– Kada prasidėjo jūsų draugystė su žirgais?
– Joti pradėjau būdama 12–13 metų, dažnai dalyvaudavau varžybose Lietuvoje. Kadangi ten žirgų sportas, ypač dailusis jojimas, nėra labai populiarus, sulaukusi 18-os susikroviau lagaminus ir išvykau į Daniją. Išvykau tik dėl jojimo ir dirbau viename didžiausių žirgynų Europoje. Tai buvo viena svarbiausių ir įdomiausių patirčių gyvenime, tačiau ten buvo apie 900 žirgų, todėl dirbti jojike man ilgainiui tapo per sunku ir grįžau į Lietuvą.
– Į Angliją atvykote taip pat dėl jojimo?
– Niekad nenorėjau gyventi Anglijoje, tačiau su draugu nusprendėme pamėginti. Nežinojau, kaip man seksis rasti darbą su žirgais, daug girdėjau apie imigrantų dirbamus nekvalifikuotus darbus. Tačiau ilgai netruko ir pradėjau dirbti žirgyne. Iš pradžių dirbau Londone, dabar – kitame Anglijos mieste, mat pavargome nuo Londono triukšmo ir ten per daug užsieniečių, per mažai britų.
Norint dalyvauti varžybose Anglijoje būtina užsiregistruoti dailiojo jojimo organizacijoje. Prieš 8-erius metus buvau pirma tai padariusi lietuvė istorijoje.
– Jodinėjimas – svarbi Anglijos istorijos dalis, kaip sekėsi įsilieti į vieną svarbiausių britų kultūros dalių?
– Man įsilieti į šią sritį buvo labai lengva, darbą gavau gal po 4 dienų nuo atvykimo. Yra tekę girdėti, kad užsieniečiai čia diskriminuojami, tačiau man per 8-erius metus neteko su tuo susidurti. Kalbant apie žirgų sportą, britai noriai įdarbina kitataučius dėl paprastų priežasčių. Dažnai britai kandidatai tiesiog neateina į interviu. Gavus darbą prasideda visokiausi „negaliu“, „nemoku“ bei „nenoriu“. Žinoma, yra gerų darbuotojų, tačiau juos sunku rasti.
– Papasakokite, kokia jojimo atmaina užsiimate, tai tik pomėgis ar ir darbas?
– Tai yra darbas visu etatu. Mano pareigos – jodinėti žirgais, juos treniruoti dailiajam jojimui bei dalyvauti su jais varžybose. Mano šeimininkai turi apie 20 žirgų, kuriuos aš mokau. Norint dalyvauti varžybose Anglijoje būtina užsiregistruoti dailiojo jojimo organizacijoje. Prieš 8-erius metus buvau pirma tai padariusi lietuvė istorijoje.
Man tai labai neblogai sekasi, daugelyje varžybų būnu pirma, retais atvejais – antra. Dažniausiai vienose varžybose joju su trimis skirtingais žirgais. Pernai laimėjau varžybas, kurių nugalėtojas gauna teisę dalyvauti nacionalinėse Anglijos varžybose. Visas varžybas finansuoja mano šeimininkai, kuriems žirgų laikymas tėra pomėgis.
– Kaip tokį neįprastą darbą vertina žmonės?
– Mažai kas tiki, kad jojikės darbas gali būti apmokamas. Kai manęs paklausia, kuo dirbu, ir atsakau, kad su žirgais, mano, kad juokauju. Keletą kartų perklausia, kol įsitikina. Mano tėvai nemanė, kad kada nors galėsiu iš to išgyventi, sakė mesk tuos savo arklius iš galvos, nes iš to neišgyvensi.
– Britų tarpe populiaru turėti žirgyną bei samdyti žmones, kurie dalyvautų varžybose?
– Taip, populiaru, jiems tai yra hobis. Mano šeimininkei šiuo metu 60 metų, ji vis dar jodinėja savo malonumui. Jos daugiau nei 20-čia metų vyresnis vyras taip pat joja, o anksčiau labai mėgdavo medžioklę su žirgais. Tai – labai brangus malonumas, mat pelną nešti gali tik parduoti žirgai, ko daryti niekas nemėgsta, nes šie gyvuliai tarsi šeimos nariai. Varžybų laimėtojams skiriami itin menki piniginiai prizai, tad pajamos iš to – mažos. Kadangi patekti į nacionalines varžybas – labai sunku, žirgų augintojams didžiulė garbė, jei jų žirgas gauna tokią galimybę. Laimėjimai jiems yra prestižo reikalas.
Mano tėvai nemanė, kad kada nors galėsiu iš to išgyventi, sakė mesk tuos savo arklius iš galvos, nes iš to neišgyvensi.
– Kuo dailusis jojimas skiriasi nuo kitų jojimo šakų?
– Tai vadinama žirgo šokiu. Raitelis ir žirgas turi paruošti apie 5 min. trukmės programą. Jos metu pristatomi įvairūs judesiai, žirgas kilnoja kojas, sustoja, „skersuoja“, atsitraukia ir panašiai. Žirgas turi būti itin paklusnus ir vykdyti raitelio nurodymus.
– Laimėjote ne vieną konkursą, kiek reikia treniruotis, kad nušluostytum nosį profesionaliems britams, jodinėjantiems karta iš kartos?
– Svarbiausia – parengti žirgą ir palaikyti su juo artimus santykius. Mane pasamdė dėl konkretaus jauno žirgo, kuriuo joti niekas nenorėjo, manė, kad šis gali būti pavojingas, nepaklusnus. Jį paruošti paprasčiausiai rungčiai man užtruko apie metus. Vyresniam ir jau prajodinėtam žirgui dažnai reikia mažiau laiko. Parengti arklį olimpiadai užtrunka mažiausiai 7-erius metus. Tačiau ir tai negarantuoja sėkmės.
Vienose varžybose mano arklys kone pasiuto, negalėjau nieko padaryti, net spėjau išsigąsti. Kartais pasitaiko, kad žirgą sutrikdo nauja aplinka, kiti žirgai, daug žmonių ir jis tiesiog nebeklauso, nors namuose viską atliko puikiai ir ramiai. Žirgai jaučia stresą, kaip ir žmonės, jie supranta, kada dalyvauja varžybose, o kada tik treniruojasi.
– Galbūt jodinėjant tenka sutikti garsių žmonių, juk ši sporto šaka labai mėgstama britų elito?
– Priklauso nuo to, ką jūs vadinate garsiais žmonėmis. Pasitaiko sutikti jojimo pasaulio garsenybių. Iš populiarių žmonių teko varžybose susidurti su Katie Price. Bet tiesą sakant, nelabai domiuosi garsenybėmis.
– Kokių savybių reikia žmogui, norinčiam tapti geru žirgų treneriu bei raiteliu?
– Kantrybės. Labai labai daug kantrybės. Daryti tą patį judesį nors ir 20 tūkstančių kartų, kol žirgas pagaliau supras. Negali žirgo reikalauti, jei jis tam priešinasi. Reikia rasti būdų susitarti ir išmokyti gražiuoju. Kitu atveju nesukursi artimos žirgo ir žmogaus draugystės. Niekada nenaudoju prievartos, nesmurtauju.
– Kaip manote, ar Lietuvoje žirgų sportui skiriama pakankamai dėmesio?
– Finansavimo ši sporto rūšis negauna jokio, varžybose vyrauja korupcija. Pavyzdžiui, varžybose teisėjauja treneriai, kurie ruošia tų pačių varžybų dalyvius. Kai kurie raiteliai nenori dalyvauti Lietuvoje vykstančiose varžybose, vyksta į užsienį. Negaliu pasakyti, kad bendrai žirgų sportas – visiškai žlugęs, tačiau dailusis jojimas visiškai nevertinamas. Taip pat nėra tinkamų veterinarų žirgams gydyti, jiems trūksta žinių bei įrangos. Gydyti žirgus raiteliai veža į užsienį.
