Prieš pusę amžiaus pamario krašte, Šilutės pašonėje pradėjo stiebtis Juknaičių gyvenvietė. Anuomet ji garsėjo pavyzdiniu sovietiniu ūkiu, išskirtine architektūra ir net sanatorijos paslaugomis su oranžerija. Kuo šiandien, skaičiuojant 25-uosius nepriklausomybės metus, gyva Juknaičių gyvenvietė, vienintelė šalyje, turinti parko statusą, o visa jos teritorija pripažinta kultūros paveldu?
Grūdus aruoduose keičia žilvičiai
Artėjant prie gyvenvietės jau už kelių kilometrų lyg kelrodė į Juknaičius dangun stiebiasi vandens bokštas, stilizuotas ir meniškai apipavidalintas.
„Čia mūsų gyvenvietės simbolis. Tačiau tik kaip simbolis jis ir betarnauja. Dabar naujos technologijos ir bokšto vandens tiekimui jau nebereikia. Mes jį ir ant bendruomenės herbo įkomponavome“, – pasakoja kadais pavyzdine buvusią gyvenvietę aprodyti pasisiūlęs seniūnijos darbuotojas Vytautas Barkauskas.
Vyras dirba žemės ūkio specialistu. Į Juknaičius iš Priekulės prieš kelis dešimtmečius jį atviliojo trauka žemei. Anuomet jis sako gavęs pasiūlymą persikelti į Juknaičius ir nė nesudvejojęs.
„Juknaičių sovietinis ūkis garsėjo visoje Lietuvoje. Jei Priekulėje su traktoriumi vos galėjai pramauroti, tai Juknaičiuose galėjai vaikščioti apsiavęs šlepetėmis“, – juokauja juknaitiškis.
Dabar iš žemės ūkio Juknaičiuose gyvena dešimt ūkininkų. Pagrindinė jų veikla – grūdinių kultūrų auginimas. Tačiau ūkininkauja vien senieji juknaitiškiai. Jaunimas jau nenori duonai užsidirbti ardamas žemę. O kas ryžtasi, ūkininkauja naujoviškai.
Štai netoli Juknaičių jauni ūkininkai pasišovė eksperimentui. Augina ne tai, kas Juknačiuose įprasta, o biokurą: žilvičius, gluosnius ir karklus. Biokuru kūrenama ir modernizuota gyvenvietės katilinė, šiluma aprūpinanti Juknaičių daugiabučius bei įstaigas.
Auga drąsi karta
O štai seniūno pavaduotoją Nataliją Domarkienę jaunystėje prieš 37-erius metus iš Pagėgių krašto atviliojo meilė.
„Įsimylėjau ir atitekėjau į šitą kraštą. Ir visai nesigailiu. Anuomet čia buvo gražu, ir dabar akį traukia. Tik jaunimo stinga.
Išsivažinėjus jaunimui Juknaičiuose nebėra kam net langų išdaužyti.
Visi išsivažinėjo po didesnius miestus, po užsienius. Juokaujam, kad Juknaičiuose nebėra net kam langų išdaužyti“, – nuogąstauja ponia Natalija.
Bet ir šiuo metu Juknaičiuose gyvena kiek daugiau nei tūkstantis žmonių. Gyvenvietėje veikia pagrindinė mokykla ir darželis. Į jį savo atžalas atveda ne tik Juknaičių gyventojai. Pravažiuodami į darbus savo vaikus Juknaičių auklėtojoms palieka ir pagėgiškiai, ir šilutiškiai, ir aplinkinių kaimų gyventojai.
Darželis čia erdvus, išpuoselėtas, o kai kurios auklėtojos dirba nuo pat jo atidarymo. Viena iš jų – auklėtoja Regina Bukauskienė. Ji puikiai gali palyginti, kokie prieš 25-erius metus buvo mažieji juknaitiškiai ir kokia karta auga dabar.
„Dabar vaikai yra laisvesni, jie nieko nebijo. Savo vaikus auginau irgi visai kitaip, nei dabar – daug griežčiau. Į viską dabar žiūrime daug laisviau ir viskas, atrodo, gerai“, – patirtimi dalinasi R.Bukauskienė.
Gyvenvietę išjudino bendruomenė
Kad ne tik mažieji, o ir visa Juknaičių gyvenvietė turėtų, kuo užsiimti, iniciatyvūs juknaitiškiai įkūrė bendruomenę. Ant jos ir gula didžioji gyvenvietės atnaujinimo darbų našta. Sukasi bendruomenės branduolys, kaip išmanydamas. Neseniai atgaivino morališkai pasenusius ir jau nebefunkcionavusius kultūros namus. Dabar tai – bendruomenės namai, kuriuose ir švenčių, ir susibūrimų netrūksta.
O didžiausiu nuopelnu bendruomenė laiko sutvarkytą vasaros estradą, kokios pavydėtų bet kuris didmiestis. Svarstė bendruomenė už 1 litą įsigyti ir kadais klestėjusį, tačiau po 2006-ųjų gaisro taip ir neatsigavusį sveikatingumo kompleksą. Tačiau apskaičiavo: atstatyti didžiulį pastatą – ne bendruomenės jėgoms.
Sanatorijos paslaugos buvo privalomos
Laikus, kuomet sveikatingumo kompleksas klestėjo, puikiai pamena bendruomenės slaugytoja Lena Šaulienė.
Moteris tikina, kad Juknaičių gyventojai sovietų okupacijos metais privalėjo bent kartą per metus pasinaudoti jo paslaugomis. Gausu čia buvo ir vandens procedūrų, ir fizioterapijos užsiėmimų. Veikė restoranas, konferencijų salė, botanikos sodas.
Žmonės į Juknaičius traukdavo ir atkūrus nepriklausomybę. Valstybinė ligonių kasa kompensuodavo dalį čia teiktų sveikatinamo paslaugų. O ir darbo vietų juknaitiškiams čia buvę nemažai – kelios dešimtys. Tad moteris tikisi, kad kas nors ryšis atgaivinti gaisro nuniokotą pastatą ir į Juknaičius vėl galės traukti minios poilsiautojų.
Gyvenvietės pasididžiavimas – senelių namai
Turi Juknaičiai ir senelių namus. O naujakuriai į juos atvažiuoja nesispyriodami. Apsigyvena čia tie senjorai, kurie patys gali savarankiškai gyventi, tačiau kratosi vienatvės. Parduoda savo nekilnojamąjį turtą ir keliasi į Juknaičių savarankiško gyvenimo namus. Taip padarė neišskiriamos draugės Kazimiera ir Ona.
Saulėtą popietę senolės žvalgosi pro langą ir aptarinėja pro šalį žingsniuojančius juknaitiškius. O užkalbintos subara, kad nebuvusios įspėtos dėl svečių, kitaip būtų pasipuošusios.
„Gyvenau prie geležinkelio, bet, kai palikau našle, kažkaip baugu pasidarė. Viską pardaviau ir atsikrausčiau čia. Nieko mums čia netrūksta. Bendraujam, vieni kitus lankom ir net pasilinksminam. Neseniai Kazimierines atšventėm“, - apie gyvenimą senelių namuose pasakoja ponia Kazimiera.
„Tu mūsų ilgai nekalbink, neturim laiko. Esu susitarusi pas kaimynę užeiti. Kol nukrypuosiu su lazdele, užtruksiu“, – pokalbį paspartina ponia Ona.
Visa gyvenvietė – kultūros paveldas
Juknaičių gyvenvietė nedidelė. Sparčiu žingsniu ją galima apeiti per gerą pusvalandį. Įkurta ji buvo prieš pusę amžiaus, kaip pavyzdinio sovietinio ūkio darbuotojų prieglobstis. Tad ir pastatai Juknaičiuose atkartojantys vienas kitą, statyti lyg pagal vieną planą. Į akis krenta ne tik panašios stilistikos pastatai, o ir skulptūrų gausa.
Visas jas miestui dovanojo čia buvęs priglaustas skulptorius Stanislovas Kuzma, kurį Vilniuje persekiojo KGB. Prieš trejus metus kūrėjas iškeliavo Anapilin, palikdamas Juknaičiams neįkainojamą dovaną. Kad juknaitiškiai dėkingi už puoselėjamą jų gimtą kraštą, liudija ant skulptoriaus namo užkabinta memorialinė lenta.
Pagerbti ir kiti Juknaičių gyvenvietės kūrėjai. Kadais formuoti jos želdinius atvykdavo specialistai net iš Latvijos. Žaliąsias gyvenvietes erdves formavusios želdinių specialistų Rūtos ir Alfonso Kiškių šeimos garbei Juknaičiuose pavadinta gatvė.
O didelių pokyčių savo krašte juknaitiškiai neplanuoja. Visa gyvenvietė yra įtraukta į kultūros paveldo registrą. Norėdami statyti, griauti ar atnaujinti gyvenvietės pastatus, juknaitiškiai kiekvieną savo veiksmą privalo suderinti su paveldosaugininkais. Net ir medžiui nukirsti neužtenka aplinkosaugininkų leidimo. Žmonės neša savo prašymus seniūnijon, o šios pareigūnai kaskart lekia į Klaipėdą prašyti paveldosaugininkų leidimo.
Dėl griežtų apribojimų sunkiai juda ir sovietmečiu statytų namų renovacija. Pastatai nesandarūs, šalti, tačiau juos atnaujinti galima tik pagal kultūros paveldo specialistų reikalavimus. Derėtis su paveldosaugininkais kol kas ryžosi tik poros daugiabučių gyventojai.
