Jau vien faktas, kad mitingo metu pirmąkart viešai buvo iškelta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėja, parodo, koks svarbus tai buvo įvykis. Vis dėlto daugelis lietuvių, ypač jaunesnių, žino tik patį mitingo faktą, o ne užkulisius.
Kaip gimė idėja organizuoti tokį mitingą? Ko labiausiai bijojo jo dalyviai? Ką KGB po mitingo sakė jo organizatoriams ir kodėl leido, kad mitingas įvyktų? Apie visa tai 15min kalbėjosi su vienu pagrindinių mitingo organizatorių Vytautu Bogušiu.
Idėja kilo kolektyviniame sode
Idėja suorganizuoti mitingą prie A.Mickevičiaus paminklo, V.Bogušio teigimu, gimė 1987 m. liepą, kolektyviniame sode Salininkuose. Prisidengiant jo žmonos gimtadieniu kaip proga, čia susirinko tuometiniai disidentai. V.Bogušiui tuomet buvo 28 metai, jis jau buvo dviejų vaikų tėvas.
„Atvažiavo Antanas Terleckas su žmona, Julius Sasnauskas, Eleonora Sasnauskaitė, buvęs politinis kalinys ir partizanas Jonas Pratusevičius-Granitas, kitas politinis kalinys Jonas Volungevičius. Įsivaizdavome, kad tarp pušų, nuošalioje vietoje bus sunkiau pasiklausyti“, – prisiminė V.Bogušis.
Jo teigimu, pati mitingo idėja kilo A.Terleckui. Iš dalies Lietuvos disidentus įkvėpė estai – neseniai, birželį, Estijoje buvo įvykęs didelis mitingas 1941 m. birželio trėmimams atminti. Baltijos šalių disidentai palaikė glaudžius ryšius.
Imtas derinti kvietimas į mitingą – „Kreipimasis į Geros valios žmones pagerbti Stalino-Hitlerio teroro aukas“. Be A.Terlecko ir V.Bogušio, pasirašyti tekstą tuojau pat sutiko Petras Cidzikas. Galutinis kvietimo tekstas suderintas liepos 26 d., tada prie organizatorių pakviesta prisijungti ir Nijolė Sadūnaitė.
„Mes buvome tokie daugiau tautinės pakraipos atstovai, buvo toks traktavimas, ir norėjome, kad būtų ir krikščioniško-katalikiško bendro tono. Taip pat pažiūrėjome, kad ir moterų reikia. Nijolė iš karto sutiko, ir mitingo metu labai gražią kalbą pasakė“, – prisiminė V.Bogušis.
Organizatoriai jautėsi dėkingi sovietinei spaudai
Vykstant perestroikai, Lietuvos SSR vadovybė nedrįso mitingo uždrausti ar imtis radikalių priemonių, tačiau stengėsi visaip šmeižti ir juodinti organizatorius.
Artėjant mitingui, pasak V.Bogušio, labiausiai jis bijojo ne arešto. Jo teigimu, buvo žinoma, kad mitingą stebės užsienio žurnalistai, tad jis tikėjosi, kad netgi areštas atneštų naudos – taptų nauja proga kalbėti apie okupaciją ir žmogaus teisių pažeidimus.
Rugpjūčio 23-iosios rytą, pasiėmę du savo vaikus, V.Bogušis su visiškai jį palaikiusia žmona ryžtingai išėjo iš namų. Jų sūnui tuo metu buvo septyneri, dukrai – penkeri metai.
Didžiausia baimė, sakė V.Bogušis, buvo kita – kad susirinks mažai žmonių. Todėl informacijos skleidimu buvo labai rūpinamasi. Kai kurie žmonės apie mitingą sužinojo iš pažįstamų, informacija sklido iš lūpų į lūpas, bet net ir SSRS priespaudos sąlygomis tai nebuvo vienintelis informacijos platinimo šaltinis.
Žinias apie mitingą skleisti padėjo Vakarų radijo stotys – „Laisvoji Europa“, „Amerikos balsas“, Vatikano radijas ir kiti. Likus dviem savaitėms iki mitingo, jos nuolat pranešinėjo apie jį.
Tačiau net ir ne radijas suvaidino išskirtinį vaidmenį pritraukiant tūkstančius žmonių. Pasak V.Bogušio, labai daug, pati to nenorėdama, padarė ir sovietinė spauda. Nors mitingo organizatorius ji apibūdino kaip „buržuazinius nacionalistus“ ir „erkes ant sveiko visuomenės kūno“, žmonės, sakė V.Bogušis, mokėjo skaityti tarp eilučių. Pavargę nuo priespaudos lietuviai susidomėjo – kas gi čia bus ir kuo tai baigsis.
Artėjant mitingui situacija kaito. Mitingo išvakarėse, pasak V.Bogušio, kaip tik turėjo vykti jo jaunesniojo brolio vestuvės.
„Jis turėjo vesti aukšto nomenklatūrininko dukterėčią. Jauni žmonės susipažino, nerūpėjo jiems partiškumas ar dar kas nors. Likus savaitei iki mitingo oficialiojoje sovietinėje spaudoje pasirodė bjaurūs straipsniai, juose buvo minima ir mano pavardė. Ir jaunosios dėdė pareikalavo, kad brolis parašytų prieš mane straipsnį, atsižadėtų manęs, tada vestuvės įvyks, o kitaip neįvyks. Ir tos vestuvės neįvyko“, – prisiminė V.Bogušis.
Vestuvių svečiai jau buvo spėję į jas suvažiuoti. Kai kurie iš jų, vestuvėms žlugus, vietoje jų dalyvavo mitinge. Tačiau V.Bogušis pripažino – nuotaika subjuro, o atmosfera buvo slogi.
„Tėvai, aišku, pyko ant manęs. (…) Mano tėvas turėjo ir dar vieną priežastį pykti – jis buvo universiteto dėstytojas, nors komunistu niekad nebuvo. Kadaise jis buvo išmestas iš universiteto, nes nuslėpė, kad jo tėvas, mano senelis, buvo represuotas. Po daugelio metų jis vėl įstojo į universitetą, jį baigė, pradėjo daryti mokslinę karjerą. Ir čia, kai jau jo tėvas nebebuvo problema, staiga jau sūnus jam vėl viską sugadino“, – su šypsena pasakoja V.Bogušis. Tačiau čia pat pripažįsta – tada taip linksma nebuvo.
Vienintelė mitingo auka – kunigas
Rugpjūčio 23-iosios rytą, pasiėmę du savo vaikus, V.Bogušis su visiškai jį palaikiusia žmona ryžtingai išėjo iš namų. Jų sūnui tuo metu buvo septyneri, dukrai – penkeri metai.
„Mano mama mus vadino bepročiais, durniais. Bet aš jai pasakiau – jeigu mane suims, tai bent vaikai tegu pamato, už ką. Ji verkti pradėjo, sakyti – jei jau jūs su žmona einat, bent anūkus man palikit. Bet aš pasakiau – ne, mama, aš jų nepaliksiu“, – prisiminė V.Bogušis.
Mano mama mus vadino bepročiais, durniais. Bet aš jai pasakiau – jeigu mane suims, tai bent vaikai tegu pamato, už ką.
Prieš mitingą V.Bogušis ėjo į Šv. Mikalojaus bažnyčią, kurioje būdamas jaunas patarnavo.
„Ten buvo kunigas Stanislovas Valiukėnas, altarista, buvęs politinis kalinys. Buvome sutarę, kad jis tars žodį, nes visi bijojo. Mes kreipėmės į kunigus – niekas atvirai nenorėjo kalbėti. Bet jis buvo prižadėjęs mums tarti žodį ir paraginti tikinčiuosius ateiti prie Adomo Mickevičiaus paminklo paminėti Ribbentropo-Molotovo pakto metines bei reikalauti okupacijos pasekmių pašalinimo. Ir įsivaizduojate, jis taip susijaudino, jau garbaus amžiaus buvo, kad išėjęs prie altoriaus nukrito ir numirė“, – pasakojo V.Bogušis.
Susirinkusiems tai buvo smūgis – pasak V.Bogušio, kunigas buvo visų mylimas, nuostabus žmogus. Tai dar labiau sustiprino atmosferos slogumą. „Įsivaizduokite, išneša mirusį žmogų, o mes einame į mitingą...“ – sakė V.Bogušis.
Išėjusi iš bažnyčios maždaug 30 žmonių grupelė ėmė keliauti link A.Mickevičiaus paminklo ir iš tolo išvydo, kad žmonių beveik nėra.
„Tiesiog šokas buvo. Antanas Terleckas pradėjo nervintis, aš irgi, mes kažką apsibarėm. Antanas netgi pasimetė, ne į tą pusę pradėjo eiti, mes su Julium Sasnausku jam pradėjom šaukti – ne, reikia čia eiti. Dabar juokas ima, bet tada buvo susinervinimas. Bet mes priartėjome prie paminklo ir kaip skruzdėlynas staiga iš visur, iš visų pakampių ėmė lįsti žmonės. Tada jau pasidarė ramu“, – kalbėjo V.Bogušis.
Mitingas truko apie penkias valandas – maždaug nuo 12 iki 17 valandos. Jis vyko spontaniškai – kalbas sakė visi norėję. Mitinge buvo smerkiamas ne tik Ribbentropo-Molotovo paktas, bet ir sovietinė okupacija, reikalauta išvesti sovietinę kariuomenę.
„Atsimenu, kaip per mitingą garbaus amžiaus, labai šviesaus veido moteris atsistojusi labai paprastai pasakė: „Patikėkite, bus laisva nepriklausoma Lietuva“. Ji tokį vieną sakinį pasakė, ir kilo ovacijos. Buvo tiesiog stebuklingas, pranašiškas pasisakymas. Aš jos daugiau niekad nebemačiau, nors ir bandžiau ieškoti“, – pasakojo V.Bogušis.
Minioje jautėsi solidarumas, bendro tikslo siekimas. Pasak V.Bogušio, pasireiškė „minios sindromas“ gerąja prasme – įkvėpti vieni kitų, žmonės, tiek jauni, tiek seni, kalbėjo taip, kaip niekas neįsivaizdavo, kad galima kalbėti.
V.Bogušis atkreipė dėmesį, kad kartais kartojamas teiginys, kad mitingo metu pirmąkart viešai buvo sugiedotas Lietuvos himnas – netiesa. Himną jis su bendraminčiais viešai sako giedojęs dar 1980 m. Trakuose, minint Vytauto Didžiojo mirties 550-metį. Anot jo, susirinkusių tada buvo gana nemažai, bet himno sugiedojimu viskas ir pasibaigė – politiniai reikalavimai keliami nebuvo.
„Ir tada mus tampė po visur, bet nebuvo nei tokio rezonanso, nei galimybių skleisti savo idėjas taip plačiai kaip 1987 m.“, – sakė V.Bogušis.
Mitingą atidžiai stebėjo KGB – minioje buvo įsimaišę apie 50 kagėbistų. Viskas buvo fotografuojama ir filmuojama. Ir dabar daug informacijos apie mitingą yra žinoma būtent iš KGB archyvų.
Darbe sulaukė persekiojimo
Po mitingo oficialioji sovietinė žiniasklaida jį pasmerkė ir menkino jo reikšmę, tačiau jau vien pats informacijos skleidimas, pasak V.Bogušio, buvo sėkmė – pavyzdžiui, TV laida „Vremia“ paskelbė, kad „buržuazinių nacionalistų“ mitinge dalyvavo 3000 žmonių, kas tada SSRS atrodė neįsivaizduojama.
Atsimenu, kaip per mitingą garbaus amžiaus, labai šviesaus veido moteris atsistojusi labai paprastai pasakė: „Patikėkite, bus laisva nepriklausoma Lietuva“. Buvo tiesiog stebuklingas, pranašiškas pasisakymas. Aš jos daugiau niekad nebemačiau, nors ir bandžiau ieškoti.
Tiesa, jis atkreipė dėmesį, kad tikslaus skaičiaus sužinoti neįmanoma jau vien dėl to, kad mitingas truko apie penkias valandas ir dalyviai nuolat keitėsi – vieni ateidavo, kiti išeidavo.
Tuo metu V.Bogušis Jaunimo teatre dirbo inžinieriumi. Mitingo organizavimas jam nepraėjo be pasekmių – darbovietėje buvo suorganizuotas „smerkimas“. Atvykę Komunistų partijos funkcionieriai visą Jaunimo teatro kolektyvą – daugiau negu šimtą žmonių – suvarė į salę ir ėmė aiškinti, kaip neteisingai elgiąsis V.Bogušis. Atsirado netgi vienas, kuris pareiškė, kad dėl tokių žmonių kaip V.Bogušis amerikiečiai atveža priešlėktuvinės gynybos sistemas į Europą.
Tačiau Jaunimo teatro kolektyvą tuomet sudarė laisvai mąstantys žmonės. Aktoriai neskubėjo pritarti funkcionieriams, o kai kurie, pavyzdžiui, Kristina Kazlauskaitė netgi puolė ginti mitingo organizatorių.
Galiausiai V.Bogušis iš darbo išmestas nebuvo. Tai papiktino netgi Lietuvos komunistų partijos pirmąjį sekretorių Petrą Griškevičių, kuris partijos plenume vėliau apgailestavo, kad Jaunimo teatras nedavė atkirčio „buržuaziniam nacionalistui“.
Be to, V.Bogušio „smerkimo“ procedūrą vienas jo kolega, garsistas, slapčia įrašė. Gavęs įrašą, V.Bogušis jo stenogramą sugebėjo išsiųsti į užsienį, ir „smerkimas“ nuskambėjo per įvairias radijo stotis, atskleisdamas komunistų argumentų absurdiškumą.
Tačiau kitiems mitinguotojams baigėsi blogiau. Daugiau negu 100 mitingo dalyvių mėnesį vykdyto persekiojimo metu neteko darbų. Pavyzdžiui, V.Bogušio draugui Algirdui Masiulioniui, dirbusiam ekonomistu tuometiniame Apželdinimo treste, buvo pasakyta – arba jis turi išeiti pats, arba bus išmestas.
Be to, SSRS Baudžiamajame kodekse egzistavo toks nusikaltimas kaip „veltėdžiavimas“ – jei asmuo tris mėnesius neturėdavo darbo, jis galėjo būti teisiamas pagal šį straipsnį ir sulaukti baudžiamosios atsakomybės. V.Bogušio teigimu, keli jo draugai sulaukė tokio likimo.
Vieną mitingo dalyvį – tuometinį Dramos teatro dailininką Vytautą Jančiauską – po mitingo KGB suėmė, jis buvo primuštas, plikai nukirptas ir vežiojamas po miškus. Vis dėlto, pasak V.Bogušio, tai buvo vienintelis dalyvis, sulaukęs fizinių bausmių.
KGB leido mitingą, nes norėjo pažiūrėti, kiek žmonių ateis
Praėjus kelioms savaitėms po mitingo V.Bogušis buvo iškviestas pas patį LTSR KGB vadą generolą – Eduardą Eismuntą. Kartu su E.Eismuntu buvo ir jo pavaduotojas, pulkininkas Edmundas Baltinas.
„Buvo labai įdomus pokalbis. Aš uždaviau klausimą – kodėl jūs leidote organizuoti mitingą? Juk galėjote suimti mus, uždrausti mitingą. Eismuntas atsakė – o mums buvo įdomu, kiek jūsų, nacionalistų, ekstremistų susirinks. Dar pridūrė, kad suinventorizuoti mus reikėjo. O pulkininkas Baltinas dar pasakė – žinai, Boguši, nepraeis nė treji metai, ir Ribbentropo-Molotovo paktas ir jo slaptieji protokolai bus paskelbti ir anuliuoti.
Aš buvau apstulbęs. Po tardymo sėdau į mašiną, nulėkiau pas Terlecką ir jam viską papasakojau. Antanas man sakė – jei jau čekistai taip kalba, tai jie, matyt, kažką žino. Ir štai, vėliau stebuklas įvyko – su mandatu išvažiavo LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai, Landsbergis ir visi kiti, ir privertė pripažinti okupacijos faktą per Ribbentropo-Molotovo paktą tarptautiniu lygmeniu“, – dalinosi prisiminimais V.Bogušis.
Būti tardomam KGB V.Bogušiui nebuvo naujiena – pirmąkart jis tokio likimo sulaukė dar būdamas 15 metų. Iš viso KGB V.Bogušį tardė apie 20 kartų, nors fizinį smurtą jis patyrė tik kartą – sulaukė spyrio į užpakalį. Dar porą kartų buvo iškeiktas rusiškai, bet apskritai saugumiečiai su juo dažniausiai elgėsi mandagiai.
„Su kai kuriais kagėbistais net sveikintis pradėjau. Mitinge kai kuriuos iš jų atpažinau ir sveikinomės. Kai kurie jų tada buvo tiesiog Teisės fakulteto studentai, atliekantys praktiką. Dabar susitikęs juokiuosi – sakau, kartu karjerą pradėjome, tik jūs vienoje pusėje, o aš kitoje“, – pasakojo V.Bogušis.
Paskutinį kartą suimtas ir tardomas V.Bogušis buvo 1988 m. vasario 16 d. KGB patalpose jis praleido 12 valandų.
„Dar 1988 m. gegužės 12 d, kai organizavome mitingą minėti pirmuosius trėmimus, man uždėjo namų areštą, Terleckui irgi. Prie mano namų budėjo milicija, saugumiečiai. Sakiau jiems – kam jūs čia kankinatės? Vežkit mane pas Terlecką, mažiau vargo bus. Susodino mane su vaikais bei žmona ir nuvežė. Prasėdėjau pas Terlecką, kol areštas baigėsi, tada su milicijos palyda mane palydėjo atgal“, – juokdamasis prisiminė V.Bogušis.
KGB V.Bogušis sako per daug nebijojęs. Didžiausią nerimą jis patyrė, kai tarnavo sovietinėje armijoje ir atsidūrė atokioje bazėje, netoli Kinijos sienos. Čia jis, kaip jau siejamas su disidentiniu judėjimu, nuolatos susidurdavo su „profilaktiniais pokalbiais“, o atostogų namo jį išleisti būtų sutikę, tik jei būtų pasirašęs pasižadėjimą niekados nekovoti su sovietine valdžia ir nebendrauti su nacionalistais.
„Čia buvo draugai, turėjau užuovėją. O ten buvau vienas kaip pirštas. Nežinojau, nudobs mane ar nenudobs, grįšiu ar negrįšiu“, – sakė V.Bogušis.
V.Bogušis prisiminė dar vieną įdomią istoriją – prisipažino, kad jaunystėje, vedamas jaunatviško maksimalizmo, netgi norėjo padegti KGB pastatą. Nusipirkęs visus reikalingus ingredientus, jis ėmė ruoštis daryti Molotovo kokteilį. Tačiau papasakojo apie tai vienam draugui, o šis papasakojo A.Terleckui, kuris jį sustabdė.
„Gerai davė velnių, ir tas noras praėjo. O būtų buvusi kriminalinė byla, netgi, galima sakyti, teroristinis aktas. Žiūrėjom per tvorą, buvom nusimatę vietą, kur ten galima sumesti kokteilius ir padegti. Buvome rimtai pasiruošę“, – sakė V.Bogušis.
Mitingas turėjo ir realią, ir simbolinę reikšmę
Kuo, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingas buvo svarbus? V.Bogušis atkreipia dėmesį į jo mastą – nors iki tol vykdavo ir Vasario 16-osios minėjimai ir himno giedojimas, į juos susirinkdavo po keliolika žmonių. O mitingas tapo rezonansiniu renginiu.
Be to, mitingas turėjo aiškią politinę potekstę. Iki tol, pasakoja V.Bogušis, jei nekeikdavai sovietų valdžios, nereikalavai smerkti okupacijos ir aneksijos, galėjai eiti į Kryžių kalną ir melstis kiek nori, niekas realiai netrukdydavo. Tačiau mitingo metu buvo iškelti Ribbentropo-Molotovo pakto slaptųjų protokolų pripažinimo ir Lietuvos okupacijos fakto pripažinimo klausimai. Apie tai rašė užsienio spauda, ir šie klausimai pasiekė naują lygį.
„Dar kartą buvo iškeltas klausimas, kad Lietuva yra okupuota, aneksuota, bet mes, kaip visos tautos, turime apsisprendimo teisę ir laisvę, reikalaujame laisvės ir nepriklausomybės. Išvesti okupacinę kariuomenę.
Dar kartą buvo iškeltas klausimas, kad Lietuva yra okupuota, aneksuota, bet mes, kaip visos tautos, turime apsisprendimo teisę ir laisvę, reikalaujame laisvės ir nepriklausomybės.
Ir to siekiame ne karo metodais, sukilimais, bet taikiai. Nenorime perbraižyti sienų, reikalauti, ko neturėjome iki II pasaulinio karo, bet norime laisvės ir nepriklausomybės“, – pabrėžė V.Bogušis.
Ne ką mažiau svarbi, pasak V.Bogušio, buvo ir simbolinė mitingo reikšmė.
„Nors tas laisvės paukštukas dar buvo narvelyje, jam pirmą kartą buvo pravertos durys. Ir paukštukas išskrido“, – akcentavo V.Bogušis.
Disidentinė veikla aktyvi buvo ir iki mitingo
Pasak V.Bogušio, nors 1987 m. mitingas buvo pirmoji vieša tokio masto antisovietinė demonstracija Lietuvoje, šalies disidentai aktyvią veiklą vykdė ir anksčiau ir iš esmės mitingas būtų buvęs neįmanomas be jų pastangų.
Kaip ypač svarbų jis išskyrė dar 1979 m. 45 Baltijos kraštų ir Rusijos disidentų pasirašytą memorandumą „Baltijos chartija“. Tarp pasirašiusiųjų buvo ir pats V.Bogušis, kuriam tuo metu buvo vos 20 metų.
„Jau tada mes tarptautiniu lygiu reikalavome, kad Jungtinėse Tautose būtų keliamas klausimas ir rengiamas referendumas dėl okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Parėmė ir 11 rusų disidentų, tarp jų – Andrejus Sacharovas, Sergejus Kovaliovas. 7 estai, 4 latviai, likusieji – lietuviai. Rezonansas buvo labai didelis. 1983 m. net Europos parlamentas priėmė rezoliuciją, smerkiančią Baltijos valstybių okupaciją. Tai buvo ištaka, mitingas buvo tik pasekmė. Jį rengti buvo lengviau, paprasčiau, nes jau buvo Gorbačiovo era, langas į laisvę atsiverdavo“, – sakė V.Bogušis.
Pamirštas nesijaučia
Pokalbio pabaigoje paklaustas, ar nepriklausomoje Lietuvoje kaip buvęs disidentas nesijaučia nustumtas į pašonę ar užmirštas, V.Bogušis nedvejodamas atsako – ne. Jam didžiausias įvertinimas yra Vyčio kryžiaus karininko ordinas, kurį gavo už disidentinę veiklą.
„Nuskriaustas tikrai nesijaučiu. Dar sveikatos turiu, gyvenu, kaip sakydavo mano draugas Vytautas Kernagis, beprotiškai, fantastiškai, nepakartojamai gerai. Gal mes kartais per daug verkiam, dejuojam... Yra visada problemų, gyvename gi ne stebuklų šalyje. Bet patys mes esame kūrėjai. Aišku, visada ir visur buvo ir bus svolačių, nuo žmonijos pradžios taip buvo, bet svarbu, ko mes patys norim ir siekiam“, – 15min teigė mitingo organizatorius.
„Atvirai pasakysiu – mes sovietiniais metais nebadavom, buvome pavalgę, sotūs ir laimingi. Bet tas trigubas gyvenimas, kai viena galvoji, kita sakai, trečia nutyli... Buvo toks žmogaus nepilnavertiškumas, netikrumas, nuslėpimas. Dabar aš laisvas, nepriklausomas žmogus, mano vaikai nori – važiuoja į Belgiją, nori – į Londoną, nori – į Maskvą. Tada laisvą žodį gaudydavome barškančiais radijais, o dabar atsiversti internetą užtenka“, – su šypsena pridūrė jis.
58 metų V.Bogušis 1989 m. vasario 10 d. buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos atkūrimo iniciatorius, vienas iš Ateitininkų federacijos atkūrėjų. 2000–2003 m. Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungos pirmininkas. 2003–2013 m. Lietuvos liberalų ir centro sąjungos (LiCS) narys, partijos pirmininko pavaduotojas.
1990–1995 m. buvo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos deputatas, 1990–1992 m. Vilniaus miesto tarybos pirmininko pavaduotojas. 2003–2004 m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, kolegijos narys, Socialinių reikalų komiteto pirmininkas.
1992–1996 m. Seimo narys, išrinktas pagal jungtinį Lietuvos krikščionių demokratų, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Lietuvos demokratų partijos sąrašą. 1996–2000 m. Seimo narys, išrinktas pagal Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąrašą, dirbo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete. 2004–2008 m. Seimo ir 2008–2012 m. Seimo narys, išrinktas pagal LiCS sąrašą. Tačiau po 2012 m. V.Bogušio aktyvi politinė veikla baigėsi.
