R.Underis prieš ketverius metus tapo itin ryškiai matoma, kai apsisprendė su Liberalų sąjūdžiu dalyvauti rinkimuose į Vilniaus rajono savivaldybės tarybą. Ši savivaldybė valdoma Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovų praktiškai be jokios opozicijos, tad Renata mėgino įrodyti, kad ir šiame rajone yra mąstančių kitaip.
Deja, rinkimai jai nenusisekė, vėliau ji ir iš partijos pasitraukė, aktyviau viešai reiškėsi tik svarstant galimybę Pilaitėje statyti katalikišką mokyklą – būtent už tokią ji kovojo, kadangi iš Vilniaus rajono persikraustė gyventi į miestą. Tačiau, kaip sako dabar, nusivylė.
Kartą jau buvo išvykusi
– Paskelbėte socialiniame tinkle, kad su visa šeima emigruojate į JAV. Kodėl? Juk visada buvote aktyvi bendruomenės narė čia, Lietuvoje.
– Taip, visais laikais palaikiau savo šalį ir ją myliu toliau. Manau, kad ir toliau neliksiu abejinga iniciatyvoms, kurios didins mano Tėvynės pridėtinę vertę kitų šalių akyse. Lietuva visada liks mano Tėvyne – šalimi, kur gimiau, augau ir kur praėjo gražiausi mano jaunystės metai. Nemesiu jos lengva ranka, neignoruosiu, nepamiršiu. Žinau, kad ir kur bebūčiau, visada labai daug galvosiu apie Lietuvą.
Lietuva visada liks mano Tėvyne – šalimi, kur gimiau, augau. Nemesiu jos lengva ranka, neignoruosiu, nepamiršiu.
Žinau tą jausmą, teko kurį laiką gyventi kitoje šalyje – Lenkijoje. Tai buvo labai sunkus laikas mano gyvenime, nes nebuvo valandos, kad negalvočiau apie savo šalį, nors materialine prasme Lenkijoje aš gyvenau labai gerai, daug geriau nei prieš tai Lietuvoje.
Tada, 2000-aisiais, buvo mintis pasilikti Lenkijoje visiems laikams. Tada dar nemokėjau tobulai lietuvių kalbos, neturėjau čia jokių perspektyvų, neturėjau jokio pagrindo kabintis į gyvenimą. Galbūt ir būčiau likusi Lenkijoje, kur turėjau puikias karjeros galimybes ir perspektyvas, tačiau likimui, matyt, reikėjo su manimi pažaisti ir mano pragmatizmą nugalėjo labai paprastas dalykas – meilė. Tai paskatino pabaigti studijas ir sugrįžti.
Tačiau sugrįžus į šalį, nurimus emocijoms turėjau 18 metų labai nelengvo kelio. Pradžioje kalbos barjeras, tuomet Rusijos krizė, kuri labai stipriai atsiliepė mano galimybėms realizuoti savo žinias ir kompetencijas praktikoje, paskui – sunkus laikotarpis versle. Jaučiau ir dabar jaučiu, kad gyvendama Lietuvoje turėjau nuolat kovoti net ne dėl kažkokio pripažinimo. Tai buvo elementari kova dėl išgyvenimo, dėl pagarbos žmogui, orumui.
Daug galėčiau vardinti... Prisipažinsiu ranką ant širdies padėjusi – myliu Lietuvą, bet pavargau kovoti ir dabar noriu galvoti ne apie savo kovas, o apie savo vaikų ir savo pačios ateitį. Nes jaučiu, kad visą savo gyvenimą mažai skyriau tam laiko ir daug blaškiausi ten, kur tiesiog galėjau ramiai sėdėti, kaip tai daro kiti. Galbūt net būčiau laimėjusi sau „šiltą vietą“ kokioje nors kontoroje, nes pas mus labai svarbu tokiose vietose turėti tuos, kas nešoka „į akis“ ir netaršo kitų, gal net lipčiau aukštyn karjeros laiptais, bet turėjau ir tebeturiu vieną labai didelį trūkumą – kalbėti ir rašyti tai, ką galvoju, jei matau, kad mano aplinkoje kažkas yra blogai, kažkas „negroja“ ir kertasi su sveiku protu.
Visada jaučiau, kad esu už tai atsakinga, nors tikrai tai nebuvo geras „ėjimas“ finansine prasme ir šiandien matau, kad tokie dalykai nepadeda nei man, nei mano šeimai Lietuvoje. Čia vis tik žodžio laisvė turi itin aukštą kainą. Todėl matau, kad mano galimybės labai ribotos ir gyvendama čia tiesiog negalėčiau savo šeimai – pirmiausiai savo vaikams – duoti tiek, kiek galiu duoti gyvendama ten ir nekeisdama savo įsitikinimų kalbėti tiesą ir turėti savo nuomonę. Todėl šiandien sakau paprastai: mano Tėvynė yra čia, o mano namai visada bus ten, kur bus mano širdis.
– Ką reiškia jūsų pasakymas „Lietuvai manęs nebereikia ir labai greitai nebereikės visos mano šeimos“?
Mano Tėvynė yra čia, o mano namai visada bus ten, kur bus mano širdis.
– Lietuvoje nereikia garsiai kalbančių žmonių. Jie nepasiekia nieko ir galiausiai lieka atstumti. Mano vaikai yra auklėjami panašiais principais – gerbti kito žmogaus nuomonę, tačiau turėti savo ir aiškiai ją išsakyti net tada, kai ji gali būti kažkam labai nepatogi. Mes tiesiog tokie esame – labai nepatogūs ir tiek.
– O ar jums reikia Lietuvos?
– Taip. Man jos labai reikia. Labiau nei gali atrodyti, bet šiek tiek mažiau, nei yra noro matyti savo šeimą laimingą. O laimė tai ne vien gyvenimas konkrečioje vietoje. Į tai susideda daugiau lemiamų faktorių.
Politinės ambicijos nuvylė
– Kandidatavote į Vilniaus rajono tarybą, tačiau nesėkmingai ir pasitraukėte. Ar tai atrodė visiškai beviltiška, turint omeny šios savivaldybės tarybos politinę sudėtį? Vėliau pasitraukėte iš Liberalų sąjūdžio, palaikėte konservatorius.
– Mano dalyvavimas politinėje veikloje buvo labai epizodiškas. Nė metų neišbuvau politikoje. Man neatrodė tada beviltiška pastumti LLRA-KŠS ir būčiau gal bent simboliškai tai padariusi, jei tuo metu turėčiau daugiau palaikymo iš kolegų politikų.
Bet mano entuziazmą palaikė vos saujelė liberalų, kuriems ir dabar esu dėkinga, beje, didžioji jų dalis ir dabar liko Liberalų sąjūdyje. Didelio entuziazmo nebuvo ir toje kovoje likau viena su keliais šimtais bendraminčių. Tai buvo misija neįmanoma. Ir būtent tas abejingumas nuvylė.
Man neatrodė tada beviltiška pastumti LLRA-KŠS ir būčiau tai bent simboliškai padariusi, jei tuo metu turėčiau daugiau palaikymo iš kolegų politikų.
Nors, aišku, ne tiek, kiek nuvylė Remigijaus Šimašiaus ir jo komandos „reveransas“ LLRA-KŠS Vilniaus miesto savivaldybės batalijose su konservatoriais. Šito Remigijui niekada neatleisiu, nes manau, kad didelė dalis jo sėkmės priklausė būtent nuo to, kad viešai prižadėjo niekada neiti į koaliciją su LLRA-KŠS. Jo žingsnis, mano akimis, buvo negarbingas, todėl užstojau konservatorius.
Taip, mano pasitraukimo pradžia buvo nusivylimas dėl to abejingumo, o galutinai mane „atšaldė“ tos, mano akimis žiūrint, labai nenaudingos Vilniui ir jo įvaizdžiui „politinės vestuvės“ su LLRA-KŠS ir Rusų aljanso veikėjais. Ypač turint omenyje tai, kad mūsų dabartinė geopolitinė situacija vis dėlto turėtų mus įpareigoti kaip tik laikytis nuošaliau nuo tokių politinių susivienijimų, kurių lyderiams „defiliavimas“ su „kolorado vabalo“ spalvos juosta per gegužės 9-osios „iškilmes“ yra savaime suprantamas dalykas.
Pasielgiau taip, kaip visada elgiuosi gyvenimiškose situacijose. Buvau galbūt nelabai švelni, bet pasakau atvirai tai, ką galvoju.
– Taip pat buvote viena iš tų aktyvių žmonių, kurie kovojo už katalikišką mokyklą Pilaitėje. Nuspręsta buvo kitaip, nusivylėte?
– Nusivyliau net ne tiek sprendimo rezultatu, o procesais, kurie paskatino tokį rezultatą, ir laikau juos labai neskaidriais bei turiu tam visus įrodymus, kurios skelbiau kažkada savo „Facebook“ paskyroje, bet jie tada nesudomino didelės auditorijos.
Peticija, po kuria fiziškai, per sniegą, šalčius, negailėdami savo laiko ir jėgų mes rinkome parašus iš žmonių, buvo numesta „į stalčių“, buvo tik formalus svarstymas komisijoje, kuri buvo priešiškai nusiteikusi nuo pat pradžių, socialiniuose tinkluose buvome pavadinti tos pačios komisijos narių „piktais katalikais“, esu publikavusi pernai tokius susirašinėjimus tarp tarybos narių.
Nors, aišku, ne tiek, kiek nuvylė R.Šimašiaus ir jo komandos „reveransas“ LLRA-KŠS Vilniaus savivaldybės batalijose su konservatoriais.
Tai buvo skausminga, nes šiandien toje vietoje, kur jau pagal planą turėjo stovėti mokykla, yra „šunų tualetas“ ir vasarą atvažiuoja cirkas. Niekam neįdomu, kad ten galėjo stovėti nemokama mokykla mūsų vaikams ir dar laisvalaikio centras senjorams. Beje, Pašilaičiai tokios mokyklos nesigėdija ir ją jau netrukus turės. Bet mūsų Pilaitei, matyt, tokių dovanų nereikia. Skaudus buvo ir viešas mero pasakymas man: „Renata, reikia mokėti pralaimėti“.
Nors Remigijų prieš rinkimus palaikiau beatodairiškai, negailėdama nei laiko, nei jėgų su kitais liberalais dalyvavau priešrinkiminėje kovoje Vilniuje, nors tada gyvenau Vilniaus rajone. Ir jam ne kartą sakiau „Remigijau, reikia laimėti ir laimėsi“. O galėjau pasakyti „Mokėk ir pralaimėti“. Dabar jo laukia lemiama kova, bet ir dabar jam to nepasakyčiau, ką tada jis pasakė man.
– Grįžkime prie Amerikos. Kaip manote, ar vaikams nebus sunku adaptuotis visai kitokios kultūros šalyje?
Skaudus buvo ir viešas mero pasakymas man: „Renata, reikia mokėti pralaimėti“.
– Mano vaikai, kaip ir aš, žino, kad ten irgi gyvena žmonės, o jie skirtingi. Jei juos gerbsi ir nekenksi jiems, jei būsi draugiškas, mokėsi jų kalbą, žinosi papročius, jie taps geriausiais draugais. Man jau vieną kartą taip atsitiko Lietuvoje. Esu laiminga, kad 18 metų gyvenau tarp lietuvių. Jie tikrai nuostabi tauta. Šiandien 98 procentai mano geriausių draugų yra lietuviai. Esu įsitikinusi, kad ten turėsime labai panašius išgyvenimus.
– Feisbuke sakote, kad „tiltų nedeginate“, tai reiškia, kad grįšite? Net jeigu seksis? Ar turite nubrėžę kokį nors laiko limitą, kiek būsite, kol taps aišku, kad geriau jau vėl bandyti Lietuvoje?
– Šiandien negaliu vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą, nes niekada negyvenau JAV. Neturiu laiko limito, kiek laiko ten būsiu. Bet jei man pavyks įgyvendinti savo idėjas bei atrasti savo vietą ten, vargu, ar mano sugrįžimas nuolatiniam gyvenimui į Lietuvą įvyks greitai, bet kažkuriam laikui tikrai sugrįšiu, nes turiu neužbaigtų darbų.
