Visuomenei gerai žinomas ir policijos bendruomenėje gerbiamas D.Mackela LRT.lt pasakojo, kad jo jaunystės prabėgo gatvėje, o kai kurie jaunystės draugai po įvairių nuotykių atsidūrė įkalinimo įstaigose, tad pasirinkimas dirbti policijoje nustebino ne vieną buvusios kompanijos bičiulį. D.Mackela prisipažino, kad suvokimas, jog jo jaunystės nuotykiai skaudina artimuosius, tapo vienu iš priežasčių, kodėl jis ėmė svarstyti tarnybą policijoje.
„Apie policiją tuo metu aš nežinojau realiai nieko be to, kad buvo populiarus serialas su Chucku Norrisu „Volkeris, Teksaso Reindžeris“, – kalbėjo pareigūnas.
Areštinės pareigūno, patrulio gatvėse duonos ragavęs D.Mackela šiuo metu dirba Lietuvos policijos mokyklos Profesinės taktikos skyriaus vyriausiuoju specialistu. Būsimų pareigūnų mokytojas teigė pats tarnybos metu susidūręs su žmonėms, kurie jam grasino peiliais, švirkštais, tačiau savo auklėtiniams siekia įskiepyti suvokimą, kad dirbdamas policijoje „turėsi pamilti žmones, kurie tau yra nepažįstami, kurie tave keiks“.
– Viename renginyje, prisimindamas jaunystę, pasakojote, kad augote draugų kompanijoje, su kuriais, kaip minėjote, užsiimdavote tokia veikla, kurią dabar galima būtų vertinti per Baudžiamojo kodekso prizmę. Ką jūs turėjote omenyje?
– Tikrai praleidau turiningą vaikystę ir paauglystę, kuri mane tam tikrais dalykais subrandino. Blogus dalykus aš pažinau ne iš nuogirdų, o pats tai patyriau. Kalbu apie tam tikrus dalykus, kuriais, dabar tikrai nesididžiuoju ir nesigiriu.
Mes laiką leidome linksmai. Mums patiems, aišku, taip atrodė, bet iš tikrųjų mūsų elgesys, mūsų veiksmai kėlė didžiulį skausmą, didžiulį nusivylimą kitiems žmonėms, tarp kurių buvo ir mano tėvai. Tėvai jaudinosi turbūt dėl to, kad aš nebuvau tas doras vaikis, kuris sėdi ir po pamokų ruošia namų darbus. Mano paauglystė prabėgo gatvėje. Gatvė išmokė daug dalykų – ir gerų, ir blogų. Aš buvau toje pusėje, kurioje stebėjau gerus dalykus iš blogosios pusės. Sakykime, buvau toje barikadų pusėje, kurioje įsivaizdavome, kad esame stiprūs, buvome tam tikra grupė asmenų, kurie galvojome, kad galime padaryti viską, ką norime, ką galime, bet tai buvo paauglių suvokimas, o iš tikrųjų mes buvome šiek tiek apgailėtini.
– Ką jūs turite omenyje, sakydamas, kad buvote apgailėtini? Nesisekė moksluose?
– Mokslai sekėsi tiek, kiek aš norėjau. Mokiausi tiek, kiek aš norėjau. Tam, kad nebaigti tam tikros klasės, reikėjo „didelių pastangų“. Nė vienas iš tuometinių pedagogų nenorėjo, kad mes užsibūtume antrais metais, tai darė viską, kad mes baigtume tuos mokslus. Tiesą pasakius, aš devintos klasės savo mokykloje taip ir nepabaigiau – man teko išeiti iš tos mokyklos, kaip nepageidaujamam asmeniui už tam tikrus nuotykius. Tęsiau mokslus kitose mokyklose.
– Kodėl pasukote į policiją?
– Bręsdamas, kaip paauglys, aš mačiau, ką mes pasiekėme, o mes pasiekėme tam tikrą dugną. Tame dugne radome tuos nuotykius, kurie kėlė patiems baimę – „jeigu kažkas sužinos, tai mes pakliūsime“. Tie nuotykiai tam tikra prasme baigdavosi laimingai. Brendimui įtaką turėjo kai kurie komponentai, o vienas jų – aš turėjau nuostabią šeimą. Tėvai, broliai, stebėdami iš šono, bandė daryti įtaką mano gyvenimui savo patarimais, savo pastabomis, savo veiksmais, kažką ribodami. Aš niekada nesu buvęs pionierių stovykloje, aš niekada paauglystės metu nešvenčiau Naujų metų su draugais. Tėvai, matyt, numanė, kuo tai gali baigtis. Aš savo šeimoje buvau mylimas, manimi rūpinosi.
Vienas pirmųjų išgyvenimų buvo tai, kad aš supratau, jog dėl mano veiksmų skauda tiems, kuriems aš rūpiu – mano tėvams, broliams, artimiesiems. Visi turime mažą sąžinės graužatį: „kodėl aš taip elgsiuosi?“, „prieš ką aš noriu pavaidinti?“, „ko aš siekiu, darydamas galbūt kitiems blogus dalykus?“. Ką aš pasieksiu, supratau, kai mano vaikystės draugai vienas po kito pateko į kolonijas. Tie, kurie buvo vyresni, pateko į įkalinimo įstaigas. Tai buvo vienas iš mūsų „laimėjimų“, nes po įkalinimo įstaigos tu esi įgijęs tam tikrą autoritetą, bet matydamas iš įkalinimo įstaigų grįžtančius savo draugus, nemačiau juose jokio džiaugsmo.
Apie policiją tuo metu aš nežinojau realiai nieko be to, kad buvo populiarus serialas su Chucku Norrisu „Volkeris, Teksaso Reindžeris“ ir supratau, kad pareigūnai daro gerus dalykus.
Tada aš, kaip kiekvienas atviras žmogus, savo rezervuare pradėjau ieškoti, kuo aš galėčiau būti naudingas, arba ką aš galėčiau šiaip gero nuveikti. Taip gavosi, kad tame ieškojime atsirado galimybė sutikti žmones, kurie gyveno šiek tiek kitaip ir tie žmonės mane nukreipė tam tikra kryptimi, linkme, kad pažinčiau gyvenimą iš kitos pusės. Kaip esu kažkada minėjęs, pridarius tiek daug negero, atsirado noras kompensuoti, pasirenkant profesiją.
Policija mano gyvenime atsirado labai paprastai. Niekada nesvajojau apie tą profesiją, niekada negalvojau, kad esu tinkamai tai profesijai, nes įsivaizdavau, kad ten taikomi dideli reikalavimai, reikalinga aibė žmogiškųjų, asmeninių savybių, kad galėtum būti policijos pareigūnu. Žodį „policija“ visada priimdavau su nerimu, į policininką aš žiūrėdavau su baime, nes man tai buvo susiję su drausminančio žmogaus amplua. Bet vėliau pagalvojau – kodėl gi ne? Apie policiją tuo metu aš nežinojau realiai nieko be to, kad buvo populiarus serialas su Chucku Norrisu „Volkeris, Teksaso Reindžeris“ ir supratau, kad pareigūnai daro gerus dalykus.
– Bet ar jūsų nesuviliojo policija ir dėl to, kad pareigūnai savo rankose turi valdžią?
– Niekada apie tai negalvojau, nes aš tikrai neįsivaizdavau, kokios yra pareigūno teisės ir pareigos. Kažkada buvo rusiškas filmukas apie dėdę Stiopą, kuris ateina ir padaro tvarką, pasako, kad „jūs esate kalti, o jūs esate tie, kuriuos aš paguosiu“. Tai aš įsivaizdavau, kad policininko darbas susijęs su tam tikru teisėjavimu, išskiriant blogiečius ir geriečius. Aš bijodavau, kad į namus ateis dėdė policininkas ir mane tuoj sulaikys. Galvojau, kad pareigūnas yra žmogus, kuris turi labai didelius įgaliojimus ir valdžią, bet toliau besimokant, bedirbant, supratau, kad pareigūnas turi daug pareigų ir pagrindinės jo pareigos nėra bausti.
– O kai jūsų draugai sužinojo, kad ketinate tapti policijos pareigūnu, sulaukėte iš jų neigiamos reakcijos?
– Man buvo baugu, ką jie pagalvos, nes augome, žaidėme vienoje smėlio dėžėje, mūsų interesas buvo vienas – „pasaulis yra tamsus“. Jie nesužinojo, kad einu į policiją, o tiesiog pamatė mane su Policijos mokyklos uniforma, kai praėjau per kiemą. Buvo tylos minutė, mane jie palydėjo tyliais žvilgsniais, jiems tai buvo netikėta. Buvo toks jausmas, kad praradau vaikystės draugus, nes mūsų pasirinkimai buvo labai skirtingi, bet niekada iš vaikystės draugų nesulaukiau nei menkinimo, nei žeminimų, nei grasinimų, nei kažkokių paslaugų prašymo.
Jutau tam tikrą pagarbą žmogaus apsisprendimui, pasirinkimui. Draugai tai vertino kaip mano apsisprendimą pasirinkti tam tikrą profesiją, kuri tikrai nebuvo mano svajonių darbas vaikystėje. Bet pagarba išliko, nes sakoma, kad vaikystės draugai visada išliks draugais. Aišku, gaila, kad kai kurių vaikystės draugų jau nėra gyvųjų tarpe. Gaila, kad nežinau, kaip kitiems sekasi, nes kai kurie yra dingę be žinios. Jausmas, kad draugai gerbia mano apsisprendimą man tapo šiokiu tokiu įvertinimu. Supratau, kad jiems kažkuria prasme likau draugu, nors, iš kitos pusės, mūsų draugystės baigėsi, nes pasirinkdamas šią profesiją, tu pasirenki didelę atsakomybę, tu pasirenki buvimą teisėtume.
– Dabar jūs dirbate Policijos mokyklos specialistu ir mokote būsimus pareigūnus. Ar matote pokyčius būsimuose pareigūnuose, lygindamas su tuo laikotarpiu, kai pats ėjote į tarnybą?
– Kadangi dirbau daug metų tarnyboje ir matydavau, kokie žmonės ateina į policiją, tai mačiau tikslus, kodėl jie čia ateina. Dabar, matydamas Policijos mokyklos virtuvę, matau žmones, kurie ateina su tam tikrais norais. Per pačią pirmą pamoką nedarome didelių įžangų, o bandome susipažinti su kiekvienu ir kiekvieno asmeniškai klausiame, kodėl tu čia atėjai. Visų kaip nulietas pasakymas būna: „aš noriu ginti, saugoti ir padėti ir žmonėms“. Klausiame, kodėl žmonės pasirenką šią profesiją, nes tai yra struktūra, yra sistema, o galima juk pasirinkti laisvesnės formos pagalbą – „Caritas“, Maltos ordinas, kitos socialinės bendruomenės. O būdamas pareigūnu, tu kartais turi būti ir griežtas arba teisingas kažkieno atžvilgiu.
Yra tas gerasis pasaulis, bet policijos pareigūnai dažniausiai mato tą negatyvų pasaulį. Nė vienas žmogus turbūt neskambina policijai pasidžiauti, kad „man nutiko kažkas gero“.
Įdomiausia, kad daugelis tų, kurie sakė, kad policija yra jų pašaukimas, prabėgus kažkur laikui, rašo prašymą išeiti ir nenori mokytis. Bet pasikeitimas būsimuose pareigūnuose yra, nes ateina vis daugiau sąmoningesnių žmonių. Jie neateina ieškoti lengvo atlyginimo, neateina ieškoti socialinių garantijų, bet ateina, ieškodami galutinio tikslo – kad būdami pareigūnais galėtų teikti kokybišką socialinę, teisinę pagalbą žmonėms, kurių nepažįsta. Ateidamas į policiją privalai suprasti, kad turėsi pamilti žmones, kurie tau yra nepažįstami, turėsi padėti žmonėms, kurie galbūt keikia tave. Reikia suprasti, kad pateksi į tam tikras gyvenimiškas situacijas, kuriose rizikuosi savo sveikata, gyvybe dėl svetimų žmonių.
– Ar jaunuoliai, panorę tapti pareigūnais, suvokia tą pavojų?
– Mes kažkuria prasme tai bandome perteikti. Turime jau mokyklą baigusius kursantus, kurie atvažiuoja pasidalinti savo patirtimi, kaip jie įsivaizdavo, kaip veikia policija ir tai, ką kalbėdavo dėstytojai. Po kiek laiko jie sugrįžta papasakoti, kad daug kuo, ką kalbėjo dėstytojai, jie netikėjo, bet daug ką patys išgyveno ir pamatė, kad tai buvo teisybė. Jie suprato, kad realiame gyvenime laukia pavojus, kad būna situacijų, kuriose, atrodo, nerasi sprendimų, bet turi rasti. Tas atgalinis ryšys padeda kursantus įtikinti ir nupiešti tą pasaulį, koks jis laukia. Yra tas gerasis pasaulis, bet policijos pareigūnai dažniausiai mato tą negatyvų pasaulį. Nė vienas žmogus turbūt neskambina policijai pasidžiauti, kad „man nutiko kažkas gero“. Juk visada policijos darbas susijęs su nutikimais, kur yra skausmas, netektys, su tam tikri įvykiais, kuriuos lydi mirties šaržas.
– Jūs pats tarnybos metu jautėte, kad jums pačiam gresia pavojus, kad gresia pavojus jūsų gyvybei?
– Buvo tokių atvejų ir buvo ne kartą. Po kiekvieno tokio atvejo galvodavau, kad tai yra tas įvykis, apie kurį visiems pasakosiu ir sakysiu, kad jis sukrėtė mano gyvenimą, nes niekada negalvojau, kad teks būti taip arti mirties ar susižalojimo. Pradėčiau nuo įvykių, kai tu važiuoji automobiliu, skubi į pagalbą, greitis yra milžiniškas, o aplink – neatidūs vairuotojai, kurie nepastebi tavo automobilio. Laimės ar atsitiktinumo dėka pavyko išvengti nelaimės.
Buvo tam tikri kontaktai su žmonėmis, kurie į mus kėsinosi šaunamuoju ginklu. Tam tikros reputacijos žmonės bandė mus sužaloti peiliais, švirkštu. Buvo tam tikros situacijos, kai skubant gelbėti savižudį prie dabar jau baigto nugriauti „Akropolio“ pastato tiesiog vos pas nenukritau, nenugarmėjau žemyn per tą skubėjimą, norą padėti. Ir tada vertini, ar verta tiek daug rizikuoti tam, kad išgelbėti nepažįstamo asmens gyvybę. Bet mes vis tiek pasiliekame prie tos pačios gairės, kad pareigūnas turi padėti, jis turi įvertinti aplinkybes, situaciją, nesukelti ir sau pavojaus, nes tu reikalingas tam žmogui sveikas ir gyvas. Bet turbūt daugelis pareigūnų pritartų, kad jie neatsimena tų situacijų, kuriuose jie rizikavo sveikata ir gyvybe. Pareigūnai daugiau prisimena tuos įvykius, kurių metu jie matė kitų žmonių tam tikras gyvenimo scenas, kuriose buvo daug nelaimės.
– Ar dažnai po sukrečiančių įvykių tarnyboje patiems pareigūnams prireikia psichologinės pagalbos?
– Tikrai būna tokių situacijų, kai pareigūnas labai daug išgyvena. Būna tam tikrų įvykių, kuriuose pareigūnas naudoja tam tikras priemones, arba tos situacijos pasibaigia drastiškai ir pareigūnas patiria sukrėtimą. Dėl to policijoje yra psichologai, kurie pasiruošę padėti. Tai čia yra viena pusė, o kita pusė – policijos pareigūnai turi būti didele šeima. Policijos pareigūnai turėtų būti tie draugai, kurie vienas kitam padeda, palaiko ir tas palaikymas yra geriausia psichologinė pagalba, nes tu supranti, kad esi ne vienas toje bėdoje.
Žmogus pasiduoda ir aš nežinau, ar yra žmonių, kurie nepasiduotų įtikinimui, žmogiškam bendravimui.
Pareigūnas taip pat neturėtų užsidaryti tik savo profesinėje veikloje. Pareigūnas turi turėti kažkokių pomėgių, pareigūnas turi turėti kažkokių hobių, kurie jam padėtų užsimiršti, kurie taptų mažosiomis atostogomis, kurių metu pareigūnas pamirštų ne darbą, o tam tikrus įvykius, kurie nutiko tame darbe. Tas poilsis tave labai sėkmingai grąžina į darbą.
– O jūs pats turite hobį?
– Turiu. Mano hobis yra šiek tiek neįprastas. Atėjus vasarai, kartas nuo karto aš neatsisakau dalyvauti tam tikruose mažuose projektuose, važiuoti į tam tikras stovyklas, organizuojamas labai įvairių žmonių, ir ten pabūti savimi. Pasakoju apie pareigūno darbą, apie gyvenimo kuluarus. Praėjusią vasarą aplankiau berods septynias stovyklas, vienoje jų žygį organizavome. Važiuodamas ten galvoji, kad tiek daug duodi, pavargsti, bet kartu supranti, kiek daug ir gauni.
– Kaip jums pavyksta savo mokiniams išaiškinti, kada pareigūnas gali panaudoti smurtą? Juk yra tokių momentų, kai matote, kad kalbomis potencialaus pažeidėjo neįtikinsite.
– Mes niekada policijos pareigūnų nemokiname naudoti smurto, nes smurtaujantis pareigūnas yra jau nebe pareigūnas, o nusikaltėlis. Pirmas raktas sulaikyti bet kokios reputacijos, bet kokio fizinio pajėgumo žmogų yra bendravimas. Bendraudamas su asmeniu tu gali jį pažinti, tu gali jam daryti įtaką.
Atrodo, kad bendraudamas su agresyviu žmogumi turi jį pulti, griauti ant žemės, bet tada gali atrodyti kad pareigūnas atrodo šiek tiek bejėgis. Mes sakome taip: du žingsniai į priekį, vienas – atgal, nes galutiniame rezultate esi priekyje vienu žingsniu. Žmogus pasiduoda ir aš nežinau, ar yra žmonių, kurie nepasiduotų įtikinimui, žmogiškam bendravimui. Vis tiek pas kiekvieną žmogų yra toks žmogiškos savybės, tik reikia rasti raktą, kaip su juo bendrauti. Nėra recepto visoms ligoms – prie kiekvieno žmogaus „prieiti“ reikia individualiai. Jeigu matai, kad joks bendravimas nedavė rezultato, žmogaus elgesys kelia pavojų kitiems, jam pačiam, pareigūnas adekvačiai priima sprendimą panaudoti fizinę jėgą tiek, kiek reikia tikslui pasiekti ir ne daugiau.
– Bet turbūt yra tokia pažeidėjų grupė, kurie įtikinėjimams nepasiduoda ir vienintelė pareigūnui likusi išeitis – fizinis kontaktas?
– Yra ta grupė. Mes ją vadiname žmonėmis, kurie nevykdo teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, kurie kelia grėsmę sau, kitiems, kurie pareigūnų atžvilgiu naudoja smurtą. Tada mes privalome nestovėti vietoje ir prievartos priemonės naudojamos tam, kad tą žmogų įtikinti, kad yra du variantai – arba žmogus paklus reikalavimams savo valia, arba tiesiog pareigūnas privers tai padaryti, panaudodamas fizinę jėgą, panaudodamas specialiąsias priemonės. Tai būdinga tiems žmonėms, kurie nelinkę eiti į kontaktą su policijos pareigūnu ir vienas iš komponentų dažnai būna alkoholis. Būna, kad sutinki kitą dieną tą žmogų, kurį reikėjo tramdyti, prieš kurį teko naudoti fizinę jėgą, ir jis tavęs atsiprašo, nes nelabai atsimena, kas buvo. Alkoholis yra tas komponentas, kuris paverčia žmogų kartais truputį nežmogišku ir jo veiksmai būna nukreipti prieš policiją, kaip prieš priešą.
