15min tęsia interviu ciklą „Nauji veidai politikoje“. Jo skaitytojai turės galimybę susipažinti su svarbiausiais Lietuvos politikais kitu kampu, sužinoti, kodėl jie pasirinko tokį kelią ir kaip atrodo nusivilkę politiko kostiumą. Pirmąjį interviu su Gabrieliumi Landsbergiu rasite čia, o antrąjį interviu su Viktoru Pranckiečiu – čia.
Trečiasis interviu – su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos nariu Justu Džiugeliu, pirmuoju į Seimą išrinktu asmeniu su judėjimo negalia. Tai, koks aktorius J.Džiugeliui patinka labiausiai ir su kokiu pasaulio žmogumi jis norėtų pabendrauti, sužinosite pažiūrėję šį vaizdo klipą. O visas interviu – žemiau.
– Justai, kaip atrodo jūsų įprastinė diena?
– Žinote, tas naujas gyvenimo etapas, patekus į Seimą, viską koreguoja. Tiek įprastinė diena, tiek vakaras atrodo kitaip negu anksčiau. Atvažiuoju į Seimą apie aštuntą ar pusę devynių, priklausomai nuo to, kas darbotvarkėje numatyta. Seime irgi chaoso dar pasitaiko – būna, kad numatyta darbotvarkė pasikeičia vos ne per valandą.
Būnu čia, Seime, po to būna kitos veiklos – susitikimai. Stengiuosi juos beveik kiekvieną dieną turėti. Na, o kai grįžtu namo, ten jau poilsis laukia.
– O kaip mėgstate ilsėtis – žiūrite filmus, klausotės muzikos, bendraujate su draugais?
– Dabar labai daug skaitau. Pažindinuosi su įstatymais, su nauju darbu, tai laiko poilsiui ne tiek jau ir daug lieka. Kai nusistovės darbai Seime, manau, ir prie įprastinio laisvalaikio grįšiu. O įprastinis laisvalaikis – tai kinas, filmai, taip pat mėgstu išvažiuoti į parodas.
– Kaip dar pasikeitė gyvenimas tapus Seimo nariu? Ar pajutote, kad žmonės kitaip bendrautų su jumis?
– Aš gal pasakyčiau, kad dabar pažintys pačios ateina. Nereikia jų megzti, žmonės patys nori susipažinti. Kol kas tai džiugina, bet ilgainiui, ko gero, pradės varginti.
Bet aš esu pakankamai komunikabilus, žinojau, kad taip ir bus. Tad tiesiog pratinuosi, džiaugiuosi nauju darbu. Manau, kad ateityje tos pažintys pasitarnaus, kad galėčiau veikti ir įgyvendinti išsikeltus tikslus.
– Apskritai, kodėl nutarėte kandidatuoti į Seimą? Juk buvote ir aktyvus visuomenininkas, ir sėkmės sulaukęs verslininkas. Kas paskatino pakeisti sritį?
– Aš daug gyvenimo praleidau veikdamas versle. Esu verslios sielos žmogus, tikriausiai tai paveldėjau iš savo senelio. Bet prieš keletą metų pradėjau dirbti socialiniame pasaulyje – tiek su nevyriausybininkais, tiek su socialiai pažeidžiamomis grupėmis. Ir pamačiau, kad norint padaryti pokyčius, reikia juos daryti politiniu lygmeniu.
Prieš keletą metų pradėjau dirbti socialiniame pasaulyje – tiek su nevyriausybininkais, tiek su socialiai pažeidžiamomis grupėmis. Ir pamačiau, kad norint padaryti kažkokius pokyčius, reikia juos daryti politiniu lygmeniu.
Ir tada sau uždaviau tokį retorinį klausimą – kas kitas, jei ne aš? Ir pamėginau kandidatuoti. Kaip matote, man pavyko (šypsosi).
– O kodėl į Seimą ėjote būtent su „valstiečiais“? Kuo jie patraukė?
– Kai nusprendžiau kandidatuoti, pasidomėjau kelių partijų kryptimis, taip pat jų lyderiais. Ar jie tik šneka, ar sugeba ir ką nors padaryti. Ir supratau, kad noriu dirbti su šita politine jėga, nes tai žmonės, kurie laikosi savo žodžio, įsiklauso.
Kita vertus, aš jau pirmojo pokalbio su Ramūnu Karbauskiu metu pasakiau, kad norėčiau būti nepartinis, kad man svarbu išlaikyti nepriklausomybę, nes aš nenoriu būti niekieno įrankis. Niekas manęs niekada nenupirko ir nenupirks. Norėjau nebijoti kalbėti, ir tą dalyką aš išlaikysiu.
Ne visais punktais mano pažiūros sutampa su Ramūno pažiūromis, kartais su Skvernelio sutampa labiau. Kartais ir savo turiu kažkokį matymą. Dėl to ir nenorėjau iškart įsirašyti į partiją.
– Esate pirmasis asmuo su judėjimo negalia, išrinktas į Seimą. Ar jaučiate dėl to ypatingą atsakomybę?
– Niekada nesureikšmindavau savo negalios. Tad ir dabar nematau jokio išskirtinumo tame. Gal tik papildomo dėmesio gaunu, nes esu toks pirmas.
Bet, be abejo, man svarbūs žmonių su negalia interesai. Ir kandidatuodamas sakiau, kad nei vienas įstatymas, nei vienas teisės aktas nepraeis neperžiūrėtas iš žmogaus su negalia perspektyvos. Pats esu su judėjimo negalia, bet negalių yra įvairių.
Gaunu daug laiškų, ir tai nėra meilės laiškai (šypsosi). Daugiausia tai laiškai su prašymais padėti išspręsti problemas. Būna, ir kad šiaip parašo, jog džiaugiasi mano išrinkimu. Ypač žmonės su negalia rašo, arba mamos, auginančios vaikus su negalia, rašo, kad džiaugiasi, jog dabar Seime bus politikas, kuris žinos problematiką, apie kurią kiti politikai dažnai net nesusimąsto arba žino tik teoriškai.
Noriu pabrėžti, kad man svarbu atstovauti ne tik žmonių su negalia interesams, bet ir šeimų, auginančių vaikus su negalia, interesams. Nes dabar tokie žmonės yra pamirštami, apie juos nekalbama. Kalbame apie žmones su negalia, bet tie, kas jais rūpinasi, dažnai lieka pamiršti. O juk tie „nematomi žmonės“ padeda daugybei žmonių su negalia gyventi.
– Su kokiais iššūkiais, kurių visuomenė galbūt nepastebi, dabar Lietuvoje susiduria žmonės su negalia?
– Visuomenė, ko gero, nesuvokia daugybės žmonių su negalia poreikių. Taip yra ne tik dėl to, kad visuomenė jų nemato, nepastebi, bet ir dėl to, kad žmonės su negalia patys nelabai aktyviai dalyvauja visuomenėje. Ir tada susiklosto atskirtis.
Jei mes galėsime būti drauge, tada natūraliai susiklostys požiūris, kad mes kiekvienas esame skirtingas, bet kiekvienas reikalingas. Tada ir natūrali integracija pavyks, baimių nebebus. O viskas prasideda nuo švietimo.
Todėl vienas iš mano tikslų – kad vaikai, turintys negalias, galėtų lankyti bendrojo lavinimo mokyklas, nebūtų uždaromi specializuotose mokyklose, internatuose. Taip prasidėtų natūrali integracija nuo pat mažens. Mes augintume kitokią kartą, nebijančią negalios kartą. Žmonės su negalia būtų socialūs, bendraujantys.
Trūksta ir verslo suvokimo. Dažnai net ir naujus pastatus statantys verslininkai taupo pinigus ir negalvoja plačiau. Jie neįrengia įvažiavimų arba įrengia juos paviršutiniškai, netvarkingai.
Manau, kad čia viskas irgi remiasi į suvokimą, toleranciją. Jei kaip įstatymų leidėjai uždėtume reikalavimą, kad kiekvienas žmogus turi teisę patekti į kiekvieną pastatą, galbūt tai ilgalaikėje perspektyvoje pasikeistų. Suprantama, visų pastatų pritaikyti nepavyks, bet tai jau būtų žingsnis į priekį.
– O atsiribojant nuo praktinių klausimų, tokių kaip patekimas į pastatus – kokie stereotipai apie neįgaliuosius, su kuriais norėtumėte kovoti, egzistuoja visuomenės sąmonėje?
– Yra paplitęs stereotipas, kad vežimėliu judantis žmogus, turintis motorikos sutrikimų, yra ir protiškai atsilikęs. Aišku, ne visi, bet didelė dalis žmonių taip galvoja. Čia toks sovietinis mąstymas.
Be abejo, kartais negalios būna kompleksinės. Bet, kaip sakoma, pasitinka pagal rūbą, išlydi pagal protą. Tai čia yra panaši situacija – pasitinka pagal vizualų matymą, o išlydi irgi pagal protą! Tik pabendravus galima suprasti, koks tas žmogus yra.
– Ar turite kokį nors tikslą Seime, kurį norite pasiekti per ketverius metus?
– Vienas pagrindinių tikslų – įtraukusis švietimas. Kad vaikai, turintys specialių poreikių, galėtų lankyti mokyklas drauge su visais. Aišku, norisi mažinti atskirtį. Bet tai procesas, kuris visą laiką turi vykti. Tačiau jau mano buvimas Seime mažina atskirtį, nes kiti Seimo nariai mato mane kasdien per posėdžius ir pagalvoja apie žmones, kurie turi negalią.
Jau mano buvimas Seime mažina atskirtį, nes kiti Seimo nariai mato mane kasdien per posėdžius ir pagalvoja apie žmones, kurie turi negalią.
Dar yra svarbu, kad Lietuvoje atsirastų asmeninio asistento paslauga. Kad žmogus, turintis sudėtingą negalią, nebūtų vien tik ligonis, bet galėtų būti ir visuomenės dalyvis.
Aš turiu žmogų, kuris man dirba ir yra mano „raumenys“, nes aš pats negaliu pakelti kojų ir rankų. Be jo aš negalėčiau išvažiuoti į miestą, dirbti čia. O aš nesu vienas Lietuvoje toks, kuriam reikalinga pagalba. Manau, kad kiekvienas žmogus turi teisę į judėjimą ir valstybė turi pasirūpinti tokių asistentų atsiradimu. Taip kiekvienas žmogus su negalia taptų savotišku darbdaviu.
Tai vienas mano didesnių tikslų – kad atsirastų tokie asistentai, kad ir mokyklose jie būtų, vienas rūpintųsi keliais vaikais. Tai ilgalaikės perspektyvos tikslai, gal per ketverius metus ir neįgyvendinsime, bet aš jų sieksiu. Mes esame Europoje, žvalgomės į Vakarus, tai tuo keliu ir turėtume eiti. O ne tik kalbėti apie tai.
– Pakalbėkime apie jūsų paties vaikystę. Ar negalia kliudė bendrauti su bendraamžiais?
– Aš užaugau kaime. Kaimo bendruomenė buvo pakankamai draugiška, turėjau daug draugų, vaikystėje ir paauglystėje smagiai leisdavau laiką. Dažnai bendravimą atstodavo virtualus pasaulis – „čatai“, „mirCai“. Juose užmegzdavau pažinčių ir taip kompensuodavau realaus bendravimo nebuvimą. Aišku, ilgainiui jo trūko, virtualus bendravimas vis tiek niekada neatstos tikro ryšio.
– Esate minėjęs, kad vaikystėje jus dažnai apimdavo negatyvios mintys – kodėl esu toks, o ne kitoks. Kas padėdavo kovoti su tokiomis mintimis? Ką galėtumėte patarti tiems, kurie dabar atsiduria panašioje situacijoje?
– Man padėdavo tai, kad aš koncentruodavausi ne į tai, ko negaliu padaryti, o žinodavau, ką noriu pasiekti, ir galvodavau, kaip tai pasiekti. Užsibrėždavau tikslą ir galvodavau veiksmų planą. Tas tikslo turėjimas ir nesustojimas gali motyvuoti kiekvieną žmogų, nebūtinai žmogų su negalia.
Dabar Lietuvoje mes turime didžiulį savižudybių skaičių, kurį lemia daug veiksnių. Žmonės užsisėdi savo negatyvioje aplinkoje, nesvajoja, nesiekia svajonių. Todėl linkėčiau visiems svajoti ir siekti svajonių. Nes vien svajoti neužtenka: reikia ir dirbti, kad svajonės būtų įgyvendintos. Bet kiekvienas tai gali.
– Jūs pradėjote dirbti ir siekti savo svajonių dar nepilnametis. Papasakokite apie karjeros pradžią.
– Aš visą laiką mokiausi namuose, bet baigęs 10 klasių sužinojau, kad 11–12 klasėje nebegalėsiu mokytis namuose, nes mokytojai nebegalės pas mane atvykti. Tada aš nutariau, kad nebenoriu sėdėti namuose.
Pirma mano darbovietė buvo reabilitacijos centras, kur aš iš pradžių nuvažiavau pabaigti internetinių puslapių kūrimo kursus. Baigęs tuos kursus, paklausiau, ar atsirastų galimybė man įsidarbinti tame reabilitacijos centre. Nes aplinka buvo gera, saugiai ten jaučiausi, manęs atvažiuodavo pasiimti iš namų ir nuveždavo į darbo vietą. Ir man pasiūlė darbą.
Pradėjau dirbti mokytoju, mokiau suaugusius žmones, kurie buvo patyrę traumas ir kreipdavosi dėl profesinės reabilitacijos. Viena jos krypčių buvo išmokti naudotis kompiuteriu – „Word“, „Excel“ programomis ir panašiai.
Tai buvo mano pirmasis samdomas darbas. Po to tą darbą aš palikau, nes nepakėlė man atlyginimo. Prisimenu, prašiau, kad man pakeltų, bet nepakėlė, tada aš išėjau. Ir išėjęs pasakiau, kad daugiau samdomo darbo niekada nedirbsiu. Sumelavau sau, nes dabar esu Seime, čia irgi kaip ir samdomas darbas (šypsosi).
Būdamas 17 metų pradėjau aktyviau dirbti „ant savęs“, kaip sakoma. Su pusbroliu turėjome tokį „bizniuką“ – supirkdavome ir parduodavome mobiliuosius telefonus. Pirkdavome pigiau, parduodavome brangiau. Pavyko visai neblogai uždirbti. Viskas peraugo į tai, kad atsidarėme parduotuvę, mobiliųjų telefonų saloną.
Po kelerių metų mes su verslo partneriu išsiskyrėme. Jis nuėjo į kitą sferą, o aš atidariau didmenine prekyba užsiimančią įmonę ir prekiavau tais pačiais mobiliaisiais telefonais, planšetėmis bei žaidimų konsolėmis, tik šiek tiek didesniais kiekiais.
– Pakalbėkime apie pomėgius. Kokia yra jūsų mėgstamiausia knyga?
– Skaityti savo malonumui daug laiko nelieka, bet naujausia knyga, kurią perskaičiau – Johno Eldredge'o „Vyro kelionė“. Tai psichologinė knyga apie vyro etapus, kuriuose kiekvienas vyras būna. Įdomi knyga, toks gyvenimo žemėlapis.
– O kokį filmą galite žiūrėti vėl ir vėl?
– Turbūt visus, kuriuose vaidina Tomas Hanksas. Vienas iš mėgstamiausių, kuris ir užkabino labiausiai pamėgti tą aktorių – „Prarastasis“ („Cast Away“).
– Kokio žanro filmai apskritai jums labiausiai patinka?
– Man patinka biografiniai filmai. Arba paremti tikrais faktais. Dar man labai gilų įspūdį paliko „Forestas Gampas“ („Forrest Gump“). Yra daug filmų, kurie paliko įspūdį.
Dar labai patiko „Neliečiamieji“ („Intouchables“). Žiūrėjau ir juokiausi – va, mano gyvenimą rodo. Aišku, ne toks aš turtingas kaip pagrindinis to filmo herojus, ir ne Prancūzijoje gyvenu, bet iš tikrųjų mano gyvenimas panašus į to žmogaus gyvenimą.
– O serialus žiūrite?
– Anksčiau žiūrėjau „Sopranus“. Vaikystėje žiūrėjau „Ligoninės priimamąjį“. Kiekvieną antradienį rodydavo, prisimenu, labai laukdavau to serialo. Bet „Sopranai“ man yra legendinis serialas, kurį žiūrėčiau ir vėl.
– Ar bent vieną „Naisių vasaros“ seriją matėte?
– Ne, tiesą pasakius, nemačiau (juokiasi). Bet Naisiuose esu buvęs, ten gražu ir tvarkinga.
– Koks politikas jums yra padaręs didžiausią įtaką?
– Nekeliausiu labai toli – Valdas Adamkus. Jis man artimas požiūriu į žmogų ir ta iš vidaus spinduliuojančia pagarba kiekvienam žmogui. Taip pat man patinka jo iškalba ir meilė savo darbui. Širdžių prezidentas jis juk ne veltui.
– Su kokiu pasaulio žmogumi labiausiai norėtumėte pabendrauti?
– Su popiežiumi Pranciškumi. Jis pasakytų kažką labiau dvasiškai turiningo negu kokia nors popžvaigždė ar verslininkas. Juo labiau kad aš esu tikintis žmogus.
– Į kokios muzikos grupės ar atlikėjo koncertą labiausiai norėtumėte nueiti?
– Į to, kuris, jau, deja, nebeatvyks – Leonardo Coheno.
– O kokios muzikos dažniausiai klausotės?
– Prieš kelerius metus pradėjau klausytis tokios sunkesnės muzikos, pavyzdžiui, AC/DC. O šiaip, kaip jau minėjau, Leonardas Cohenas patinka. O iš lietuvių – Andrius Mamontovas. Automobilyje turiu Mamontovo kompaktą, dažnai groja.
– Jei galėtumėte keliauti laiku, į kokį laikotarpį persikeltumėte?
– Į ateitį. Į 2200 m.
– Ar žiūrite sporto varžybas? Domitės?
– Taip. Patinka futbolas. Nors sakoma, kad krepšinis yra tautos simbolis, bet ypatingos meilės šiai sporto šakai neturiu, nors džiaugiuosi, kai laimime. Bet man labiau patinka futbolas. Mėgstamos komandos, rinktinės neturiu, tiesiog jei vyksta pasaulio ar Europos futbolo čempionatas, stengiuosi žiūrėti.
– Gal turite dar kokių pomėgių, apie kuriuos nepaklausiau?
– Mėgstu nueiti į kiną, teatrą, parodas. Aš labai mėgstu Čiurlionį. Tiek muzikinius kūrinius, tiek paveikslus. Buvau prieš kelerius metus biografiniame filme apie jį „Laiškai Sofijai“, gerą įspūdį paliko. Apie jį daug žinau ir žaviuosi šiuo kūrėju.
Žvejoti mėgstu. Būtinai turėsiu šiemet ant ledo nuvažiuoti (šypsosi). Šiaip dažniausiai vasarą žvejoju.
– Kur labiausiai norėtumėte nukeliauti, kur nesate buvęs?
– Ten, kur šilta. Pas mus čia užtenka to šalčio. Į Australiją galbūt. Ar į Naująją Zelandiją, kažkur toliau. Australijoje vien dėl gamtos ir dėl to, kad ten tikrai yra įspūdingų vietų, ką pamatyti, norėčiau pabuvoti.
– Ar labiau traukia miestai, ar gamta?
– Aš gana smalsus – mane domina ir viena, ir kita. Rugpjūčio mėnesį keliavau aplink Lietuvą su vežimėliu. Per 23 dienas vežimėliu apvažiavau Lietuvą – per Aukštaitiją pasiekiau pajūrį ir po to važiavau link Kauno.
Įspūdžių buvo tiek daug, kad negaliu išrinkti vieno. Tikrai pamačiau Lietuvą ne tik per televizoriaus ekraną. Aš dabar Lietuvą jaučiu. Važiuodamas 10 kilometrų per valandą greičiu tu pamatai daugybę visko. Lietuva yra labai graži ir niekur kitur gyventi nenorėčiau.
– Tradicinis klausimas interviu pabaigai – ką veiksite per Naujuosius metus?
– Šiemet būsiu namuose, ramiai leisiu laiką. Ateis kaimynas, pavakarosime ir, ko gero, sausio 2 d. jau būsiu darbe, nes pirmadienis, o mes pirmadieniais turime darbinius susitikimus.
