– Kada pradėjai rašyti poeziją?
– Pradėjau rašyti 14-os metų. Nors visą savo vaikystę galvojau, kad rašysiu pasakas, supratau, kad man patinka poezija, nes ten nereikia rašyti konkrečiai, o ir poezija labiausiai atspindi ir pačią mane, mano mintis.
– Koks Tavo santykis su kūryba buvo vaikystėje? Galbūt tavo artimoje aplinkoje yra žmonių, kurie kaip nors susiję su menais?
– Vaikystėje susirgau 1 tipo cukriniu diabetu. 12-os, 13-os metų prasidėjo „marazmai“ dideli – mano tėvai išsiskyrė. Nežinau, turbūt kaip asmenybė jaučiausi vieniša. Gal ryšys su menu kažkur ir buvo, bet kai tavęs niekas neatranda, tu nežinai, kas tave domina.
Tad, manyčiau, tie patys pirmieji kūriniai – gimę iš to, kad nesijausčiau vieniša su liga, kad su ja susigyvenčiau.
Ir turbūt liga man suteikė tokią papildomą jėgą, kad „va, aš save iškrausiu per kūrybą“. Tai buvo vienintelis išsilaisvinimo šaltinis. Niekada negalvojau, kad kažkas iš to išeis, kad išleisiu. Tą dariau visiškai dėl savęs – tiesiog rašiau.
Tad, manyčiau, tie patys pirmieji kūriniai – gimę iš to, kad nesijausčiau vieniša su liga, kad su ja susigyvenčiau.
Mano šeimoje yra daugiau tokių, kuriems labiau patinka tikslieji mokslai, o tokia menininkė (net nepasakyčiau, kad menininkė) esu tik aš. Nebuvo, kad iš šeimos kažkas rašytų, kurtų.
Supratau, kad mane domina kitoks pasaulis: ne išorinis, o vidinis. Dar iki šiol su šeima šlifuojamės, nes esu vienintelė menininkė šeimoje. Nesutampa tiek nuomonės, tiek pasaulėžiūra.
Aišku, šeimoje yra skaitančių žmonių. Viena iš jų – mano močiutė, kuri išmokė mane skaityti. Ji visada sakydavo: „Vilte, būtinai skaityk, pamatysi, knygos tave atves į kitą pasaulį.“ Galbūt, prie to prisidėjo ir močiutė, bet manau, kad skaitymas ir rašymas – du skirtingi dalykai. Tad ta kūrėjos dvasia pabudo pačioje manyje.
– Kas tave įkvepia kurti? Ar turi pagrindinį įkvėpimo šaltinį?
– Turiu tokią istoriją. Visada mėgstu rašyti naktimis, ypač kai žvaigždėtas dangus. Tad buvau išsirinkusi tą vienintelę žvaigždę. Įsivaizdavau, kad ten kažkas yra ir ta žvaigždė mane taip įkvėpė, kad labai daug rašiau.
O dabar, kai pradėjau mokytis gimnazijoje, sutikau mokytoją, kuri iš tikrųjų mane atrado. Supratau, kad galiu daugiau. Dabar ta kūryba – labiau apie spalvotą gyvenimą, o ne apie juodą.
Mane motyvuoja ir padaryti darbai, mažoji Viltė ir, apskritai, visas pasaulis, visi žmonės – jaučiu begalinę meilę visiems. Turbūt, tas pagrindinis variklis ir yra meilė.
– Kokią žinią nori perteikti savo poezijos skaitytojams?
– Mano poezija nėra lengva, ji įvairiapusiška. Naujojoje knygoje „Meilė skamba kitaip“ labiau perteikiau pačią meilę: meilę sau, visiems. O pirmojoje knygoje – daugiau filosofinės poezijos, retorinių klausimų.
Žinutė – tokia, kad niekados nereikia nieko bijoti. Kartais aš ir pati, kai parašau savo eiles, irgi bijau skaityti, nes aš žinau, kad jas parašė mano tikras angelas. Ir aš visada visiems linkiu gyvenime pajausti laisvę, meilę ir harmoniją, ir suprasti, jog ne visada viskas turi būti visiškai gerai.
Poezijos eilių nereikėtų sieti su autobiografiškumu, o tiesiog leisti sau pagalvoti apie kitokį pasaulį, visuomenės sudarytus standartus. Suprasti, kad nėra taip, kaip visi norėtų, kad būtų, ir daryti tai, ko iš tikrųjų nori mūsų širdis.
– Kada pajutai, kad laikas išleisti poezijos knygą?
– Tai nutiko po mano 16-ojo gimtadienio, kada prieš jį keliais kūriniais pasidalinau su savo lietuvių kalbos mokytoja. Nebuvo jokios idėjos išleisti knygą, tik mąsčiau, kad gal reikėtų juos surišti į kokį aplankalą ir padovanoti šeimai, keliems žmonėms.
Paskui atsirado noras ir knygai, bet galvojau, kaip, būdama šešiolikos metų, tai padarysiu – juk reikia ir finansų, komunikacijos, žinojimo, kaip tai reikia daryti.
Aš sau neužsibrėžiau tikslo, kad „būtinai turiu išleisti knygą“, bet pradėjau domėtis leidyklomis, viską dariau savarankiškai ir žingsnis po žingsnio per vasarą tą knygą ir „išsileidau“. Man buvo šokas, nes supratau, kad tai padariau.
Paskui atsirado noras ir knygai, bet galvojau, kaip, būdama šešiolikos metų, tai padarysiu – juk reikia ir finansų, komunikacijos, žinojimo, kaip tai reikia daryti.
Knyga nebuvo planuota, aš net negalėjau sau leisti pasvajoti, kad galėčiau turėti knygą. Draugės ir kita aplinka man linkėjo ją parašyti, kai būsiu kokių 25 metų, truputėlį vėliau. Buvo stabdymas ir iš šeimos pusės: „Gal dar palauk, neskubėk, juk mokslai“. Džiaugiuosi, kad nepaklausiau – tai, turbūt, geriausias mano pasirinkimas. Tiesiog susikoncentruoti į save ir neklausyti kitų. Jei labai nori, išeina viskas.
– O kaip sekėsi rašyti pirmąją poezijos knygą ir su kokiais sunkumais susidūrei?
– Man niekada nebūna taip, kad sugalvoju „išsileisti“ knygą ir paskui rašau – mane tiesiog aplanko mūza. Pirmiausia ateina pavadinimas – arba jį susapnuoju, arba atsikeliu ryte su ta mintimi, pavyzdžiui: „Tyla pralieja viltis“. Ir man ji kokį mėnesį neišeina iš galvos: galvoju, ką tai galėtų reikšti.
Paskui užsirašiau tą pavadinimą ir supratau, kad tai – knygos pavadinimas. Poeziją jau turiu, belieka tik sugalvoti idėją, ką noriu perteikti, kokias nuotraukas įdėti.
Rašyti sunkumų nebuvo, tiesiog supratau, kad atėjo toks laikas ir tiek. Pavadinimą „Meilė skamba kitaip“ susapnavau ir iš karto žinojau, kad tai – antrosios knygos pavadinimas. Abi knygas užtruko rašyti pusę metų. Taip neskubant – visgi mokausi.
-
Rašytojas Tomas Venclova: „Esu nepatriotinis poetas ir tuo didžiuojuosi“
-
Poetas Albinas Galinis: „Poezija – tai būdas atsiplėšti nuo kasdienybės“
-
Bažnytinio paveldo muziejuje: poezija, skaitoma aktorių Aldonos Bendoriūtės ir Andriaus Bialobžeskio
-
Susitikimas su jaunaisiais Kauno poetais autentiškoje tarpukario viloje
– Kaip tėvai, kita aplinka (mokykla) reaguoja į tavo kūrybinį kelią, norą išleisti poezijos knygą?
– Esu truputį introvertė. Turiu tokį nusistatymą: kaip ir laimė mėgsta tylą, taip ir svajonės mėgsta tylą.
Ir aš tėvam net nepasakiau. Tėtis tiesiog suprato, nes aš vasarą pradėjau dirbti. Jis žino, kad esu tokia „nedirbanti“, ir manęs paklausė: „Knygą rašysi?“ Sakau: „Taip.“ O iš kitų šeimos narių kažkaip niekas stipriai nereagavo ir turbūt net nesitikėjo.
Kai savo lietuvių kalbos mokytojai pasakiau, kad pradėjau leisti knygą, ji į mane taip pažiūrėjo, kad atrodė, jog lyg ir tiki, bet ir netiki. Po to, kai „išsileidau“, aš paklausiau: „Ar tikėjai?“ Sakė: „Ne, nes atrodė, kad taip negali būti.“
Tai su pirmąja knyga buvo taip, kad manimi niekas netikėjo, o ir palaikymo nelabai turėjau. Niekas negalėjo pagalvoti, kad išvis taip galima padaryti. Tad ir pirmajai knygai teko užsidirbti pačiai, bet tuo metu mano svajonė buvo tokia didelė, kad aš vasaros atostogas pardaviau dėl knygos. Ir dirbau labai daug, bet tai davė tam tikros gyvenimiškos patirties ir, turbūt, su knygomis labai paaugau ir pati.
Su antrąją knyga buvo truputį lengviau, nes gavau finansavimą. Bet taip – su pirmąją buvo, galima sakyti, vieša paslaptis, apie kurią daug nekalbėjome. Ir aš pati nežinojau, ar ta knyga iš tikrųjų bus, iki tol, kol aš jos nepamačiau gyvai.
Tai su pirmąja knyga buvo taip, kad manimi niekas netikėjo, o ir palaikymo nelabai turėjau. Niekas negalėjo pagalvoti, kad išvis taip galima padaryti.
– O kaip manai, kodėl kiti abejojo, nelabai tikėjo? Nes per jauna?
– Žinai, kaip būna, kai užplaukia žmonėms: „Noriu ir viskas.“ Bet ir pasibaigia noras. Manęs negąsdino kitų žmonių reakcija, nepalaikymas, netikėjimas, kad gal per jauna ir kaip vaikas gali „išsileisti“ knygą. Man pačiai buvo toks klausimas. Turėjau abejonių, ar tikrai gerai darau, kai nėra jokio pavyzdžio, iš kurio galėtum kažką pasiimti.
Galvoje buvo chaosas, bet kai pasakiau savo lietuvių kalbos mokytojai, supratau, kad aš noriu kažkam įrodyti tai, kad galiu. Bet pasirodo, kad aš niekam nieko neturiu įrodinėti. Tiesiog norėjau, kad žmonės manim patikėtų.
Man vaikystėje buvo susiformavusi tokia nuomonė, kad manimi niekas netiki, kad aš galbūt kažko nesugebu, nes man mažiau sekasi tikslieji mokslai. Ir buvo toks momentas: einu į dienos šviesą, dirbu iki galo – jei nepavyks, žinosiu, kad padariau viską, negu abejosiu savimi vien dėl to, kad kiti mano, jog negaliu.
– Ar planuoji išleisti trečią poezijos knygą?
– Šiuo metu daugiau ilsiuosi, bet tikrai yra planų. Kol knyga gimsta, kol pradedi ties ja dirbti, yra labai ilgas laiko tarpas. O aš ir iliustruoju nuotraukas.
Trečia knyga truputį skirsis nuo pirmųjų, bet aš visada sakau, kad apie tai nereikia daug kalbėti. Pasikartosiu: svajonės labai mėgsta tylą. Apskritai, visos mano knygos – kaip mano vaikai. Labai jas saugau, atsakingai jomis rūpinuosi, tad ta trečioji, galima sakyti, yra dar negimęs vaikelis.
Trečia knyga truputį skirsis nuo pirmųjų, bet aš visada sakau, kad apie tai nereikia daug kalbėti. Pasikartosiu: svajonės labai mėgsta tylą.
– Kas tau yra poezija?
– Man poezija yra visiškai netiesioginė kalba su pasauliu, savimi, žmonėmis. Tai menas, kada negali naudoti paprastų žodžių, kada save išreiški visiškai kitaip. Aš ją labai branginu, nes man atrodo, kad iš visų literatūros žanrų poezija yra klasika. Aš suprantu, kad tai – kultūros dalis, ir man gera ja dalintis.
Man poezija yra subtili prabanga, kurią ištransliuoju labai gražiais, spalvingais žodžiais. Poezija labai daug ką pasako apie žmogų. Ir man patinka toks dalykas poezijoje, kad jeigu žmogus nenorės jos suprasti, jis nesupras nieko.
Kai mano poeziją skaito žmonės, žinau, kad jei bus „tas“ žmogus, jis supras viską, o jeigu vis dėlto bus ne „mano“ žmogus, jis nesupras.
– Ar, kai išleidai poezijos knygą, jauteisi išsivaliusi, pilna gėrio?
– Kai išleidau pirmąją knygą, iš tikrųjų, jaučiausi labai tuščia, ištiko tokia emocinė krizė. Kilo klausimas – o kas dabar? Man atrodė, kad aš nebegalėsiu nieko padaryti. Ta krizė praėjo ir supratau, kad tai mane kaip tik skatina eiti į priekį. Man tas darbas neduoda nuovargio, kaip tik toks lipimas į statų kalną mane palaiko, visada šypsausi.
O dėl antrosios knygos jaučiausi labai gerai – ne tuščia, o per metus padariusi labai daug. Ir svarbiausia, kad tai mane skatina eiti į priekį: nestoviu vietoje ir toje viršūnėje.
Galbūt aš per jauna tai sakyti, bet labai norėčiau, kad tai taptų mano gyvenimo dalimi. Kad aš turėčiau ką parodyti savo sesei, būsimiems vaikams.
Turbūt knygos man davė tokį išsivalymą. Anksčiau jaučiausi lyg nuoga, nepripažinau savęs. O dabar labai save pamilau, suprantu, kas aš tokia. Viską pamilau kur kas labiau. Galiu sprogti iš meilės kiekvienam.
Labai keistas: vienintelis dalykas, kuris mane gąsdina, yra tas, kad aš esu dešimtokė ir man 17 metų.
Knygos man padėjo atrasti harmoniją gyvenime. Nesijausti tokiai priklausomai nuo visuomenės, kad „dabar mokslai ir viskas, daugiau nieko nebėra“. Padėjo suvokti, ką jaunas žmogus gali padaryti. Jos padėjo atrasti savo talentą ir skatina judėti toliau – tai ir žavi.
– Koks jausmas būti dešimtoke ir žinoti, kad tavo svajonės jau pildosi?
– Labai keistas: vienintelis dalykas, kuris mane gąsdina, yra tas, kad aš esu dešimtokė ir man 17 metų. Iš kitų atsiranda pavydas, jautiesi nejaukiai dėl to, ką padarei. Bet aš džiaugiuosi, kad turiu labai gerus klasiokus, kurie iš tikrųjų labai palaiko. Džiaugiuosi, kad turiu šeimą, kad turiu labai gerą mokytoją, ir nežinau, ko man betrūksta. Jaučiuosi gyvenime tokia laiminga.
Aš sakau, kad viskas priklauso nuo žmonių, kuriuos tu prisileidi prie savęs.
Labai džiaugiuosi savo mokykla, ir jei ne viena mokytoja, kuriai būsiu dėkinga visą gyvenimą, tai nežinau, kas dabar būtų. Turbūt manęs nebūtų ir pastebėję. Džiaugiuosi, kad mokytoja išklauso mano nuomonę ir kad nebijau pasakyti, ką iš tikrųjų manau. Man leido suprasti, kad kiekvienas žmogus turi savo nuomonę, kurią reikia išklausyti.
– Ko palinkėtum kitiems jauniesiems kūrėjams?
– Man atrodo, kad visi mes esame lygiaverčiai kūrėjai. Visų pirma, palinkėčiau visiškos ramybės, meilės ir niekada nebijoti. Neklausyti žmogaus, kuris galbūt tau pasakys, kad ne vieta ir ne laikas. Klausyti savo širdies. Širdis – viskas. Ir kai jos paklausysi, ateis ta meilė, kuri nugalės viską – net ir patį tave.
Svarbiausia – pasitikėti savimi ir pajusti meilę, nebijoti jos parodyti ir kitam žmogui, ir sau. Ir kiekvieną kartą atsikėlus ryte nusišypsoti, pagirti save ir pasakyti, kad šiandien bus nuostabi diena.
