2017 02 18

Politikai be grimo: kaip vaikų namuose augęs R.Šarknickas nuo smurto slėpėsi šiene ir mylėjo jurginus bei žmones

Lietuvoje įprasta politikus kalbinti tik su politika susijusiais klausimais. Tačiau kaip ir visi žmonės, politikai turi ir asmeninį gyvenimą, apie kurį visuomenė žino daug mažiau. Ką jie veikia grįžę namo po darbo? Kokius filmus žiūri, kokią muziką klauso, kokią sporto šaką mėgsta? Kur atostogauja ir apie ką svajoja?
Robertas Šarknickas su šeima
Robertas Šarknickas su šeima / Asmeninio archyvo nuotr.

15min tęsia interviu ciklą „Nauji veidai politikoje“. Jo skaitytojai susipažįsta su svarbiausiais Lietuvos politikais kitu kampu, sužino, kodėl jie pasirinko tokį kelią ir kaip atrodo nusivilkę politiko kostiumą.

Septintasis interviu – su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariu Robertu Šarknicku. Jo gyvenimo istorija – išskirtinė: R.Šarknickas augo vaikų namuose. Įgyta patirtis lėmė, kad R.Šarknickas buvo vienas pagrindinių kovotojų, kad būtų priimtas smurtą prieš vaikus draudžiantis įstatymas.

Kokį patiekalą R.Šarknickas išmoko gaminti vaikų namuose ir su kokiu žmogumi labiausiai norėtų pabendrauti, sužinosite pažiūrėję vaizdo klipą. O visas interviu – žemiau.

VIDEO: Robertas Šarknickas: klausimai, kurie neužduodami politikams

– Robertai, kaip prasideda jūsų įprastinė diena Seime?

– Gyvenu Seimo viešbutyje. Kiekvieną rytą jau autopilotu išgirstu, kaip tunelyje dūzgia automobiliai. Po šešių pradeda busti smegenys, imu galvoti, kokie laukia darbai, ką turiu nuveikti, su kuo susitikti. Man patinka veikla, kuo toliau – tuo labiau. Nors ir Seime būna purvo, patyčių, turiu savo filosofiją nenusileisti, išlaikyti stuburą.

Tradicinė rutina kiekvieną rytą – nusiprausiu, išgeriu dvi stiklines vandens, užkandu ir bėgu į darbą.

– O ką mėgstate veikti vakarais?

– Skaitau knygas, bendrauju su šeima. Nusprendžiau knygų neatsisakyti, nes jų skaitymas man yra kaip sąžinės pasitikrinimas. Skaitydamas apvalau save. Mes visi turime visokių minčių, ir man knygos yra kaip bažnyčia, savotiška Biblija. Jos padeda sudėlioti taškus į vietas.

Skaitydamas apvalau save. Mes visi turime visokių minčių, ir man knygos yra kaip bažnyčia, savotiška Biblija. Jos padeda sudėlioti taškus į vietas.

Gerai jaučiuosi skaitydamas. Taip pat gerai jaučiuosi ir žaisdamas su dukrelėmis.

– Turite žmoną ir dvi dukras. Kaip suprantu, jos atsikraustė pas jus į Vilnių?

– Taip, sausio viduryje. Planavome, kad atvažiuos iškart, bet dar užtruko, kol persikrausčiau į Seimo bendrabutį gyventi, nes buvę Seimo nariai iš čia kraustėsi labai ilgai.

Kai grįždavau į savo apygardą, matydavau liūdnas mergaičių akis. Jos labai ilgėdavosi manęs, o aš – jų. Matydavau ašaras jų akyse, ir nusprendėme, kad visi turime būti kartu. Visada kartu.

Asmeninio archyvo nuotr./Robertas Šarknickas
Asmeninio archyvo nuotr./Robertas Šarknickas

– Kaip susipažinote su žmona?

– Susipažinau parodoje Alytuje. Pasirodo, ji man nežinant 7 metus lankė teatrą, kur aš vaidindavau. Ji su savo tuometiniu draugu eidavo į spektaklius, o tas draugas nežinojo, kad ji eina, nes aš ten vaidinu (šypsosi).

Pamačiau ją parodoje, labai gražią rudų akių damą ilga juoda suknele. Įstrigo jos gyvos, žingeidžios akys. Ji klausėsi muzikos. Priėjau prie jos ir kažką sumaliau. Pradėjau paistyti kažkokias svajones, sakyti, kad ji galės filmuotis pas mane filme. Taip lyg naiviai apgaudinėti, vilioti (šypsosi). Nemokėjau bendrauti su moterimis. Ir man karšta taip viduj pasidarė. O ji dar man sako, kad žino mane.

Apėmė gėda, grįžau namo. Bet tada supratau – ne, grįžtu atgal. Vėl sėdau į automobilį, grįžau ir ją radau. Susitarėm pasivažinėti dviračiais. Ir taip viskas prasidėjo...

– Ar būna, kad žmonės jus atpažįsta gatvėje, užkalbina?

– Tenka tai patirti. Nors ir anksčiau to pasitaikydavo. Dabar gal suaktyvėjo, nes neseniai pasirodė mano knyga – „Šarkos sielos šauksmas“. Ir eteryje dažniau pasirodau.

Asmeninio archyvo nuotr./Robertas Šarknickas
Asmeninio archyvo nuotr./Robertas Šarknickas

Buvo įdomus, labai mielas atvejis – einant su dukra, prie turgaus viena šeima paprašė: gal galėtumėte palaukti. Mane suintrigavo – na gerai, palauksiu, kas čia įdomaus bus.

Ir atbėgo mergaitė bei nuo motinos gėlytę padovanojo, sakydama „Ačiū už meilę vaikams“. Tokiomis situacijomis pajuntu prasmę. Pajuntu, kad tai, ką darau, yra teisinga, tikra. Nes vaikų lūpomis kalba tiesa.

Man pamatiniai dalykai labai svarbūs – vaiko gyvenimas, vaiko džiaugsmai, naivumas. Man gaila, kad daug Seimo narių yra praradę naivumą.

Man gaila, kad daug Seimo narių yra praradę naivumą.

Rolandas Kazlas yra gerai pasakęs – aktorius visą gyvenimą turi būti naivus, iki pat saulėlydžio. Tada jis galės būti švarus, visada tikėti, nebijoti kurti.

Praradęs naivumą tampi monotoniškas, sausas. Naivumas padeda ieškoti gražių dalykų ir nebijoti, kad kažkas iš tavęs nusijuoks. Dabar visi susiveržę kaklaraiščius, trūksta, kad žmonės būtų savimi.

Nemažai to ir Seime matome. Gaila, bet ką padarysi. Reikia eiti, nepasiduoti. Džiaugiuosi, kad yra vaikai, į kuriuos visada gali remtis ir visada jais tikėti.

– Papasakokite apie savo vaikystę. Žinau, kad augote vaikų namuose. Kas labiausiai įstrigo?

– Apie vaikystę pasakoti nelengva, bet galvoju, kad turime kažkas kalbėti. Kažkas iš likimo brolių ir sesių, kurie patyrė visa tai. Kad ir suaugę, ir būsimi tėvai išgirstų, kas vyksta su mažų vaikų gyvenimais, kaip dūžta jų likimai, svajonės.

Aš vaikystėje labai daug svajojau, bet tada mano svajones pradėjo daužyti smurtas – ir psichologinis, ir fizinis. Pažinau, kas yra smūgis, kaip reikia atsistoti, nusivalyti purvą ir pabandyti smogti atgal, išmokau muštis, skriausti, meluoti, vogti. Išmokau, kaip, negavus vakarienės, gudriai apeiti ir pavogti tą skanų maistą. Daug teko pažinti vaikų, pagyvenau skirtinguose vaikų namuose, nes vis buvau keliamas iš vienos vietos į kitą. Buvau atskirtas nuo brolių ir sesių.

Asmeninio archyvo nuotr./Robertas Šarknickas
Asmeninio archyvo nuotr./Robertas Šarknickas

Nežinau atsakymo ir nebenoriu žinoti, kodėl toks buvo mano likimas. Kai paklausiau savo motinos, kodėl taip įvyko, pamačiau ant jos kūno labai sunkų kryžių ir pagalvojau: ne, užtenka. Aš tą kryžių nešiojau, kodėl ji dar turi nešioti. Pajutau sąžinės graužatį, supratau, kad ji visą gyvenimą kenčia. Nusprendžiau neatsakyti pykčiu, tik pagarba. Nes tikiu, kad neatleidęs kitam žmogus tą naštą laiko visą gyvenimą ir nėra laimingas.

Tikiu, kad neatleidęs kitam žmogus tą naštą laiko visą gyvenimą ir nėra laimingas.

Labiausiai įstrigęs vaikystės vaizdas – kai vežė iš Kauno į Šiaulius. Buvome visiški pypliai. Mus vežusiame mikroautobuse „Latvija“ visą kelią skambėjo rėkimas, spiegimas, ašarų pakalnė. Daug kas apsišlapino iš skausmo, iš streso, kad tolsta nuo savo biologinių tėvų, net jei jie nedažnai lankydavo. Nesvarbu, kad tėvai kitokį gyvenimo būdą gyveno: jausdavomės gerai, nes bent kartais ateidavo, apkabindavo, panešiodavo ant rankų.

Patekę į Šiaulių vaikų namus buvome sumesti ant kilimo kaip daiktai. Pamenu, buvo vasaros pabaiga. Už praviro lango žydėjo jurginai, už mus aukštesni. Pamačiau tolumoje stovintį mūsų transportą, tą „Latviją“. Ėmiau bėgti link tos palangės, norėjau šokti į tuos jurginus, pasislėpti. Paskui mane ir kiti bėgo. Bet mus sustabdė.

Vaikystėje laukdavau vasaros pabaigos ir rudens, nes tada žydėdavo tie jurginai. Jie man leisdavo prisiminti, kaip mus atvežė, kaip atskyrė nuo tėvų. Tarp jų vaikščiodavau ir labai liūdėdavau, kai nužydėdavo. Man jurginų laukas būdavo kaip namai. Iki dabar jurginai yra mylimiausios gėlės.

Paskui buvau perkeltas į kitą mokyklą Šiauliuose, bet dažnai grįždavau lankyti kelių mylimų auklėtojų.

Buvo tokia Danutė, kuri sakydavo: vaikai, jei rasite ant žemės kapeiką, aš jums nupirksiu sąsiuvinių ir kepurę nuo saulės. Ir jei nerasdavome tos kapeikos, nupirkdavo. Ji dar gyva, nors jai jau virš 80 metų. Labai myliu ją ir kitus brangius žmones, kurie sugebėjo iš manęs išvaryti smurtą, niekšybę, kurių jau buvau išmokęs.

Labai mylėjau vaikų namų koridorių valytojas, virėjas. Jos mus užjausdavo ir suprasdavo. Kartais tyčia vėluodavau į pamokas, kad už bausmę gaučiau plauti koridorius. Nes žinojau, kad tada galėsiu susitikti su tomis valytojomis ir būti kartu. Jos man pasakas skaitydavo, istorijas pasakodavo. Gal per tai gerumas buvo auginamas. Mokė pagarbos.

Jei ne jos, aš nežinau, kur dabar būčiau. Čia tikrai nesėdėčiau. Turbūt sėdėčiau ne parlamente, o kur kas blogesnėje vietoje. Bet geros rankos išsaugojo.

Asmeninio archyvo nuotr./Robertas Šarknickas
Asmeninio archyvo nuotr./Robertas Šarknickas

Dabar važinėju po Lietuvos vaikų globos namus, dienos centrus, įvairias organizacijas ir bendruomenes. Kalbu apie tai. Yra ir paprastų šeimų, kurių vaikai yra nelaimingi. Noriu, kad jie nepyktų ant savo tėvų, ypač kai tampa paaugliais, kad nesmerktų, nesmurtautų.

– Savo biografijoje teigiate: „Svetimi žmonės mane išmokė nepasiduoti ir gerbti žmones“. Kodėl jums atrodo, kad augant tokiomis aplinkybėmis tai yra svarbiausia?

– Nes augant ne savo brangių žmonių rankose arba atsiranda svetimos mylinčios rankos, arba ne. Ir nors beveik visi tie brangūs žmonės išėjo anapilin, bet tik jų dėka aš neužmiršau tų pamokų. Jie man sukūrė šitą citatą, šitą posakį savo darbais.

Ir aš bandau savo dukroms kalbėti, vežuosi jas kartu aplankyti įvairių socialinių sluoksnių. Kad jos pažintų kitą gyvenimo tiesą, ne tik gražiąją. Kad išmoktų gerbti žmones. O toliau jau Dievas atidarys langus, kur reikia. Jei žmogus uždarys duris, Dievas atidarys langus. Svarbiausia – gerbti. O visa kita bus gerai.

– Kokius neteisingus stereotipus apie vaikų namus jūs pastebite visuomenėje? Ko žmonės nesupranta?

– Egzistuoja nuo tarybinių laikų likęs šleifas, kad internatuose augantys vaikai yra kitokie, niekas, nulis, juos galima nurašyti. Nors tas požiūris po truputį keičiasi. Manau, kad tai vyksta nevyriausybinių organizacijų ir socialinių darbuotojų dėka. Tarybiniais laikais mes socialinių darbuotojų net ir nelabai turėjome. Tarp vaikų namų auklėtinių dabar yra ir meno žmonių, ir mokslo žmonių, ir kunigų. Va, ir vienas Seimo narys prieš jus sėdi (šypsosi).

Yra vaikų, kurie siekia tikslų ir nepasiduoda. Aišku, norėtųsi, kad jų būtų daugiau. Bet džiaugiuosi, kad situacija keičiasi į gerąją pusę. Imami taikyti įvairūs modeliai, kad vaikai augtų ne vaikų globos namuose, o butuose, namuose, šeimynose, pas globėjus. Aš tikiu, kad viskas eina gera linkme.

Alytuje, tarkime, jau dvi šeimynos apgyvendintos butuose. Ir labai džiugu, kai vaikai sako, kad iš mokyklos grįžta ne į „bazę“ ar „vaiknamį“, bet namo. Džiaugiasi, kad ant jų durų yra ne daug numerių, bet vienas – jų buto numeris.

Vaikai mato kitokius vaizdus, integruojasi į visuomenę. Mato, kaip žmones neša šiukšles, plauna laiptines. Tampa savarankiškesni, išmoksta patys išsikepti blynų ar išsiskalbti.

– Ką patartumėte žmogui, kuris nori įsivaikinti? Kur jam kreiptis, kur eiti?

– Pirmiausia jis gali tiesiog nueiti į bet kuriuos globos namus. Administracija suteiks informaciją, ką daryti. Yra įvairios nevyriausybinės organizacijos, kurios ruošia įvaikinimui tėvus. Dabar jau yra sistema.

Asmeninio archyvo nuotr./Robertas Šarknickas
Asmeninio archyvo nuotr./Robertas Šarknickas

Man tik norisi, kad planuojantys įsivaikinti žmonės matytų vaikų namus plačiau. Ateitų dažniau, negu kartą per mėnesį. Kad jaustų, kaip tie vaikai gyvena, ir vaiką, kurį nori įsivaikinti, patys išsirinktų, o ne įstaiga pasiūlytų. Vis dėlto gamtos neapgausi. Kažkuriam vaikui patys tėvai pajaus prieraišumą. Tai labai svarbu.

Dabar būna, kad kūdikių namuose tiesiog administracija parenka – va, imkit šitą. Nemanau, kad tai teisinga. Rinktis turi tie, kurie nori įsivaikinti. Tas rūšiavimas yra labai neteisingas.

– O jeigu žmogus nesvarsto apie įsivaikinimą, bet šiaip nori lankytis vaikų globos namuose ir bendrauti su vaikais?

– Jis gali tai daryti, bet tada turi bendrauti su pulku vaikų, o ne su vienu. Būna, kad lankantys žmonės atvažiuoja ir bendrauja tik su vienu vaiku. Bet įsivaikinti jo neketina, tik lanko. Tai žeidžia jo sielą.

Supraskite – vaikų namuose bendraudami tik su vienu vaiku padarysite jį nelaimingą. Sudaužysite jo viltis. Jis nori daugiau negu bendravimo. Jis svajoja turėti savo rankas jūsų rankose. Jaustis saugus, gerbiamas, mylimas.

Kai pats vykstu į globos namus, stengiuosi vienodai bendrauti su visais. Vakarais knygą prigriebęs į radiatorių tarp lovų atsiremiu ir skaitau pasakas. Labai mėgstu „Arklio Dominyko meilę“ skaityti mažesniems. Vyresniems pasakoju apie kino virtuvę, fotografiją, teatrą.

Stengiuosi padėti paaugliams, besiruošiantiems peržengti vaikų namų slenkstį, atrasti save. Pasakoju, kaip nepasimesti pagundose, atsilaikyti. Pasaulis tokiems vaikams labai pavojingas. Man pačiam teko patirti: išeini iš internato ir matai atvažiuojantį automobilį atidarytomis durelėmis. Ir arba tu renkiesi tą automobilį užtamsintais stiklais ir neaišku kokiais siekiais, arba renkiesi žvyrkelį, kuriuo bandai eiti, kovoti.

– Studijavote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kodėl pasirinkote būtent ją?

– Iš pradžių įstojau į žemės ūkio mokyklą Molėtų rajone. Specialybę parinko internato auklėtojai, ne aš pats. Bet pats irgi labai neprieštaravau, nes turėjau daug globėjų, kurie pasiimdavo mane dirbti. Teko gyventi ne vienam kaime, dirbti kolūkiuose, arti, melžti karves, šienauti dalgiu rytinę rasotą žolę.

Kartais kolūkio pirmininkas su kolūkio transportu atvažiavęs pasiimdavo mane, ir mes važinėdavome po rugių, kukurūzų laukus. Man labai gražu buvo siūbuojantys rugiai. Ir mintyse sakiau sau: gal būsiu agronomu. Man tai atrodė labai romantiškas darbas – važiuoti tarp siūbuojančių pievų...

Žemės ūkio mokykloje ėmiau lankyti teatro studiją. Ėmiau jausti, kad tai – man. Buvau ganėtinai aktyvus – ir klasės seniūnu pabuvau, ir ūkinius reikalus tvarkiau. Veikti patiko.

Dar buvau išvažiavęs pusei metų į Vokietiją, pas fermerius dirbau. Dar dirbau statybų sektoriuje, irgi Vokietijoje. Bet vis tiek jaučiau – siela veda kažkur kitur, yra nerami...

Asmeninio archyvo nuotr./Robertas Šarknickas
Asmeninio archyvo nuotr./Robertas Šarknickas

Grįžau ir stojau į aktorinį. Buvo 600 stojančių į 14 vietų. Buvau velniškai naivus. Nelabai supratau, ką reiškia išgyventi – įstosiu ar neįstosiu. Išėjęs po pirmo atrankos turo žiūriu – koridoriuje pilna verkiančių – įstos ar neįstos. Man buvo nesuprantama, kodėl jie taip.

Įstojau. Bet savarankiškumo trūkumas man pakišo koją. Po pusmečio mečiau aktorinį ir gyvenimas ėmė į įvairias puses mėtyti. Dirbau įvairius darbus, ir vis tiek kažkas sieloje mane neramino.

Tada Alytaus miesto teatras paskelbė, kad reikalingas aktorius. Nuvažiavau, beveik iš karto priėmė. Paskui paskelbė, kad renkamas naujas kursas, ir aš vėl susitikau su griežta, bet dieviškai mano gerbiama režisiere Dalia Tamulevičiūte. Buvau be galo laimingas.

Paskui 10 metų „gyvenau“ teatre su įvairiais personažais. Buvau visoks. Labiausiai įstrigo vadinti mokytoją Antono Čechovo „Žuvėdroje“. Tas mokytojas labai mylėjo savo moterį Mašą, bet buvo nelaimingas, nes nežinojo, kaip mylėti. O aš savo ruožtu irgi jaučiausi nemokantis mylėti, nes nemokėjau prieiti prie moters ir nežinojau, kaip elgtis. Man tas personažas labai tiko.

To mokytojo charakteryje atradau svarbių dalykų – kaip nemokant elgtis su moterimis netapti niekšu. Kaip nežeisti moterų savo egoizmu, nesielgti grubiai. Mane tie personažai mokė būti geresniu žmogumi. Taip, kaip geros knygos moko būti geresniu.

Vėliau pradėjau savyje jausti tuštumą ir nutariau pasitraukti iš teatro. Meluoti scenoje nenorėjau. Žinojau, kad turiu gerbti autorių, gerbti publiką, gerbti personažą.

Tada pabandžiau dirbti vyriausiuoju Alytaus rajono etnografu. Labai patiko. Ten ir prasidėjo mano kaip dokumentinių filmų režisieriaus karjera. Pastačiau filmą „Dzūkų laidojimo apeigos“. Po peržiūros amžiną atilsį Skirmantas Valiulis mane paskatino: kurk, režisuok toliau.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kino kritikas Skirmantas Valiulis su žmona
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kino kritikas Skirmantas Valiulis su žmona

Pagrindinis mano darbas buvo meninis biografinis filmas „Nepalikit, prašau“. Vaidino per 150 žmonių. Nors prastos kameros buvo, prasti mikrofonai, sulaukėme kvietimo ir į „Kino pavasarį“, ir į kino teatrus, ir į keletą užsienio valstybių.

Tada Vilniaus meno žmonės ėmė mane kviesti statyti dokumentinius filmus apie asmenybes, kurios gyvena ne Vilniuje. Man labai patiko, ypač apie tautodailininkus. Tai daug ką vėl atvėrė mano sieloje – kas yra prasmė, kas yra žmogus, kodėl verta gyventi. Kiekvieną dieną turtinau save, pradėjau valyti klaidas, kurios vis dar tūnojo manyje. Savanaudiškumą, egoizmą. Gal visa tai, kas man nutiko, ir turėjo įvykti, kad dabar galėčiau padėti Lietuvos vaikams. Gal be tos patirties aš neprisidėčiau jokiais darbais. Bet bent po trupinį norisi prisidėti ir tai daryti atsakingai.

– Kodėl nutarėte parašyti knygą „Šarkos sielos šauksmas“? Ką ji jums reiškia?

– Žmonės, kuriems pasakojau savo istoriją, man dažnai sakė – parašyk knygą. Ilgai nedrįsau, bijojau atskleisti per daug. Bet supratau, kad negaliu laikyti sieloje tiek skaudžių dalykų, tiek laimingų akimirkų. Norisi jas paleisti į viešumą.

Supratau, kad negaliu laikyti sieloje tiek skaudžių dalykų, tiek laimingų akimirkų. Norisi jas paleisti į viešumą.

Nusprendžiau gultis ant geležinkelio bėgių ir parašyti knygą. Reikėjo atverti Pandoros skrynią, kad galėčiau išleisti visą tiesą, prisidėti prie pagalbos būsimiems tėvams. Norėjau parodyti, kaip vaikui svarbu turėti gerus tėvus. Nes yra ir skurde gyvenančių tėvų, kurie tikrai geri.

Tą „Šarką“ rašiau apie dvejus metus. Iš pradžių rašydavau dienomis, paskui pradėjau rašyti naktimis, nes dukros pastebėjo, kad aš dažnai liūdnas, akyse ašaros kartais suspindi. Nenorėjau joms perduoti to nerimo, skausmo. Persikėliau į naktį, ir ta knyga išėjo 2015 m. prieš Kalėdas. Knyga tapo populiari. Su leidykla kalbamės, kad reikalingas naujas tiražas. Sklinda ta šarka iki šiol...

Asmeninio archyvo nuotr./Robertas Šarknickas
Asmeninio archyvo nuotr./Robertas Šarknickas

– O pats kokias knygas skaitote? Kokią knygą rekomenduotumėte visiems?

– Naujausia knyga, kurią perskaičiau – Jules'o Verne'o „Aplink Žemę per 80 dienų“. Buvau neskaitęs, bet labai patiko.

Apskritai esu daugiau klasikos skaitovas. Visiems rekomenduočiau Fiodoro Dostojevskio „Brolius Karamazovus“. Joje yra daug perlipimo per save, personažų gebėjimo pripažinti, kad jie nėra tobuli. Lyginu knygos personažus su savimi – man irgi reikėjo 26 metus nueiti, kad imčiau galvoti, koks esu žmogus ir ką galiu duoti kitiems. Galvoti apie kitą žmogų, ne tik apie save. Mūsų pasaulyje daugelio pirštai į save lenkti, juos atlenkti į priekį ir kažkam kažką atiduoti yra labai sudėtinga.

Pasaulis dabar nelabai nori dalintis, mes tai matome politiniuose įvykiuose. Mane tai neramina. Valstybės užsidaro, žmonių likimai dūžta. Iš istorijos nepavyksta pasimokyti. Tai va, knygos yra svarbios. Siūlyčiau kiekvienam nebijoti pakeliauti po pasaulį knygomis. Nepiktos knygos švarina sielą.

Šiaip daugiausia skaitau grožinę literatūrą. Mėgstu Dostojevskį, Čechovą. Justiną Marcinkevičių mėgstu. Teko jo 70 metų jubiliejuje būti. Jis skleidė gerą energiją, meilę. Jis rodė, kaip žodžiais galima gydyti sielos žaizdas. Jis man ir kunigas, ir mokytojas, ir draugas, galiu vardinti ilgai. Labai jo ilgiuosi. Jis buvo vienybės simbolis šitame piktame pasaulyje. Norisi tos vienybės.

Asm. arch. nuotr./Justinas Marcinkevičius
Asm. arch. nuotr./Justinas Marcinkevičius

– Muzikos klausotės dažnai? Turite mėgstamiausią atlikėją, stilių?

– Klausausi. Esu senamadiškas: mėgstu „M-1 plius“ stiliaus klasikinius šlagerius. Man patinka ta stotis.

Man patinka „AC/DC“. Kažkas tokio yra juose.

– O iš Lietuvos atlikėjų?

– Ieva Zasimauskaitė man patinka. Jurga Šeduikytė taip pat. Virgilijaus Noreikos galiu klausytis ir klausytis. Tai yra dievas scenoje, kažkas nemirtingo.

Dar labai patinka Birutė Dambrauskaitė. Mane jos balsas kabina, veža. Daug jausmo.

– Jei galėtumėte vieną Lietuvos ar užsienio atlikėją prikelti iš numirusiųjų, ką pasirinktumėte?

– Joe Cockerį.

– Dažnai žiūrite filmus? Kokius mėgstate?

– Skiriame filmams bent vieną vakarą į savaitę. Mėgstame filmus su geru turiniu. Pavyzdžiui, neseniai žiūrėjome filmą apie berniuką iš Pakistano, kuris labai norėjo sportbačių, nes nenorėjo suplyšusiais batais eiti į mokyklą... Jo šeima gyveno vargingai ir jis dalyvavo varžybose, kad laimėtų sportbačius. Tame filme daug nuoširdumo, naivumo. Labai geras filmas.

Kalbant apie televiziją apskritai, prisimenu, kai gyvenau vaikų namuose, ten eidavo vienas negatyvas: keiksmažodžiai, muštynės, egoizmas, gobšumas. Dabar aš tai lyginu su televizijomis, kurios rodo baisias laidas – „TV pagalba“, „24 valandos“.

Prisimenu, kai gyvenau vaikų namuose, ten eidavo vienas negatyvas: keiksmažodžiai, muštynės, egoizmas, gobšumas. Dabar aš tai lyginu su televizijomis, kurios rodo baisias laidas – „TV pagalba“, „24 valandos“.

Rodo smurtą asocialius žmones. Ieško šou, sensacijų. Kai kalbu su Lietuvos paaugliais, jie sako – mums neišeina išjungti telikų. Tėvai išjungia, o mes įsijungiam. Nes mums ten patinka bajeriai. Bet per tuos bajerius jie patys nesąmoningai tampa niekšeliais...

Juk būtent jaunimo, paauglių tarpe, 11-18 metų asmenų tarpe, matome didžiausius smurto, neapykantos atvejus. Paaugliai ima nepagarbiai elgtis ir su mokytojais, tada jie depresuoja ir nesupranta, kas vyksta. Norėtųsi, kad komerciniai kanalai irgi pradėtų pagarbą formuoti. Rodyti visuomenei šiek tiek gražesnius dalykus. Televizija turi didelę įtaką valstybės formavimuisi, sąmoningumo augimui. Pažiūrėkite, kaip Rusijoje beveik visi kanalai formuoja rusų sąmonę, jiems įdiegia, kas yra priešai. Juk anksčiau kitaip rusai galvojo. Bet užteko televizijos. Tai va, ir Lietuvoje vyksta panašus sąmonės formavimas, tik kitoje srityje.

– O serialus žiūrite?

– Ne. Anksčiau žiūrėdavau „Sopranus“. Labai patiko vaidyba. Serialas parodė, kaip pati mafija kenčia, kai atsiveria sąžinė. Kiek metų reikia nugyventi, kad suprastum, kad ginklas ir pinigai prie gero nepriveda. Režisūra, aktoriai – puikiai padarytas serialas. Jamesas Gandolfinis yra fantastiškas aktorius.

„Tvin Pykso miestelį“ dar mėgau žiūrėti. Patiko intrigos, mistika.

AP/Scanpix nuotr. /Kadras iš serialo „Tvin Pyksas“
AP/Scanpix nuotr. /Kadras iš serialo „Tvin Pyksas“

– Ar matėte nors vieną „Naisių vasaros“ seriją?

– Pastoviai nežiūriu, bet prieš keletą metų buvau užmetęs akį. Man patiko estetika, etnografiškumas. Tarkime, serialas „Moterys meluoja geriau“ yra iš tikrųjų banalus, o „Naisių vasaroje“ galima atrasti nuoširdžių dalykų. Kad nebūtinai kaimas turi būti prasigėręs. Negaliu sakyti, kad esu gerbėjas, bet tai, ką mačiau, iš meninės pusės galiu įvertinti teigiamai.

– Koks politikas jums padarė didžiausią įtaką?

– Greičiausiai – prezidentas Valdas Adamkus. Ir šviesa, ir gėris, ir ramybė, išmonė, taika iš jo sklido.

– Kokį patiekalą mokate pasigaminti skaniausiai?

– Mes, tokio likimo vaikai, gal geriausiai išmokome kepti bulves su kefyru. Bet jau kuris laikas mėgstamas patiekalas yra makaronai su „Džiugo“ sūriu ir vištienos gabaliukais. Ypač mano dukros mėgsta.

– Kaip pomėgį įvardinate ir sportą. Mėgstate žiūrėti varžybas ar pats sportuoti?

– Mėgstu stalo tenisą žaisti. Kažkada tarybiniais laikais buvau arti prizinių vietų. Krepšinį mėgstu žaisti.

Sportą stebėti irgi mėgstu. Kuo toliau, tuo labiau žaviuosi lauko tenisu. Krepšinis buvo pirmam plane, bet dabar užleidžia šitą vietą lauko tenisui. Dar mėgstu žiūrėti pasaulio ir Europos futbolą. Lietuvos sunkiai žiūrisi (šypsosi). Palaikau Vokietijos rinktinę.

– „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“?

– Bijau sakyti. Vienu etapu „Lietuvos rytas“ man patinka, kitame „Žalgiris“. Man apskritai patinka lietuviškos komandos. Ir „Lietkabelis“, ir „Neptūnas“ šį sezoną daro stebuklus. Stebiu, kas vyksta krepšinio pasaulyje, kaip Vidas Mačiulis pasakytų (šypsosi).

– Su kokiu pasaulio žmogumi labiausiai norėtumėte pabendrauti?

– Šiuo metu norėčiau pabendrauti su Alytaus rajone, Alovės kaime gyvenančiu garbingo amžiaus kunigu Vladislavu. Mėgstu kartais nuvažiuoti. Mes mėgstame ant suoliuko pasėdėti stebėdami, kaip iš kaminų rūksta dūmai, ir pakalbėti apie žmones, apie prasmę. Klausydamas, ką jis kalba, Dievu negaliu netikėti.

Nesu religinis fanatikas ar dažnas bažnyčios lankytojas, bet kartais pabūti bažnyčioje mėgstu. Tiesa, aš dažnai bažnyčią matau žmonėse.

Aš dažnai bažnyčią matau žmonėse.

Taip pat ir tame kunige. Prie jo malda gali būti ir vidinė, ir žodžiais, ir bendravimu. Po susitikimo gerai jaučiuosi. Galiu sakyti: aš buvau geroje bažnyčioje, nes bendravau su tuo žmogumi.

Aš tą kunigą dar vadinu ir etnografu. Jis ištisai su kamera filmuoja bet kokį renginuką, po kaimus važinėja. Kartą buvo toks atvejis – Lietuvos televizija neturėjo medžiagos, tai kreipėsi į tą kunigėlį. Jam gal 84 metai, bijau sumeluoti.

– Kur mėgstate atostogauti?

– Kiekvieną vasarą nuvažiuojame prie Šventosios, į pajūrį. Estijoje buvome, klasės susitikimą padarėm mes, kurie augome Obeliuose. Buvo labai emocinga. Tyrėm vieni kitų veidus, juokėmės vieni iš kitų, prisimindami pravardes. Tada mušdavomės, jei kas pravardžiuodavo, o dabar kumščius pakeitė juokas. Buvo labai smagu. Aišku, būtų buvę dar smagiau, jei tas juokas būtų buvęs vaikystėje.

Turėjome labai gerą internato direktorių, mes jį tėvu vadinom. Tik gaila, kad jis nežinojo daug ko, kas vyksta jam išėjus iš internato. Buvo tokių situacijų, kad neduok Dieve... Kartą turėjau važiuoti iš internato pas motiną, bet nevažiavau, nes mane stipriai sumušė fizinio lavinimo mokytojas.

Kartą turėjau važiuoti iš internato pas motiną, bet nevažiavau, nes mane stipriai sumušė fizinio lavinimo mokytojas.

Kai mane mušė, atsijunginėdamas galvojau: Dieve, neleisk man atsimerkti. Nenoriu matyti to žmogaus, geriau mirsiu, negu gyvensiu. Buvo skaudu, ašaros bėgo. Po to pabėgau iš internato, kažkokioje šieno kupetoje apsigyvenau ir užmigau. Lietus lijo, troškino, drebėjau, nes buvo šalta.

Staiga pajutau, kad kažkoks šuo šalia alsuoja. Su juo atėjo ir moteriškė, ji nešėsi bidonėlį, ką tik karvę buvo pamelžusi. Ji parsivedė mane į namus, apiprausė, sušildė. Pieno, batono davė. Ėmiau prašyti: gal galite mane namo priglausti? O ji man sako – tu jau ne pirmas toks, toje šieno kupetoje esu radusi ir daugiau pabėgusių...

Grįžau į internatą. Vėl sukosi mintys: Dieve, kodėl mane nubaudei ir pasiuntei į šitą pragarą. Bet tokiose situacijose Dievas vėl atsiųsdavo kokią mielą valytoją ar stalių. Ar kūriką, kuris šildydavo pastatus. Tie žmonės manęs nežeisdavo, nemoralizuodavo. Jie savo darbu kažkaip mane mokė. Mokė tiesiog būti. Kad kartais nereikia kalbėti, o užtenka tiesiog būti, kad tam žmogui, šalia kurio esi, būtų ramu ir gera.

Asmeninio archyvo nuotr./Robertas Šarknickas
Asmeninio archyvo nuotr./Robertas Šarknickas

Kai ėmiau suvokti šitą jausmą, vis dažniau eidavau pas tuos žmones. Pradėjau kažką kapstyti, semtis tų gražių dalykų.

– Paminėjote daug neigiamų patirčių. Tačiau kas suteikdavo vilties, kai būdavo sunku? Kas skatino nepasiduoti?

– Nežinau... Kaip jau esu kažkam pasakojęs – nesvarbu, kad bėga lietus tau per blakstienas ir dar ašaros, kurių lietus nenugali, iš akių laša – įsižiūrėjęs tu vis tiek matai, kad, po šimts, pasaulis yra gražus. Matai viltį.

Kai matai vieną ar kitą žmogų, kuriam tu esi reikalingas, nors tu jam ir svetimas – nesinori jų paleisti. Suprantu, kad ir aš jiems reikalingas, ir jie man. Atsistoji, nusikratai tą šieną ar purvą ir grįžti į internatą. Todėl ir svarbu, kad mūsų vaikai galėtų grįžti į geras rankas.

– Neseniai Seimas priėmė įstatymo pataisas, apibrėžiančias smurtą prieš vaikus. Kodėl jas priimti buvo svarbu?

– Kad tauta galų gale pradėtų sąmoningėti. Kad būtų rėmas, karkasai. Kai kas sako, kad įstatymais nieko nepakeisi. Bet kaip tu gali ko nors pasiekti be įstatymų? Jei smurtautojas tiesiog galės išsisukti?

Senovėje žmonės kariavo, plėšė, prievartavo ir taip toliau. Bet kažkada žmonės pradėjo tartis. Atsirado rėmas, pasaulyje ėmė kurtis tvarka, atsirasti sistema.

Yra, kas nuogąstauja – tik plekštelsiu ir mane išveš. Bet juk ne apie tai kalba. Gamtoje ir vilkas urzgia ant savo vilkelio. Mama ar tėtis turi auklėti vaiką, bet klausimas, kaip. Ar despotiškai, žemindami, naudodami fizinį smurtą, ar ne.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis