Šiuo metu pareigūnas atleistas iš darbo dėl kyšininkavimo, tačiau istorija dėl A.Žemaičio sumušimo nėra baigta. Dvejus metus tėvas ir sūnus mina teismų slenksčius ieškodami teisybės.
Gali atsitikti kiekvienam
Č.Žemaitis teigė gerai pamenantis šiuos įvykius, nes tą vasarą vyko Pasaulio futbolo čempionatas: „Liepos 1-osios vakaras irgi buvo įsimintinas, nes vyko svarbios rungtynės tarp Vokietijos ir Alžyro.
Sūnus išėjo varžybų žiūrėti pas draugę. Sutarėme, kad po futbolo susiskambinsime aptarti rezultatų. Taip esame įpratę, nors jo draugė gyvena vos už kelių namų.
Apie pirmą nakties, pasibaigus rungtynėms, iš jo žinių nebuvo. Aš suprantu, nesu nusenęs nesusipratėlis, tik tai buvo pirmas toks ir iki šio atvejo vienintelis tylėjimo kartas. Laikui bėgant pasidarė tėviškai neramu ir paskambinau pats, sūnus neatsiliepė, tad vėliau numerį rinkau dar tris kartus. Jokio atsako.
Ir tik apie pusę keturių – skambutis: „Tėti, nesijaudink, esu policijos komisariate, atvažiuok manęs pasiimti.“
Policijos komisariate randu sūnų, deja, sumuštą. Ištinusiu veidu, be akinių, be kurių sunkiai mato. Bandė beveik sulindęs į popierių pasirašyti.
Sūnus nevartoja jokių svaigalų, visiškai blaivus buvo ir tąsyk. Vaizdas – šokiruojantis.
Klausiau, kas užpuolė. Jis patyliukais tarstelėjo: „Aš tau vėliau pasakysiu.“ Aš neatstojau: „Ne, sakyk dabar.“ Galų gale, visai tyliai ištarė tai, kas mane akimirkai suparalyžiavo: „Mane sumušė policininkas.“
Policijos komisariate tąkart budėję pareigūnai nepuolė neigti, vienas jų išvardijo galimybes skundui paduoti ir nurodė, kaip tai padaryti.
Sureagavau karštai. Sūnus po futbolo rungtynių, tarp dvyliktos ir pusės pirmos, jau ėjo namo, planuodamas man paskambinti. Ir vos išėjo iš apšviestos laiptinės į neapšviestą kiemą, iš tamsos išgirdo: „Stok!“
Kadangi nematė, nei kas, nei kodėl šaukė sustoti, o tik pamatė tamsoje link jo artėjančią figūrą, pasileido bėgti į šviesą – ketino pasiekti netoliese esančią Kalvarijų gatvę.
Bėgdamas girdėjo šaukiant „Ei, stok“ dar kartą ar du. Tiesiog – „Ei, stok“, tamsoje, nakties metu. Patekęs į šviesos ruožą ir galų gale pamatęs, kad jį vijosi policininkas, sustojo. Sustojo ir pakėlė rankas (kaip daro sulaikomieji filmuose, nes gyvenime nebuvo susidūręs su tokia situacija).
Pareigūnas pribėgo, užlaužė ranką ir, pargriovęs sūnų ant žemės, pradėjo jį mušti: „Ko bėgi?“
Už atsakymą „Galvojau, kad plėšikas“ – gavo papildomų smūgių. Smūgiavo daug sykių: į žandikaulį, kairę ausį, po kelis kartus – į dešinį šoną ties kepenų sritimi ir per šonkaulius, kelis kartus kumščiu smogė į galvos sritį, vėl į šoną.
Pribėgo dar vienas, uždėjo antrankius, pakėlė nuo žemės, sūnus paprašė policininko, kuris jį vijosi ir prieš jį smurtavo, paduoti nuo smūgio ant šaligatvio nukritusius akinius (be jų silpnai mato). Policininkas pašvietė žibintuvėliu į akinius ir, ciniškai užmindamas batu, juos sutraiškė. Sūnų nuvedė link automobilio, akiniai liko gulėti ant žemės.
Prie tarnybinio automobilio sūnaus buvo klausiama, kas jį sumušė. Atsakius, jog policininkas, grasinančiu tonu buvo perklausta „Kas tave sumušė?“, o galų gale gavus atsakymą – „Nugriuvau“, jį įgrūdo į mašiną šalia kito sulaikyto jaunuolio. Automobilyje jau sėdėjusio sulaikytojo paklausė, ar mano sūnus yra iš jo kompanijos, šis atsakęs, kad ne. Ir už tai taip pat pareigūno buvo „pavaišintas“ pora smūgių.
Pasak A.Žemaičio, labiausiai stebino ne tik nepamatuotas pareigūno smurtas, bet atviros patyčios.
Mano sūnaus sulaikymo metu pareigūnai neklausė: nei kas jis, nei kur ir ko ėjo, netikrino dokumentų, neleido paaiškinti, ką veikia tokiu metu toje vietoje, pareigūnai nesielgė taip, kaip tai numato patrulių veiklos instrukcijos punktai, dar daugiau, net nesidomėjo aplinkybėmis ir po to, kai jų ieškotas sulaikytasis nurodė mano sūnaus nežinantis. Vėliau, teisme, teisiamas pareigūnas be užuolankų aiškino, kad instrukcijos punktai tik apsunkina policijos darbą, todėl esą jie jų ir nesilaiko.
Sulaikę mano sūnų pareigūnai be teisinio pagrindo (vėliau ne kartą atliktų patikrinimų metu buvo konstatuota – taip, įvyko klaida) nugabeno tiesiai į Vilniaus miesto pirmąjį policijos komisariatą ir uždarė kartu su įtariamaisiais.
Sūnus buvo visiškai blaivus, niekada iki šio įvykio nebuvo susidūręs su policija, nebuvo teistas ar baustas, o įvykio metu policininko atžvilgiu neatliko jokių aktyvių pasipriešinimo veiksmų.
Per tas kelias valandas, kurias praleido uždarytas kameroje, jis visą laiką prašė leisti paskambinti man, tėčiui, nes jaudinsiuosi. Šis prašymas buvo ignoruojamas. Advokatui skambinti jis taip pat teisės neturėjo, kaip neturėjo ir bet kokio vieno skambučio teisės.
Man atvykus jo pasiimti komisariato darbuotojai negalėjo atsakyti, už ką jis buvo sulaikytas, jokio aktualaus dokumento, susijusio su sūnaus pristatymu, nebuvo, tarnybiniai pranešimai atsirado gerokai vėliau nuo sulaikymo – kai situaciją ėmėsi narplioti teisininkai ir kišti pagalius į savivalės ratus. Komisariate paklausus už ką, vietoj atsakymo buvo truktelėta pečiais ir nurodyta, kad tiesiog pristatė patrulis. Ačiū, kad patrulis bent nešaudė į bėgantį taikinį.“
Jautėsi pažemintas
22-ejų A.Žemaitis 15min papasakojo daugiau įvykio detalių. Pasak jo, labiausiai stebino ne tik nepamatuotas pareigūno smurtas, bet atviros patyčios.
„Sulaikymo metu buvau pargriautas, buvo smūgiuojama į šonus ir į veidą. Man nukrito akiniai, be kurių matau labai prastai. Apie tai pasakiau pareigūnams. Vienas jų ėmė šviesti į žemę, o aš pasilenkęs ieškojau akinių.
Kai juos pamačiau, paprašiau pakelti, nes mano rankos buvo surakintos. Pradžioje nebuvo jokios reakcijos, o vėliau pareigūnas ant jų užmynė.
Nesupratau, kodėl man leido ieškoti, ir kodėl akinius sutraiškė, kai juos radau? Jaučiausi pažemintas. Veidas buvo ištinęs dvigubai. Pasidariau abdukciją, ekspertai nustatė, kad man buvo smūgiuota“, – minėjo A.Žemaitis.
Tuo metu policija rajone gaudė jaunuolius, kurie padarė eismo įvykį ir išsilakstė.
„Komisariate iš manęs buvo atimtas telefonas. Girdėjau, kaip jis skamba. Žinojau, kad skambina tėtis, nes jam neramu. Prašiau, kad leistų pakelti, bet man nebuvo leista.
Atsidūriau kameroje su avariją padariusiais vaikinais. Jie iš manęs juokėsi, sakė, kad manęs nepažįsta, o aš labiausiai sumuštas. Buvau pažemintas“, – kalbėjo studentas.
Kovojo teismuose
„Daviau sūnui patarimą istoriją paviešinti ir duoti atkirtį policijos pareigūnų savivalei, prašiau jo surasti jėgų ir laiko tai padaryti teisinėmis priemonėmis – kreipiantis su pareiškimu į teisėsaugos institucijas“, – pasakojo Augustino tėvas.
Vilniaus apylinkės teismas pripažino pareigūną Audrių Ulozą kaltu. Nepaisant šio sprendimo, A.Žemaitis iš policijos pareigūno neišgirdo norėto atsiprašymo. Vietoj to, pareigūnas patikino, kad antrą kartą elgtųsi lygiai taip pat.
Teismo sprendimas buvo apskųstas ir Vilniaus apygardos teismas nutarė, kad smurtauta buvo, tačiau pritrūko įrodymų, kad tai darė būtent A.Ulozas.
„Akivaizdu, kad tai gali atsitikti bet kuriam žmogui, tačiau po to apsiginti net ir teismuose nėra paprasta.
Procesas trunka jau daugiau nei dvejus metus ir jis dar nėra baigtas. Aš nekalbėsiu apie finansines išlaidas, teismo procesai tikrai nėra malonūs.
Nesiekiu finansinio atlygio, bet noriu, kad policija pripažintų savo klaidą ir manęs atsiprašytų. Taip pat noriu, kad tokie pareigūnai policijos sistemoje nedirbtų“, – sakė A.Žemaitis.
Sistema valosi
Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vadovas Ramūnas Matonis 15min patikslino, kad Vilniaus apskrities policijos patrulis A.Ulozas atleistas 2014 m. liepą. Jis pareigūnu pradirbo 4 metus.
Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriuje buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, kurio metu jam ir dar vienam pareigūnui pareikšti įtarimai kyšininkavimu. Teisme pareigūnai pripažinti kaltais.
„Policijos tikslas – aiškintis kiekvieną tokį įvykį ir jei jis pasitvirtina, toks asmuo ne tik atleidžiamas iš tarnybos, bet taip pat jo atžvilgiu pradedamas ikiteisminis tyrimas ir už savo veiksmus jis privalo atsakyti.
Tam policijoje ir sukurta Imuniteto valdyba, kad aiškintųsi ir tirtų policininkų daromas korupcines ir kitokio pobūdžio nusikalstamas veikas.
Nukentėjusysis atpažinti A.Ulozą buvo pakviestas 2014 m. spalio mėnesį, praėjus daugiau kaip 3 mėnesiams po įvykio. Kito policijos pareigūno atpažinti nukentėjusysis nebuvo pakviestas.
Policijos generalinis komisaras Linas Pernavas laikosi tokios pozicijos – reikia kiek galima padėti pareigūnams, kurie vykdydami savo pareigas ir padėdami žmonėms, padaro netyčinę klaidą. Ir būti griežtiems ir principingiems korumpuotų, neblaivių ar kitas tyčines nusikalstamas veikas darančių pareigūnų atžvilgiu.
Teismų sprendimus gerbiame, jų nekvestionuojame ir nekomentuojame“, – teigė R.Matonis.
Nacionalinės teismų administracijos Komunikacijos skyriaus vedėja Živilė Navickaitė–Babkin 15min teigė, kad Vilniaus apygardos teismo sprendimas gali būti skundžiamas iki gruodžio 26 dienos. Kol kas toks skundas nėra gautas.
Pasak teismų administracijos atstovės, pareigūnas išteisintas, nes nepakako įrodymų, kad smurtavo būtent jis:
„Vilniaus apygardos teismas šių metų rugsėjo 26 d. išteisino A.Ulozą, nes nenustatė, kad galimai neproporcingą jėgą sulaikant įtariamą pažeidėją panaudojo būtent jis.
Įvykis buvo tamsiu paros metu, nukentėjusysis sulaikymo metu gulėjo veidu į žemę ir nematė jį sulaikančių pareigūnų. Nustatyta, kad nukentėjusiojo sulaikyme dalyvavo ne tik A.Ulozas, bet ir jo kolega.
Nukentėjusysis atpažinti A.Ulozą buvo pakviestas 2014 m. spalio mėnesį, praėjus daugiau kaip 3 mėnesiams po įvykio. Kito policijos pareigūno atpažinti nukentėjusysis nebuvo pakviestas.
Šis faktas teismui sukėlė abejonių dėl įrodymo patikimumo. Be to, nukentėjusysis nurodė, kad smurtas prieš jį buvo naudojamas ir po sulaikymo – pakėlus nuo žemės, vedant į policijos automobilį. Tačiau A.Ulozas dėl šių veiksmų nebuvo kaltinamas ir teismas dėl šių aplinkybių pasisakyti neturėjo procesinio pagrindo.“
