Studijuoti į Norvegiją išvykę Mantas ir jo žmona šioje šalyje iš viso pragyveno beveik dešimt metų. Dabar abu nusprendė: šeima kraustosi atgal, nes traukia tėvynė, jaučia nostalgiją, o ir vaikus Lietuvoje auginti geriau. Dukrą jau turintis, o antros atžalos vasarą susilauksiantis tėvas juokauja – čia bent kartais jiedu su žmona turės laisvą savaitgalį, palikę anūkus seneliams.
Stebina nenoras padėti
Tačiau kraustymasis nuspalvintas ne tik malonaus grįžimo į tėvynę laukimo spalvomis. 10 metų Norvegijoje nuo studentiškų laikų lėmė, kad Lietuvoje nei Mantas, nei jo žmona reikalų su valstybinėmis bei privačiomis Lietuvos institucijomis praktiškai niekada neturėjo. Tad dabar nepaliauja stebėtis. Ir ne itin maloniai.
Pora nusipirko Vilniuje butą, kuris turėtų būti įrengtas, kol jie persikraustys – tą žada padaryti kitų metų vasaros pradžioje. Kadangi tebegyvena Norvegijoje, Mantas tikėjosi visus iškylančius sunkumus tvarkyti elektroniniu būdu. Juk Norvegijoje jiems irgi yra tekę kraustytis iš šalies šiaurės į pietinę dalį, tada namą įsigijo jo net nematę, viskas buvo daroma elektroniniu būdu, tik ant galutinės sutarties privalu buvo ranka pasirašyti.
Lietuvoje – daug kas kitaip. „Pirmuosius aštuonerius metus Norvegijoje visiškai nesidomėjome, kas vyksta Lietuvoje, išskyrus artimųjų gyvenimus. O dabar teko – viskas atrodo taip sudėtinga. Tos subtilybės tokios įdomios: atrodo, susimoki už paslaugas, bet lieki pats kaltas. Jeigu nesusigaudai, pradeda atrodyti, kad tave nori apgauti, kažko nepasako, nepaaiškina. Skirtumas su Norvegija labai didelis“, – pasakojo 15min Mantas.
Kam tiek sutarčių?
Jeigu nesusigaudai, pradeda atrodyti, kad tave nori apgauti, kažko nepasako, nepaaiškina. Skirtumas su Norvegija labai didelis, – sakė Mantas.
Šeima Vilniuje įsigijo butą ir jau susidūrė su problemomis. Pirmiausia – su namą administruojančia įmone.
„Turėjome kažkokį raštą perskaityti. Dabar jau žinau, kur jį rasti, bet jį perskaityti turėjome prieš metus, nors butą nusipirkome vos prie 4-5 mėnesius. Pasirodo, buvo skelbimas, kad turime pranešti, jog kol kas buto neremontuojame. Mums atsiuntė 100 eurų sąskaitą ir liepė sumokėti. Teko rašyti laiškus, skambinti po kelis kartus, kol galų gale prašymas dėl nemokėjimo buvo patenkintas. Norvegijoje visa tai vyktų maždaug taip: paskambini kartą, pasakai, išgirsti teigiamą atsakymą ir viskas“, – pirmosiomis patirtimis nuotoliniu būdu sprendžiant sunkumus dėl buto dalijosi Mantas.
Kitas nustebinęs dalykas: privalomos sutartys su paslaugų tiekėjais. Pasak Manto, Norvegijoje įsigijus būstą automatiškai sudaromos ir sutartys su elektros, vandens ar šilumos tiekėjais. Lietuvoje kiekvieną tenka pasirašinėti atskirai.
„Man tai kažkokie nesuvokiami dalykai. Juk nusipirkęs šį butą iš kažko kito nei „Vilniaus energija“ šilumos neįsigysiu, tai kodėl man dar reikia ta sutartimi rūpintis? Arba vandens, kai su „Vilniaus vandenimis“ net internetu negalima sudaryti sutarties. Čia, Norvegijoje, nusipirkai namą ir, jeigu jame yra vanduo, iš nieko kito to vandens negali gauti, šulinio pats neišsikasi, tai iš karto sąskaitos už sunaudotą vandenį ir ateina“, – patirtis abiejose šalyse lygino Mantas.
Namą pirko nematę
Norvegijoje šiuo metu šeima gyvena jau trečiame būste, tad jau ne kartą susidūrė su kraustymosi rūpesčiais, tačiau niekada nesusidūrė su tiek biurokratinių kliūčių.
„Keldamiesi į dabartinį namą, mes tik po pusantro mėnesio atvažiavome pasižiūrėti, ką realiai nusipirkome ir pasirašyti galutinius dokumentus. Taip viskas paprasta. Ir po trijų mėnesių persikraustėme“, – sakė Mantas.
Keldamiesi į dabartinį namą mes tik po pusantro mėnesio atvažiavome pasižiūrėti, ką realiai nusipirkome, – sakė Mantas.
Mantas neslepia: problemos, nors atrodytų smulkios, su kuriomis susidūrė dar nepersikraustę, šiek tiek gąsdina. Vis dėlto ne tiek, kad šeima imtų svarstyti savo sprendimą grįžti į Lietuvą. Pasak Manto, Norvegijoje susirasti draugų norvegų yra labai sunku – per dešimt metų jiedu su žmona, kaip juokauja vyras, susirado tik pusantro draugo.
„Vienas labai domisi lietuviška kultūra, o kito pusė, nes jis su užsieniu daug reikalų turi, todėl bendraujam. Šiaip norvegai labai konservatyvūs ir uždari. Mes turime daug draugų lietuvių, bet ne norvegų, nors dirbame norvegiškose įmonėse, mokame norvegų kalbą. Bet norvegams darbas ir draugai yra visiškai skirtingi dalykai“, – apie gyvenimo Norvegijoje ypatumus užsiminė Mantas.
Grįžęs į Lietuvą programuotoju dirbantis Mantas tikina naujo darbo neieškosiąs – Norvegijoje jis yra įsteigęs savo įmonę, tad tęs savo darbus iš Vilniaus.
