Pasirodo, ir mažame miestelyje galima įkurti naują barą, kuriame klientai maitinami ne pica ar kebabu. Ir puošnių suknelių čia reikia. Net konsultavimo bei vertimo paslaugas teikti atsiranda kam, nes šiems darbams kartais visai nebūtini susitikimai su klientais.
„Ši moteris yra puikus pavyzdys visiems tiems, kurie sako, kad Lietuvoje viskas blogai, nėra ką veikti ir t.t.“, – taip savo įmonę Kaišiadoryse turinčią Rūtą Degutienę apibūdino šio miesto meras Vytenis Tomkus. Ir pridūrė, kad ji tikras „žmogus-orkestras“. Bet Rūta ne vienintelė iš emigracijos į savo miestą grįžusi ir čia verslu užsiėmusi kaišiadoriškė.
„Žmogus-orkestras“
Taip pavadinta nominacija, kurią Kaišiadorių rajono verslo vakaro metu laimėjo Rūta Degutienė, įmonės „Degitūra“ direktorė. Kaip pati juokiasi, ji nuo vaikystės buvo tikras „orkestras“: „Kai kepdavau pyragą, tuo pačiu metu dar ir namus tvarkydavau, ir skalbdavau. Toks multitaskinimas.“
Rūta kartu su vyru paragavo emigracijos duonos – 2000 metais išvyko į Daniją, ten gyveno ne vienerius metus, tačiau grįžo, nes ilgesys įveikė. Kaip sako, nebenorėjo to streso, kurį patirdavo kas kartą išsiskirdama su tėvais, sesers šeima, draugais. Bet Danijoje išmoko danų kalbą, perprato pastarosios šalies teisinę ir mokestinę bazę. Tai moteriai pravertė kuriant savo verslą Lietuvoje. Bet tai tik viena iš jos veiklos sričių, o jų ji turi daug.
„Parsivežiau darbą namo – buvau Danijos įmonės atstovė transporto ir logistikos srity, sėkmingai dirbau, atstovavau danams, bet jie 2016 metais uždarė įmonę. Teko galvoti, ar vėl emigruoti, ar kabintis visomis keturiomis ir dirbti sau. Individualių veiklų šalia darbo savo įmonėje turėjau keletą – siuvimo, vertimo paslaugos, Danijos lietuviams deklaruoju pajamas, padedu įsitvirtinti šalyje įgyjant danišką asmens kodą, kovoju už juos, kai skriaudžia darbdavys. Visas veiklas sujungiau 2016-ųjų rudenį“, – apie savo veiklą kalbėjo R.Degutienė.
Rūta juokiasi – kažkada turėdavome kiekvienai dienai skirtas kojines, dabar ji turi kiekvienos dienos veiklą: „Pirmadienį viena veikla, antradienį kita, trečiadienį – dar kita ir taip iki penktadienio. Dabar pradėjau dar vieną veiklą, ėmiausi vertėjauti plastikos chirurgijos srityje danams, kurie medicininio turizmo tikslais atvyksta, kad jiems būtų saugiau Lietuvoje, kalbu jų kalba, palydžiu, kad jie jaustųsi gerai prieš plastines operacijas. Tai darau nuo 14 val. iki 17 val., grįžtu namo apie 18 val. ir jeigu dar turiu jėgų, kimbu į namo remonto darbus.“
Į klausimą, kaip įmanoma apimti tiek visko, R.Degutienė tik gūžteli pečiais, nes tokia ji buvusi visada, o visos jos veiklos jai teikia malonumą, tad sunkiai dirbanti nė nesijaučia. 2016 metais jos įmonės apyvarta siekė beveik 400 tūkst. eurų, bet turėtą didelį klientą Rūta prisipažįsta praradusi. Tad dabar vėl pradeda viską iš pradžių.
„Batareikos pakraunamos kūryboje. Dirbti versle ir dirbti namie – tai du skirtingi dalykai. Tada, kai kuriu, siuvu, piešiu ir t.t., aš pailsiu. Man savaitgalis prasideda kavos puodeliu, o tada puolu su teptuku darbuotis įsijungusi muziką. Manęs klausia, kaip aš sugebėjau per dvi dienas susiremontuoti visą miegamąjį. Nežinau, tiesiog imu ir darau. Kitam atrodo, kad tai užtruktų mėnesį. Aš gal kokį turbo varikliuką turiu“, – juokiasi Rūta.
Gal sušių Kaišiadoryse?
Vos mėnesį Kaišiadoryse veikia naujas baras „Gurume“, kuriame lankytojai vaišinami sušiais. Jo savininkas – Norvegijoje ne vienerius metus dirbęs ir dabar ten vis grįžtantis Julius Ziminskas. „Kodėl ne kebabai? Nes kebabų yra daug visur, todėl ir ne kebabai“, – juokiasi jaunas vyras.
Nusprendęs imtis savo verslo, jis į Kauną ar Vilnių nesidairė. Kaip sako pats, norėjosi ką nors savo miestui gero padaryti, nes ir čia yra norinčių paragauti ne vien minėtų kebabų ar picų. „Kilo tokia idėja, nėra Kaišiadoryse tokio dalyko, nusprendėme padaryti“, – sakė J.Ziminskas, prisipažinęs, kad pats irgi mėgsta sušius.
Nes kebabų yra daug visur, todėl ir ne kebabai, – sako J.Ziminskas.
Įkurti naująjį barą vyrui užteko mėnesio, patalpas irgi pavyko nesunkiai rasti – anksčiau čia veikė alaus baras, kurio šeimininkas nusprendė jį parduoti. Julius sužinojo ir susidomėjo. Pasikonsultavo su Kaišiadorių rajono savivaldybės atstovais ir štai – baras veikia. Būdamas Lietuvoje jis ir pats sukinėjasi prie baro, bet sušių negamina – tuo užsiima baro darbuotojos, jos buvo apmokytos. Iš viso bare dirba penki žmonės.
Žmonių bare lankosi nemažai, o ir jų amžius įvairus. „Visi ateina, gal kad nauja, gal kad mėgsta, daug kas norėjo sušių. Juos gaminame kasdien nuo 11 iki 20 val., savaitgaliais dirbame iki pirmos nakties, bet tik kaip baras. Ir pašokti čia galima“, – šypsodamasis sako savininkas, sulaukęs nustebusių žvilgsnių, nes baro patalpos nėra didelės. Paklaustas, ar ir močiutės po mišių užeina, juokiasi, kad dar ne, bet galbūt anūkai joms užsako ir nuneša.
Įgyvendino vaikystės svajones
Vestuvinių, proginių suknelių nuomos salonas buvo Astos Rainienės svajonė, kai moteris dar mokėsi mokykloje. Vis dėlto išlaikiusi brandos egzaminus ji pasirinko teisės studijas, dirbo pagal specialybę Pravieniškėse esančiame kalėjime, ten pat dirbo ir jos vyras Ramūnas Rainys, kurį darbo metu sužeidė kalinys. Viskas baigėsi tuo, kad vyrui teko iš darbo išeiti be jokių socialinių garantijų, nors dėl sužeidimo jis nebegalėjo vykdyti savo pareigų.
Tai šeimą privertė emigruoti. Kaip pripažįsta R.Rainys, tuo metu ir pykčio ant savo valstybės būta, o ir paskola už neseniai įsigytą namą slėgė. Tad pora su vyresniu sūnumi ir į pasaulį besibeldžiančia antra atžala pasuko į Norvegiją. Ramūnas ten dirbo ūkvedžiu, Asta augino vaikus. Vis dėlto kai atėjo laikas vyresnėliui eiti į mokyklą, o ir vyras neteko darbo, jie nusprendė – grįžta.
Ir grįžo į gimtuosius Kaišiadoris. Pradėję galvoti, ką gi veiks toliau, jie susirado patalpas, įsteigė įmonę, tik darbo pobūdžio sugalvoję nebuvo. „Vis dėlto gyvenimas sugrąžino į tą 11 klasės svajonę ir ją įgyvendinti labai padėjo mano vyras, kuris tiesiog pranešė – įmonė atidaryta, žiūrėkis sukneles. Tokia džiugi žinia kaip iš giedro dangaus man buvo“, – juokėsi Asta.
Gyvenimas sugrąžino į tą 11 klasės svajonę ir ją įgyvendinti labai padėjo mano vyras, – sako A.Rainienė.
„Tai buvo ekspromtas. Sugalvojau atidaryti įmonę. Kadangi esame Ramūnas ir Asta, tai pavadinimą sugalvojau „RA efektas“, nes jaučiau, kad kažką efektingo darysim. Bet man buvo pasakyta, kad tokio pavadinimo neregistruos. O kas yra Ra? Tai juk saulės dievas, taip išėjo „Saulės efektas“. Ekspromtu ir patalpas radom. Paskui kilo mintis dėl suknelių. O aš nuo vaikystės mėgdavau su aparatūra žaisti, su lemputėmis visokiomis. Tai be suknelių teikiame dar tokią paslaugą kaip renginių įgarsinimas ir apšvietimas“, – žmonai antrino Ramūnas, užsiminęs, kad galvoja ir Lietuvoje meistro į namus paslaugą ateityje teikti.
Vestuvines, progines sukneles salone galima išsinuomoti, galima ir nusipirkti. Asta ir pasiūti norimą gali, jeigu tik moteris pageidauja kažko tokio, ko salone nėra.
„Man kartais sako – kaip tu, turėdama teisininkės diplomą, siuvėja dirbi. Na taip, dirbu siuvėja“, – moters šypsena išduoda, kad ji to tikrai nei gailisi, nei gėdijasi. Netrukus salone turėtų atsirasti ir vyriškų kostiumų.
Brangiausiai suknelė čia nuomojama už 550 eurų. Jeigu nuotaka neranda sau tinkančio apdaro, tuomet tariamasi jai pasiūti naują suknelę. Jeigu kaina per didelė – siūloma suknelę pasiūti individualiai, bet ne parduoti, o tik išsinuomoti. Kaip pripažįsta Rainiai, stengiamasi prisitaikyti prie klientų, kadangi, kaip bebūtų, Kaišiadorys nėra nei Vilnius, nei Kaunas, kad klientų būtų itin daug.
O paklausti, ko reikia, kad sektųsi į Lietuvą grįžusiems emigrantams įsitvirtinti tėvynėje, abu sutuoktiniai tvirtina – svarbiausia atrasti save, sau mielą veiklą. Tada uždirbti ir išgyventi bus įmanoma ir Lietuvoje.
