Šiame koncerte jau sutiko dalyvauti būrys Lietuvos klasikinės muzikos žvaigždžių. Idėją palaiko ir viešbutis „Kempinski“, kuris vienam iš įsigijusių bilietus į šį paramos renginį dovanos nakvynę ir pusryčius viešbutyje bei galimybę pasimėgauti SPA centro procedūromis.
Ši dovana – tai tęsinys draugystės, prasidėjusios prieš keletą metų. Apie bendruomenę, socialinę atsakomybę, norą padėti ir gerus darbus kalbamės su viešbučio „Kempinski“ vadovu p. K. Heuveling.
Viešbutis „Kempinski“, kaip ir „Caritas“ pasaulyje gerai žinomos, tarptautinės organizacijos, veikiančios jau daugiau nei 100 metų, daugelyje pasaulio šalių.Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai yra viskas, kas galėtų vienyti šiuos du pavadinimus, juk veiklos laukas, žmonės, su kuriais dirbame, iš esmės, labai skiriasi. Visgi mūsų patirti rodo, kad esate jautrūs bendruomenei, kurioje veikiate ir ieškote galimybių padėti ir prisidėti veikloje, kuri, rodos, nėra tiesiogiai susijusi su jūsų klientais ar veiklos sritimi.
– Ar galėtumėte šiek tiek papasakoti apie „Kempinski“ veiklos filosofiją, požiūrį į aplinką ir bendruomenę, kurioje įsikuria jūsų viešbutis?
– Vienas iš dalykų, kuriuos „Kempinski“ laiko savo misija – tai tapti bendruomenės dalimi. Mes turime integruotis į bendruomenę, nes mums tai ypatingai svarbu. Kadangi esame verslo kompanija savo pelną gauname iš bendruomenės, tačiau ,manome, kad taip pat privalome grąžinti ką nors atgalios. Tai yra viena iš priežasčių kodėl nutarėme pradėti bendradarbiauti su Vilniaus arkivyskupijos „Caritu“.
– Kaip užsimezgė jūsų draugystė su „Carito“ Motinos ir vaiko globos namais, kodėl pasirinkote būtent šią „Carito“ veiklą?
– Man ir anksčiau yra tekę dirbti su įvairiomis labdaringomis organizacijomis, pavyzdžiui Afrikoje, Tailande. Tačiau čia, Lietuvoje, tolesnis bendradarbiavimas su jomis neatitiko mūsų filosofijos, kadangi buvo prašoma vien piniginių lėšų. Mes, kaip kompanija mieliau prisidedame gerais darbais, nei remiame lėšomis, juolab, kad tai mums padaryti lengviau. Tuo tarpu su „Caritu“ mūsų viešbutis jau buvo įsitraukęs į keletą mažų maisto pasidalinimo akcijų. Taigi vienas vadovų pasiūlė – kodėl mums nepadarius ko nors didesnio, nepažiūrėjus ką mes galėtume nuveikti kartu? Mes mėgstame daryti naudingus dalykus ir tai viena priežasčių, dėl kurių bendradarbiaujame. Šitaip, kuriame tarpusavio ryšį, padedame mamoms ir vaikams. Tai mums labai svarbu.
– Minėjote, o ir iš patirties žinome, kad jūsų parama yra ne tik materialinė, tai greičiau santykis, laikas, kurį skiriate, kompetencijos, kuriomis galite dalintis. Kodėl renkatės remti būtent taip?
– Man patinka, kai mūsų darbuotojai žino, dėl ko jie stengiasi, tai daug geriau, nei koks nors abstraktus lėšų ar daiktų davimas kažkam, kažkur. Čia darbuotojai patys sutinka mamas, pamato mažylius, suprantate – tai kuria bendrystę. Štai pasikvietėme mamas su vaikais į mūsų SPA centrą, mūsų virtuvės šefas nuvyko pajus ir vedė mamoms kulinarinę pamoką. Po šių susitikimų darbuotojai buvo pilni entuziazmo. Tai ne tas pats, kas vėliau sulaukti atsiliepimų, ataskaitos ar ko nors panašaus. Tiek kompanijai, tiek man, kaip jos vadovui, labai svarbu jog čia pat gauname tiesioginį atgalinį ryšį.
Taigi, veikiame praktiškai, pavyzdžiui kviečiamės mamas į viešbučio Kalėdų šventę drauge su darbuotojų šeimomis, kad jos kartu su vaikais pamatytų kitą pasaulį, atsiprašau už šį žodį – normalias šeimas, pasidžiaugtų bendravimu, vaišėmis, eglute. Nes kai esi skurdo situacijoje, žinau tai iš kitų žmonių, yra labai sudėtinga iš jos išeiti. Atrodo dalis šių žmonių tarsi pritraukia negatyvumą, sunkumus, jie yra uždarame rate ir negali iš jo išeiti: jų aplinkoje visi turi tas pačias problemas. Taip pat vyksta ir mano šalyje, Olandijoje. Ir yra gerai, kai šie žmonės patenka į vietas, kuriose dalykai vyksta daugiau ar mažiau kitaip.
– Kaip jūsų darbuotojų bendruomenė reagavo į bendradarbiavimą?
Fantastiškai! Mes kasdien turime rytinius susitikimus dienos apžvalgai, bei kartą per mėnesį darbuotojų susirinkimus, kurių metu visiems, tiesiogiai nedalyvavusiems, pristatomos ir aptariamos visos mūsų veiklos. Ir įsivaizduokit virtuvės šefą – pasakojantį apie vizitą, rodantį nuotraukas! Iki šiol girdėjau vien džiugius atsiliepimus. Tarkim pavyzdys: įprastai į SPA centrą kūdikių mes neįsileidžiame, centro dienotvarkė labai užimta, tad darbuotojai nerimavo teradę pasiūlyti pirmadienio ryto laiką mamoms su mažyliais. Aš tariau – gerai, pabandykim, jei nepavyks – sustosime. Galop sulaukėme puikių atsiliepimų. Lygiai taip ir su kitais dalykais – eini, darai ir matai, kas gaunasi. Tai ir reiškia būti bendruomenės dalimi, matant ką gali padaryti.
– Ar manote, kad ši patirtis darbuotojų bendruomenei buvo naudinga, įkvepianti?
– Manau, jog itin svarbu darbuotojams sužinoti, jog visai greta vyksta ne tokie gražūs dalykai, nes mes čia gyvename gana patogius gyvenimus. Apsilankę Motinos ir vaiko globos namuose patenkame į kitokį pasaulį. Gerai yra atsibusti.
Taip nutiko ir man, kai ten lankiausi – visos tos mamos, besidalinančios kambariais, ir vaikučiai... Naudinga pamatyti, kas gi vyksta realiame pasaulyje, ypač jaunimui, nes jie labiau apsaugoti dabar turėdami geresnį gyvenimą nei kad jų tėvai, tik susidūrus su minėta realybe jie ima suvokti, jog net ir Vilnius turi kitą savo pusę. Juntu kai darbuotojus matau grįžusius po atliktų gerų darbų, štai dėl šio prisilietimo prie tikrovės mes visa tai ir darome. Po tokio susidūrimo ir mūsų bendruomenė ima kitaip gyventi, tampa jautresniais. Gavus atgalinį ryšį, jie atranda, kad daryti gerus darbus yra puiku.
– Lietuvoje įmonei būti socialiai atsakingai pamažu tampa populiaru. Visgi ši atsakomybė retai kada tampa tikra įmonės savastimi, ne tik deklaruojama. Jūsų viešbučių tinklas veikia daugiau nei 100 metų, per tą laiką mados neabejotinai keitėsi. Kas padėjo jums išlaikyti bendradarbiavimo, rėmimo kultūrą?
– Tai priklauso nuo šalies, kurioje „Kempinski“ dirba. Manau, kad vos įsikūrę, buvome labai jautrūs, kadangi pirmasis viešbutis buvo atidarytas po karo, Vokietijoje, tai pirmąjį jo veiklos dešimtmetį buvo daug labdaringos veiklos.
Būti socialiai atsakinga įmone „Kempinski“ kompanijai yra gyvybiškai būtina. Tai mūsų filosofijos dalis – užklupus geriems ar blogiems laikams – metams bėgant turime prisidėti. Kaip ir minėjau, būti bendruomenės dalimi yra viena iš kompanijos krypčių. Ši nuostata tik stiprėjo plečiant viešbučių tinklą už Europos ribų, kur pagalbos ir paramos poreikis dar didesnis.
Esame netgi įkūrę asociaciją, mokančią vietos bendruomenes kovoti su tam tikromis ligomis. Šiai kompanijai mes daugiau ar mažiau padedame dalyje viešbučių prašydami svečius kasdien sumokėti kiek didesnę sumą už sąskaitą, automatiškai pervedant šias lėšas minėtiems geriems darbams tęsti. Panašiai veikiame ir Afrikoje, kur vietiniai gyventojai, mūsų darbuotojai mokomi tam, kad mokytų vietos bendruomenę apie kovą su ligomis. Mūsų pagalbos kryptys priklauso nuo šalies, žiūrime, ko šaliai, valstybei reikia.
– Ar klientui iš ties svarbu, kad įmonė būtų socialiai atsakinga? Ar tai gali lemti jo pasirinkimą?
– Nesu tikras, ar tai galiausiai lemia kliento pasirinkimą apsistoti konkrečiame viešbutyje. Vis daugiau ir daugiau žmonių nori būti socialiai atsakingais. Visgi kol kas labiau rūpinamasi ne artimojo gerove, o aplinkos apsauga.
Daugelis klientų nenori apsistoti aplinką teršiančiuose viešbučiuose ar pan., tad viešbučiai šioje srityje vykdo nemažas permainas, mes taip pat. Tikrai ne kiekvienas klientas nori prisidėti aukojant, žinoma, yra svečių, kurie atsisako tai daryti ir negali jų versti. Aš vis dar esu nustebintas, jog žmonės gana dažnai nenori susimokėti net simbolinio mokesčio, juk tai tik vienas euras per dieną... Girdžiu apie tai antrinant ir savo kolegas iš kitų kompanijų.
– Kaip skleidžiate savo idėjas darbovietėje ir bendruomenėje?
– Kaip kitaip – tik veikdamas. Tiesiog imantis gerų darbų ir pastūmėjant kitus, sakant, jog tai daryti privalu. Jei kyla ginčas, ieškoma priežasčių to nedaryti, aš antrinu, jog nėra ko išsisukinėti, galim sustoti ties kliūtimis, sunkumais, bet mes tai darysime. Aš raginu ir raginu, tai vienintelis būdas, nes priežasčių nedaryti atsiras visuomet. Sakau savo darbuotojams – turime dar iki Kalėdų padaryti gerus darbus „Caritui“.
Kol kas dar tenka tai priminti, tačiau pastebiu vis daugiau ir daugiau iniciatyvos. Galiausiai tai turėtų tapti savaime suprantamu dalyku. Žinot, jei nebuvo taip auklėtas, jei tai nėra žmogaus vidinis nusiteikimas, tuomet reikia ko nors, kas paragintų tą daryti.
– Ar šiame, socialiniame, bendradarbiavime yra kas nors sudėtinga? Kas čia vyksta kitaip nei įprasta verslo santykiuose?
– Taigi net jei ir ne visa patirtis yra vien pozityvi – taip gali nutikti – mūsų tai nestabdo. Visų pirma atrandi, kad ne visa klostosi labai sklandžiai, iš to taip pat mokaisi. Jei kas nesiseka, nepavyksta, žinai, kad sekantį kartą turi daryti kitaip. Kartais mes taip pat turime rizikuoti.
Būna, jog rizika pasiteisina. Net su į mus besikreipiančiais būsimais darbuotojais tenka rizikuoti. Kartais, rodos, pasirenki patį geriausią kandidatą, o po kelių savaičių darbo tenka nusivilti, o štai kitas darbuotojas dirba nuostabiai. Jei nerizikuosi – nelaimėsi. Negali visuomet žaisti saugiai.
– Sakoma, kad geras pavyzdys įkvepia. Viešbučių pasaulyje jūs esate lyderiai. Kaip manote, ar galima įkvėpti kitus daryti gera? Ar ryžtumėtės šiandien sakyti, kad bendradarbiavimas ir pagalba, jos reikalingiems, gali būti naudinga ir pačiai įmonei, kad verta imtis šių projektų?
– Mes galime pasakoti apie tai, ką darome savo klientams, aplinkiniams. Šitaip imama apie tai plačiau kalbėti. Kai kurios korporacijų grupės žinoma turi savo nuosavas strategijas, „Kempinski“ šioje srityje yra lankstūs, galime imtis to, ko norime, niekas mums nenurodo ką daryti.
Jei tik kolegos norėtų, mielai bendradarbiautume su kitomis kompanijomis, kitomis įstaigomis. Jei tik būtų susidomėjusių, nematytume tam kliūčių. Galėtume dirbti kartu, organizuoti renginius, veiklas drauge, juk tai gražus gestas, juolab kad tokių akcijų metu galima surinkti didesnę pagalbą „Caritui“. Galiu kelti šią temą pasakojant ką mes darome, klausiant – o ką darote jūs? Gal mes galime organizuoti renginį kartu? Ar veikti drauge?
