15min tęsia interviu ciklą „Nauji veidai politikoje“. Jo skaitytojai turės galimybę susipažinti su svarbiausiais Lietuvos politikais kitu kampu, sužinoti, kodėl jie pasirinko tokį kelią ir kaip atrodo nusivilkę politiko kostiumą. Pirmąjį interviu su Gabrieliumi Landsbergiu rasite čia.
Antrasis interviu – su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) nariu, Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu. Tai, kokia knyga V.Pranckiečiui patinka labiausiai ir kur jis svajoja atostogauti, sužinosite pažiūrėję šį vaizdo klipą. O visas interviu – žemiau.
– Kaip atrodo jūsų įprastinė diena? Ką veikiate grįžęs po darbo?
– Keliuosi visada truputį prieš šešias. Kiekvieną rytą 10–12 minučių būtinai skiriu mankštai. Seime dažnai visą dieną turi būti sustingęs, tik tiek, kad koridoriais kartais pereiti, pajudėti yra proga. Mane bendradarbiai kartais kaltina, kad nesuspėja eiti iš paskos (šypsosi).
O po to kokie nors labai lengvi pusryčiai ir į darbą. Jame stengiuosi būti apie pusę aštuonių. Iš karto susitinku su savo artimąja aplinka, sekretoriatu, aptariame klausimus. Nes dažniausiai darbotvarkėje jau aštuntą valandą būna koks nors susitikimas ar posėdis. Prie iš anksto suplanuotų posėdžių derinu kitus darbus.
Laiko pietums įprastu laiku darbotvarkėje dažnai neatsiranda. Pietūs būna kažkada pavakaryje arba jų išvis nebūna, nematau tame tragedijos.
Kai pasibaigia visi posėdžiai ir išeina svečiai, dar reikia labai daug perskaityti. Skaitymas trunka tris, keturias, kartais savaitgaliais – ir daugiau valandų. Nes mane pasiekia daug medžiagos, ir ji nuolat vis nauja. Negaliu juk skaityti užvakarykščių laikraščių, turiu skaityti šiandieninius arba naujausią informaciją internete.
Seime yra labai gera paslauga – elektroniniame variante teikiamos pagrindinių naujienų santraukos, viskas vienoje vietoje. Atskirai būna apie Lietuvą ir užsienį. Patogu, kai medžiaga taip aprėpta, nes pats jos negalėtum apžioti tiek daug.
– O kaip dažnai naudojatės „Facebook“?
– Kai pradėjo „Facebook“ atsirasti ir kai pradėjo jaunimas juo naudotis, aš irgi įsijungiau į tai. Turbūt jau daugiau negu 10 metų praėjo. Naudoju tam, kad galėčiau bendrauti. Man tai labai gera priemonė žinoti, kas mano aplinkoje vyksta, ką kalba jauni žmonės.
– Pakalbėkime apie jūsų jaunystę. Lankydamasis 15min studijoje esate minėjęs, kad tada...
– (Juokdamasis pertraukia) Atsiprašau, man vis dar jaunystė, aš nepraradau to jausmo!
– Atsiprašau... na, minėjote, kad augote sunkiomis sąlygomis. Ar galite papasakoti daugiau?
– Taip jau buvo. Mes augome penki vaikai, ir mus turėjo užauginti viena mama, tai tikrai nebuvo lengva. Bet mama ir buvo tas variklis, kuris pasakė – turite mokytis. Vienintelis šansas kažko pasiekti gyvenime yra mokslas.
Didžiausia paskata tai pasiekti buvo iš mamos, nors ji pati nėra baigusi mokslų. Aš ja labai didžiuojuosi ir galvoju, gal pasikviesiu sausio 13-ąją čia, į Seimą. Nes 1991 m. sausio 13-ąją ji čia kažkur stovėjo prie Seimo.
Mes iš penkių vaikų keturi baigėme tuometinę Žemės ūkio akademiją, dabartinį Stulginskio universitetą, įgijome universitetinį išsilavinimą. Ir manau, kad didžiausia paskata tai pasiekti buvo iš mamos, nors ji pati nėra baigusi mokslų. Aš ja labai didžiuojuosi ir galvoju, gal pasikviesiu sausio 13-ąją čia, į Seimą. Nes 1991 m. sausio 13-ąją ji čia kažkur stovėjo prie Seimo.
Buvo sunku. Dirbau nuo 12 metų, nes reikėjo uždirbti. Vasaromis eidavome kasti griovių, rinkti durpyne kelmų, krauti šiaudus, kurie į Baškiriją buvo vežami, maždaug 1973 metais ten buvo sausra didžiulė.
Manau, kad tada mes išsiugdėme tokį vidinį poreikį darbui. Ir vėliau tai nenutrūko, man viską reikėjo užsidirbti. Man niekas neatnešė jokių dovanų. Viską, ką mes turime, turėjome užsidirbti. Tęsiame tas tradicijas, mano žmona irgi kilusi iš tokios pat kukliai gyvenusios šeimos, ir mūsų vaikai lygiai taip pat auklėjami. Net, sakyčiau, mūsų vaikai buvo priversti pradėti dirbti anksčiau, negu mes patys pradėjome dirbti.
– Kiek vaikų turite? Ar dažnai su jais susitinkate?
– Mes turime tris vaikus. Dabar jau jie tikrai nebe vaikai. Gal matėte ir viešojoje erdvėje, jauniausia dukra ištekėjo. Tikiuosi, vasarą dar turėsite progą būti liudininkais ir kitos dukros vestuvių. O sūnus yra vedęs jau turbūt šešeri metai. Jų šeima turi du vaikučius – Nojus ir Luknė. Jiems dabar penkeri ir treji metai.
Kai statėmės namą, tai pasistatėme su ketveriomis durimis į visas pasaulio puses. Sakiau, kad kai vaikai norės išeiti, jie galės eiti į visas pasaulio šalis. Bet jie toli nenuėjo: vienas nuėjo į vakarų pusę 80 metrų, dukra kokius 150 ar 200 metrų į pietvakarių pusę, o kita dukra dabar ruošiasi būti išėjus už 30 metrų į šiaurės pusę. Visi aplink gyvena, ir labai smagu, kada visa šeima susirenka.
Mūsų dabar yra 10 žmonių. Labai visiems miela tradicija kartą per savaitgalį susirinkti pietų. Jie nesišalina mūsų kaip vyresnių, labai gražiai bendraujame. Linkiu visiems turėti tokius santykius šeimose ir pasiekti to per bendravimą, buvimą drauge.
– Visuomenėje dažnai diskutuojama, kas yra šeima. O kas šeima yra jums? Kaip apibrėžtumėte šią sąvoką?
– Aš esu aiškiai apsibrėžęs savo šeimą. Jūs apie ją tik ką girdėjote. Aš galvočiau, kad šeima – tai pačių žmonių reikalas. Gal formalizavimo reikia dėl kitų dalykų, nereikėtų sieti. Bet vis tiek jausmai neatsiras per dokumentus, jausmai atsiranda per jausmus.
– Susijęs klausimas – kas jums yra namai? Vieniems namai – vieta, kur jie gyvena, kitiems – konkreti vieta, tretiems – vieta, kur yra jų artimi žmonės, o kas namai yra jums?
Kai statėmės namą, tai pasistatėme su ketveriomis durimis į visas pasaulio puses. Sakiau, kad kai vaikai norės išeiti, jie galės eiti į visas pasaulio šalis.
– Sakyčiau, mano amžiuje namai yra ir vieta, ir žmonės. Pirmiausia žmonės. Tarkime, jei išvažiuojame su žmona, aš labai saugiai jaučiuosi būdamas drauge, nesvarbu, kurioje vietoje.
Bet visada labai gera sugrįžti į namus. Mūsų net vaikai juokdavosi – sako, kai einate pasivaikščioti, einate į ekskursiją aplink namus? Taip, mes einame į ekskursiją tiesiog pasivaikščioti aplink namus. Ypač kai pavasaris, kai žydi. Eidavome specialiai pasižiūrėti augalų grožio, pasisemti gerų jausmų ateičiai. Nes žydi tie augalai gana trumpai.
Namai mums yra brangi vieta ir dėl to, kad juos patys pasistatėme. Mums reikėjo labai daug dirbti. Visiems, kas statosi namus, linkėčiau patiems padirbėti daug. Nesvarbu, kad tu gali kažką pasamdyti, bet kai pats padirbi daug, tai sukurtas rezultatas pasidaro artimas. Turėkite tai omenyje ir, kada tai kursite, nežiūrėkite į nieką, dirbkite ir patys. Tada žinosite – aš čia pats padariau, pats įmūrijau, pats kokią vinį įkaliau ar dar ką nors.
– Kas jums labiau patinka – katės ar šunys?
– Net mūsų šunys nemėgsta kačių, išvaiko jas (juokiasi). Mes turime du šunis, ir jie abu kačių negali pakęsti, tai katės geriausiu atveju ateina iki tvoros. Ir jeigu įlenda į vidų, tai jie tas kates užveja į medžių viršūnes ar dar kur nors. Niekada neturėjau pomėgio katėms.
– Pakalbėkime apie studijų laikus. Kodėl pasirinkote žemės ūkio kryptį?
– Turėčiau pasakyti paprastai: viena, mes gyvenome Tytuvėnuose, kaimiškame miestelyje. Ten visi turėjo daržus, sodelius. Jau vaikystėje, atsimenu, bandžiau skiepyti medį, man tada nepavyko. Buvo toks noras, kad ir ateityje norėčiau kažką susijusio su tuo veikti.
Pasukti link žemės ūkio buvo paprastas ir pragmatiškas sprendimas. Mokykla buvo vienoje gatvės pusėje, technikumas kitoje. Technikumas suteikdavo ir vidurinį išsilavinimą, ir dar gaudavai stipendiją. Tokiu būdu mes pasidarėme tos srities žmonės.
Visiškai nesigailiu, kad ten papuoliau. Kai fakultete, kuriame daug metų dirbau, kalbėdavomės, labai daug žmonių pasakodavo tokias istorijas kaip aš. Kad likimo pirštas nuveda į vietą, kur esi.
Man visada patikdavo organizacinis darbas. Būdamas 18 metų, dirbau sodo agronomu sodininkystės ūkyje. Turėjau susitvarkyti su 180 žmonių, su 600 hektarų sodų, su 40 vienetų transporto rūšių, su visų tų žmonių aprūpinimu, darbo organizavimu. Ir tūkstančio tonų vaisių sandėlio veikla buvo mano rūpestis. Man suteikė didžiulę atsakomybę ir tai man buvo toks iššūkis, kad po to, kai baigiau darbą ir stojau toliau mokytis, man direktorius charakteristikoje parašė „susitvarkė kaip patyręs specialistas“.
– Jūsų daktaro disertacijos tema buvo „Braškių paankstinto derėjimo įtaka uogų derliui ir kokybei“. Gal galite paprastai paaiškinti, apie ką ji buvo?
– Disertaciją rašiau ir metodą sugalvojau gana savarankiškai, eksternu. Tuo metu tiesiog norėjome išsiaiškinti – ar galima paskatinti braškes derėti anksčiau negu įprasta? Dabar, kai praėjo tiek daug metų, tai jau nebeatrodo įdomu, bet tuo metu niekas to nedarė.
Mes užsiėmėme paankstinimu, o po to pavėlinimu. Reikėjo atrinkti veisles, sužinoti sąlygas. Bandėme ir supratome, kad, pavyzdžiui, uždengus braškes kovo mėnesį, balandžio pradžioje naujai užaugę lapai net ir po plėvele gali nušalti. Taip mus pamokė gyvenimas. Vienų metų bandymus turėjome prarasti. Bet kai radome optimalų laiką, kada galima pradėti skatinti braškes augti, derlius paankstėjo bent mėnesiu laiko. Ir pavėlinti suradome būdų mėnesiu. Išplėtėme rinką laike. Dabar žmonėms tai suprantamas dalykas, o tada tai buvo nežinoma žemė.
– Esate prisidėjęs prie aktinidijų auginimo ir netgi prie to, kad aktinidijos taptų saldainių įdaru. Ar galite papasakoti apie tai plačiau?
– Prie šito stalo (rodo į stalą Seimo pirmininko kabinete) buvo atvažiavęs Kinijos ambasadorius. Ir aš tada prisiminiau visą Lietuvos istoriją su aktinidijomis. Prieš 100 metų Pekino botanikos sodas Kinijoje išsiuntinėjo aktinidijų sėklas į visas pasaulio šalis,
iš jų buvo auginami augalai. Ir aš ambasadoriui sakau: žinote, mes dabar Lietuvoje turime sukūrę margalapių aktidinijų veisles, kurių uogos jau aštuoneri metai kaip patenka į galutinius produktus, ir tie produktai yra tokie išskirtiniai, kad jų niekur nėra pakartotinių. Ir Kinijos ambasadoriui aš įteikiau tų saldainių ir pasakiau, kad jie vadinasi Yang-Tao. Jis pasakė: „O, Yang-Tao!“. Jis atpažino tą augalą pagal jo pavadinimą kinų kalba.
Aš prie jų prisidėjęs tiek, kad 1988 m. mes Lietuvoje pasodinome pirmąjį aktinidyną. Ne tik Lietuvoje: dar 10–15 metų net Lenkijoje tie augalai buvo laikomi tik dekoratyviniais. Kai aš į pirmą konferenciją Lenkijoje nuvažiavau ir pristačiau jiems tai, jie mane dvi valandas kamantinėjo apie tas aktinidijas, nesuprasdami, kodėl anksčiau niekas to nepradėjo.
Bet aš tik prisidėjau prie kitų žmonių veiklos, kurie daug anksčiau tai pradėjo. Buvo toks docentas Vilhelmas Paukštė, profesorius Vladas Venckutonis, buvo Petras Lanauskas. V.Paukštė ir P.Lanauskas buvo žmonės, kurie kūrė tas veisles, sėjinukus, ir mes paskui bendrai jas tyrėme, atrinkinėjome, „įteisinome“ iki pabaigos. Ir dabar mes turime gerą rezultatą: yra augintojų, kurie jas augina, ir paklausa yra labai didelė. Man pasisekė gyvenime, kad dirbau su tais žmonėmis ir galėjau prisidėti prie to, kad jų gyvenimo ir veiklos rezultatas galėtų atsirasti tokiame lygyje, kad visuomenė tai žino.
– Jūsų nuomone, kokį patiekalą mokate pasigaminti skaniausiai?
– (Juokiasi) Čia neišduokite manęs labai. Žinote, aš moku užauginti trešnes labai skaniais vaisiais.
– Pasukime pokalbį kiek kita tema – jūsų pomėgiai. Ar dažnai skaitote knygas? Kokias labiausiai mėgstate?
– Vienos mėgstamiausios knygos nepasakyčiau. Kol nebuvo interneto, enciklopedija buvo labai mėgstama knyga. O dabar esu labai daug kam davęs ir rekomendavęs knygą „Moteris Berlyne“. Tai vienos moters prisiminimai iš II pasaulinio karo. Tokia knyga, kad visiems sakydavau, jog jeigu tau gyvenime yra blogai, perskaityk tą knygą ir galvosi, kad tau yra labai gerai.
Man apskritai labai istorinės knygos patinka. Nemėgstu knygų, kur yra labai blizgantis popierius. Geriau matinis popierius: tokios knygos ir šiltesnės, ir skaitant neblizga akyse.
Gal prieš 10 metų iš naujo perskaičiau Shakespeare'ą, kurį buvau skaitęs vaikystėje. Norėjau pažiūrėti, kaip dabar reaguosiu. Buvo ir daugiau knygų, kurias perskaičiau iš naujo dar kartą. Sakykime, Archibaldo Cronino „Kepurininko pilis“. Ir kai tą knygą skaičiau dabar, aš visiškai skirtingus dalykus pamačiau. Tada vertinau vienaip, dabar – kitaip.
O šiaip Izraelio ambasadorius dar įteikė knygą „Moteris Jeruzalėje“. Tai aš jam ir sakau: esu skaitęs Kobo Abės „Moteris smėlynuose“, jau minėta „Moteris Berlyne“, ir dabar, sakau, dar „Moteris Jeruzalėje“... (šypsosi)
Dabar skaitau nebedažnai. Gaunu daug knygų dovanų, ir atrodo, va tuoj prisėsiu... Bet sunku laiko rasti.
– Ar turite savo mėgstamiausią citatą? Kokia ji?
– W.Shakespeare'as apie įvairias moteris yra pasisakęs įvairiai, bet atsimenu citatą, kuri man labiausiai patinka: „Jei moteris yra graži ir išmintinga, grožiu pasinaudoti proto jai nestinga.“ Man atrodo, kiekvienai moteriai tai galima pasakyti kaip aforizmą, kad ji tiesiog pasijustų geriau.
– Ar dažnai žiūrite filmus? Kokio tipo, žanro filmai labiausiai patinka? Kokį filmą galite žiūrėti vėl ir vėl?
– Žinote, kai vaikai būdavo maži, filmą „Liūtas karalius“, kai atsirado vaizdajuosčių žiūrėjimo galimybės, daug kartų žiūrėjau su vaikais. Ten kiekvieną kartą ir suaugusiems tinkamos filosofijos labai rasdavau. Ir dabar yra daug tokių animacinių filmų, kuriuos gali žiūrėti ir suaugę, ir maži, atrasdami gėrio ir grožio.
O apskritai man patinka istoriniai filmai, turintys tikrą pagrindą. Ypač dokumentika. Naujausias, kurį žiūrėjau iš istorinių, vadinasi „Pjūklo ketera“ („Hacksaw Ridge“). Apie tai, kaip amerikiečių kariuomenė užėmė tokią aukštumą, ir apie žmogų, kuris nesutiko imti ginklo į rankas, bet išgelbėjo daug gyvybių. Jei nematėte, rekomenduoju pažiūrėti. Labai įspūdingas filmas. Man patinka filmai, susieti su tikrais faktais.
– O serialus žiūrite?
– Ne. Nežiūrėjau netgi tais laikais, kai tik pirmieji serialai atsirado. Net ir tais laikais man jie atrodė toks laiko, nežinau, ar čia gražus žodis, bet švaistymas. Na, turint laiko gal ir galima kaip foną pasileisti.
– O muzikos ar dažnai klausotės? Kokia jums labiausiai patinka?
– Gal čia būsiu nemadingas, bet pasakysiu: klasikinė muzika. Tačiau šiaip nesiklausau. Specialiai klausyti laiko nėra, o kaip fono nesijungiu, kad galėčiau netrukdomas galvoti. Netgi važiuodamas automobiliu radiją pasileisdavau retai.
– Į kokios muzikos grupės ar atlikėjo koncertą labiausiai norėtumėte nueiti?
– Turbūt į popmuzikos per daug nesiveržčiau. Naujausias koncertas, kurį mačiau, buvo Marijono Mikutavičiaus Kaune, „Žalgirio“ arenoje. Labai patiko pats apipavidalinimas, visa režisūra ir atlikimas.
Turbūt penkis kartus esu buvęs Vilhelmo ir Viktorijos Čepinskių koncerte, ir dar kartą tikrai norėčiau nueiti. Tie koncertai skamba taip, kad eina šiurpuliukai per kūną. Tai tikrai norisi žmogui ir sugrįžti ten.
– O sportu domitės?
– Ką turite omenyje? Norite paklausti, ar sportu užsiimu pats, ar įdomu tai, ar domiuosi, ką kiti veikia?
– Ir taip, ir taip.
– Antroji dalis – taip, kaip visi lietuviai, domiuosi, kai ką nors laimime (šypsosi). Bilis, va, dabar pasaulio čempionas, o prieš dvi savaites turbūt mažai kas žinojo tą pavardę.
O aš asmeniškai visada buvau didelis mėgėjas judėti. Mano sporto šaka buvo sunkioji atletika. Aš „tampiau geležis“, taip mes žargonu sakydavome. Buvau universiteto komandoje, vykdavo keturios treniruotės per savaitę. Kaip šiandien atsimenu, kad viena treniruotė būdavo ne mažiau 8 tonų. Tai 32 tonos per savaitę.
Ir žinote, ne visada pirmadienį po šeštadieninės treniruotės ateidavai atsigavęs. Tada nevartojome jokių atstatomųjų priemonių, kas dabar yra griežtai reglamentuota. Esu uždirbęs universitetui nemažai taškų, nes visada savo svorio kategorijoje pasižymėdavau.
– O krepšinis, futbolas? Neužsiimdavote komandiniu sportu?
– Ne. Aš negalėjau bėgti ilgų distancijų, būdavau sprinteris. Man dėl to sunkioji atletika ir tiko, kad reikalavo greičio, staigumo, nereikalavo ištvermės. Bet krepšinį žiūriu. Kai tik galiu, visada.
– „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“?
– Žinoma, „Žalgiris“!
– Gal dar yra kokių nors mėgstamų veiklų, apie kuriuos nepaklausiau, bet norėtumėte paminėti?
– Su malonumu žaisdavau šachmatais. Bet tai daug laiko reikalaujantis žaidimas. Žinoma, labai mėgėjiškame lygyje žaisdavau, bet tai labai įdomus žaidimas, tai yra nuolatiniai sprendimai. Kaip ir politikoje.
– O kaip jūs apskritai sugalvojote pasukti į politiką?
– Aš niekada nebuvau nuošalyje nuo politikos. Visada buvau šalia, visada man tai rūpėjo, visada galvojau, kad mes turime dalyvauti, nes jeigu nedalyvausime, tai jokio poveikio negalėsime padaryti.
Aš ir verslo bendruomenę labai skatinčiau. Nes dažnai mes sulaukiame iš verslo bendruomenės daug priekaištų. Bet pažiūrėkite – o kiek tikrų verslininkų ateina į politiką? Jie dažnai sako, kad čia – ne man. Tik jūs darykite, kad būtų man gerai. O aš sakau, kad kartais reikia aukoti, palikti tai, ką darai, ir eiti daryti kitką, kad būtų geriau.
Nebijojimas keisti gyvenimo būdo atvedė ir į šias pareigas. Aš nesiekiau aukšto posto ateidamas, ėjau norėdamas atstovauti žmonėms. Aš ir rajono taryboje buvau aktyvus žmogus. Taip kiti mane vertindavo, ne aš (šypsosi).
Rinkimuose dalyvauju nuo 2000 m., visada su ta pačia partija. Iš pradžių nesėkmingai. Bet dalyvaudavau. O ką reiškia dalyvauti? Tai reiškia, kad tu turi važiuoti, kalbėtis, bendrauti su žmonėmis. Labai daug su bendruomenėmis kalbėdavau.
Net kai važinėjau po Lietuvą ne kaip politikas, o darbo reikalais, žmonėms dažnai atrodė – jei atvažiavo su kostiumu apsirengęs žmogus, jis atsakingas už jų likimus, nesvarbu, kokias pareigas užima. Tai kur yra ta riba tarp politikos ir nepolitikos? Politika yra visur.
– O apskritai pirmos Seimo pirmininko dienos ar sunku? Kas labiausiai nustebino, kokie didžiausi iššūkiai?
– Visiškai pasikeitė gyvenimas. Aš viduje jaučiuosi, tarsi būčiau komandiruotėje nuolat. Ta ilga komandiruotė tęsiasi jau mėnesį, ir dar tęsis, o daugiau tokių iššūkių didelių nėra.
Pasikeitė žinojimo turinys, aplinkiniai žmonės, darbo vieta, gyvenamoji vieta. Tai va tie iššūkiai, jie visi susideda į vieną vietą. Bet toks gyvenimas, žinojome, kur einame.
– Į viešumą dažnai pirmiausia išlenda politikų tarpusavio ginčai. Bet kaip sekasi su kitų partijų, opozicijos atstovais sutarti kasdieniame darbe?
– Aš labai gerbiu asmeninius santykius. Ir tikrai susikalbėti galima su visais Seimo nariais, negalėčiau nei vieno įvardinti, kad jis būtų labai piktas, su juo nebūtų galima susikalbėti. Su kiekvienu, net ir tais, kuriuos žiniasklaida kartais parodo kaip nusiteikusius nevienareikšmiškai, su kiekvienu žmogumi esu kalbėjęs ir stengiuosi kalbėtis. Ir susikalbame. Tikrai nėra kažkokių karų, blogų santykių ar dar ko nors. Bendradarbiavimas yra galimybė, ir reikia ją išnaudoti.
– Kas yra jums didžiausią įtaką padaręs politikas?
– Jau esu minėjęs ir galiu pasikartoti, kad Margaret Thatcher. Jų tandemas su Ronaldu Reaganu man primena laikus, kada mes patys norėjome griauti tą Sovietų Sąjungą, ir jie mums padėjo. Matydavau jų ryžtingumą, sprendimų kategoriškumą, man tai darė labai didelį įspūdį.
– Ilgai buvote dėstytoju. Ar pasiilgstate akademinio darbo?
– Aš visą laiką šalia savęs turėdavau kokią nors organizacinę veiklą. Turėjau savo ūkį, medelyną, tas ūkis irgi buvo organizacinė veikla. Reikėjo sumąstyti, kaip parduoti tai, ką sugebi išauginti.
Buvo ir veiklos universitete – buvau tai prodekanas, tai katedros vedėjas, tai dekanas, tai Senato narys, tai Tarybos narys. Kaip dėstytojas aš jau turbūt kokius dešimt metų dirbdavau tik dalimi etato. Bet aš visada norėjau turėti kontaktą su studentais. Visada prašiau – man duokite mano fakulteto studentus, kad aš jiems vesčiau paskaitas, turėčiau susitikimus.
– Esu kalbinęs jūsų buvusius studentus, ir visi kalbintieji apie jus atsiliepė labai gerai. Kaip manote, kas tai lėmė?
– Su studentais aš tiesiog draugavau. Man buvo labai paprasta, nes jie su manimi draugavo, ir aš draugavau. Kai tik pas mus pradėjo atsirasti „Erasmus“ studentų užsieniečių, jie į mane kreipdavosi vardu. Tai po to lietuviai studentai neoficialioje aplinkoje, būdavo, irgi kreipdavosi vardu. Manęs klausdavo – ar čia nėra blogai? Sakydavau, kad žmogui, kai jis gimsta, tėvai duoda vardą tam, kad jį vadinti. Tai galite kreiptis kaip jums patogu, kaip gerai. Tikrai gražiai draugavom.
– Paminėjote „Erasmus“ studentus. Bet pirmaisiais nepriklausomybės metais ir pats stažavotės JAV. Kokius įspūdžius parsivežėte iš ten?
– Man šita kelionė buvo labai svarbi. Ten gavau demokratijos pradžiamokslį, tikrosios demokratijos. Ir grįžęs iš ten pasakiau, kad daugiau taip negyvensime. Buvo toks pasakymas sau ir šeimai. Ir nuo tada keisdami savo galvojimą po truputį pradėjome lipti iš savo bėdų.
Aš supratau: jei blogai gyvenu kaip dėstytojas, reiškia, man reikia užsiimti kitokia veikla, kad galėčiau gyventi geriau, kad šeima gyventų geriau. Nes tris vaikus išlaikyti tuo metu, kai atlyginimai buvo tikrai gana juokingi, buvo nelengva.
Man šita kelionė buvo labai svarbi. Ten gavau demokratijos pradžiamokslį, tikrosios demokratijos. Ir grįžęs iš ten pasakiau, kad daugiau taip negyvensime.
Kaip pavyzdį pateiksiu kavos pakelį. Prieš įvedant litus, atsiskaityti buvo galima doleriais. Ir kavos pakelis, kuris prieš penkerius metus litais kainavo penkis ar septynis litus, tada kainuodavo septynis dolerius. Kitaip tariant – dvidešimt aštuonis litus.
O jauno dėstytojo atlyginimas buvo 200-300 litų. Tai ką buvo galima nusipirkti už tokią algą? Prekių dar nebuvo, tos, kurios atsirado, buvo labai brangios.
Tačiau mes nutarėme, kad geriau ne galvoti, kaip neišleisti pinigų ar jų sutaupyti, o galvoti, kaip uždirbti, kad tu galėtum nusipirkti daugiau, oriai gyventi ir sakyti: aš pats užsidirbau. Aš nėjau prašyti pinigų, kad kas nors man duotų, bet ėjau pats užsidirbti. Kai perlipau per save ir supratau, kad nepaisant to, jog esu dėstytojas, turiu teisę ir prievolę išlaikyti savo šeimą taip, kad galėtume gyventi oriai, pakeitėme požiūrį.
Ir štai – po trijų metų turėjome butą, po penkių metų nebeturėjome paskolos už tą butą, o po penkiolikos metų pasistatėme namą su visomis iš to išeinančiomis patogumo pasekmėmis. Ir tam tereikėjo pakeisti požiūrį.
– Su kokiu pasaulio žmogumi labiausiai norėtumėte pabendrauti?
– Daug pasaulyje yra gerų žmonių. Daug politikų, su kuriais reikėtų tiesiog susitikus pasimokyti, pasiklausyti, pasikalbėti. Yra labai geras betarpiškas bendravimas jau dabar, kai susitinku su ambasadoriais, kai kurių šalių vadovais. Žinote, tuos žmones tenka pažinti iš arti. Neįvardinčiau vieno, bet tiesiog tai yra mūsų reikalas bei noras su jais bendrauti ir iš jų išgirsti betarpišką jų žinojimą, jų matymą, jų galvojimą.
– Jei galėtumėte keliauti laiku, į kokį laikotarpį persikeltumėte?
– Jautri vieta... Sakyčiau, kad prieš 10 metų grįžčiau, į tą vietą, kai netekau brolio.
– Į kokią pasaulio vietą labiausiai norėtumėte nuvykti?
– Ten, kur šilta. Ypač kai toks oras pas mus. Visada norėčiau pratęsti mūsų šiltąjį sezoną, nedažnai tuo galėjau pasinaudoti, bet pora kartų yra pavykę, būdavo smagu.
O šiaip labai gera yra Lietuvoje. Ir kai atvykusių akademinės bendruomenės svečių dar seniau klausdavau, kokie didžiausi įspūdžiai Lietuvoje, dažnas, ypač iš pietų šalių atvykęs, sakydavo, kad labai žalia. Ko mes jau nebepastebime patys.
– Ar turite sau išsikėlęs kažkokį tikslą, kurį įgyvendinęs kadenciją Seimo pirmininko poste laikytumėte sėkminga?
– Turiu tikslų, kurie, tikėtina, gali būti ir neįgyvendinami. Bet pagal savo vidų aš esu idealistas. Tikiu tuo, ką darau, ir noriu padaryti geriausiai, kaip pavyksta.
Mes žinome bendras Lietuvos problemas. Jei mes išspręstume bent dalį jų – sustabdytume emigraciją, sumažintume skurstančių žmonių dalį... dažnai žmonės, gyvenantys Vilniuje, net nemato, kaip skurdžiai gyvena Lietuva, kaip šaltai gyvena žiemos metu, kaip valgo ne tai, ką nori, nes negali nusipirkti.
Kai man sako – mano pensija 180 eurų ir aš turiu išlaikyti neįgalų sūnų, padarykite ką nors... Jei galėsime pasakyti, kad mes kažką padarėme taip, kad tie žmonės pasijustų geriau, toks ir būtų mano tikslas, misija.
Norėčiau nepaskęsti rutinoje. Taip, rutininiai darbai svarbu, bet jie atskiria tave nuo platesnio tikslo įgyvendinimo.
– Ką veiksite per Naujuosius metus? Kaip juos minėsite?
– Švęsiu su šeima. Na, kadangi turiu dovaną – apsaugą, tai švęsime ir su apsauga drauge (šypsosi). Kūčių vakarui jau esame sutarę, kiek žmonių bus prie šventinio stalo, o per Naujus metus kadangi tie žmonės ir keisis, sutarsime vėliau.
Lietuvos žmonėms norėčiau palinkėti malonesnių, šiltesnių metų ir daug daug malonių rūpesčių.
