antrą, kai miršta tie, kurie juos pažinojo bei nešė jų istoriją, ir trečią, kai pamirštame jų darbus.
– O kaip dėl Didžiosios Sinagogos?
– Vilniaus Didžioji sinagoga nepaprasti svarbi visam tarptautiniam žydiškajam pasauliui. Jeigu vieningu sutarimu nuspręstume ją atstatyti, tai taptu simboliu, parodančiu, kad pripažįstame ir norime prisiminti savo žydiškąją valstybės istoriją. Manau, tai būtų prasminga.
– Pats esi chemikas, minėjai, kad dirbi farmacijos pramonėje. Galbūt galėtum plačiau papasakoti apie savo darbines veiklas, svajones, tikslus, norus? Prie kokių tyrimų esi prisidėjęs?
– Mano sritis – kompiuterinė chemija. Disertaciją rašiau iš kompiuterinių simuliacijų naudojimo siekiant surasti galimas vaistų prisijungimo vietas su ligomis susijusių baltymų struktūrose.
Esu sukūręs tam specialų simuliacijos metodą, sulaukusį nemažo susidomėjimo. Apie tai buvo išspausdintas straipsnis didžiausiame chemijos žurnale „Journal of American Chemical Society“ – tai tapo pirmuoju darbu, kurio pagrindiniu autoriumi buvau pats. „F1000“ – tarptautinis fakultetas, suburtas iš tūkstančio geriausių pasaulio mokslininkų – išskyrė šį straipsnį dėl technologinio pažangumo.
Mano kasdienis darbas daugiausiai susijęs su kompiuterinių modelių analize, struktūriniais skaičiavimais, kompiuterinėmis simuliacijomis. Jais remiantis atrenkame galimus vaistų dizainus, dažnai šiais klausimais tenka bendradarbiauti su tarptautiniu chemikų kolektyvu. Štai, neseniai sužinojau, kad vienas mano pasiūlytų dizainų patvirtintas eksperimentiškai, kas sudaro prielaidą, jog tai ilgainiui galės tapti vaisto dalimi.
– Kas tave chemijoje žavi labiausiai? Kodėl pasirinkai šią sferą?
– Nuo vaikystės man smalsumą žadindavo įvairūs reiškiniai, o chemija daugelį jų gali paaiškinti iki smulkmenų. Nuostabą kelia tai, kad labai toksiška medžiaga, pakeitus vos vieną atomą, gali virsti gyvybę gelbėjančiu vaistu. Arba atvirkščiai.
Ir ši „magija“ yra nebūtinai tik farmacijoje, tačiau ir, tarkime, medžiagų moksle ar kitose technologijose. Mūsų išmaniųjų telefonų detalės yra sudarytos iš įvairiausių „gudrių“ molekulių, kurias sukuriame ir atrandame būtent cheminio pasaulio supratimo dėka.
Nuostabą kelia tai, kad labai toksiška medžiaga, pakeitus vos vieną atomą, gali virsti gyvybę gelbėjančiu vaistu. Arba atvirkščiai.
– Ar galėtum kada nors savo ambicijas išpildyti Lietuvoje ir parvežti šias gerąsias patirtis?
– Čia būtų svajonė. Deja, bent šiuo metu, sritis, kurioje dirbu, Lietuvoje neegzistuoja – nėra kompanijų, kurios tuo užsiimtų. Taip pat ir akademinio luomo, kuris tai kurtų.
Žinoma, galbūt spraga atveria galimybę pačiam tokią šaką pradėti – kažkuriuo metu labai norėjau suspėti tai padaryti iki trisdešimties (juokiasi).
Gi norėtųsi grįžti ne tada, kai jau būsi viską pasiekęs, bet kai dar esi pilnas energijos ir ambicijų planams Lietuvoje.
– Ko palinkėtum Lietuvai ir lietuviams?
– Norėčiau palinkėti drąsos ir mokėjimo gyventi laisvėje. Taip pat atvirumo ir gebėjimo priimti kitus. Nors per šiuos trisdešimt metų mes išties daug pasiekėme, tačiau labai svarbu suvokti atsakomybę, jog nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kaip Lietuva augs ir vystysis toliau.
