Profsąjungų rūmai ant Tauro kalno Vilniaus centre pradėti griauti spalio 9 dieną. Dabar jų telikę likučiai, tikimasi, kad iki gruodžio 1-osios vieta bus visiškai tvarkinga. Anot griovimo darbus vykdančių bendrovių atstovų, galbūt tvarkymą pavyks pabaigti ir anksčiau.
Tačiau griovimo metu darbininkai atskleidė tai, ko nelabai tikėtasi. Pasirodė, kad po Profsąjungų rūmais yra bunkeris. Tiesa, mėgstantiems landžioti po Vilniaus požemius ši naujiena nėra naujiena – čia ne vienas iš jų buvo. Taip pat ir D.Pocevičius, kaip pats sako, partizaniniais būdais šioje vietoje lankėsi ir anksčiau.
Vilniaus savivaldybė pranešė, kad slėptuvę parodys. „Ant Tauro kalno, po nugriautais buvusiais Profsąjungų rūmais aptikta didžiulė slėptuvė, įrengta dar sovietmečiu, rengiantis galimai karo grėsmei“, – teigiama savivaldybės pranešime.
Taip pat skaitykite: Profsąjungų rūmai, kurių tuoj nebeliks: pasižiūrėkite istorinius kadrus ir tai, kaip jie viduje atrodo dabar
Planuota viena slėptuvė, iškilo kita
Apie tai, kad po Profsąjungų rūmais yra rūsių, buvo skelbta. Taip pat sklandė gandai, kad po Tauro kalnu yra įrengti slapti bunkeriai.
Darius Pocevičius savo knygoje „Istoriniai Vilniaus reliktai. 1944–1990“ rašo apie objektą Nr. 52 Tauro gatvėje. „Pačiame Vilniaus centre yra mažai kam žinoma vieta, aptverta tvora su įspėjamaisiais užrašais trimis kalbomis „Karinė teritorija. Įeiti draudžiama“. Tai – Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų valdos. Už tvoros stovi Tauro g. 14 numeriu pažymėtas gražus namukas raudonų čerpių stogu, kuriame prieš mirtį norėjo apsigyventi rašytojas P.Cvirka. O po asfaltuota aikštele šalia namuko – 1956 m. užbaigta statyti slėptuvė, tada vadinta objektu Nr. 52, arba Vilniaus komandiniu punktu su atsarginėmis darbo patalpomis“, – rašoma knygoje.
Anot D.Pocevičiaus, 1947–1948 m. parengtas projektas, pagal kurį iki 1950 metų pabaigos planuota pastatyti didžiulį statinių kompleksą 28 m gylyje šiaurinėje Tauro kalno dalyje, į šiaurę nuo liuteronų kapinių (vėliau pastatytų Profsąjungų rūmų pašonėje). Darbai vėlavo, suabejota statinio saugumu, nutrūko finansavimas, pasiūlyta slėptuvę perkelti, kas ir buvo padaryta: statinio vieta pastumta 500 m į rytus, į kitą Tauro g. pusę, kur miesto valdžia paskyrė gana nemažą teritoriją.
Tačiau ir čia slėptuvė vis dėlto pastatyta, tik jau ne ypatingiems valstybės vadovams, o civiliams žmonėms. Planuota, kad šioje slėptuvėje galės pasislėpti apie pusantro tūkstančio žmonių.
Anot D.Pocevičiaus, tuo metu, kai kitoje Tauro g. pusėje pradėta statyti vyriausybinę slėptuvę, pradėtos ir Profsąjungų rūmų statybos. Taip pat ir slėptuvės čia, skirtos civiliams vilniečiams.
Išsaugojimo neverta
„Rūmai turėjo tris didžiules sales: didžiausią Vilniuje 1225 vietų koncertų salę, 440 vietų kino salę, veikė „Tauro“ kino teatras, ir dar mažesnė koncertų salė buvo, kaip visi vadino – šokių salė, ten tilpo 225 žmonės.
Tai va, jau per 1500, beveik 2000 žmonių į tas sales telpa, tai slėptuvė buvo planuojama ir projektuojama 1500 žmonių. Ji yra sudėtingos konfigūracijos, padalinta į labai daug patalpų, eina pusiau koncentrišku apskritimu. Mes matėme tik dalį patalpų, kai kurios durys užkaltos, už jų yra ir dalis gyvenamųjų patalpų su gultais, ir kitos patalpos, skirtos kondicionavimo sistemoms, šildymui, vėdinimui ir pan. Šita slėptuvė buvo bene didžiausia Vilniuje“, – po ekskursijos į slėptuvę pasakojo D.Pocevičius.
Pasivaikščiojus po slėptuvę galima pamatyti medinius gultus, ant jų vienoje patalpoje prikrauta „talonų“. Tokius dalijo sanatorijose poilsiaujantiems profesinių sąjungų nariams, kad jie gautų visą maitinimą. Taip pat – dokumentų, kuriuose buvo pildoma, kiek kuris profsąjungos narys sumokėjo nario mokesčio.
Taip pat rūsyje padėta ir memorialinė lenta, kabėjusi ant rūmų ir nuimta Sąjūdžio laikais, kurioje surašytos sovietinių revoliucionierių pavardės.
Tai buvo viena didžiausių slėptuvių Vilniaus mieste. Sovietmečiu siekta sostinėje turėti tiek slėptuvių, kad tilptų 15 proc. gyventojų. Tiek nesugebėta įrengti, tačiau apie 11 proc. pavojaus atveju prieglobstį būtų radę.
D.Pocevičius, paklaustas, ar reikėtų šitą slėptuvę išsaugoti, tuo suabejojo. Esą istorinės, architektūrinės vertės ji neturi, tad ką čia saugoti.
Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis tikino, kad sprendimai dėl slėptuvės bus priimti artimiausiu metu, bet irgi buvo linkęs manyti, kad ji bus sugriauta su visais rūmais.
D.Pocevičius pasvarstė, kad gaila, jog Vilniaus slėptuvės nebuvo pritaikytos kokiems nors kultūriniams ar pramoginiams reikalams. Nors atkūrus Nepriklausomybę jose kūrėsi klubai, skambėjo muzika, tačiau ilgainiui ši tradicija išblėso.
Statys koncertų salę
Ant Tauro kalno esantį statinį žadama nugriauti iki šių metų pabaigos, tam Vyriausybė skyrė 1,9 mln. eurų. Vilniaus miesto savivaldybės teigimu, griovimo darbai kainuos 1,842 mln. eurų, iš kurių daugiau nei 55 tūkst. buvo panaudoti ekspertizės akto, statybos leidimo ir griovimo projekto parengimui.
Vietoje griaunamų Profsąjungų rūmų ant sostinės Tauro kalno turėtų iškilti Nacionalinė koncertų salė. Rugsėjį paaiškėjo, kaip ji atrodys –geriausia naujojo Vilniaus simbolio ant Tauro kalno architektūrinė idėja tapo architektų grupės iš Ispanijos „Arquivio architects“ pasiūlyta idėja. Čia numatyta įrengti iki 1,7 tūkst. vietų didžiąją ir 500 vietų mažąją sales, taip pat erdves barams, vestibiulį su vaizdu į miesto panoramą ir patalpas kitai įvairiai kultūrinei veiklai.
Koncertų salės projektavimo paslaugų ir statybos darbų biudžetas siekia 52 mln. eurų. Į šią sumą įtrauktos visos su objekto projektavimu, statyba ir įrengimu bei sklypo tvarkymu susijusios išlaidos.
Kartu planuojama tvarkyti ir būsimosios salės prieigas, greta esančią Liuteronų sodų teritoriją – Vilniaus evangelikų senųjų kapinių kompleksą. Šiems darbams su Europos Sąjungos parama planuojama skirti 14 mln. eurų.