„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2014 04 14

Pokomunistinės visuomenės paradoksai: kodėl ir buvusiam tremtiniui, ir buvusiam komunistui plojame taip pat?

Praėjusių metų pabaigoje "Routledge" leidykloje Londone dienos šviesą išvydusioje kultūros istorikės dr. Violetos Davoliūtės knygoje „The Making and Breaking of Soviet Lithuania: Memory and Modernity in the Wake of War“ („Sovietinės Lietuvos kūrėjai ir griovėjai“ – liet.) bandoma atskleisti sovietinės tapatybės lūžius.
Žaliojo tilto skulptūros valymas
Žaliojo tilto skulptūros. / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Pristatydamas V.Davoliūtės knygą istorikas Tomas Vaiseta pastebi, kad sovietinė okupacija Lietuvai reiškė ne tik politinės laisvės netekimą, bet ir drastiškas socialines permainas, kai iš kolektyvizuojamų ir niokojamų kaimų jaunoji karta mokytis ir siekti geresnio gyvenimo traukė į ištuštėjusius miestus.

Jei Anglijoje urbanizacija vyko 400 metų – nuo XVI iki XX amžiaus, tai Lietuvoje toks lūžis įvyko per vienos kartos gyvenimą.

Knygos „Sovietinės Lietuvos kūrėjai ir griovėjai“ akiratyje – trečiajame XX a. dešimtmetyje gimusi, vėliau lietuvišku kultūriniu elitu tapusi karta.

„Išskiriu tą kartą, nes jų gyvenimai sujungė kelias istorines santvarkas, visas su jomis susijusias socialines pervartas, skirtingas ideologijas, – sako V.Davoliūtė. – Gimę ir brendę nepriklausomoje Lietuvoje, jie pirmieji pasinaudojo po karo atsivėrusiomis socialinio mobilumo galimybėmis – baigė sovietines aukštąsias mokyklas, gavo gerus darbus, užpildė po karo miestuose atsivėrusį socialinį vakuumą ir ilgainiui patys tapo naujos ideologijos ir visuomenės kūrėjais. Jie tiesiog įkūnija istorinį lūžį.“

Gimę ir brendę nepriklausomoje Lietuvoje, jie pirmieji pasinaudojo po karo atsivėrusiomis socialinio mobilumo galimybėmis – užpildė po karo miestuose atsivėrusį socialinį vakuumą ir ilgainiui patys tapo naujos ideologijos ir visuomenės kūrėjais.

V.Davoliūtė sovietinės Lietuvos statytojus ir griovėjus pristato naudodamasi itin įvairiais šaltiniais: atsiminimais, dienoraščiais ir laiškais, oficialiomis kalbomis, laikraščių ir dokumentų ištraukomis, grožiniais bei meno kūriniais, taip pat – giluminiais pokalbiais su šios kartos atstovais.

Neapsimetinėja neutralia stebėtoja

Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatydama knygą V.Davoliūtė pasakojo, kad imtis šio darbo ją pastūmėjo iki galo neatsakytas klausimas, kaip sekėsi iš tremties grįžusiems lietuviams integruotis į sovietinę visuomenę.

„Tuomet ir kilo noras plačiau pasidomėti sovietinės tapatybės kaita“, – aiškina autorė.

Kodėl knyga parašyta angliškai? „Norėtųsi, kad mes aktyviau dalyvautume tarptautinėse diskusijose apie šio regiono patirtį, drąsiau taikytume tarptautinėje mokslo bendruomenėje naudojamas metodologijas, kurios leidžia naujais rakursais pažvelgti į istorinę patirtį. Taip mes daugiau prisidėtume formuojant istorinius naratyvus. Be to, angliškai parašytų knygų skaitytojų yra nepalyginamai daugiau“, – neslepia V.Davoliūtė, knygą suskirsčiusi į prologą, aštuonis skyrius ir epilogą.

Violetos Davoliūtės knygos pristatymas
Violetos Davoliūtės (centre) knygos pristatymas

Kalbėdama apie knygos prologą, kur pasidalinama ir asmenine patirtimi, autorė teigia: „Lietuviškoje akademinėje tradicijoje nėra įprasta tyrėjui atvirai kalbėti apie save kaip istorijos subjektą, tačiau, pavyzdžiui, anglosaksiškoje tradicijoje toks reflektyvumas yra vertinamas, nes taip vengiama dirbtinio apsimetimo, kad mokslininkas ar tyrėjas yra visiškai neutralus stebėtojas, neturintis jokio asmeninio santykio nei su tema, nei su medžiaga. Man patinka E.H.Carro pasakymas, kad faktai yra kaip maišai – jie subliūkšta, jei jų neparemi naratyvu“, – pasakoja V.Davoliūtė.

Lieka butai, daiktai, įvairūs kiti reliktai, o gyventojų nebėra. Tada į jų vietą atsikelia nauji gyventojai, įsikuria tuose butuose, dažnai net nesidomi, nežino ar neturi galimybių domėtis, kas čia ką tik nutiko.

Todėl knygos prologe ji prisipažįsta, kad jos pačios šeima yra patyrusi priverstinę perdislokaciją: „Mano senelė iš gilaus archajiško Kupiškio rajono kaimo persikėlė į labai pasikeitusį, drastiškai urbanizuotą Panevėžį – keistą pokario konstruktą. Todėl šis tyrimas – pastangos geriau suvokti ir savo šeimos patirtis bei tapatybę.“

Sąmonę stimuliavo tautiniais motyvais

Knygos skyriuje „Karas, miestas ir kaimas“  V.Davoliūtė rašo apie tai, kaip Antrasis pasaulinis karas transformavo ir miestus, ir kaimus.

„Kalbėdama apie miestą pirmiausia galvoju apie holokaustą ir miesto bendruomenę – žydų sunaikinimą, lenkų repatriaciją. Kaimo pasikeitimus lėmė rezistencinė kova, kolektyvizacija ir t.t. Antrąjį pasaulinį karą pozicionuoju kaip vieną iš esminių lūžių“, – aiškina kultūros istorikė, iš vokiečių istoriko Carlo Schlögelio pasiskolinusi miestų „urbicido” sąvoką.

Urbicidas, paaiškina tyrėja, tai toks reiškinys, kai, miesto išoriniam pavidalui tarsi nepasikeičiant, socialinis jo audinys pakinta – senieji gyventojai staiga dingsta.

„Lieka butai, daiktai, įvairūs kiti reliktai, o gyventojų nebėra. Tada į jų vietą atsikelia nauji gyventojai, įsikuria tuose butuose, dažnai net nesidomi, nežino ar neturi galimybių domėtis, kas čia ką tik nutiko“, – pasakoja V.Davoliūtė.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Sekmadienis Vilniuje
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Gedimino pilis.

Ji pastebėjo, kad tautinės valstybės kūrimo motyvai ar fragmentai po Antrojo pasaulinio karo yra vienaip ar kitaip panaudojami, skleidžiant sovietinę ideologiją.

„Tie motyvai atsiduria įvairiausiuose propagandiniuose kontekstuose: pavyzdžiui, kultinį Petro Vaičiūno eilėraštį „Mes be Vilniaus nenurimsim“ pokario spaudoje tarsi pratęsia kitas eilėraštis „Mes grįžom į Vilnių“. Tai vienas iš pavyzdžių, kaip Vilniaus motyvas naudojamas siekiant mobilizuoti žmones sovietinės visuomenės kūrimui“ – įžvalgomis dalijasi V.Davoliūtė.

Vilniaus motyvas naudojamas siekiant mobilizuoti žmones sovietinės visuomenės kūrimui.

Po Antrojo pasaulinio karo kai kurie pokario kultūrinio elito nariai, aktyviai dalyvavę Sąjungos Vilniui vaduoti veikloje, ėmė raginti lietuvius keltis į Vilnių.

Pavyzdžiui, SSRS Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis važinėjo po šalies miestus ir miestelius, agituodamas lietuvių inteligentiją keltis į Vilnių.

„Tos pačios frazės kartojasi skirtinguose šaltiniuose – pavyzdžiui, motyvas, kad Vilniaus akmenys laukia, kol bus sušildyti lietuviška daina ir širdimi. Tai mini įvairiausi amžininkai – Jonas Mackonis, Teofilija Vaičiūnienė ir t.t. Mykolas Karka savo prisiminimuose atpasakoja pokalbį su J.Paleckiu: „Tamsta, atgavome Vilnių, tai kodėl, tamsta, nesikeli į jį?“, – pažymi V.Davoliūtė.

Naujo elito kūrimas

Pokario metais didžiulis dėmesys skirtas naujojo elito ugdymo projektui. Tai autorė aptaria ketvirtoje knygos dalyje „Miestietiškų sielų inžinieriai“.

Sovietams okupavus Lietuvą, didžioji tarpukario elito dalis išvyksta, bėga į Vakarus, yra represuojama ar ištremiama į Sibirą.

Atsiranda vakuumas, todėl Rašytojų sąjunga kuria priemones, kaip mobilizuoti visuomenę ir kurti naują elitą, koks jis turėtų būti.

Asmeninio archyvo nuotr./Masinio politinių kalinių sušaudymo vieta.
Asmeninio archyvo nuotr./Masinio politinių kalinių sušaudymo vieta.

„Čia įdomus vaidmuo tenka vadinamajam jaunimo kultui. Vakarų mokslininkai yra parašę labai įdomių studijų apie tai, kaip preciziškai buvo kultivuojamas naujas sovietinis žmogus. Skaitant įvairių pokario plenumų, posėdžių, pasitarimų stenogramas matai, kaip preciziškai buvo bandoma suformuluoti, kas yra jaunas kūrėjas. Pavyzdžiui, galima aptikti teiginių, kad „ne kiekvienas, kuris atrodo jaunas, iš tikrųjų toks ir yra. Kai kurie, nors ir atrodo jauni, jau spėjo išsivolioti „buržuaziniuose purvuose”. Taigi, jaunystė tampa sąlygine kategorija. Jaunu laikomas tik tas, kuris yra ideologiškai nekaltas, moraliai jaunas. Vadinasi, sovietinį žmogų bandoma formuoti tarsi nuo nulio“, – samprotauja V.Davoliūtė.

Kaltė, kad išdavė tėvų tradicijas

Rengdama knygą autorė akis į akį bendravo su trečiajame XX a. dešimtmetyje gimusiais, vėliau lietuvišku kultūriniu elitu tapusiais žmonėmis.

Tyrėją ypač domino asmeninės pašnekovų atvykimo į miestą istorijos: kodėl nusprendė išvykti iš kaimo, nors visa giminė jame gyveno?

Daugelio važiavimas iš kaimo priminė bėgimą, skubų pasitraukimą.

„Įsiminė Marcelijaus Martinaičio pasakojimas. Tėvai jį pasisodino ir sako: „Nėra čia tau ko veikti – eik iš čia, dink iš čia.“

1945 metais Lietuvos kaime gyveno 85 proc. žmonių, tačiau netrukus ši tendencija ėmė sparčiai keistis. Daugelio važiavimas iš kaimo priminė bėgimą, skubų pasitraukimą, – kalba V.Davoliūtė. – Tačiau nepamirškime, kad tiems, kurie atvyko į miestą ir įstojo į sovietinius universitetus, atsivėrė nepaprastai didelės socialinio mobilumo galimybės. Staiga tie žmonės įgijo kitą socialinį statusą ir tapo miesto viduriniąja klase.“

Ir vis dėlto giluminių interviu metu ji prisipažįsta pajutusi, jog dauguma išeivių jaučia kaltę, kad išdavė savo tėvų tradicijas, tą būtį, kurią pažinojo vaikystėje.

„Nežinau, ar tai susiję su ideologine kalte, kad išėjimas iš kaimo reiškia dalyvavimą sovietizacijos procese. To negaliu pasakyti. Bet kaltę, kaip motyvą, pastebėjau: tarytum sakoma, nedirbau žemės, gyvenau kitaip, negalėjau susikalbėti su tėvais. Tai buvo lyg durų užtrenkimas agrarinei kultūrai, nors žmonės ir toliau lankėsi gimtinėje, vėliau turėjo kolektyvinius sodus, daržus ir sodybas“, – atkreipia dėmesį V.Davoliūtė.

Marcelijus Martinaitis
Marcelijus Martinaitis

Pasak tyrėjos, septintajame dešimtmetyje vyksta drastiškas lūžis: nepaisant sovietinio naratyvo apie progresą ir didįjį sovietinės modernybės projektą, kultūroje vis labiau pastebima kaimo nostalgija.

„Išpopuliarėja kaimo proza, kuri tiesiog įsismelkia į kultūrinę erdvę. Romualdas Granauskas, M.Martinaitis, Juozas Aputis, Vytautas Bubnys. Kaimo motyvas išplinta ne tik literatūroje, bet ir fotografijoje bei kine. Režisierius Robertas Verba sukuria filmus „Senis ir žemė“, „Šimtamečių godos“ – tai yra nostalgijos estetika“, – kalba V.Davoliūtė.

Visi išgyveno savotišką tremtį?

Paskutiniame knygos skyriuje autorė pastebi, kad Sąjūdžio metais tremtis tampa lietuvius vienijančiu kultūriniu tropu, vartojamu pačiuose įvairiausiuose kontekstuose.

Savo vietos, namų praradimo, tremties motyvas tampa itin galingu kultūriniu tropu, padedančiu simboliškai apjungti labai skirtingas ir kartais visiškai nepalyginamas empirines patirtis.

„Savo vietos, namų praradimo, tremties motyvas tampa itin galingu kultūriniu tropu, padedančiu simboliškai apjungti labai skirtingas ir kartais visiškai nepalyginamas empirines patirtis. Vienas tremtimi vadina Sibire praleistus metus, kitas tremtiniu jaučiasi emigracijoje, trečias todėl, kad turėjo persikelti iš kaimo į miestą ir t.t. Tai padeda pakloti pagrindus naratyvui, kad visi lietuviai patyrė traumą ir yra traumos bendruomenė. Galbūt todėl buvusiam tremtiniui ir buvusiam partijos nariui mitinguose plojo po lygiai“, – paradoksą atskleidžia V.Davoliūtė.

Į lietuvių kalbą knyga „The Making and Breaking of Soviet Lithuania: Memory and Modernity in the Wake of War“ turėtų būti išversta kitais metais.

Apie autorę

Dr. V.Davoliūtė Toronto universitete yra apgynusi disertaciją apie Antrojo pasaulinio karo trauminės atminties sklaidą Europoje, paskelbusi daug straipsnių bei studijų apie Rytų Europos atmintį, traumas ir tapatybės paieškas.

Leonardo Skirpsto nuotr./1988 m. rugpjūčio 23-oji, Sąjūdžio mitingas Vignio parke
Leonardo Skirpsto nuotr./1988 m. rugpjūčio 23-oji, Sąjūdžio mitingas Vignio parke

2012 m. su istoriku Tomu Balkeliu ji išleido knygą „Maps of Memory: Trauma, Identity and Exile in Deportation Memoirs from the Baltic States“. Išplėstas ir patobulintas šios knygos variantas šiais metais pasirodys Central European University leidykloje Budapešte.

Šiuo metu ji dirba Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, kur kartu su keliais Lietuvos ir užsienio istorikais vykdo tyrimą apie Lietuvos gyventojų priverstines dislokacijas XX-ame amžiuje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs