15min pradeda interviu ciklą „Nauji veidai politikoje“. Jo skaitytojai turės galimybę susipažinti su svarbiausiais Lietuvos politikais kitu kampu, sužinoti, kodėl jie pasirinko tokį karjeros kelią ir kaip atrodo nusivilkę politikos kostiumą.
Pirmasis interviu – su opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininku Gabrielium Landsbergiu. Tai, kokį filmą G.Landsbergis mėgsta labiausiai ir kokius tris daiktus pasiimtų į negyvenamą salą, sužinosite pažiūrėję šį vaizdo klipą. O visas interviu – žemiau.
– Gabrieliau, kaip atrodo jūsų įprastinė diena? Ką veikiate grįžęs po darbo?
– Pastarieji keli mėnesiai buvo toli nuo to, ką būtų galima vadinti įprastiniu ritmu. Per juos buvo taip – keliuosi apie septintą, kartais spėju pamatyti vaikus ir pamojuoti jiems prieš Austėjai juos išvežant į mokyklą, ir lekiu į darbus. Tada susitikimai Vilniuje ir visoje Lietuvoje su žmonėmis. Ir grįžtu dešimtą. Ir taip beveik be savaitgalių.
Dabar tikiuosi, kad ritmas pasidarys ramesnis. Bus galima daugiau planuoti ir daugiau laiko namams skirti.
– O ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Ramiais laikais stengiuosi bėgioti. Kas antrą dieną, būdavo toks laikas, kai ir dažniau. Išbėgu palei upę palakstyti kokią valandą, tas labai smagu. Knygai atrasti laiko irgi labai smagu.
– Kaimynai nekalbina, kol bėgiojate?
– Kalbina. Visur dabar kalbina. Parduotuvėje, kol duoną perku, manęs žmogus spėja paklausti, kodėl mes ne koalicijoje su Karbauskiu (juokiasi). Bet apskritai smagu, kad žmonės jaučiasi įvykių, kurie vyksta Lietuvoje, dalyviai. Tai svarbu mūsų savimonei. Aišku, man kaip žmogui tai sudaro problemų – aš noriu tik duonos su sviestu nusipirkti, o ne apie Karbauskį kalbėti.
Parduotuvėje, kol duoną perku, manęs žmogus spėja paklausti, kodėl mes ne koalicijoje su Karbauskiu.
Bet rinkėjui, kuris žiūri žinias, stebi, kas vyksta Lietuvoje, jam svarbu. Jam skauda. Pamatęs žmogų, kuris politiniuose procesuose dalyvauja ir gal jam atstovauja, jis nori dalyvauti procese, išsakydamas tam žmogui, šiuo atveju man, savo nuomonę ir savo įžvalgas. Ir tai yra labai teisingas dalykas, darbo dalis.
– Minėjote, kad važinėjate po Lietuvą ir bendraujate su žmonėmis. Tikriausiai teko girdėti plačiai paplitusią nuomonę – „konservatoriai yra arogantiški“. Kaip manote, kas lemia tokį požiūrį?
– Na, konservatoriai apskritai yra lipnūs įvairioms etiketėms. Turbūt tą galima paaiškinti tuo, kad esame įdomūs. Iš mūsų nuolat pasigirsta nuomonės, skambios frazės. Neskiriu to tik sau – kalbu apie visą mūsų bendruomenę. Kokiame nors viename mūsų partijos skyriuje įvykęs apsižodžiavimas virsta žiniasklaidos antraščių fejerverku: vėl kažkas vyksta pas konservatorius.
Aš manau, kad mes kaip bendruomenė turime mokytis ir išmokti eiti ten, kur yra žmonės, turintys tikrus klausimus. Ir turėti į juos atsakymus. Tą labai stengėmės daryti prieš rinkimus. Manau, kad iš dalies tai pavyko, ir rezultatai tai atspindėjo. Bet to dar yra per mažai. Užsisėdėjimas Vilniuje, Seime, savo burbuluose nėra teisingas.
– Gal prisimintumėte kokį įdomesnį klausimą, kurio sulaukėte taip „eidamas pas žmones“? Ir kaip į jį atsakėte?
– Neseniai buvau Šilutėje ir Šilalėje, susitikimuose su jaunimu. Šilalės mokykloje susirinko pilna salė, ir mano pirmas klausimas jiems buvo – ar jums liepė ateiti, ar patys atėjote? Pridūriau, kad jeigu liepė, jie gali čia nebūti, tikrai neprivalo. Labai smagu, kai žmonės savarankiškai, savanoriškai ateina, net jei tai būtų du žmonės.
Dažniausias klausimas, kurio sulaukiu iš moksleivių, yra apie specialybes – įvardija kokią nors specialybę ir klausia, ar ją verta studijuoti. Kitas dažnas klausimas – ar Lietuvoje reikia egzaminų. Mano nuomone, Lietuvoje tobulinant švietimo sistemą turėtume prieiti prie situacijos, kai egzaminų po vidurinio mokslo turėtų nebereikėti. Mes turime pasitikėti mokytojais, kad jie geba išmokyti tiek, jog mokinį tiesiog su jo vidurkiu galima atiduoti į universitetą.
Išgirdę tokį mano pasisakymą mokytojai ima šurmuliuoti. Jiems neramu: atrodo, dabar Landsbergis prišnekėjo, kad egzaminų nereikia, ir niekas jiems nebesiruoš. Bet aš manau, kad jie yra išmintingi ir supranta, kad aš tokią idėją įvardinu tik kaip siekiamybę ateityje, ypač jei mes orientuojamės į Skandinavijos švietimo sistemą.
Būna ir klausimų apie pasaulį – pavyzdžiui, ar aš manau, jog Europos federalizmas priėjo pabaigą. Gavęs tokį klausimą iš vienuoliktoko net atsitrauki porą žingsnių – geras, žiauriai įdomus klausimas! Ir tada pradedi diskusiją. Nežinau, kiek ji įdomi plačiajam ratui, bet reiškia, kad žmonės skaito, domisi.
Dar vienas aktualus klausimas, kurio sulaukiau Šilutėje – ar yra ateitis Šilutėje? Manęs jauni žmonės klausė – ar yra tikimybė, kad aš čia, savo gimtajame mieste, turėsiu dėl ko likti? Žmogus man sako – aš tuoj baigsiu mokslus, gerai mokausi, o kas toliau? Jie mąsto taip – gal verta kraustytis į Klaipėdą, nes ten lengviau gauti išsilavinimą ir rasti darbą. Bet tada atsiranda ir mintys – gal į Vilnių, kur galimybių dar daugiau? O gal ir išvis iš Lietuvos? Todėl visada reikia pasakyti, kad jei dirbsime dėl to, kad būtų galimybių ir Šilutėje, tai galėsi ten likti.
– Minėjote egzaminus, tad pakalbėkime apie jūsų studijas. Bakalaure studijavote istoriją. Pagal ką rinkotės?
– Pagal interesus. Istorija sekėsi mokykloje, iš visų dalykų ja domėjausi labiausiai. Man nepaprastai patiko mano istorijos mokytoja – ji buvo labai griežta, bet buvo įdomu jos klausyti, sugebėdavo viską papasakoti įdomiai ir „uždegti“ mus. Diskutuodavome, mokydavomės ginti savo nuomonę.
– O koks istorinis laikotarpis jums pačiam labiausiai įdomus?
– Visuose laikotarpiuose yra įdomių dalykų. Man labai patiko Alfredo Bumblausko formuota Lietuvos kaip europinės valstybės idėja.
Man labai patiko Alfredo Bumblausko formuota Lietuvos kaip europinės valstybės idėja.
Mintis, kad mes visada buvome Vakarų pasaulio dalis, kad mums darė įtaką Vakarai ir mes patys jiems kažką davėme. Ir po sovietmečio mes tiesiog grįžome atgal į ten, kur buvome ir seniau. Man labai patiko matyti Lietuvą kur kas platesniame kontekste.
Tas padėjo ir formuojantis politinėms nuostatoms – kur mes esame, kodėl Europos Sąjunga ir NATO mums yra taip svarbu. Ir todėl aš nepritariu sakantiems, kad Lietuvai reikia pasistatyti sienas ir galvoti tik apie save. Mes negalime galvoti tik apie save, nes kultūriškai esame daug platesnio darinio dalis.
– Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute įgijote Tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro laipsnį. Kodėl pasirinkote šią studijų kryptį?
– Lėmė profesiniai motyvai. Pradėjau dirbti Užsienio reikalų ministerijoje, ir atrodė, kad profesinei veiklai reikia gilesnių žinių. Be to, institutas labai geranoriškai leisdavo derinti darbą su studijomis – paskaitos vykdavo vakarais, daugelis studentų dirbo.
– Papasakokite apie karjeros Užsienio reikalų ministerijoje pradžią.
– Dar studijuodamas Istorijos fakultete turėjau pasirinkti, kur noriu atlikti praktiką. Daug kas rinkosi bibliotekas, archyvus ir panašiai, bet aš surinkau grupę žmonių ir pasiūliau susiorganizuoti praktiką Užsienio reikalų ministerijoje. Ten patekau į Protokolo skyrių. Šis skyrius turėjo didelį dokumentų archyvą – protokolinių renginių, kvietimų, laiškų, susirašinėjimų ir taip toliau. Mano bakalaurinio darbo tema buvo būtent Lietuvos valstybės pripažinimo eiga – kokie pirmieji ženklai vedė į tą pripažinimą. Pirmieji susirašinėjimai, pirmieji laiškai, ambasadų vizitai.
Nemokamą praktiką Užsienio reikalų ministerijoje turėjau gal pusę metų. Tada mes kaip tik stojome į Europos Sąjungą. Danijos Užsienio reikalų ministerija turėjo programą padėti Lietuvai geriau pasiruošti stojimui. Atvažiavo jų ministerijos atstovai ir paprašė jaunų praktikantų, nebūtinai su aukštuoju išsilavinimu, kurie galėtų dirbti toje Danijos programoje. Buvo konkursas, sudalyvavau ir patekau į tą programą. Taip nuo trečio kurso ir pradėjau dirbti. O baigęs mokslus dalyvavau konkurse į diplomatinę tarnybą ir tapau diplomatu.
– Ką veikėte diplomatinėje tarnyboje? Koks buvo darbas?
– Oi, pradžia buvo įdomi (juokiasi). Pirmasis darbas Užsienio reikalų ministerijoje buvo išduoti diplomatinius numerius užsienio diplomatams. Kai naujas diplomatas atsikraustydavo į Lietuvą, jis kreipdavosi į Užsienio reikalų ministeriją, kad turi tokį ir tokį automobilį ir kad jam reikalingi „žali numeriai“. Mano darbas buvo patikrinti jo statusą ir padėti „Regitroje“ užregistruoti mašiną.
Darbas buvo labai techninis, nieko bendro nei su istorijos, nei su tarptautinių santykių studijomis neturintis. Bet padėjo pažinti „virtuvę“, suprasti, kad ne visas diplomatinis darbas yra ikrai, šampanas ir „Rafaello“. Kartais reikia tiesiog eiti per miestą su purvinais numeriais rankose, kuriuos koks nors ambasados vairuotojas nuteškia prie ambasados įėjimo pasiimti.
Yra tokia žurnalistė, jei ją galima vadinti žurnaliste, Rūta vardu, kuri padarė laidą apie tai, kad visa mano karjera, be abejonės, yra tik dėl pavardės. Eini su tais purvinais numeriais ir klausai laidų apie tai, visa tavo karjera tik dėl pavardės. Toks likimas.
– Kas jus pastūmėjo iš diplomatinio darbo pasukti link politikos?
– Paskutinius diplomatinio darbo metus dirbau Andriaus Kubiliaus komandoje. Joje net būdamas diplomatu turėjau didelę laisvę teikti savo pasiūlymus, prisidėti prie politikos formavimo. Andrius apskritai yra labai demokratiškas darbo organizuotojas – jis renka nuomones, domisi. Ir tai išlaisvina.
Aš galėjau ateiti ir premjerui pasakoti, kokią aš siūlau, tarkim, Pietryčių Lietuvos viziją. Sudarėme tokią kolegų ir ekspertų grupę, sudarėme programą, ko reikia Pietryčių Lietuvai spręsti ekonomines problemas.
Po to įvyko valdžių kaita, atėjo nauja komanda. Ir tai komandai nereikėjo nieko, nes jie žinojo viską... Aišku, šiek tiek ironizuoju.
Aš pats mėginau kalbėtis su nauja valdžia, su nauju premjeru Algirdu Butkevičium, pakankamai geranoriškai jam sakiau – va, žiūrėkit, yra strategijos ir planai, galima tęsti, nesvarbu juk, kokia partija pradėjo, dėl Lietuvos tą darom. Nebent jūs turite kažką geresnio.
Viena Regionų skyriaus, kuriame dirbau, strateginių krypčių tuo metu buvo Pietryčių Lietuvos ir kitų vadinamų „probleminių“ regionų klausimas. Buvo skiriami milžiniški pinigai „padėti regionams atsitiesti“, bet jie nebuvo naudojami efektyviai. Išklodavome daug asfalto, bet akivaizdu, kad pokyčių nebuvo.
Tačiau tas skyrius buvo uždarytas, strategijos padėtos į stalčių, o naujų pasiūlymų neatsirado. Valdžiai tai tiesiog neatrodė aktualu. Supratau, kad mano tolesnis darbas bus „mušimasis į sieną“. Ir turėjau rinktis – arba apsispręsti, kad man svarbiausia diplomatinė karjera, sėdėti ir tylėti, arba eiti ir savo idėjas pristatyti viešai, kaip politikas. Konkuruoti jomis. Taip ir prasidėjo kelias į politiką.
– Koks politikas jums padarė didžiausią įtaką? Ką labiausiai gerbiate?
– Turiu būti sąžiningas ir pasakyti – mano senelis, profesorius Landsbergis. Jis yra vienas iš žmonių, kuris ir pastūmėjo eiti į politiką, ir formavo politinę pasaulėžiūrą. Sunkesnis dalykas yra nelyginti savęs su juo.
O jeigu žiūrėti plačiau – Winstonas Churchillis, Ronaldas Reaganas. Aš tikiu drąsa politikoje. Ryžtu eiti, sakyti, daryti dalykus, kuriais tiki. Ir būti ištikimu prieš savo sąžinę. Politikas nepadarys pokyčio slėpdamasis, slėpdamas savo pažiūras ar nuomonę. Net jei ne visi iš pradžių juo patikės.
Politikas nepadarys pokyčio slėpdamasis, slėpdamas savo pažiūras ar nuomonę. Net jei ne visi iš pradžių juo patikės.
Aišku, aš šiek tiek idealizuoju. Iš istorinės perspektyvos vertinti visada lengviau. Tas pats Reaganas buvo kritikuotas dėl savo kontroversiškų pasiūlymų tiek mokesčių mažinimo, tiek ginklavimosi varžybų srityse. Bet kai tai baigėsi gerai, tada daug kas jau jam „statė paminklus“, girdami jo sprendimus. Jei būtų nepasisekę, tas pats žmogus būtų vertinamas kitaip.
– Pakalbėkime apie jūsų pomėgius. Kokią muziką klausote?
– Turiu du pagrindinius grojaraščius. Vienas iš jų yra XX a. aštuntojo-devintojo dešimtmečių muzika – „Dire Straits“, „Pink Floyd“ ir panašiai. Kitas – skandinaviška elektronika. Lyriška, melancholiška, liūdna, bet man patinka.
– Ar galite pateikti grupių pavyzdžių?
– Yra tokia islandų grupė „Fever Ray“, ją geriausiai žino tie, kas žiūri serialą „Vikingai“, iš titrų muzikos. Ši grupė turi ir kitą pavadinimą, grodama šiek tiek kita sudėtimi – „The Knife“. Man „Fever Ray“ yra tai, ką dažniau klausyčiau, „The Knife“ man jau yra šiek tiek per aštru. Dar grubesnė elektronika. Neseniai atradau dar vieną Islandijos grupę – „Vök“. Dar yra danų prodiuseris „Trentemøller“, yra buvęs ir Lietuvoje. Daug tokių yra. Matyt, man skambesys skandinaviškas patinka.
Reikia pasidžiaugti, kad tokia valstybė kaip Islandija sugeba tiek geros muzikos sukurti. Tai yra stebuklas. Kai kalbama apie kultūros plėtrą Lietuvoje, aš kviesčiau visus pasidomėti, kiek islandai yra padarę.
– O kokią Lietuvoje sukurtą muziką klausote?
– Man gražu yra Jazzu, man gražu yra Giedrė. Man vis dar patinka „Lemon Joy“. Tai irgi yra elektronika, tokie lietuviški „Depeche Mode“. Bet aš neskirstau muzikos į lietuvišką ir nelietuvišką – man tiesiog patinka skambesys.
– Jei vieną Lietuvos ar užsienio atlikėją galėtumėte prikelti iš numirusiųjų, kas jis būtų?
– Oi... Geriau pasakysiu, į kieno koncertą neturėjau galimybės nueiti. Labiausiai būčiau norėjęs nueiti į „Queen“ koncertą. „Queen“ buvo mano tėčio grupė, jis klausydavo iš kasetės juos. Aš iš jo išmokau, kad „Queen“ yra kažkas tokio.
Mano vaikai – jau trečia karta, kurie jų klauso. Pamatę klipą, kaip Freddie Mercury'is dainuoja užsidėjęs karaliaus karūną, su mantija, jie irgi sako – oho, koks šou, „Queen“ koncertas turėtų būti geras!
– O tarkime, populiarioji šiuolaikinė muzika? Pavyzdžiui, Kanye Westą klausote ar ne?
– Gal kiek rečiau... (juokiasi). Aišku, jei per radiją groja, neišjungiu.
– Nuo muzikos pereikime link kino. Koks filmas jums paliko didžiausią įspūdį? Kokie filmai labiausiai patinka?
– Labiausiai patinka istorinis kinas. Pavyzdžiui, apie I pasaulinį karą. Kadangi tai mano domėjimosi sritis. Bet nepraleidžiu progos pažiūrėti ir „Keršytojų“ („Avengers“) ir panašių superherojų filmų. Esu nuolat informuojamas jaunosios mūsų šeimos dalies, ko laukti ir kada (juokiasi).
Mokslinė fantastika patinka. „Žvaigdžių karai“ („Star Wars“), pavyzdžiui. Pernykštė dalis irgi nieko visai buvo. Iš tikrųjų labai laukėme. Tiek laukėme, kad su dukromis pasidarėme maratoną – peržiūrėjome visas „Žvaigždžių karų“ dalis, kad jos būtų pasiruošusios naujai daliai. Važiavome, žiūrėjome, nuomonės išsiskyrė – vyresnysis sūnus Augustas buvo absoliučiai ekstazėje, kaip jam patiko.
O mes su Viliumi, antruoju sūnumi, šiek tiek buvome skeptiškiau nusiteikę, nes radome neatitikimų. Nepatikėjome, kaip pagrindinė herojė Rey galėjo taip greitai įveikti Kylo Reną visiškai be papildomo pasiruošimo (juokiasi). Turėjome ginčą namuose, kuris baigėsi tuo, kad kurį laiką teko nebendrauti, nes nuomonės išsiskyrė kardinaliai! Toks komiškas dalykas.
Atrandame, aišku, laiko, ir rimtam kinui, kas tai bebūtų – ir istoriniai filmai, ir kitokie. Su berniukais prieš gal pusmetį pasidarėme „spageti vesternų“ savaitę – kasdien žiūrėjome po vieną filmą. Kalbėjome, kaip Quentinas Tarantino labai daug yra pasiėmęs iš „spageti vesternų“ – stilistika, dialogai, muzika panašūs.
– O serialus žiūrite?
– Žinoma. Dabar naujausias, kurį žiūrime, tai „Juodasis veidrodis“ („Black Mirror“). Tai kažkas baisaus, siaubingo! Toks serialas, kurį išjungęs pusvalandį turi atsigauti po serijos, o po to dvi valandas diskutuoji, ar galėtų taip iš tikrųjų būti. Tai aš vis raminu šeimą kad ne, taip negalėtų būti. Labai stiprus serialas.
Dar labai didelę įtaką padarė „Ponas Robotas“ („Mr. Robot“), „Vakarų pasaulis“ („Westworld“). Spėjam pažiūrėti, tos serijos trunka 45 minutes, net jei labai pavargęs būnu, dar įsijungiu vakare prieš miegą pažiūrėti.
Ir, aišku, „Sostų karai“ („Game Of Thrones“). Nors baisiai ilgas ir baisiai lėtai sprendžiasi viskas. Bet jau kai išsisprendžia, tai išsisprendžia.
– Tai kaip manote, kas taps Septynių karalysčių valdovu?
– Oi, žiūrėsim... skaičiau aš ten tas versijas. Gal Jonas Snow. Jei prisikėlė, atgal gi nebegrįš.
– O „Naisių vasaros“ bent vieną seriją esate matęs?
– Turiu pripažinti, kad ne, iš tikrųjų. Gal reiktų pažiūrėti, žinosim, kas Lietuvos laukia (juokiasi).
– Pereikime į dar kitą sritį: sportą. Ar domitės sportu?
– Nenuosekliai. Esu mados žmogus – kuo visuomenė domisi, tuo ir aš. Kai Rūtos Meilutytės plaukimas, tada mes visi plaukikais tampame. Kai Berankis laimi, mes visi krykštaujame. Aš į tai žiūriu ramiai, be didelės įtampos, bet džiaugiuosi ten, kur mūsų pergalės.
– Krepšinis ar futbolas?
– Krepšinis turbūt.
– „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“?
– Turbūt „Žalgiris“. Sunku taip pasakyti. Gal labiau dėl istorinės perspektyvos „Žalgiris“.
– Kokios knygos jums labiausiai patinka?
– Istorinės. Didžiausią įspūdį padarė Barbaros Tuchman knyga „Rugpjūčio ginklai“. Joje pasakojama apie I pasaulinio karo pirmą mėnesį – 1914 m. rugpjūtį. Visas karas turėjo arba baigtis tą mėnesį, arba sustoti ir tapti vienu ilgiausių karų pasaulyje, kaip ir nutiko. Knygoje pasakojama, kodėl tas mėnuo buvo toks esminis.
Autorė aprašo kiekvieną dieną – kas vyko, kokios telegramos ėjo. Kai kurie epizodai aprašyti taip gyvai, kad, atrodo, matai kaip nuotrauką. Kaip į Stambulo uostą įplaukia didžiausias Vokietijos kreiseris, kuriame buvo sutarties pasiūlymas Osmanų imperijai. Kad Osmanų imperija įsitrauktų į karą. Vyko lenktynės – kas pirmi atplauks, rusai iš Sevastopolio ar vokiečiai per Viduržemio jūrą. Ir visa tai aprašyta labai gyvai. Tik vėliau sužinojau, kad B.Tuchman buvo JAV ambasadoriaus Stambule dukra. Ir ji stovėjo ant to molo bei matė įplaukiantį laivą.
O kalbant apie grožinę literatūrą, man Umberto Eco patinka. „Fuko švytuoklė“. Vienu gyvenimo etapu turėdavau tą knygą prie stalo nepaliaujamai. Net penktą kartą skaitydamas atrasdavau ką nors naujo. Tai knyga, turinti daug gylio, daug kampų, labai daugiabriaunis deimantas.
Patinka ir fantastika. Aizekas Azimovas labai patinka. Man tai daugiau negu tik mokslinė fantastika. Yra gylio. Sūnus neseniai perskaitė, smagu diskutuoti šeimoje.
– Kokių dar hobių turite?
– Patinka keliauti, kai laikas leidžia. Kai gyvenome Belgijoje, žinojome, kad su daug vaikų toli nepakeliausi, todėl buvome užsibrėžę tikslą atrasti Belgijoje viską, ką įmanoma. Beveik nebuvo savaitgalių, kad kur nors nevažiuotume.
Nuo I pasaulinio karo bunkerių iki trumpiausios gatvės ar saksofono išradėjo namo – norėjome šalį pažinti maksimaliai, kaip belgai ją pažįsta. Išvažiuodamas jau kolegoms belgams galėjau parekomenduoti kokią geresnę vietą, kur nuvažiuoti.
Lietuvoje, beje, irgi yra tas aspektas. Kiek mes esame apvažiavę Lietuvos, kiek mes žinome? Mūsų šalyje yra tiek daug stebuklingų, įdomių vietų. Bet žinome nedaug, nes galvojame – ai, bus dar to laiko.
– Gal galite išskirti kokią nors Lietuvos vietą, kurios daugelis gali nežinoti?
– Man dar nuo istorijos studijų laikų labai įdomios tos vietos, kur kasinėti važiuodavome. Tai šventieji kalnai, šventosios girios, kurie dabar jau sunkiai atrandami yra. Vakarų Lietuvoje tokių yra nemažai. Kai kurios yra sunkiai randamos, ir man tai keista – juk tai mūsų paveldo dalis. Tarkime, šventosiose giriose matosi, kad medžiai sodinti tam tikra tvarka, ir pilkapiai, matosi, yra rankų darbo, ir akmenys suvežti, tokie mikrostounhendžai Lietuvos.
Gal dabar jau pasikeitusi situacija, kur nors internete skelbia, neturėjau galimybės patikrinti. Toks turistiškai įdomus dalykas netgi. Atrasti tą mūsų ikikrikščioniškosios istorijos dalį. Gal Ramūnas Karbauskis padės, jis juk su baltų kultūra save sieja... Tikrai galėtų, juk geras dalykas.
– O kur pasaulyje labiausiai norėtumete nukeliauti, kur dar nesat buvęs?
– Mane traukia šiaurė... Nežinau, kodėl. Atrodo, ir čia už lango balta bei šalta, bet man gražu šiaurė.
Mane traukia šiaurė... Nežinau, kodėl. Atrodo, ir čia už lango balta bei šalta, bet man gražu šiaurė.
Labai norėčiau pamatyti šiaurės pašvaistę. Galvoju, kada nors reiktų susikaupti ir į kokį nors Špicbergeną Norvegijoje nuvykti. Bet žiemą, tada kai iš tikrųjų šalta. Bet niekas nenori šeimoje važiuoti su manim, nes šalta per daug... Bet gal bus nesunku įkalbėti.
– Pakalbėkime apie šeimą. Visuomenėje dažnai diskutuojama, kas yra šeima. O kas šeima yra jums?
– Šeima man yra plati sąvoka. Mano močiutė, profesorė Elena Bukelienė, yra kilusi iš Telšių. Kai ji persikraustė į Vilnių ir tapo dėstytoja, kviesdavosi pas save gyventi vaikus iš kitų Telšių šeimų, kurie studijuodavo Vilniuje ir neturėdavo kur gyventi. Jie gyvendavo mūsų namuose.
Aš buvau visai mažas, bet mačiau, kad aplinkui gyvena žmonės – mano mama, mamos brolis, pusbroliai, pusseserės. Ir kiti žmonės. Ir tik pasiekęs brandų amžių sužinojau, kad jie nėra kraujo giminės. Kad tai kaimynų vaikai, atvažiavę į Vilnių, studijavę Vilniaus universitete ir pas mus gyvenę. Man jie visada buvo šeima. Jei man kas griežtai sakytų, kad tai nebuvo šeima, nesutikčiau.
Aš manau, kad šeima – tai pirmiausia dvasinis reiškinys, kurį mes aprašome savo širdimi.
Aš manau, kad šeima – tai pirmiausia dvasinis reiškinys, kurį mes aprašome savo širdimi.
Širdimi arba tai yra aprašyta aukštesniųjų galių, Dievo. Nebūtina to sudėti į įstatymą. Leiskime tam būti aukštesniu, dvasiniu dalyku. Mano šeimai aprašyti irgi nereikia įstatymo. Manau, kad mes jaučiamės pakankamai gerai aprašyti savo širdžių.
– Susijęs klausimas – o kas jums yra namai?
– Namai – tai vieta, kur yra artimi žmonės. Lizdas, kurį mes susikuriame. Saugumo vieta.
Aišku, įdomus aspektas – būna, savaitei išvažiuoji atostogų su visa šeima, ir po savaitės jau pasigirsta iš vaikų žodžiai, kad jie nori namo. Nors visi kartu esame, visi saugūs. Bet namai vis tiek išlieka mūsų vieta, kur visi kampai pažįstami, viskas sava, viskas savaip nutrinta, kur kiekvienas turi savo vietą atsisėsti. Labai su saugumu siejasi.
– Ar turite mėgstamą atostogų vietą? Gal stengiatės ilsėtis vis kitur?
– Vasaromis, kai atostogos ilgesnės, stengiamės atrasti kažką naujo. Ir sau patiems, ir vaikams. O kai norisi kažkur ištrūkti vos savaitgaliui, atradome Palangą. Vis pagalvojame – lekiam į Palangą kokioms dviem naktims. Ypač kai šalta. Galima prie jūros pabūti, gera vieta.
– Ar su šeimos nariais prie stalo kalbatės apie politiką? Būna, kad vaikai klausinėja, kas ir kaip? Ar vengiate tokių temų?
– Ne, to neišvengsi. Aš ir džiaugiuosi, kad mes nevengiame. Pas mus dvi didžiausios temos yra švietimas ir politika, o pati pagrindinė – švietimo politika (juokiasi).
Tai neišvengiama, ypač kai vaikai jau vyresni, mato viešumos dėmesį. Kartais toks dėmesys kelia nerimą, jie turi klausimų – kas čia vyksta, kaip reaguoti. Ar čia gerai viskas vyksta, kodėl jus puola. To nereikia vengti, reikia atsakyti į klausimus. Šeimoje tą tikrai darome.
Sakoma, kad viena iš priežasčių, kodėl atsiranda profesinės dinastijos, pavyzdžiui, tėvai ir vaikai medikai – būtent ta, kad prie stalo nuolat kalbama apie tai. Yra tokia teorija, kad mes, norėdami tapti profesionalais vienoje ar kitoje srityje, turime dešimt tūkstančių valandų tą praktikuoti. Ir vaikai, kurie klauso tėvų kalbant apie švietimą ar apie politiką, tas dešimt tūkstančių valandų pradeda skaičiuoti kur kas anksčiau. Aš matau, kad mano vaikams tie politiniai procesai daug aiškesni negu man buvo esant jų amžiaus, nors aš irgi domėjausi.
– Su seneliais, proseneliais vaikai dažnai susitinka?
– Daug bendraujame. Aišku, priklauso ir nuo mūsų laiko – reikia nuvežti, reikia pasikviesti, kiek laiko turime. Bet aš labai tikiu tuo bendravimu. Čia vėlgi yra svarbi šeimos sampratos dalis. Ta šeima yra visas kaimas – visi mes vieni kitiems padedame.
– Kalbant apie jūsų tėvą – esu girdėjęs, kad jūs esate pirmasis, kuris girdėjote „Rudnosiuko istorijas“. Iš pradžių jos buvo pasakojamos Jums ir tik tada sugulė į knygą. Ar tai tiesa?
– Taip. Mano tėtis Gruzijoje studijavo kinematografiją. Jis turėjo sau pažadą, kad kas kelias savaites rašys laišką man, ir tas laiškas bus Rudnosiuko pasaka. Tai dar nebuvo Rudnosiukas, tai buvo kažkoks neįvardintas žmogus, nematomas herojus. O vėliau tėtis tas pasakas surinko ir sudėjo į knygą. Todėl man ta knyga labai svarbi.
– Ar kažką savo vaikams draudžiate, ribojate? Kaip motyvuojate, kad gerai elgtųsi?
– Niekaip labai neprimotyvuosi... Svarbiausia – diskusija ir bendras sutarimas. Vaikai yra laisvi pasirinkti, laisvi kvailioti. Aišku, statusas kažkiek apriboja. Neseniai buvome prie Vilniaus Kalėdų eglutės, berniukai pradėjo šėlioti, kepures ant akių mauti, stumdytis. Elgėsi taip, kaip turi elgtis tokio amžiaus žmonės. Bet kartais tenka raminti, nes lūkestis yra šiek tiek kitoks.
– Jūs socialiniuose tinkluose bendraujate gana neformaliai. Ar tai buvo sąmoningas sprendimas?
– Sakyčiau, tai išėjo natūraliai. Man pagrindinis klausimas buvo – ar bandyti priimti tą oficialaus, beveidžio politiko įvaizdį, kuris Lietuvoje vis dar gana įprastas. Jis pasižymi tuo, kad politikas bendrauja į internetą keldamas, pavyzdžiui, nuotraukas iš bibliotekos, kur spaudžia bibliotekos vadovei ranką įteikdamas gėlių ir šakotį. Taip jis informuoja visuomenę, kad yra aktyvus.
Bet ar tokios nuotraukos padeda pažinti žmogų? Suprasti, kaip jis galvoja, ką jis galvoja, kodėl jis galvoja? Nemanau. Todėl aš nutariau „Facebook“ būti toks, koks esu. Leisti sau pajuokauti. Humoras leidžia žmonėms pažinti tave. Tu esi tikresnis.
Todėl aš nutariau „Facebook“ būti toks, koks esu. Leisti sau pajuokauti. Humoras leidžia žmonėms pažinti tave. Tu esi tikresnis.
Ir galbūt daugiau žmonių tada stebės, ką tu sakai. Nes tu esi tikras, o ne oficialus, formalus, šaltas.
Per radiją yra tekę diskutuoti su 15min žurnalistu Pauliumi Gritėnu. Jis tada sakė, kad „Facebook“ besireiškiantis politikas yra netikras politikas – tikras politikas eina pas žmones. Ir tai yra tiesa – tikriausias politikas yra tas, kuriam gali užduoti nepatogų klausimą gyvai. Todėl ir aš, susitikdamas su mokiniais, sakau: jūs man galite užduoti klausimą, už kurį mokytojas jus išvarytų iš klasės. Tai gali būti nepatogus, kandus klausimas, bet aš turėsiu rasti būdą į jį atsakyti.
Tai yra tikriausias politiko tipas. Dar yra tas „pranešimo spaudai“ politikas – kita skalės pusė. O „Facebook“ leidžia būti per vidurį – arčiau žmogaus, toliau pranešimo spaudai. Aišku, to atstumo tu iki galo niekada neperžengsi, nes nebūsi šalia, bet jis padeda.
Ir į kritiką stengiuosi reaguoti ramiai. Aš netgi piktus komentarus palieku, dažnai įsiveliu į diskusiją su jų autoriais. Gal ne visada ta diskusija patinka komentarą rašiusiems, bet tokia yra mano teisė.
– Pokalbio pabaigai – kas jums dabar atrodo svarbiausia? Su kokia vizija eisite į partijos pirmininko rinkimus?
– Svarbiausia – nenuleisti rankų, nenukabinti nosies, nepaskęsti tarpusavio diskusijose dėl buvusių rezultatų. Aš manau, kad mes padarėme gerą pradžią, pradėjome keisti žmonių nuomonę apie Tėvynės sąjungą į teigiamą pusę. Žmonės pradėjo pasitikėti šia partija: kai kurie iš naujo, kai kurie – pirmą kartą.
Turime eiti tolyn tuo pačiu keliu – būti atviresni, paprastesni, kalbėtis su žmonėmis, atsakyti į jų klausimus, būti žmonių partija. Kokia ir buvo pradinė idėja – būti partija, kuri ne tik atstovauja tam tikroms socialinėms ar ekonominėms idėjoms, bet ir vienija žmones. Manau, tai yra mūsų partijos ateitis.
– Artėja Naujieji metai. Ką veiksite per šią šventę?
– Dažniausiai miniu su šeima, ramiai. Kol kas nesame dar galutinai apsisprendę. Gal tiesiog ilsėsimės. Bus nurimę pirmieji Seimo darbai, bus pradėjusi darbą naujoji Vyriausybė. Šiek tiek bus galima atsipūsti. Tą ir darysime.
