Bijo, kad nebesusikalbėsime
39 Seimo nariai paragino Senatą atšaukti Lyčiai jautrios kalbos gaires universiteto bendruomenei ir raginamas stiprinti lietuvių – valstybinės – kalbos prestižą.
Jie kviečia „saugoti jos prigimtines ir pasaulio kalbų tyrimams būtinas savybes, tęsti pasaulinio garso nusipelniusias baltistikos tradicijas ir išsaugoti ateities kartoms tai, ką mes gavome – iš toliausių istorijos klodų atėjusią lietuvių kalbą“.
Anot parlamentarų, atkūrus Nepriklausomybę „vargu ar buvo galima įsivaizduoti, jog Vilniaus universitetas, autonomiją derinantis su atsakomybe Tautai ir Lietuvos valstybei, taps radikaliųjų ideologijų apologetų pirmeiviu siūlant diegti naujakalbę pagal „gender“ modelį“.
VU parengtos Lyčiai jautrios kalbos gairės, politikų įsitikinimu, yra vienas iš kelių, „sekant brukama „pažangiųjų“ tiesa, neurolingvistiškai programuoti visuomenę siekiant sukurti visuomenę „sine sexu“ (turėtų būti sine sexus – lot. be lyties).
Siūlomas naudoti toks žodynas, leksika, kuri Lietuvoje nėra norminė.
Lietuvių kalba nesanti prekė, rašoma kreipimesi, kurią VU gali parduoti ir gauti finansinę naudą už dalyvavimą kalbą keisti įpareigojančiuose „Europos horizonto“ projektuose.
„Bandymas keisti lietuvių kalbos formas, iki šiol išsaugojusias daug kalbinių ypatybių, kurių neliko kitose giminiškose kalbose, ir kurti dirbtinę kalbą, kuri vystosi ir keičiasi ne natūraliai, o per „pažangiųjų“ ideologų ir biurokratų brukamas tariamo korektiškumo normas, yra pačių asmeniškiausių žmogaus savybių, t. y. jo kalbos ir mąstymo, išniekinimas ir pavertimas karikatūra“, – dėsto politikai.
Taip pat skaitykite: VU lyčiai jautrios kalbos gairės: pažangos ženklas ar radikalus eksperimentas?
Seimo nariai atkreipė dėmesį, kad mūsų šalyje yra priimtos bendros lietuvių kalbos vartojimo taisyklės, kurių laikymąsi prižiūri Valstybinė kalbos inspekcija, o Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) nustato lietuvių kalbos tvarkybos kryptis, sprendžia lietuvių kalbos norminimo ir kodifikavimo klausimus.
Taip pat skaitykite: Laimantas Jonušys: Apie „jautrią“ gramatiką
„Lietuvių kalba negali tapti jokios ideologijos tarnaite ir įrankiu indoktrinuoti jaunimą. Būtina suvokti lietuvių kalbos reikšmę mūsų pačių ir pasaulio kultūrai, atsargiai vertinti kalbinius eksperimentus ir nepasiduoti užsiangažavusių „naujovėms“ grupių siūlymams.
Sėkmingai veikiančioje šiuolaikinėje valstybėje svarbu suvokti, kad kalba yra svarbiausia žmones telkianti, o ne skaidanti bendravimo priemonė, visuomenės tapatybės dalis ir asmens teisių objektas. Piliečių santarvės ir susikalbėjimo klausimas yra valstybės interesas“, – tęsia kreipimosi autoriai.
Nori išlaikyti autonomiją
Senatas kreipimąsi jau gavo ir spėjo sureaguoti, išsiųsdamas atsakymą parlamentarams.
„VU Senatas išsiuntė atsakymą suinteresuotiems Seimo nariams, patikslinantį Lyčiai jautrios kalbos gairių statusą ir pabrėžiantį rekomendacinį jų pobūdį.
Universitetas yra atviras pastaboms, kritikai, siūlymams, tačiau pabrėžia savo autonomiškumą, svarstant ir priimant vidaus politikos sprendimus“, – universiteto atstovai portalui 15min perdavė tokią centrinės administracijos poziciją.
Dabartinė leksika nediskriminuoja?
Po kreipimusi, kurį parengė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narys Audronius Ažubalis ir kurio kopiją gavo portalas 15min, pasirašė 39 parlamentarai. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovų – net daugiau nei iniciatoriaus kolegų konservatorių.
Parašus padėjo ir kone visi – šeši iš aštuonių – Lietuvos regionų frakcijos narių, tiek pat – Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ atstovų, pora parlamentarų iš Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos.
Labiausiai jiems kliūva patarimai nevengti naujadarų, pavyzdžiui, moteriai pavadinti vartoti ne tik vyriškos giminės „žmogus“, bet ir „žmoga“.
„Siūlomas naudoti toks žodynas, leksika, kuri Lietuvoje nėra norminė, – motyvus, kodėl pasirašė po kreipimusi, vardijo „valstietė“ Agnė Širinskienė. – Atsisakoma įprastų lietuvių kalbai giminių, kurių tikrai negali apibūdinti nei kaip blogų, nei kaip gerų.
Kai nėra būdingos darybos, tikrai yra abejotini sprendimai, kurie nežinau, ar labai tolerancija kvepia, nes lietuvių kalboje giminė neįžeidžia.
Tiesiog yra taip, kad žodžiai, kurie pavadina daiktus, mūsų kalboje turi gimines. Kai pradedami kurti naujadarai, kurie nieko bendro su lietuvių kalba ir jos daryba neturi, matyt, ne universiteto šiuo atveju dalykas, bet greičiausiai Lietuvių kalbos ar dar kokios komisijos klausimas.“
Anot parlamentarės, siūlymai atsižvelgti į visų asmenų, į kuriuos kreipiamasi, lytį ir vartoti ne tik apibendrinamąją vyrišką, bet ir moterišką giminę – kitas dalykas.
„Tai yra norminė kalba ir vartotina, – portalui 15min aiškino politikė. – Bet kai nėra tokios būdingos darybos, tikrai yra abejotini sprendimai, kurie nežinau, ar labai tolerancija kvepia, nes lietuvių kalboje giminė neįžeidžia.
Tie žodžiai siūlomi vartosenai. Universitetas, kuris tikrai šimtmečius prisidėjo prie lietuvių kultūros puoselėjimo ir išsaugojimo, staiga pradeda kurti naujadarus, kurie sunkiai paaiškinami lietuvių kalbos daryba.
Net žiūrint iš diskriminacijos ar nediskriminacijos pusės – jei giminės pas mus turėtų neigiamą konotaciją, būtų viena. Bet lietuvių kalboje giminė neturi jokios neigiamos konotacijos, ji yra neutrali. Tas iškraipymas, matyt, nėra pats geriausias, kaip reikėtų elgtis su lietuvių kalba.“
Siūlo kritikuoti ir J.Jablonskį
Į kreipimąsi sureagavęs Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas docentas Ainius Lašas „Seimo antikinės lietuvių kalbos mylėtojų būrelio“ argumentus įvertino kaip silpnokus.
Kalba, anot jo, yra visų, taip pat ir VU bendruomenės. „Jie gali ja „prekiauti“, kaip ir kiek tik nori, – pakomentavo docentas. – Nereiškia, kad kiti tai turi priimti, bet tas priekaištavimas dėl tariamo kalbos pardavimo už pinigus – žemiau plintuso.
Antra, priekaištai dėl dirbtinės kalbos kūrimo, o ne jos natūralaus vystymosi, visų pirma turėtų būti adresuoti į praeitį – pvz., Jonui Jablonskiui, o po to – ir VLKK.
Skirtingai nuo vieno kito pasiūlyto naujadaro VU dokumente, J.Jablonskis pasiūlė (aišku, dirbtinai!) jų bent tūkstantį. Koks nusikaltimas prieš „iš toliausių istorijos klodų atėjusią lietuvių kalbą“ su jos jomarkomis, ulyčiomis, petelnėmis ir nabašninkais!“
Močiutė sakydavo „žmogystė“
VU parengtose Lyčiai jautrios kalbos gairėse teigiama, kad sutarimas „vartoti gramatinę vyriškąją giminę kaip neutralią yra atgyvenęs ir dažnu atveju diskriminacinis“.
Todėl siūloma rašant vengti nuorodų į asmenų lytį: rinktis giminės skirtumų nepabrėžiančią (pvz., tyrimo dalyvių teigimu) arba beasmenę formą (pvz., apklausoje teigiama, kad… vietoj apklausos dalyviai teigia, kad…), rašant trumpinti žodžius (pvz., visų stud. pažymiai turi būti suvesti iki…).
Reikia atskirti gramatiką ir kalbą. Kultūrines normas kuriame patys, tai nėra gramatikos keitimas.
Minint abi lytis galima vartoti skliaustelius, pasvirąjį ar ilgąjį apatinį brūkšnį ir kitus ženklus („žiūrov(i)ų apklausa parodė“, „statistinis respondentų_čių pasiskirstymas“, „visų fakultetų darbuotojas/us pakviesime skiepytis“, „kiekviena(-as) universiteto bendruomenės narė(-ys)“.
Greta abiejų giminių žodžių vartojimo ir grafinio žymėjimo minimas ir naujų žodžių ar jų variantų kūrimas. Kaip pavyzdys pateiktas žodis „žmoga“, atsiradęs iš vyriškos giminės „žmogaus“ kritikos.
Gairėse pabrėžiama, kad jos nėra privalomos, tokios kalbos vartojimas esąs asmeninis pasirinkimas.
Viena iš gairių autorių, Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, VU profesorė Loreta Vaicekauskienė pabrėžė, kad šiais siūlymais nesikėsinama į kalbą: „Reikia atskirti gramatiką ir kalbą. Kultūrines normas kuriame patys, tai nėra gramatikos keitimas.“
Anot jos, daliai žmonių jautrumas kalbai lyties nelygybės aspektu yra svarbu, todėl galima rasti būdų atsižvelgti į jų poreikius.
Kalbėdama su portalu 15min, lingvistė prisiminė, kad jos močiutė vartojo tarmišką žodį „žmogystė“ – jos tarmė neapibendrindavo žmonių vien vyriška forma.
„Kur bėda? Gali būti, kad kam nors tai pasirodys visai geras variantas, – svarstė L.Vaicekauskienė. – Tai – ne gramatikos, o kultūros klausimas – ar esame jautrūs įvairioms mūsų visuomenės grupėms.“
„Žmoga“ – ne universiteto išradimas
Beje, „žmoga“ – ne VU sugalvotas žodis. Bene pirmoji jį viešumoje pavartojo žurnalistė, tinklaraštininkė Daiva Repečkaitė.
„Kartais vis pagalvodavau, kaip man patiuninguoti savo žodyną, kad atsispindėtų kai kurios mano vertybės, – dar 2008 m. ji rašė savo tinklaraštyje. – Konkrečiau – turiu problemų su žodžiu „žmogus“, kad jis yra akivaizdžiai vyriškos giminės.
Iš vaikystės atsimenu, kai vyresni žmonės sakydavo „kažkoks žmogus eina“ tik apie vyrą, o apie moterį taip ir sakydavo – „moteris / mergaitė eina“. Apie moteris kalbant niekada nevartojami ir vediniai „žmogelis“, „žmogėnas“.
Lietuvių kalba, tiesa, nėra šiuo požiūriu žiauri kaip kitos, kuriose žodis „žmogus“ jei ne sutampa su „vyras“, bent jau turi bendrašaknį komponentą (kita vertus, lietuvių kalba nėra ir tokia šiuo požiūriu gera, kaip japonų ar vengrų, kur nėra giminės ir taip pat nėra bendrašaknių komponentų).“
Žurnalistė pagalvojo, kad gali sakyti „žmoga“ pagal analogiją su tokiais žodžiais, kaip „neklaužada“, „pikčiurna“, „vėpla“, „pirdyla“, „nenuorama“, „rašeiva“, kurie abiem giminėms skamba vienodai.
„Taip pat vyriškos giminės daiktavardžiai, linksniuojami kaip moteriškos giminės, dažni kai kuriuose aukštaičių tarmės variantuose (kaip ir garsusis „bratka“). Taigi sakyčiau „jis geras žmoga“ ir „ji gera žmoga“.
2015-aisiais Lietuvių kalbos institutas įtraukė naujadarą „žmogà“ į lietuvių kalbos naujažodžių duomenyną. Šis 4-osios kirčiuotės daiktavardis apibūdintas kaip „feministinis moters ar apskritai asmens, atsieto nuo lyties, pavadinimas“.
