Situacija iš tiesų kurioziška. 2015 metais Neringos savivaldybė Baltijos jūros pakrantėje ties Nida ir Juodkrante įrengė statinius, skirtus laivams į jūrą nuleisti ir ištraukti bei kitą infrastruktūrą. Projekto vertė – daugiau kaip 3 mln. eurų. Didžioji jo dalis finansuota Europos Sąjungos (ES) pinigais, bet daugiau kaip pusę milijono eurų sudarė ir Lietuvos valstybės lėšos. Bėda ta, kad žvejai iki šiol ta modernia įranga nesinaudoja, o paprasčiausio privažiavimo prie jūros tako Preiloje niekaip neišsireikalauja iki šiol.
Prieš Lietuvai įstojant į ES buvo 120 priekrantės žvejybos įmonių, o šiuo metu jų likę tik 55. Kiekvienoje jų dirba mažiausiai po tris žmones. Visos įmonės žvejoja tik joms skirtuose baruose. Baltijos jūros priekrantėje nuo Rusijos iki pietinio molo yra 15 žvejybos barų, o nuo šiaurinio molo iki Šventosios – 14. Iš viso 29 barai.
„Manau, nebūtų jokių rietenų tarp žvejų mėgėjų ir žvejų verslininkų, jeigu pastarieji būtų ne taip paprastai metami iš verslo kaip musės iš barščių pasitelkus visokius draudimus, o jiems būtų sudarytos sąlygos oriai pasitraukti. Jauniausias pas mus priekrantės žvejyba užsiimantis verslininkas yra 47, o kiti 60-70 metų“, – sako Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacijos pirmininkas Mindaugas Rimeikis.
Nėra privažiavimo prie jūros
Ties Preila yra 4 ir 5 priekrantės žvejų barai, bet privažiavimo prie jūros, kad būtų galima iškrauti žuvis, nėra iki šiol. Prieš 6-7 metus čia įrengti žuvų iškrovimo vietą žadėjo Žuvininkystės departamentas. „Per 30 metų priekrantės žvejams nebuvo sukurta jokios infrastruktūros. Privažiuoti prie jūros Preiloje neįmanoma nė su visureigiu, čia nė tankas nepravažiuotų. Prašėme, kad padarytų kokį nors pontoninį taką, kuris štormo metu būtų suvyniojamas, – nesureagavo. Todėl žvejys iš Preilos su valtele turi plaukti iki Klaipėdos 6-8 valandas. Suprantama, kad joje nėra šaldymo įrenginių, ledo, tad žuvų kokybė suprastėja“, – paaiškino M.Rimeikis.
Aplinkosaugininkai duoda žvejams leidimą važiuoti prie jūros su sąlyga, kad nesugadins kopų. Bet žvejai, net jeigu valtį, sveriančią 7 tonas, prikrautą dėžių, tinklų, prisikabintų prie karinio visureigio, jūros nepasiektų. Užklimptų.
Manė paliksiąs sūnums
4-5 žvejybos barai ties Preila priklauso priekrantės žvejybos įmonei UAB „Opapa“, kurios direktorius – Laimonas Žilys. Pats jis gyvena Kretingoje, 8,5 metro ilgio laivelį laiko valtininkų uostelyje Smeltalės upėje pietinėje Klaipėdos miesto dalyje, vadinamajame Šanchajuje. Paprastai, kol atvyksta iki Klaipėdos uosto vartų, sugaišta 1,5 val., o iki Preilos, iki savo barų, plaukia dar 5-6 valandas. Jeigu ten būtų privažiavimo takas prie jūros, su automobiliu jis atvyktų per 1,5-2 valandas ir nereikėtų gaišti tiek laiko.
Dabar žvejai Preiloje ne tik negali privažiuoti su valtimi prie jūros, bet ir neturi kur pasidėti žvejybos įrankių.
Dar Lietuvos nepriklausomybės pradžioje žvejai prašė jiems perduoti Nidos žuvininkystės ūkiui priklausiusį pastatą, kuriame buvo sandėliai, kad turėtų kur susidėti savo įrangą. Tačiau jis buvo privatizuotas už talonus ir vietoje jo atsirado poilsiniai kotedžai.
Žvejai čia negali pasistatyti kokį nors konteinerį įrangai susidėti, kad nereikėtų kiekvieną kartą visko vežiotis, nes Kuršių nerijos nacionaliniame parke tai draudžiama daryti. Netoli tako per kopas L.Žilys buvo pasistatęs karinį visureigį, bet viską, kas jame buvo, kažkas išvogė, net degalus išpylė.
Be abejo, žvejys prašė pakeisti jam tuos barus į kitus, tačiau atsakyta, kad tokios galimybės nėra.
Paklaustas, kodėl jis vargsta, kodėl neatsisako tų barų, žvejys Laimonas atsakė: „To ir siekiama, kad atsisakytum. Bet aš tik tuose baruose galiu žvejoti, o daugiau niekur.“
L.Žilys priekrantės žvejybos įmonę nusipirko maždaug prieš 10 metų. Turėjo atliekamų pinigų, manė, paliks verslą savo sūnums. Visa ta „kombinacija“ jam kainavo apie 88 tūkst. eurų. Sako turėjęs didelį norą, bet pritrūkę išminties. Dabar jokiu būdu to nebedarytų.
Tuo, kas įrengta, žvejai nesinaudoja
M.Rimeikis sako nežinąs, ar nors vienas žvejys, žvejojantis priekrantėje nuo Nidos iki Smiltynės, pasinaudojo ta laivų ištraukimo iš jūros įranga, kainavusia per 3 milijonus eurų.
„Kaip žvejai dabar nusileidžia prie jūros? Traktorius atbulomis stumia priekaboje esančią valtį į vandenį. Priekabos gale yra du vamzdžiai. Kai ji įlenda į vandenį, jie lieka išlindę – tai orientyras žvejui grįžti. Parplaukęs iš jūros jis pataiko tiesiai ant tos priekabos. Tada atvažiuoja traktorius ar džipas, prisikabina ir ištempia priekabą su valtimi.
O jie padarė trosus. Kaip jais naudotis, iki šiol nesuprantu. Kas man gali paaiškinti, kaip aš tą laivą su tuo trosu galėčiau nusitempti į jūrą. Kaip per smėlį ją pasieksiu su valtimi? Kokie išminčiai visa tai darė? Kodėl niekas nepaklausė pačių žvejų, ko jiems reikia? Ar gali taip būti, kad santechnikas operuotų širdį?“ – kalbėjo priekrantės žvejys Laimonas.
Dabar žvejai Preiloje ne tik negali privažiuoti su valtimi prie jūros, bet ir neturi kur pasidėti žvejybos įrankių.
M.Rimeikis paaiškino, kad kažkas turi raktą, kurį reikia pasiimti, atsirakinti elektros spintą ir paleisti variklį. Valtis turi prisirakinti prie stulpo jūroje. Lynas sukasi per skriemulį ir ją traukia.
Kad žvejai bent jau pastaruoju metu tikrai tuo įrenginiu nesinaudoja, galima sakyti, įsitikinome patys. Tie trosai pakrantėje užnešti smėliu. „Mums nereikia jokių mandrysčių, tik norime paprasčiausio privažiavimo prie jūros. O tie trosai absoliuti nesąmonė, pinigų išmetimas į balą“, – sako L.Žilys.
Danų žvejams tinka
Juodkrantiškis žvejys Karolis Tamulis sakė, kad tokia laivų nuleidimo ar ištraukimo įranga yra naudojama Danijoje. „Pati sistema nėra bloga, danai su tais trosais didžiausius laivus išsitraukia. Mes nesinaudojame, nes tie įrenginiai padaryti per dideli, yra per masyvūs, mes tokių laivų neturime. Visų neringiškių laivai yra iki 5 metrų ilgio valtys, kai kurios net mažesnės“, – sakė jis.
Pasak L.Žilio, Danijoje visai kita struktūra, ten nėra tokio klampaus smėlio kaip Preiloje, kur smunki iki kelių.
„Pas mus padaroma, europiniai pinigai išleidžiami, o ar tai bus naudojama, niekam nerūpi“, – mano asociacijos pirmininkas.
Pasak neringiškio žvejo Karolio, geriausia, kas padaryta įgyvendinant minėtą laivų ištraukimo iš jūros projektą, tai privažiavimo prie jūros takai Nidoje ir Juodkrantėje. Jais žvejai naudojasi patraukdami į šalį poilsiautojų paspirtukus, vežimėlius. Asociacijos pirmininkas atkreipia dėmesį, kad privažiavimo prie pačios jūros vis dėlto nėra nei Nidoje, nei Juodkrantėje.
Verslą perėmė iš senelio
K.Tamulis žvejybos verslu užsiima nuo 2017 metų, jį perėmęs iš senelio. „Žmonės žuvis vis dar perka, vadinasi, mūsų reikia. Vienais metais gali pagauti daugiau žiobrių, kitais – stintų. Nėra taip, kad visų žuvų mažėja. Moksliniuose tyrimuose matomas žuvų sugavimų svyravimas. Jeigu prastos sąlygos, tai ir ataskaitose nurodomas mažesnis žuvų sugavimo kiekis. Žmonės gali sakyti, kad va, mažėja žuvų, neatkreipdami dėmesio į tai, kad žvejai, sakykime, du mėnesius nebuvo jūroje.
Kol sveikatos turiu, noriu dirbti tą darbą. Turiu laivą, su kuriuo žvejoju mariose, ir kitą, su kuriuo plaukiu į jūrą. Norint išgyventi žiemą, vasarą tenka užsiimti turizmu. Va, dabar jau pusantro mėnesio gyvenu iš to, ką užsidirbau vasarą, nes gamtos sąlygos žvejoti neleidžia. Norėčiau, kad Lietuvos žmonės suprastų, jog žvejybos verslas yra amatas. Tai ypač sunkus fizinis darbas. Dažniausiai žvejys vadovaujasi instinktais, jo protas turi būti šaltas, jam reikia klausytis ir gamtos, ir savęs paties.
XXI amžiuje būti žveju yra labai didelis iššūkis. Yra paimtos paskolos, nustatyti mokėjimo terminai, reikia padaryti darbus iki tam tikros datos, mokėti mokesčius ir t.t., ir t.t. O mes priklausomi nuo gamtos sąlygų. Sunku planuoti, kada jūra banguos, kada neš ledus mariose, kada pagausi žuvų. Tam tikras cikliškumas būna. Jeigu pavasaris geras, skurdesnis laimikis būna vasarą. Todėl kiekvienas mūsų darbo sąlygų patobulinimas, privažiavimo takų, prekyviečių įrengimas, žmonių, kurie ateina pirkti žuvų, palaikymas mums yra labai svarbu. Tai mums bent jau morališkai padeda gyventi“, – kalbėjo žvejys Karolis.
Valstybės politika kitokia nei savivaldybės
M.Rimeikio teigimu, dabar, kai buvo pakeistas Pajūrio juostos įstatymas, už privažiavimo vietų įrengimą ir jų sutvarkymą atsako nebe Žuvininkystės departamentas, o savivaldybės. Todėl žvejai klausė Neringos mero Dariaus Jasaičio, kodėl neįrengtas privažiavimo prie jūros takas ties Preila, kodėl nerasta vietos pasistatyti konteinerį įrangai susidėti. Patys žvejai nebūdami žemės valdytojais negali nieko įsirengti.
D.Jasaitis paaiškino, kad minėtus sandėlius Preiloje, kuriuose įrengti kotedžai, kaip ir sandėlį Nidoje, parduoda valstybė, nes tai jos turtas. Gautos pajamos investuojamos Vilniuje. Jis, žinoma, tam nepritaria, bet gali tik skėsčioti rankomis.
Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas, kurį tvirtina Vyriausybė, buvo parengtas 1992 metais. 2012-aisiais jis keistas tik esminiuose objektuose, 2019-aisiais irgi keistas, bet apskundus teismui pakeitimų neliko. Pasak Neringos mero, šiemet galbūt jį keis Aplinkos ministerija. Jeigu tame plane nebus žuvų iškrovimo vietos, tualeto, vadinasi, ir nebus. Jis tiesiai šviesiai pasakė, kad savivaldybės lėšomis infrastruktūra žvejams Preiloje prie jūros nebus įrengta, nebent atsirastų kokia nors europinė programa.
Beje, šiuo metu Neringos savivaldybė ruošiasi pradėti rengti žuvų iškrovimo vietą Preiloje prie Kuršių marių. „Bet mums neramu dėl aplinkos ministro įsakymų.
Europa duoda pinigų žvejams. Mes įrengsime, o žvejyba bus nutraukta. Ar nereikės tada savivaldybei grąžinti ES pinigų?
Matydami dabartinę valstybės politiką mes bijome pradėti statyti. Jeigu žvejų nebeliks, rodikliai nebus įgyvendinti.
Neringos savivaldybė nori, kad žvejai išliktų. Kaip ir kurėnas, taip ir rūkytas karšis ar džiovinta plekšnė yra jos vizitinė kortelė. Deja, valstybės politika yra visiškai kita“, – sakė Neringos meras.
Po susitikimo su žvejais D.Jasaitis žadėjo, kad lokali problema dėl žuvų iškrovimo vietos Preiloje bus išspręsta gavus Kuršių nerijos nacionalinio parko palaiminimą.
Kreipsis į EK
Pasak D.Jasaičio, Lietuvos nepriklausomybės pradžioje Nidoje buvo 15 žvejybos įmonių, turėjusių milžiniškus limitus ir didelį tinklų skaičių: Preiloje – 5, Juodkrantėje – 13. Jos per dieną iš Kuršių marių pargabendavo dešimtimis tonų žuvų. „Šiandien likusius žvejus galima ant pirštų suskaičiuoti. Prieš aštuonerius metus, kai užsiminėme, kad turėsime problemų dėl kormoranų, kurie sulesa du kartus daugiau žuvų, nei sugauna visi Kuršių marių žvejai, Aplinkos ministerija, ornitologai aiškino, kad Kuršių mariose žuvų užteks visiems. Šiandien sakoma, kad žuvų nebėra. Jas paliekame Rusijos Federacijos žvejams ir kormoranams, o saviems žvejams jų nebeliko“, – kalbėjo meras.
Jo manymu, dabartiniai sprendimai yra tik politiniai, neparemti nei mokslu, nei analize, tik politika, kuri buvo finansuota „Gazpromo“ pinigais. Pasak jo, asociacija „Lašišos dienoraštis“ kuria opiniją, kad žvejai – blogis, kad viską Kuršių mariose jie išgaudė tinklais.
„Rengiame raštą Europos Komisijai kartu su mokslininkais. Jo esmė – visos ES direktyvos ir vietinė Lietuvos teisė reikalauja išsamių mokslinių tyrimų norint mažinti arba didinti žvejybos įrankių pajėgumus. Priminsiu, kad didžioji dalis žvejybos plotų Kuršių mariose priklauso Rusijai. Šitaip elgtis pagal „Gazpromo“ pinigais išpūstą burbulą ir priimti visiškai politinius sprendimus yra neatsakinga prieš Lietuvos žmones, ne tik prieš žvejus, bet ir prieš tuos, kurie valgo žuvis“, – sakė D.Jasaitis.