15min tęsia interviu ciklą „Nauji veidai politikoje“. Jo skaitytojai turės galimybę susipažinti su svarbiausiais Lietuvos politikais kitu kampu, sužinoti, kodėl jie pasirinko tokį kelią ir kaip atrodo nusivilkę politiko kostiumą. Aštuntasis interviu – su Seimo biudžeto ir finansų komiteto nare, socialinių mokslų daktare, 2016 m. į Seimą pirmąkart išrinkta Aušra Maldeikiene.
Kokią knygą A.Maldeikienė skaitė penkis kartus, kokią sriubą mėgsta virti ir kokį muzikos instrumentą pasiimtų į negyvenamą salą, sužinosite pažiūrėję vaizdo klipą. O visas interviu – žemiau.
– Aušra, kaip atrodo jūsų įprastinė darbo diena?
– Deja, įprastai ji prasideda labai anksti – apie penktą ryto. Tarp 7 ir 8 ryto valandos atvažiuoju į Seimą, prabūnu iki 7–8 valandų vakaro ir grįžtu namo. Tada gulu į lovą ir skaitau.
Išimtis – du trys vakarai per savaitę, kai einu kur nors – į koncertą, kiną ar teatrą. Ir dar du kartus per savaitę sportuoju. Sportuoti einu, kada į galvą ateina. Kai nusibosta viskas. Mano tokia labai nuobodi dienotvarkė.
– Ar susiduriate su populiarumo kaina? Žmonės gatvėje atpažįsta?
– Taip, susiduriu. Ji man nepatinka. Aš mėgstu išvažiuoti, kur manęs nepažįsta. Jau po dviejų dienų kur nors užsienyje pradedu jausti, kaip atsipalaiduoja visas kūnas. Eini, tau gera ir norisi pašokinėti per balas... Tai, kad mane atpažįsta gatvėje, mane slegia.
– Bet apskritai žmonės bendrauja maloniai ir draugiškai? Ar susilaukiate ir neigiamų pasisakymų?
– Dauguma žmonių, kurie su manimi bendrauja gatvėje, yra draugiški. Ypač jauni žmonės, iki 25 metų. Pastaruoju metu vos ne kasdien darausi asmenukes: jaunimas prieina tiesiog gatvėje ir klausia, ar gali pasidaryti asmenukę su manimi. Na, sakau, kodėl gi ne?
Bet, kaip minėjau, apskritai populiarumas mane ne ypač džiugina. Yra labai gera Romaino Gary citata šia tema iš „Aušros pažado“: „Būti žinomam – tai būti įsivaizduojamam“. Tie žmonės iš tikrųjų juk nežino, su kuo fotografuojasi. Jie žino tik mano įvaizdį.
Todėl labai priklauso, kur jie mane mato. Žmonės, kurie mane mato per televizorių, mane įsivaizduoja vienaip, žmonės, su kuriais aš šneku apie knygas ir operą, – kitaip.
Žmonės, kurie mane mato per televizorių, mane įsivaizduoja vienaip, žmonės, su kuriais aš šneku apie knygas ir operą, – kitaip.
Beje, turime tokį knygų klubą, kaip „Midsomerio žmogžudystėse“: kartą per mėnesį susirenkame, geriame vyną ir skaitome bei aptariame kokią nors knygą.
– O kokias knygas labiausiai mėgstate skaityti – grožines, mokslines?
– Visokias. Juk mano darbas yra susijęs su analitinės literatūros skaitymu. Vienu metu paprastai skaitau 3–4 knygas. Kabinete aš grožinių knygų turiu labai mažai, gal kokias 4–5. Būna, kas nors padovanoja.
O iš namų išnešiau visas mokslines knygas. Kad lentynos nebūtų per daug užkrautos. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad knygos – ne tik skaitymas, bet ir dulkės.
Kas pusę metų atidžiai peržiūriu visas knygas. Nereikalingas padovanoju, atiduodu. Dažniausiai grožinę literatūrą.
– Kokia yra jūsų mėgstamiausia knyga?
– Labai paprastas atsakymas – Hermano Hesse „Stiklo karoliukų žaidimas“. Turbūt pirmą kartą ją perskaičiau būdama kokių 22 metų. Tada tai man atrodė stora ir didelė knyga, kurią visi protingi žmonės skaitė, todėl norėjau ir aš perskaityti. Dabar jau esu sena, tai gal pradedu suprasti, kas ten parašyta...
Ją skaičiau kokius penkis kartus, ir dar šiaip pavartau dažnai. Turiu du egzempliorius, vienas guli čia, kitas – namuose. Ir sodyboje turiu tokį senesnį. Visais gyvenimo klausimais kartais paskaitau. Kad galėčiau nusišypsoti.
– Ar turite savo mėgstamiausią citatą? Kokia ji?
– Taip. Tai vieno pirmųjų JAV prezidentų Thomaso Jeffersono citata: „Jei jums atrodo, kad švietimas yra per brangus malonumas, tai pabandykite gyventi tarp nemokšų“. Tobulai tinka dabartinei Lietuvai. Gausu bukų žmonių visose erdvėse, netgi tarp tų, kurie viešai pristato save intelektualais.
– Pakalbėkime apie jūsų vaikystę ir jaunystę. Gimėte Palangoje, bet augote Vilniuje, taip?
– Taip. Gimiau Palangoje, o baigusi pradinę mokyklą ėmiau gyventi Vilniuje. Bet Palangai jaučiu labai stiprius jausmus. Tik tos Palangos, kuriai jaučiu jausmus, jau labai seniai nebėra...
Aš užaugau ant Ronžės kranto. Dabar net Ronžės nebėra: upelio pavadinimą kalbininkai sugalvojo pakeisti. Bet man ji visada bus Ronžė, su N per vidurį!
Ronžėje tada buvo vėžių, mes juos gaudydavome. Kilbukus virdavome konservų skardinėse nuo „tomatų“, kažkokiu mistiniu būdu valgydavome ir atrodydavo, kad tai yra sriuba (šypsosi). Žodžiu, labai gerai gyvenome. Esu keletą kartų išėjusi ieškoti Ronžės ištakų, ir jos ten kažkur tarp Palangos ir Kretingos. Buvo puiki vaikiška vaikystė.
– Ar Vilniuje buvo sunku pritapti?
– Žiauriai sunku. Gerai prisimenu, kaip pirmais metais Vilniuje grįždama iš muzikos mokyklos, kur mokiausi groti smuiku, pasiklydau Trakų gatvėje. Toje pačioje, kurioje dabar gyvenu. Niekaip nesupratau, kaip rasti tą 2 troleibusą, kuris veža į Antakalnį. Vienas žmogus, pamatęs mane verkiančią ir apsikabinusią kuprinę bei smuiką, man padėjo.
Gal 2–3 metus aš jaučiausi labai pasimetusi. Tą dar kartą patyriau Maskvoje, studijų metu.
– Ar turite savo mėgstamiausią Vilniaus vietą?
– Kartais, kai noriu paskaityti ar ką nors parašyti, nueinu į „Skonį ir kvapą“ Trakų gatvėje. Ten mane visi pažįsta ir žino, kad geriu arbatą su prieskoniais. Aš paprašau arbatos kaip visada, atsisėdu, jie kaip visada man jos duoda, ir galiu sėdėti bei skaityti. Dabar nebelabai turiu tam laiko, bet iki patekimo į Seimą dažnai tai darydavau.
– Galbūt egzistuoja Vilniaus vieta, kurios daugelis nežino, bet jums ji patinka ir rekomenduotumėt kiekvienam ten apsilankyti?
– Geras klausimas... Žinot, galbūt magiškiausias, toks visiškai nesuvokiamai magiškas Vilnius – tai tie sukrypę keisti namai su keistom gatvėm iš karto už „Europos“ prekybos centro. Tai yra Šnipiškės, kaip ta dalis ten vadinasi?
Magiškiausias, toks visiškai nesuvokiamai magiškas Vilnius – tai tie sukrypę keisti namai su keistom gatvėm iš karto už „Europos“ prekybos centro.
– „Šanchajus“?
– Taip, „Šanchajus“. Tai va, nueini į „Šanchajų“ ir staiga supranti – pasaulis keistas. Būdama Vilniaus taryboje, aš ten kartais paklaidžiodavau. Klaidžiojau ir galvojau – Viešpatie, jei mane čia atvežtų ir pastatytų, aš nežinočiau, kokiame esu mieste. Tai man paliko įspūdį.
– Ar darbas Vilniaus savivaldybėje ir Seime labai skiriasi?
– Darbas savivaldybėje absurdiškas ta prasme, kad ten popierių yra ne mažiau negu čia. Per mėnesį reikia susipažinti su kokiais trim tūkstančiais puslapių dokumentų. Bet darbas savivaldybėje pas mus laikomas visuomeniniu darbu! Taip neturėtų būti.
Nė vienas normalus miestas, kuriame gyvena daugiau kaip pusė milijono gyventojų, neturi visuomeniniais pagrindais dirbančių tarybos narių. Žmonės yra ne tik renkami, bet ir turi savo kabinetus, dirba juose, gali reaguoti į žmonių situaciją. Tai, kas vyksta Lietuvoje – taupymas demokratijos sąskaita. Tai viena priežasčių, kodėl turime visiškai nepilietinę visuomenę.
Pavyzdžiui, Žirmūnuose į susitikimus su manimi buvo atėję kokie 50 žmonių. Bet iš jų tik kokie 2–3 uždavė klausimus, pagal kompetenciją skirtus man kaip Seimo narei.
Kiti ėjo pas mane su klausimais, kurie turėtų būti adresuoti Vilniaus savivaldybės tarybos nariams. Aš sakau jiems – jūs užduodate klausimus ne pagal mano kompetenciją, kur buvote tuos pusantrų metų, kai buvau savivaldybės taryboje? Nebūdama tarybos nare, aš neturiu teisės eiti ir klausti savivaldybės darbuotojo, kodėl jis daro taip ar anaip. Ar keisti miesto savivaldos taisykles. Neturiu dabar tokių įgaliojimų. Toks žmonių nežinojimas kyla iš neišsilavinimo.
– O ar pastebite teigiamų poslinkių ar tendencijų Lietuvoje?
– Aš manau, kad jauni, iki 25 metų, žmonės labai aiškiai pradeda domėtis politika, tik dar nežino, kas tai yra. Jiems labai sudėtinga save sutapatinti su tuo procesu, jie nežino, ką daryti, bet jie domisi. Juk pavyzdžiui, kai tau įdomu šokti, tu pradedi mokytis žingsniukų. Kai kurie jauni žmonės tuos politikos žingsniukus, logiką pradeda suvokti. Aš tai jaučiu.
Per kelis mėnesius darbo Seime vakar jau penktą kartą susitariau su mokiniais, kad atvažiuosiu pas juos į mokyklą. Pabrėžiu: su mokiniais, ne su mokytojais. Man tiesiog į „Facebook“ parašė iš Anykščių vaikai, dešimtokai ar vienuoliktokai: „Mes girdėjome, kad jūs į mokyklą susitikti su moksleiviais važiavote. Kaip jūs pasirenkate, kur važiuoti?“
Tikriausiai „Facebook“ perskaitė, kad kažkur buvau. Tai aš atsakiau: „Galiu ir pas jus atvažiuoti.“ Tik perspėjau: „Reikėtų, kad jūs pasakytumėte savo mokytojams.“ Tada jie eina, susitaria su mokytojais, ir aš atvažiuoju. Bet akivaizdu, kad tai yra jų asmeninė iniciatyva.
Praeitą mėnesį buvau nuvažiavusi į Kauną susitikti su jaunais žmonėmis, kurie Kauno kolegijoje yra ruošiami būti socialiniais darbuotojais. Jų pačių iniciatyva. Man labai imponuoja, kad jauni žmonės neklausia, ką jiems duos valdžia ir kaip juos padarys laimingus. Kai gaunu tokį klausimą, dažnai sakau – kas jums turi duoti? Pasiimkite.
Man labai imponuoja, kad jauni žmonės neklausia, ką jiems duos valdžia ir kaip juos padarys laimingus. Kai gaunu tokį klausimą, dažnai sakau – kas jums turi duoti? Pasiimkite.
Aišku, nekalbu apie senus žmones, kuriems iš tikrųjų sunku. Vienas iš klausimų, kuriais ketinu užsiimti ateityje Seime – institucinis smurtas, arba smurtas prieš senyvus žmones.
Kalbu apie žmones, turinčius kokių nors problemų, pavyzdžiui, nesumokėjusius kažko laiku. Tada jie gauna dokumentus, kurių tiesiog nesupranta. Dažnai tai būna vieniši žmonės, senukai. Jiems atsiunčia kanceliarinius dokumentus, kuriuose vartojama biurokratinė kalba, nurodomi teisės aktų numeriai ir panašiai. Interneto tie senukai neturi, jie pasimeta, nežino, ką daryti.
Šeštadieniais, darydama susitikimus Žirmūnuose, dažnai susiduriu su tokiais žmonėmis. Pavaišinu juos arbata, nuraminu, papasakoju, kas parašyta. Bet tokie dalykai turėtų būti naikinami.
– Kas paskatino rinktis ekonomikos studijas?
– Atsitiktinumas. Mano visa giminė yra politiniai kaliniai. Tėtė buvo net nereabilituotas politinis kalinys. Aš labai gerai mokiausi, tėvai skatino studijuoti mediciną. Bet po mokyklos baigimo niekur nestojau, tapau laisva klausytoja Ekonomikos fakultete. Niekam neįdomios būdavo tokios specialybės, bet aš nuėjau, kad nebūtų metai praleisti veltui. Ir, nors buvau tik laisva klausytoja, net ne studentė, mokiausi geriausiai grupėje.
Ir per tuos metus staiga supratau, kad mokslas, kuris vadinasi politekonomija, man yra labai įdomus. Vėliau atsirado galimybė išvažiuoti į Maskvą – tiesiog gavome pasiūlymą, ar kas nors nenori važiuoti studijuoti ten. Man pasidarė nerealiai įdomu ir aš iš karto sutikau.
Ponas Gražulis vieną dieną pasakė, kad į Maskvą mane suprotegavo mano kagėbistas tėvelis ar dar kažkas, o kitą dieną, pamatęs, kad aš viešai paskelbiau dokumentus savo „Facebook“ paskyroje, jau pasakė, kad man išvažiavus į Maskvą tėtė manęs išsižadėjo.
To tikrai nebuvo. Mano tėtė labai manimi didžiavosi, lydėjo mane į Maskvą, kai aš diplomą gavau. Buvo žiauriai gerai. Buvo tobulos studijos, laisvė. Jei Lietuvoje turėtume tokio lygio diskusijas, kuriomis man teko gyventi nuo 19 iki 27 metų, tai niekada nebūčiau ėjusi į Seimą.
– Ne kartą esate sakiusi, kad esate ne ekonomistė, kaip jus dažnai pristato, o politekonomė. Kuo skiriasi šios sąvokos?
– Politekonomai yra visame pasaulyje. Tai, kad jų nėra Lietuvoje, galima palyginti su tuo, kad Sovietų Sąjungoje nebuvo genetikos: tik kai aš mokiausi mokykloje, jau genetika po truputį atsirado. Iki tol ji buvo laikoma melagingu mokslu. Bet žmonės juk ir tada nesidaugino pumpuravimosi būdu.
Politekonomija nagrinėja santykius tarp moralės, politikos ir ekonominių sprendimų. Bet kuris ekonominis sprendimas yra moralinis sprendimas. Darydami bet kokį ekonominį veiksmą, jūs iš tiesų darote moralinį sprendimą ir politinį sprendimą, nes kiekviename etape sistemos išsilaikymą reguliuoja politika.
Tai nėra visiškai tikslu, bet galima būtų pasakyti, kad politekonomija yra ekonomijos filosofija, idėjų kaita. Tarkime, euras yra politekonominis dalykas: susėdo žmonės ir nutarė politiškai sujungti erdves. Ekonomikos nėra be mūsų galvos. Ekonomika yra mūsų galvose. O tai, kas yra mūsų galvose, iš tikrųjų yra sprendimai, kuriuos pagimdo tai, kaip esame ugdomi, kaip suvokiame moralę.
– Duodama interviu šiam straipsnių ciklui Ingrida Šimonytė sakė, kad daug dalykų matote labai panašiai. Ar sutinkate?
– Net ne panašiai, o vienodai (juokiasi). Mes jau gal 12 ar 13 metų esame labai artimos, viena kitą labai gerai suprantame. Ji buvo pirmas žmogus Seimo salėje, prie kurio prilėkiau, kai sužinojau, kad mirė mamytė.
Gal Ingrida kartais yra radikalesnė už mane. Nes ji labiau politikė, o aš labiau mokslininkė, todėl esu labiau abejojanti. Pradedu galvoti – o jeigu taip, o jeigu šitaip.
Tai, kad mylintys Ingridą dažnai sako, kad Maldeikienė kalba nesąmones, o mylintys mane dažnai sako, kad Šimonytė kalba nesąmones, parodo didelį visuomenės neišsilavinimą. Mes su ja iš to dažnai juokiamės. Tai rodo, kad iš tiesų žmonės nesupranta, ką mes kalbame, nes mes kalbame tuos pačius dalykus.
Ingrida, būdama politike, aiškiai suvokia, kad tuo pačiu yra ir politekonomė. Ji priima politinius sprendimus dėl ekonomikos. Kad ir mokesčių nustatinėjimas juk yra švari politika. Mokesčiai pasaulyje apskritai suvokiami kaip politekonomijos subjektas, neturintis nieko bendro su ekonomika, kaip ją įsivaizduoja kai kas.
Tarkime, kažkas sugalvoja nesąmonę, kad kuo mažesni mokesčiai, tuo didesnės bus įplaukos į biudžetą. Bet mokesčiai yra tiesiog susitarimas, ko mes norime. Įsivaizduokite – turite draugų kompaniją, norite pasidaryti vakarėlį ir ant jo metatės. Tai ką susimesite, tą ir gausite.
Arba žurnalistai, kurie iki 2009 m. beveik nemokėjo „Sodros“ mokesčių. Politekonominis atsakymas – tokiu būdu politikai buvo papirkę leidėjus būsimų žurnalistų pensijų sąskaita.
– Neseniai studijavote ir religijos filosofiją. Kodėl pasirinkote tokią kryptį?
– Visą gyvenimą apie tai svajojau. Tai man yra žiauriai įdomu. Sovietiniais laikais, be abejo, tiesiog nebuvo galimybės.
Kitas dalykas – politekonomijoje religiniai argumentai dažnai nulemia ekonominius pasirinkimus. Tarkime, Maxo Weberio protestantizmo teorija – kad protestantizmas pagimdo kapitalizmą. Su tuo galima ginčytis, bet kiekvienam politekonomui reikia suvokti religinį mąstymą – kaip žmonės suvokia pasaulį.
Kai žmogus daro kokį nors moralinį sprendimą, jis remiasi tikėjimo „kliše“, kuri yra į jį įdėta. Kai tu tiki, kad tu esi ateistas, tu vis viena tiki. Ir tada tu darai pasirinkimą. Kiekvienas geras politekonomas turi išmanyti ir filosofiją, ir religijos filosofiją. Tai ir profesine prasme svarbu, ir šiaip įdomu.
– Ilgai dirbote mokytoja ir dėstytoja. Patiko darbas su moksleiviais, studentais?
– Tai vienintelis darbas, dėl kurio vertėjo gimti. Paaugliai nuo kokių 15 metų yra man patys įdomiausi žmonės, juos labai myliu. Ir pastebėjau, kad būtent šio amžiaus žmonės dažniausiai prieina gatvėje ir domisi, ką aš galvoju.
Su jais nepaprastai lengva, nes jie yra labai atviri. Ir turbūt labai gerai jaučia manipuliatorius. Ir kai mato, kad žmogus jais nemanipuliuoja, jiems tai patinka.
Tikiuosi, užaugę jie supras, kad 18-as gimtadienis – tai ne diena, kada jie gali pradėti gerti ar dar kažką veikti. Tai diena, nuo kada jie privalo atsakyti už save. Ir kad norėdami atsakyti už save, jie kartais privalo priimti moralinius sprendimus, kurie gali būti nemalonūs.
– Esate aktyvi internetinėje erdvėje – dažnai komentuojate „Facebook“, rašote tinklaraštį. Kas paskatino reikšti savo mintis?
– Nežinau... Gal tai, kad aš tiesiog turiu aštuoniolikos metų įtempto žurnalistinio darbo patirtį. Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad aš internete praleidžiu labai daug laiko. Galiu juos nuraminti: tam skiriu daugiausia valandą, dažniausiai – kokias 40 minučių per parą.
Daug kas galvoja, kad aš tekstus rašau ilgai, bet man tokį tekstą, kokį į internetą dedu, parašyti užtrunka 20–30 minučių. Dažniausiai rašau tiesiog gerdama kavą kabinete. Išsakau, ką apie ką nors galvoju, nes žmonės dažnai nusikalba.
– Jūs pasižymite ekspresyviu kalbėjimo stiliumi. Ar sprendimą taip kalbėti priėmėte sąmoningai, ar tai natūrali jūsų kalbos maniera?
– Ekspresyvus – čia kai pasakau kvailiui, kad jis kvailys?
– Na, ir tai.
– Aš neužsiimu jokia politine manipuliacija. Jokių ryšių su visuomene nėra. Nenoriu, kad man neišsilavinę 25 metų bernai ir mergos grubiai bruktų savo ideologiją. Ryšių su visuomene agentūros dažnai rašo politikų vardu kvailus tekstus. Jūs pažiūrėkite, kokius vienodus tekstus politikai portaluose rašo... Vienodu žodynu.
Aš tuo neužsiimu. O žvelgiant dar giliau, aš žinau atsakymą, kodėl kalbu būtent taip. Jis yra toks: gal jūs galite greičiau nuo manęs visi pasitraukti?
Žinoma, taip sakydama nenoriu nieko konkrečiai įskaudinti. Bet aš esu labai introvertiškas žmogus, ir man svarbi erdvė, kiek aš galiu būti viena. Aš gyvenu savo stiklo karoliukų pasaulyje ir man poreikis būti vienai yra labai didelis.
Aš esu labai introvertiškas žmogus, ir man svarbi erdvė, kiek aš galiu būti viena. Aš gyvenu savo stiklo karoliukų pasaulyje ir man poreikis būti vienai yra labai didelis.
O viešuma man yra labai sunki, ir aš greitai plepu su viltimi, kad gal aš greitai pasakysiu ir jie visi išeis. Čia psichologinis dalykas.
Dar vienas dalykas – nepernešu, kai spardo silpnesnius. Ir man nesvarbu – nužudys mane po to ar ne. Aš vis tiek eisiu jų ginti. Aš tokia gimiau.
– Kas yra jums didžiausią įtaką padaręs politikas?
– Be jokių abejonių, Margaret Thatcher. Todėl, kad kai buvau jauna ir studijavau, ji pradėjo savo politinę karjerą ir tapo politine žvaigžde. SSRS ji buvo siejama su kova prieš sovietinę sistemą. Tas labai imponavo. Mes Maskvoje universitete skirdavome daug laiko jos idėjoms aptarti. Tai buvo labai ryškiai antisovietinė erdvė.
M.Thatcher turėjo vieną nuostabų bruožą, būtiną politikui. Jau mano minėtas H.Hesse sakė: politikas turi būti naivus ir tikėti tuo, ką daro. Jis neturi būti mąstantis ir abejojantis mokslininkas. Tai va, M.Thatcher buvo visiškai naivi. Ji iš tikrųjų nešė nesąmones. Iš dalies mes gyvename pasaulyje, kurį ji sukūrė ir kurį dabar mes laužome...
– Pakalbėkime apie jūsų pomėgius. Minėjote, kad mėgstate vaikščioti į renginius. Kokio pobūdžio renginius labiausiai mėgstate?
– Dažnai einu arba į koncertus filharmonijoje, arba į filmus „Pasakos“ kino teatre. Ten filmai tokie man labiau suprantami. Labiausiai mėgstu operą.
– Paminėkite keletą filmų, kuriuos pastaruoju metu matėte ir paliko įspūdį.
– „Nekaltosios“ („Les Innocentes“) man paliko didelį įspūdį. Taip pat „Tyla“ („Silence“). Tai filmas, kurį dar pažiūrėsiu kokius 3–4 kartus. Mačiau ir „Didžiąją sieną“ („The Great Wall“), kuri man pasirodė labai graži. Visiškas Holivudas, bet labai gražus.
Dar neseniai mačiau „Mančesterį prie jūros“ („Manchester By The Sea“). Puikus filmas. Mano supratimu, aktorių vaidyba jame pasiekia kosminį lygį. Pagrindinis aktorius (Casey Affleckas, 2017 m. „Oskarų“ ceremonijoje už vaidmenį šiame filme laimėjęs geriausio aktoriaus prizą, – 15min) nedarydamas jokių veido išraiškų, tik kažkokiomis užuominomis parodo viską. To aktoriaus vaidyba yra ypatinga.
– O kokį filmą galite žiūrėti vėl ir vėl?
– „Stalkerį“. Andrejaus Tarkovskio.
– Ar serialus žiūrite?
– Esu žiūrėjusi du serialus. Pirmas, kurį labai įdėmiai ir nuosekliai žiūrėjau – „Ir turtuoliai verkia“. Čia buvo prieš kokius 25 metus. Toks sukrečiantis serialas. Nuo tada jaučiu, kad nenoriu niekada apsilankyti Lotynų Amerikoje. Indėnai gal ir įdomu, bet ne man. Man geriau Azija.
Kitas serialas, kurį dabar žiūriu – „Didingas amžius“. Man imponuoja arabų kultūra, man imponuoja Rytai, ir aš, nors ir suvokdama, kad tai yra saldainis, kartais ideologinis saldainis, su malonumu žiūriu.
– Jūsų nuomone, kokį patiekalą mokate pasigaminti skaniausiai?
– Aš esu žmogus, kuris turi savo suvokimą apie maisto gaminimą. Man tai iš tikrųjų yra viena neįdomesnių gyvenimo sričių.
Tiesa, atėjus braškių sezonui verdu labai skanią braškių sriubą su lietiniais. Tokiais kleckučiais, kaip mane išmokė močiutė. Vieni tą sriubą valgo ir labai žavisi, o kiti klausia: kas čia per kompotas.
– Kokią muziką klausote?
– Dažniausiai – baroką. Bet ką iš baroko laikų. Prancūzų impresionistus, XIX a. pab. – XX a. pr. prancūzų romantikus.
Kartais klausau ir šiuolaikinę klasikinę muziką. Retai, bet klausau. Kai sportuoju, visada klausausi „M1+“. Suprantu, kad tai yra „kramtoškė“, bet aš mėgstu „kramtoškę“, kai ji yra skani ir gerai pagaminta. Bet man niekada neateis į galvą įsijungti namuose radijo.
– Į kokios muzikos grupės ar atlikėjo koncertą labiausiai norėtumėte nueiti?
– Visiškai užtikrintai sakau: į Jono Kaufmano. Aš labai svajoju, kaip nukeliausiu jo paklausyti. Bet kiek kartų ieškojau internete bilietų, visada paaiškėdavo, kad jeigu yra bilietų už man prieinamą kainą, tada nėra pigių bilietų į miestą, kur jis pasirodo.
Kokius 3 daiktus pasiimtumėte į negyvenamą salą?
– H.Hessės knygą. Galima vis iš naujo žaisti stiklo karoliukais. Kokią nors Thomaso Mertono apmąstymų, meditacijų knygą. Čia vietoj Biblijos. Ir galbūt pianiną, gal vėl prisiminčiau, kaip skambinti sau.
– Jei galėtumėte keliauti laiku, į kokį laikotarpį norėtumėte persikelti?
– Kad ir kaip banaliai nuskambės – į Jane Austen Angliją. Aišku, kažkada man vyras yra sakęs: „Kodėl tu įsivaizduoji, kad Anglijoje būtum ta, kuri vaikšto su knyga po parką ir laukia princo? Juk didesnė tikimybė, kad tau kiaulių reiktų eiti tuo metu šerti.“ Aš tą suprantu, bet vis viena... Aišku, norėčiau vaikščioti po parką.
– Su kokiu pasaulio žmogumi labiausiai norėtumėte pabendrauti?
– Su Robertu Skidelsky. Tai britų filosofas, politekonomas, mąstytojas, parašęs puikų tritomį apie Johną Maynardą Keynesą. Jo įžvalgos visada mane labai „veža“. Jis dirbo Kembridže, dėstė geriausiuose Jungtinės Karalystės universitetuose, o dabar sėdi Lordų rūmuose.
– Į kokią pasaulio vietą labiausiai norėtumėte nuvykti?
– Aš pusę metų gyvenau Taivane. Jaučiu beprotiškai gilią pagarbą kinų civilizacijai ir tautai. Norėčiau po Kiniją pakeliauti. Tą Kiniją, kur žmonės kalnuose renka arbatą ir valgo keistomis lazdelėmis.
– Ar domitės kokiu nors sportu?
– Ne. Aš manau, kad sportas yra tam, kad žmogus būtų sveikas. O tie plaukuoti, prakaituoti, aukšti lakstantys vyrai man neįdomūs.
Aš manau, kad sportas yra tam, kad žmogus būtų sveikas. O tie plaukuoti, prakaituoti, aukšti lakstantys vyrai man neįdomūs.
Sūnus, didelis „Lietuvos ryto“ sirgalius, du kartus buvo mane nusivedęs į krepšinį. Man žiauriai patiko, kaip žmonės tribūnose daro bangas. Nelabai žiūrėjau į aikštę – man nebuvo įdomu. Ten jie lakstė, aš nelabai ką supratau. Bet bangos... Jei žmonės gyventų politika taip, kaip daro bangas, Lietuva būtų kitokia.
Bet apskritai aš priklausau tiems 30 proc. lietuvių, kuriems tai ne religija. Nors nieko prieš neturiu – kam įdomu, tegu žiūri.
– Ar yra dalykas, kurio nemokate, bet norite išmokti?
– Važiuoti dviračiu! Vaikystėje truputį mokėjau, bet dabar nebemoku. Žiauriai noriu. Jau antri metai mokausi.
Man vienoje laidoje Arūnas Valinskas pažadėjo – jei aš išmoksiu važiuoti, jis man padovanos dviratį. Noriu jam priminti tą pažadą, nes aš išmoksiu šią vasarą! Bus iššūkis artėjant pensijai.
