Revoliuciją policijoje įvykdęs R.Požėlos pirmtakas Linas Pernavas sulaukė nemažai kritikos, kad reformas vykdo be ilgų diskusijų ir stumia jas buldozeriu.
Panašu, kad R.Požėla eis visai kitu keliu, buldozeris pastatytas į garažą, visi kviečiami diskusijai prie bendro stalo. Labiausiai tuo džiaugiasi pareigūnų profsąjungos, su ankstesne vadovybe kariavusios teismuose.
R.Požėla žada atsižvelgti ne tik į jų, bet ir į didžiulę patirtį turinčių veteranų, jau palikusių policijos sistemą, nuomones ir kritiką.
Šio pokalbio metu R.Požėla atskleidė savo požiūrį apie policijos ir visuomenės santykį, pasisakė jaunimui aktualiais klausimais.
– Policija gana smarkiai pasikeitė per tuos kelerius metus, kol vadovavote Valstybės sienos apsaugos tarnybai (VSAT). Ką radote sugrįžęs, kokius esminius pokyčius išskirtumėte?
– Plika akimi matyti kokybinis pokytis, modernizavimo šuolis: automobiliai, tarnybinės uniformos, darbo įrankiai, informacinės priemonės, kompiuteriai, pastatai, logistika. Padarytas įspūdingas šuolis.
Tikrai džiaugiuosi, kad man tenka spręsti kitus klausimus, o šie klausimai arba išspręsti, arba labai sparčiai pajudėję į priekį. O man, kaip vadovui, teks tik palaikyti įdirbį, kad kur nors neužstrigtume, neatsiliktume ir daryti tai, kas buvo daroma.
– O jūsų prioritetų sąraše, kurie tie pirmi klausimai, kuriuos teks spręsti?
– Pirmų darbų jau šiek tiek ir atlikta. Buvo tam tikri susitikimai, išsiųstos tam tikros žinutės.
Visų pirma mūsų veteranams, mano matymas, kad jie būtų arčiau veikiančios organizacijos. Mūsų veteranai pakankamai jauni turi galimybę pasitraukti iš sistemos ir tiesiog gaila jų potencialo. Jie tikrai galėtų duoti daug didesnę naudą nei duoda dabar.
Labai aiškiai išgirdau vidaus reikalų ministrės pasakymą, kad reikia peržiūrėti socialinio dialogo situaciją. Tam tikri padaryti sprendimai leidžia pozityviai teigti, kad tiek veteranų, tiek socialinių partnerių tarpe turėsime sąjungininkus.
Ištransliuota mano vizija dėl organizacinės struktūros. Matau galimybę efektyviau panaudoti biudžeto lėšas investuojant į darbuotoją, didinant jo motyvaciją, gerinant darbo sąlygas. Mano paskelbta idėja apie ėjimą į vieną juridinį asmenį leis efektyviau naudoti valstybės lėšas ir atlaisvinti pinigų organizacijos viduje ten, kur galima atlaisvinti ir tikslingiau nukreipti ten, kur jų labiau reikia.
7,5 proc. visos mūsų bendruomenės yra įvairaus rango vadovai. Ar ši proporcija negalėtų būti mažesnė? Gal ir galėtų.
Teritorinių padalinių stambinimas yra neišvengiamas. Lietuva traukiasi ir mes neturime prabangos dirbti toje organizacinėje struktūroje, kurioje dirbome prieš dešimtmečius. Patirtys ir sprendimai priimti vadovaujant VSAT leido įvertinti, kad tai efektyvu, teisinga ir reikalinga.
Vietoje 10 apskrities policijos komisariatų turime turėti 5 apygardas, taip dirba teismai, prokuratūra. Tai leistų optimizuoti vadovų grandį, šiandien 7,5 proc. visos mūsų bendruomenės yra įvairaus rango vadovai. Ar ši proporcija negalėtų būti mažesnė? Gal ir galėtų.
Bet reikia paaiškinti bendruomenei spendimus ir gauti jos palaikymą.
– Jūs paminėjote policijos veteranus. Per policijos reformą buvo nemažai kritikos, nes jos metu sistemą esą paliko daug patyrusių pareigūnų, į jų vietą stojo jaunimas. Ar policija atjaunėjo ir kaip vertinate tą kritiką?
– Man pačiam net labai įdomu, kokie tie skaičiai. Šiuo metu turime 40 proc. darbuotojų, kurie ir šiandien gali išeiti į pensiją.
(Po pokalbio policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis 15min pateikė statistiką apie patyrusius pareigūnus sistemoje. Pridedame šią statistiką.)
Tai natūralus procesas, žmonės atidirba ir pajaučia esantys subrendę kitiems sprendimams. Gyvenimas nesibaigia užvėrus mūsų organizacijos duris.
Noriu akcentuoti, kad tai neturėtų būti priverstiniai dalykai. Nesakau, kad taip ir yra, bet negali būti tokio dalyko kalbant apie padorius, lojalius organizacijai ir valstybei žmones, kad jie būtų verčiami išeiti.
Su raktiniais, kertiniais žmonėmis galima bandyti diskutuoti, pasiūlyti geresnes sąlygas, kad jie liktų, toliau būtų bendruomenės nariai.
Bet jei žmonės išeina, pirmiausia, jie neturėtų išeiti su pykčiu ir toliau laikyti save bent bendruomenės rezervo nariais.
Dabar jau kilę variantų, kaip aktyviausius ir žinomiausius žmones bent jau išlaikyti visuomeninių patarėjų pozicijose. Yra gimęs sprendimas prie Policijos departamento sukurti Visuomeninę policijos tarybą. Gal tai skamba senoviškai, gal dar rasime šiuolaikiškesnių pavadinimų.
Bet mintis tokia: išėję žmonės būtų šalia sprendimų priėmimo, patartų, padėtų, pakritikuotų sprendimų projektus. Jie atstovautų dideliam policijos bendruomenės narių skaičiui. Žmonės jau yra sutikę dirbti tokioje taryboje visuomeniniais pagrindais.
Tą pačią idėją bandome leisti ir į apačias, kad prie teritorinių policijos komisariatų būtų analogiški dariniai.
Tokiu būdu išlaikytume aktyvius žmones. Mums jų žodis, balsas, kritika svarbi, jie yra mūsų mokytojai. Juk kiekvienam yra malonu sutikti mūsų mokyklos laikų mokytojus, Alma Mater dėstytojus, pasikalbėti, išgirsti iš jų ir kritiką, kurią vertiname. Tas pats ir organizacijoje.
Suprantu, draudimai mūsų visuomenėje priimami labai jautriai.
– Neseniai nuskambėjo sostinės kelių policijos viršininko frazė, kuri buvo interpretuota taip, esą jam trukdo pėstieji. Tai sulaukė nemažai kritikos. Kaip vertinate tą pasisakymą?
– Aš labai neigiamai vertinu tą faktą, kad savo nuomonę išreiškęs žmogus už ją yra aštriai kritikuojamas. Tai konkretaus žmogaus nuomonė sprendžiant konkrečią problemą. Neramina reakcija.
Visi matome, kad problemos yra. Suprantu, draudimai mūsų visuomenėje priimami labai jautriai.
Mano įsivaizdavimu, sprendimams, be abejo, būtų reikalingi didžiuliai pinigai: tai yra požeminės perėjos, viadukai ir panašiai. Taip fiziškai eliminuotume pėsčiųjų vaikščiojimą per važiuojamąją kelio dalį.
Džiugu, kad yra aktyvūs žmonės, jie buriasi į nevyriausybines organizacijas, gina pėsčiųjų teises. Bet turėčiau pasiūlymą: šios organizacijos, turinčios aiškias pozicijas, galėtų labiau prisidėti prie pėsčiųjų teisinio švietimo.
Visi matome, kad ypač pėstieji, kurie eisme dalyvauja tik kaip pėstieji, turi didžiulį konfliktą su Kelių eismo taisyklėmis (KET). Tas konfliktas kyla iš nežinojimo.
Viena iš krypčių, ką nuoširdžiai norėčiau patarti asociacijoms, užsiimti ir švietimu.
Kokie galimi sprendimai? Svarbu nuomonių gausa, o iš jų gimsta geriausi sprendimai.
– Reziumuojant jūsų atsakymą, aštri asociacijų kritika trukdo diskusijai, nes kitą kartą policijos pareigūnas bijos išsakyti savo mintis, galvos, kam to reikia?
– Turbūt, kad taip. Mes 50 metų jau gyvenome, kai buvo viena teisinga nuomonė ir už kitą nuomonę žmonės buvo persekiojami. Kalbant apie pilietinę visuomenę, manyčiau, neturėtų būti taip aštriai kritikuojama nepatinkanti nuomonė. Ar ji gera, ar ne, mes apie tai nekalbame.
– Tik pradėjus dirbti, turbūt 3 valandos buvo skirtos pristatyti man situaciją. Būčiau laimingiausias žmogus policijos organizacijoje, jei mums nereikėtų kalbėti apie tokius tyrimus ir tokio masto problemas, kokias parodė šitas tyrimas. Bet yra, kaip yra.
Šiandien nustatytais terminais konkretūs žmonės atlieka tam tikrus tyrimo veiksmus. Patikėkit, kas jau kas, o aš tikrai esu vienas iš labiausiai norinčių greičiau padėti atsakymus ant stalo ir kad juos sužinotų tiek policijos bendruomenė, tiek visuomenė. Ir kad Kauno kolegos toliau be streso vykdytų įprastas funkcijas.
Potencialas Kauno policijoje – didžiulis. Dabar dirbti tokiomis sąlygomis niekam nėra malonu, kai kažkas tave tiria, kažkas domisi, nuotaikos ne tos, nors ir Kalėdos.
Visgi darbai vykdomi, tyrimai atliekami, girdėjote ir apie didelius sulaikymus, ir apie neapykantos nusikaltimų išaiškinimus. Pagarba kolegoms.
Aišku, visi laukiame objektyvių rezultatų ir tai bus savotiškas atspirties taškas planuojant kitus darbus Kaune ir Kauno apskrityje.
– O kaip išvis Kaune galėjo susidaryti tokia situacija, kai jau reikėjo radikalių permainų: nušalinti visą vadovybę, permetinėti skyrių vadovus? Ar tai kažkoks savikontrolės trūkumas? Mano žiniomis, Imuniteto skyrius buvo informuotas bent apie dalį šiandien tiriamų dalykų.
– Gyvenimas ir profesinė patirtis išmokė remtis faktais. Tai yra objektyvūs dalykai, kurių nereikia kažkaip interpretuoti.
Šiandien turime daug informacijos, daug įtarimų, bet tikrai siūlyčiau visiems pakentėti ir palaukti faktų. Tada būtų pats laikas atsakyti, kodėl atsitiko vienas ar kitas dalykas.
Šiandien turiu tam tikros informacijos, bet ji tikrinama ir ji nėra paversta į įrodymų šaltinius ikiteisminiame tyrime ar kitus faktus. Luktelėkime, kai bus sudėti taškai, atsakymai tikrai bus pateikti.
– Gal patys abejojate, kad pavyks ikiteisminio tyrimo prasme surinkti įrodymus?
– Tyrimai vyksta keliomis kryptimis, nebūtinai turime kalbėti per Baudžiamojo kodekso prizmę. Yra ir kitokio pobūdžio tyrimai. Kol nėra galutinių išvadų, visada yra abejonių, neapibrėžtumas egzistuoja.
Deja, kai kurie kolegos, turėdami išankstinę tyčią ar galbūt paslydę gyvenime, susigundo greitesniu ir lengvesniu uždarbiu.
Jei čia ir dabar pasakyčiau, kad mūsų tyrimai pavirs į ikiteisminius tyrimus ir apkaltinamuosius nuosprendžius teisme, nebūčiau visiškai teisus ir šiai minutei to tikrai nesakysiu.
– Neseniai buvo sulaikytas ir Panevėžio kriminalistas, įtariamas auginęs kanapes. Ar išvis galime tikėtis, kad kada nors nebegirdėsime tokių istorijų? Ar tai tokia pati fantazija, kaip nulinis nusikalstamumas ar šimtaprocentinis nusikaltimų ištyrimas?
– Idealioje visuomenėje, be abejo, nėra nusikaltimų, viskas gražu. Komunizmo idėjos puoselėtojai irgi įsivaizdavo tokią visuomenę, kuri vykdys savikontrolę netgi be teisėsaugos institucijų. Žmonės taikiai kurs savo taikų gyvenimą.
Bet realijos tikrai kitos. Kalbant apie teisėsaugos pareigūnus, juk tai ne tik lietuviškas fenomenas, tai pasaulinės tendencijos, kad pareigūnai ar kiti teisėsaugininkai vykdo nusikalstamas veikas. Ypač su pinigais, su galimybe pasipelnyti susijusiose sferose, visada yra tam tikros rizikos. Deja, kai kurie kolegos, turėdami išankstinę tyčią ar galbūt paslydę gyvenime, susigundo greitesniu ir lengvesniu uždarbiu.
Tai nėra lietuviškas fenomenas, nors nuo to nėra ramiau, bet žinome didelių skandalų ir kitose šalyse, kai pareigūnai susiję su organizuotu nusikalstamumu, turto grobstymu.
Organizacija nuolat turi būti kovinėje stovėsenose ir kovoti ne tik su išorinėmis, bet ir vidinėmis grėsmėmis. Aštuntus metus pakankamai efektyviai veikia Imuniteto sistema. Bet tai nėra vien šio padalinio funkcija. Antikorupcinė veikla įrašyta į visų lygių vadovų pareigybių aprašymus. Bendras organizacijos reikalas yra kovoti su vidinėmis problemomis.
Kriminologijoje žinome išdaužto lango principą: jei nereaguojama į išdaužtą langą, visas namas lieka be langų.
– Klaipėdos policija garsiai skelbia, kad vykdo reidus į jaunimo susibūrimo vietas. Vienas reidas baigėsi nelaimingai, turbūt policijos kaltės ten nebuvo, kita vertus, gal jei nebūtų buvę to reido, jaunuolis nebūtų mirtinai išsigąsdintas. Kaip jūs žiūrite į tokius reidus, kai jaunuoliai, susirinkę atokiame miškelyje, išgeria alaus, ar tikrai policijai reikia juos gaudyti ir bausti, ar tai nesukuria priešpriešos tarp jaunimo ir policijos?
– Suprantu, tai labai jautru. Turime ir diskusiją dėl draudimų sporto sirgaliams. Iki kiek galime toleruoti tam tikrą elgesį.
Lygiai taip pat ir čia. Policijos ir jaunimo santykiai visada yra jautri tema. Bet žiūrėkime, kur mūsų tolerancijos ribos. Kriminologijoje žinome išdaužto lango principą: jei nereaguojama į išdaužtą langą visas namas lieka be langų.
Taip ir čia, jei yra įstatymai, labai aiški policijos funkcija ir aiškiai aprašytas teisėtas žmogaus elgesys, ar policija turi teisę nevykdyti to, kas yra surašyta jai į pareigybių aprašymą, į funkcijų aprašymą?
Kažkur kažko nematant, nereaguojant, galime susidurti su visai kitomis pasekmėmis. Policijai vykdant vieną ar kitą veiksmą labai svarbi išorinė komunikacija, paaiškinimas žmonėms, kodėl viena ar kita chirurginė intervencija į organizmą yra atliekama, ko tikimasi, ko laukiama, koks bus efektas.
Jei turėsime nepriekaištingą komunikaciją, bus mažiau nesusišnekėjimo.
Iš principo atsakant, jei įstatymų leidėjas legalizuos tam tikras veiklas, nuims galvos skausmą nuo teisėsaugos įstaigų, mes nukreipsime savo pajėgumus ir resursus į kitus dalykus.
– Neseniai domėjausi, kad beveik visose Vakarų Europos valstybėse alkoholį vartoti viešoje vietoje galima, o ir tose, kur tai draudžiama, dažnai yra paminima, kad jei nepažeidžiama viešoji tvarka, policija tik perspėja, atima alkoholį, bet neskuba bausti. Kaip manote, kodėl ten apsieiname be tų draudimų, o mums jų reikia ir policija dar griežtai užtikrina jų laikymąsi?
– Atsakymų reiktų ieškoti pakankamai netolimoje istorijoje. 50 gerų metų negalėjome vystytis kaip normali valstybė, ugdyti savo pilietinę visuomenę, galbūt iš to kyla atsakymas, kodėl šiandien, deja, vis dar esame šiek tiek kitokie.
Kodėl atsiranda vieni ir kiti apribojimai? Teisės aktai? Turbūt įstatymų leidėjas jaučia ir mato, ką diktuoja gyvenimas. Mes patys, rinkdami savo atstovus, transliuojame jiems tam tikrą žinutę. Neretai teisinė aplinka yra mūsų norų atspindys.
Jeigu yra draudimas, yra institucija atsakinga už to draudimo įgyvendinimą ir jeigu institucija turės savo nuomonę, kad kažką galima vykdyti, kažko nevykdyti, tai nebus teisingas kelias ar žingsnis link pilietinės visuomenės.
Turime aiškiai apsibrėžti elgesio taisykles. Pavyzdžiui, masinis reiškinys, išmaniųjų telefonų naudojimas prie vairo. Kokie 90 proc. visuomenės neįsivaizduoja savęs prie vairo kamščiuose, stovint prie raudono šviesoforo, kad telefonu nesinaudotų. Tai gal mums reikia mini referendumo ir apsispręsti, ar mes visi toleruojame tokį elgesį? Kontrolės mechanizmai, kaip matome, neįgalūs, policija tikrai nepajėgi šimtu procentų sukontroliuoti tų pažeidimų. Tai galbūt tuos draudimus eliminuoti ir, tegul, naudokimės.
Bet kokio mes sulauksime efekto? Atvirkščio. Didžiulė avaringumo priežastis yra mūsų neatidumas kelyje. Nes mes užsiimame pašaliniais dalykais.
Suvedu į tai, kad kai kurie draudimai padiktuoti mūsų istorinės patirties, dabartinės situacijos ir požiūrio į kai kuriuos dalykus.
Kas mums atrodo tarsi nesvarbus kelių kilometrų viršijimas, kartais tampa pagrindė avarijų priežastis.
– Galėtume pažiūrėti ir kitu kampu, visi žinome, kad egzistuoja greičio viršijimo tolerancijos riba ir policija paprastai nestabdo 10 ar 15 km/val greitį viršijančių vairuotojų.
– Su ta tolerancija po truputį visuomenė pratinama, kad to nebebus. Juk Vakaruose mes nesipiktiname, kai mus nufotografuoja ir parodo, viršijai greitį 5 ar 7 km/val. ir gauni baudą.
Bet kažkodėl Lietuvoje mes norime kitokių žaidimo taisyklių. Man teko daug dirbti eismo priežiūros srityje su konkrečiais eismo įvykiais ir jų priežastimis. Kas mums atrodo tarsi nesvarbus kelių kilometrų viršijimas, kartais tampa pagrindė avarijų priežastis.
– Galime tikėtis nulinės greičio viršijimo tolerancijos per jūsų kadenciją?
– Yra įstatyminis reikalavimas, yra institucija, kuri privalo užtikrinti to reikalavimo vykdymą. Tolerancija galima mūsų tarpusavio elgesyje, bet kai kalbame apie krauju padiktuotus įstatymo reikalavimus, vykdykime juos. Paskui galime piktintis ir turėti savo nuomonę.
– Kokia jūsų pozicija būtų narkotikų dekriminalizavimo klausimu? Jūs minėjote išdaužto lango principą kriminologijoje, o gal galime pažiūrėti į tai tokiu kampu: su kanapių suktine įkliuvęs jaunuolis gauna kriminalinio nusikaltėlio etiketę ir galbūt taip įsukamas į nusikaltėlių pasaulį? Gal galime kalbėti tik apie kanapių dekriminalizavimą?
– Žinau, kokias problemas jaunam žmogui sukelia narkotinių priemonių vartojimas, kokie nusikaltimai įvykdomi asmenims būnant apsvaigusiems.
Ar viskas, kas yra Vakaruose, yra nepriekaištinga ir mums aklai reikia kopijuoti? Kalbant su Vakarų kolegomis, jie kelia klausimus, gal tos raudonos linijos jau per toli yra istoriškai ir Vakarų visuomenės kenčia nuo to, nuo ko mes nekenčiame.
Klausimas, ar visada reikia eiti gyvenimo patikrintu keliu ir neturėti savito kelio. Reikalinga aiški komunikacija aiškinant požiūrius, galimas pasekmes vieno ar kito reiškinio ar jo toleravimo.
Manau, tartis ir susitarti galima dėl kitokių dalykų. Bet kalbame apie žmogaus sveikatos naikinimą, nes narkotikai, kaip ir alkoholis ar rūkalai, yra tam tikrų vinių kalimas į savo kūną. Kur ta riba? Ką mes galime leisti, kiek galime leisti ir ko nebegalime leisti?
Natūralu, pradėsime leisti kažką lengvo, ateis kitas ir dar kitas reikalavimas. Ar gera situacija dabar yra Olandijoje su lengvų narkotikų legalizavimu? Teisėsaugininkai turi vieną nuomonę, medikai turi kitą, globaliame pasaulyje gyvenantis jaunimas turi trečią.
Geriausia, kad sprendimai gimtų labai aiškiai juos paaiškinant, tada būtų mažiau diskusijų. Valstybės institucijos, autoritetingi žmonės galėtų daugiau kalbėti apie žalą, pasekmes, kas būtų, jei kažkas būtų.
– Štai man įdomu, Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) sako, kad labai sunku kalbėti apie pagalbą, kai lygiagrečiai yra baudžiamasis narkotikų vartotojų persekiojimas. Man labai įdomu, kodėl mes daugelyje sričių aklai remiamės PSO rekomendacijomis, bet narkotikų klausimu jas ignoruojame?
– Gal valstybėje prasidės diskusijos įvairiuose formatuose, ar tai turėtų būti draudžiama, ar neturėtų. Jei turėtų būti draudimas, ar tai turėtų būti per baudžiamojo kodekso prizmę. Jei taip bus, policija tikrai eis su savo matymu ir argumentais.
Bet dabar yra tokia teisinė aplinka, tokie draudimai. Ar jie geri, ar blogi? Vėlgi sakau, geriausias dalykas yra komunikacija. Jei įvyks pokytis, policija priims tą pokytį. Jei neįvyks pokytis, priimsime įstatyminius reikalavimus.
Bet pasikartosiu, ne viskas, kas daroma Vakaruose, yra teisinga mūsų valstybėje. Tos patirtys be galo naudingos priimant sprendimus. Bet geriausia, kai nacionalinis sprendimas gimsta įvertintas visos visumos.
– Norėčiau paklausti apie ribą tarp žmogaus teisių ir policijos veiklos. Šiandien turime situaciją, kai policininkas kone bet kurį žmogų gali iškratyti gatvėje, ar gali laužti bet kurias duris, kai jos neatidaromos. Tai kur yra ta riba tarp nusikaltimų užkardymo ir teisės į privatumą, teisės į būsto neliečiamumą?
– Policijos teisės, kurios suteiktos įstatymo leidėjo, nėra absoliučios teisės. Visada yra sudėti teisės aktuose tam tikri saugikliai.
Be abejo, yra tarnybiniai mokymai. Tos istorijos, kurios iškilusios pastaruoju metu, dėl galimai neteisėto patekimo į būstą, mes jautriai vertiname tuos dalykus.
Teismų sprendimai, kurie mums nepalankūs, yra savotiškas vadovėlis, kur mes privalome peržiūrėti savo veiksmus, kad jie būtų teisėti, teisingi ir pagrįsti.
Mūsų patekimą į patalpas, veiksmus prieš konkretų asmenį, labai aiškiai apibrėžia teisės aktai.
Būna ir neaiškumo, pavyzdžiui, šaunamo ginklo panaudojimo sąlygos. Vėlgi prisimenu istoriją mano buvusioje darbovietėje, kai buvo netyčia nukautas jaunas žmogus. Šita tragedija atskleidė tam tikrus teisinius niuansus: reikia intervencijos, didesnio teisinio aiškumo.
Kartais policijos pareigūnai susiduria su situacija, kai įstatymą galima traktuoti dviprasmiškai. Todėl labai svarbu maksimaliai tiksliai viską aprašyti.
Bet kokiu atveju, šimtu procentų reaguojame į žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją apie galimai neteisėtą, galimai perteklinės jėgos panaudojimą.
Neretai labai kritiškai pasižiūrime į tuos pačius pareigūnus. Buvo pavyzdys, kai iš Kauno atvykęs taksistas norėjo privažiuoti prie kažkokio objekto, o Vilniaus policijos pareigūnai buvo fiziškai užtvėrę savo automobiliu kelią. Pasiųsta žinia organizacijos viduje buvo pakankamai aštri, mes taip tiesiog negalime elgtis. Yra KET reikalavimai, kad draudžiama stovėti ten, kur tai trukdo kitų transporto priemonių eismui. Juo labiau, kai nėra įjungti švyturėliai, nėra normalaus paaiškinimo, kodėl aš tą darau.
Nesusikalbėjimas, teisės aktų neapibrėžtumas sukuria situacijas, dėl kurių mūsų žmonės jaučiasi nesaugūs ir yra priversti varstyti teismų duris.
Mūsų pilietis neretai turi savo nuomonę, elgesio algoritmą.
– Mūsų portalas aprašė situaciją, kai per gatvę ne vietoje ėjusį vyrą tramdė 5 policininkai, naudojo elektrošoką. Kur yra tas proporcingumas tarp padaryto pažeidimo ir policijos veiksmų?
– Situacija nelygi situacijai. Didžiąja prasme problemos atsiranda iš to, kad mūsų piliečiai nėra 100 proc. linkę paklusti teisėtiems pareigūnų reikalavimams. Mūsų pilietis neretai turi savo nuomonę, elgesio algoritmą.
Detaliai nežinau apie vidinį tyrimą dėl jūsų minimo atvejo, bet turime faktą: yra KET pažeidimas, eita per raudoną šviesą. Kodėl pareigūnai principingai reaguoja? Nes tai vienas iš pėsčiųjų mirtingumo faktorių.
Jeigu policininkai būtų privažiavę ir jeigu asmeniui būtų išsakę savo pretenzijas, jei asmuo būtų sureagavęs adekvačiai, reikalavimas turbūt buvo sėsti į automobilį, įforminti pažeidimą, ar visa situacija būtų buvusi?
Nesakau, kad pareigūnai visada elgiasi adekvačiai, neperlenkia lazdos, jų veiksmai būna atitinkantys pažeidimą, tikrai to negaliu tvirtinti. Būna visokių situacijų. Bet viena iš mūsų bėdų, kad turime labai aiškią nuomonę ir bandome ją įrodinėti ne laiku ir ne vietoje.
Jei jauti, kad esi nepagrįstai apkaltinamas, veiksmai nepagrįstai atliekami prieš tave, skųskis, kreipkis nustatyta tvarka, dėk argumentus ant stalo. Nagrinės pati žinyba, nepatiks žinybos atsakymas, yra prokuratūra, teismai. Yra sukurta daug teisinio apsigynimo mechanizmų, leidžiančių įrodinėti savo teises.
Bet turime bėdą, kad čia ir dabar aš nepaklūstu, turiu aiškią nuomonę, kyla konfliktas ir ginčas, kai jis kyla, iki prievartinių veiksmų atlikimo yra vienas mažas žingsnelis.
