Klausia Vytautas Landsbergis:
– Astravo kiaulystė jau tarptautiškai pasmerkta, bet Lietuvos valstybės pozicija išlieka labai svarbi. Ar mes ginsimės nuo tos agresijos-provokacijos, ar ne?
– Tai aišku, kad ginsimės. Turime įstatymą, kuris įpareigoja mus pasirengti visiškam bet kokios menkiausios galimybės tos elektros patekimo į mūsų rinką uždraudimui. Manau, kad turime spausti visą greitį, kad kuo greičiau tai padarytume. Taip pat manau, kad turime ką veikti ir tarptautinėje erdvėje. Turime ieškoti galimybių ir pasikeitus Europos Komisijai, ir galbūt kai kur politinėms jėgoms ES valstybėse telkti koaliciją, kuri šį klausimą perimtų kaip Europos klausimą. Vieni tikrai sunkiai galime tą kiaulystę uždaryti. O bendromis jėgomis su kitais tikrai turime stengtis.
Klausia Vydas Gedvilas:
– Ką kandidatas padarytų, kad suvienytų Lietuvą? Kaip siektų, kad aukščiausios institucijos dirbtų be susipriešinimo dėl vieno tikslo?
– Reikia labai aiškiai matyti, dėl ko tas susipriešinimas ateina ir kaip žmonės supranta darbą vardan vieno tikslo. Kartais žmonės mano, kad politikoje reikia mažiau kalbėti, o reikia kažką dirbti. Tai politikos darbas ir yra kalbėti, diskutuoti, ieškoti sprendimų. Todėl, kad politikoje mes deriname skirtingus skirtingų žmonių interesus. Tai įsivaizduoti, kad įmanomas toks darbas ranka rankon, kada niekas su niekuo nesiginčija, tiesiog tada reiškia, kad politika yra mirusi, yra kokia nors autokratija, kur vienas žmogus viską žino, o kiti tiesiog vykdo.
Bet manau, kad prezidento užduotis yra bandyti telkti politikus tiems darbams, kur politikams yra nedrąsu prisiimti atsakomybę, kadangi labai gali būti taip, kad kaštus jiems teks patirti, o naudą galbūt nusiskins visai kažkas kitas. Čia, aišku, turiu minty visas tas reformas, kurias mes tarsi darom, darom, darom, bet su kiekvienais rinkimais darom vis iš naujo, todėl, kad ateina nauja valdžia ir sako, kad viskas, kas buvo iki šiol daryta, yra negerai, mes viską darysime kitaip.
Prisiimti atsakomybę ir padaryti tikrai gerą esminę reformą kažkokiai politinei jėgai, net jeigu ji turi labai didelę daugumą, reputaciškai yra gana keblu. Tu būsi visą laiką kritikuojamas ir galbūt tos kritikos pagrindu tavo oponentai laimės rinkimus. Yra tokių dalykų, kur prezidentas galėtų pasakyti, kaip dėl gynybos, kad pasakė dabartinė prezidentė, kad žiūrėkit, kad čia nei jūs, nei kiti, niekas nei blogas, nei geras, tiesiog imamės visi sutarimo ir bandome susitarti dėl pamatinių dalykų, dėl kurių tikrai galime susitarti.
Prezidento prievolė jokiu būdu nėra išnaikinti politiką.
Tai nereiškia, kad susitarsime taip, kad paskui ten technokratai tik viską įgyvendins, o politika išnyks. Ne. Dėl tam tikrų pamatinių dalykų, kuriuos nedrąsu padaryti kam nors vienam tiesiog dėl to, kad politiniai nuostoliai gali būti per dideli. Čia aš matyčiau prezidento prievolę, bet prezidento prievolė jokiu būdu nėra išnaikinti politiką. Politika privalo išlikti. Ir jeigu yra taip, kad kitos valdžios institucijos, pavyzdžiui, pažeidinėja Konstitucijos vertybes, prezidentas vardan taikos ir tylos tikrai negali prieš tokius dalykus užsimerkti.
Klausia Artūras Paulauskas:
– Pasaulyje vėl skamba nacionalistinė retorika, politikai kviečiami į kovą su globalizmu. Ar įmanoma šiandien be tarptautinio bendradarbiavimo užtikrinti pasaulio arba net konkrečios šalies saugumą, spręsti ekologines problemas, vystyti prekybą; kur turi sustoti Amerikos, Rusijos, Izraelio nacionalistai, kad tai nevirstų kraštutiniu nacionalizmu; ir apskritai, kokį matote Lietuvos vystymosi scenarijų artimiausią dešimtmetį (blogiausias ir geriausias variantai)?
– Pirmas klausimas buvo paprastas: ar įmanoma? Ne, neįmanoma. Akivaizdu, kad neįmanoma, ir ypač neįmanoma nedidelėms valstybėms, nes nedidelės valstybės savo balsą tarptautinėje bendruomenėje tik taip ir gali pastiprinti – per tarptautines organizacijas, per tarptautines sutartis, per tarptautines taisykles, kurios veikia, nes, priešingu atveju, mes tiesiog neturime tos derybinės galios, kurią turi didžiosios valstybės ir gali vienaip ar kitaip tarpusavyje santykius aiškintis kartais viena paspausdama, kartais kita. Mažoms valstybėms kelias yra vienas – dideli tarptautiniai aljansai ir per juos stiprinamas valstybės balsas. Tai akivaizdu, kad dėl tarptautinės bendruomenės pastangų mes ir galime bandyti spausti, sakykim, tą pačią Rusiją ar kitas valstybes, kurios elgiasi ne pagal taisykles, kurios pažeidinėja pasaulio nustatytą tvarką, kad vis dėlto būtų atsikvošėta, būtų sustota ir grįžta atgal.
Kalbant apie scenarijus, tai manau, kad blogasis scenarijus ir yra tas liberalios demokratijos nykimas Vakarų pasaulyje, kuris dabar pasireiškia tokiais pavieniais pavyzdžiais. Jei tai pasidarytų tendencija, kad vis daugiau radikalių populistinių jėgų, ieškančių paprastų atsakymų, priešų ir tokiais būdais siūlančių darbotvarkę savo rinkėjams, įsigalėtų, tai būtų tikrai labai blogas ir labai nesaugus scenarijus.
Na, o geriausias scenarijus labai paprastas: ES atgauna naują įkvėpimą, transatlantinėje erdvėje nebėra žiežirbų tarp JAV ir ES valstybių, transatlantinė erdvė, kaip anksčiau, mobilizuota siekia tų pačių tikslų ir tarpusavyje nesiginčija, mes augame, keičiamės, tobulėjame, tampame laimingesni ir labiau pasitikintys vieni kitais. Tai būtų geriausias scenarijus.
Man atrodo, ir tradiciniai politikai, ir tradicinė žiniasklaida truputėlį tą kaitą pražiūrėjo, todėl dabar labai lengva sukurti alternatyvią realybę, partiją, paremtą alternatyva, kažkokiu kosmosu.
Tik akivaizdu, kad iššūkių artimiausiam laikotarpiui bus labai daug. Pagrindiniai susiję su žmonių, viena vertus, sutrikusiu tikėjimu, kad jų vaikai būtinai gyvens geriau už savo tėvus, su pasikeitusiomis gyvenimo aplinkybėmis daugelyje valstybių būtent su imigracija ir imigracijos krize ir su socialiniais tinklais, kurie turbūt visiems laikams pakeitė būdą, kaip žmonės gauna informaciją. Tai, kas buvo informacija prieš penkias minutes, dabar jau yra gal net ne informacija. Anksčiau tas būdas, kaip žmones pasiekdavo žinios, buvo visai kitoks. Man atrodo, ir tradiciniai politikai, ir tradicinė žiniasklaida truputėlį tą kaitą pražiūrėjo, todėl dabar labai lengva sukurti alternatyvią realybę, partiją, paremtą alternatyvia, nesakysiu žodžio, tikrove, o kažkokiu kosmosu, ir pasiūlyti žmonėms, tiesą sakant, labai paprastus atsakymus jiems nė nesusimąstant, kad tai atrodo per gerai, kad būtų tiesa. Tradicinis politinis laukas, mokslininkai, akademikai, žiniasklaida, visuomenės nuomonės lyderiai turėtų į tai reaguoti ir padėti žmonėms toje naujoje realybėje prisitaikyti.
Klausia Irena Degutienė:
– Nutarę siekti prezidento ar kokio kito politinio posto, dažnai sakome – tai mūsų pareiga. Pareiga savo šaliai, pareiga žmonėms. Šiandien gyvename laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, priklausome svarbiausiems Vakarų pasaulio aljansams, Lietuvos balsas pasaulyje yra girdimas ir gerbiamas. Kas jums yra pareiga – Lietuvai ir jos žmonėms?
– Pareiga Lietuvai ir jos žmonėms man yra pareiga dirbti geriausiai, kaip aš įsivaizduoju tam, kad Lietuvos žmonės... Nesakau, kad jie geriau gyvens dėl manęs vienos ar kažkaip stebuklingai visos jų problemos išsispręs, bet kad Lietuvos žmonės tiesiog suprastų, kur yra mūsų pasirinkimai. Dėl ko mes, kaip visuomenė, turime apsispręsti, kur mes judame, kur yra receptai į mūsų vienokius ar kitokius sprendimus. Iki šiol politika labai dažnai atrodė ir atrodo dabar labai labai supaprastinta – kažkokie labai lengvi ir paprasti receptai. Tiesiog lengvus ir greitus atsakymus mes suinstaliuosim ir visas problemas išspręsime.
Man atrodo, kad save gerbiančio politiko pareiga yra pasakyti žmonėms, kad nėra tokių receptų.
Man atrodo, kad save gerbiančio politiko pareiga yra pasakyti žmonėms, kad nėra tokių receptų. Tiesą sakant, dauguma pasirinkimų, kuriuos mes turime padaryti, yra gana sudėtingi. Kartais ir moraliniai. Mes tiesiog turime apie tai diskutuoti. Turime pareigą per savo rinktus politikus, galbūt ne tiesiogiai visi trys milijonai, bet per rinktus politikus diskutuoti ir apsispręsti, o ne tikėtis, kad kažkaip, žinot, politika mūsų neliečia, kas nors ką nors padarys ir mes kažkaip su tuo gyvensime, galbūt nelabai patenkinti.
Kitas dalykas, man atrodo, kad politikų pareiga tarnauti žmonėms yra dar ta, kad patys politikai savo veikla stiprintų tą visuomenės pasitikėjimą. Viena iš problemų, kurią mes turime, kodėl mums sunku bendrai veikti, yra ta, kad mes neturime bendro veikimo kultūros ir turime mažai pasitikėjimo kitais žmonėmis. Mažai žmonių, paklausti, ar jie mano, kad kiti žmonės yra geri, atsako „taip“. Per mažai. Tai turi pasekmes tam, kaip žmonės vertina valdžią, kaip žmonės vertina savo darbdavius, darbuotojus, bet ką.
Politikai savo pavyzdžiu turėtų veikti taip, kad tas pasitikėjimas visuomenėje stiprėtų. Kad niekam nekiltų abejonių, kad tu veiki kažkokiais savo interesais. Suprantama, kad žmonės taip lengvai nepradės tuoj pat tikėti. Bet turi būti pasitikėjimas, o ne tikėjimas. Tą pasitikėjimą stiprinti, mano nuomone, yra politikų pareiga. Taip pat – ir prezidento pareiga.
Klausia Arūnas Valinskas:
– Lietuvos prezidentas yra ir vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas. Jūs – prezidentas. Naktį jums paskambina Lietuvos kariuomenės vadas ir praneša, kad prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę prasidėjo karinė agresija, priešo pajėgos perėjo Lietuvos valstybinę sieną ir juda į šalies gilumą. Jūsų pirmieji veiksmai?
– Na, tikiuosi, kad jau yra mano prieškambaryje paruoštas dekretas dėl karo padėties skelbimo. Šaukiama Valstybės gynimo taryba ir kreipiamasi į NATO per mūsų ambasadorių, kad būtų aktyvuotas NATO sutarties 5 straipsnis.
Klausia Andrius Kubilius:
– Kokioje Lietuvoje būsimasis prezidentas nori gyventi 2050 metais? Ko trūksta, kad tai būtų pasiekta? Ir ką ambicingo būsimasis prezidentas nuveiks per artimiausius 5–10 metų, kad 2050 metais būtų realizuota prezidento svajonių Lietuva?
– Aš norėčiau gyventi šalyje, kurioje žmonės pasitiki vieni kitais taip, kaip Skandinavijos šalyse, šalyje, kurios ūkyje vyrauja aukšta pridėtinė vertė ir kūrybinis pradas, kūrybinis komponentas. Šalyje, kurios vaikai yra patys laimingiausi arba vieni iš laimingiausių pasaulyje.
Yra daug sprendimų, kurie mus galėtų ten atvesti, bet turbūt pagrindinis sprendimas ir pagrindinė ambicija vis dėlto nustoti kalbėti su žmonėmis klišėmis ir tarsi su vaikais, kad, žiūrėkite, kažkaip savaime visos problemos ims ir išsispręs. Ekonomika augs, augs, augs ir mes visą šitą turėsime. Mes tikrai taip nepasieksime kokybinio proveržio.
Tie sprendimai turi kainas, ir mes turime su žmonėmis atvirai apie tas kainas kalbėti, o ne bandyti visa tai pakasti po kilimu ir vaidinti, kad viskas kažkaip pasidarys.
Yra sritys, kur mes privalome tiesiog susitarti ir apsispręsti. Tie sprendimai turi kainas, ir mes turime su žmonėmis atvirai apie tas kainas kalbėti, o ne bandyti visa tai pakasti po kilimu ir vaidinti, kad viskas kažkaip pasidarys.
Man atrodo, tiek švietimo klausimai, tiek mūsų kitų viešųjų paslaugų klausimai – kokybiškos valstybės tarnybos ir viešojo administravimo klausimai, žinoma, kovos su korupcija ir teismai – visa tai, mes imtume ir ryžtumėmės pasakyti, kad, žiūrėkite, visi tie popieriai, kuriuos iki šiol parašėme, yra labai gražūs, bet jie tiesiog neveikia, nes mes nepadarome kai kurių dalykų, kuriems mums neužtenka drąsos. Tai man atrodo, kad drąsa ir moralinė lyderystė yra pagrindinė prezidento priedermė.
Klausia Aleksandras Abišala:
– Pasaulis vis daugiau kalba apie 4-ąją pramonės revoliuciją. Ji iš esmės keis (jau keičia) ne tik technologijas, bet ir švietimo, socialinius ir net globalios tvarkos modelius. Tai ir atveria galimybių, ir kelia didelių grėsmių. Kokias strategijas siūlysite Lietuvai jų akivaizdoje?
– Siūlyčiau strategiją ne bandyti ieškoti, kaip kovoti su pasekmėmis, o bandyti ieškoti, kaip įtaikyti į tą trendą ir juo pasinaudoti. Tam yra reikalingi labai rimti pokyčiai švietime.
Dar vienas dalykas, kuris yra labai specialus aspektas, kuris dažnai pražiūrimas, kad dėl ketvirtosios pramonės revoliucijos labai didelę dalį darbo vietų praras moterys. Kadangi jos dažnai dirba tose srityse, kurios yra, viena vertus, mažiau apmokamos ir kuriose tos darbo vietos išties turbūt bus pakeistos vienu ar kitu pramonės revoliucijos sprendimu. Todėl mums reikia galvoti apie tai, kaip mergaites labiau sudominti inžinerinėmis specialybėmis, fizika, matematika, kur dažnai sakoma, kad yra ne mergaičių reikalas ir mergaitės geriau būtų mokytojos, seselės ir socialinės darbuotojos.
Čia yra segregavimas ir lyties požiūriu labai labai ankstyvame amžiuje, kuris gali turėti labai ilgalaikes pasekmes moterims dėl ketvirtosios pramonės revoliucijos. Taigi, manau, švietimas apskritai, bet ypač merginų kuo aktyvesnis įtraukimas į specialybes, kurios pramonės revoliucijoje bus ant bangos.
Klausia Gediminas Vagnorius:
– 2008 metais šalies iždo įplaukos iš pelno mokesčio siekė 850 milijonų eurų, tačiau kitais metais padvigubinus kapitalo apmokestinimą, jos smuko beveik per pusę ir per 10 metų iki šiol neatsistatė. Nors šalies BVP faktinėmis kainomis praėjusiais metais buvo jau 36 proc. aukštesnis lyginant su 2008 m. (prieš mokesčių sukėlimą), biudžeto įplaukos iš pelno liko 19 proc. žemesnės (691 milijonas eurų), nes didesni pelno mokėtojai persiregistravo į kitas ES šalis, kur investuotojams taikomi palankesni kapitalo mokesčiai.
Klausimas: Kaip vertinate tokį mokesčių padidinimą, po kurio faktinės iždo įplaukos žymiai sumažėjo, kasmet prarandant po kelis šimtus milijonų eurų? Tapusi prezidente, kaip stabdytumėte didesniųjų mokesčių mokėtojų bėgimą iš šalies?
– Man labai gaila nuliūdinti G.Vagnorių, bet tai, ką jis sako, nėra tiesa. Per krizę buvo padidintas PVM, buvo panaikintos kai kurios lengvatos, buvo padidinti akcizai, tačiau pelno mokestis nebuvo didinamas. Ir buvo nedidinamas būtent dėl tos priežasties, kad kapitalas yra labai mobilus ir kažkokie radikalūs sprendimai dėl kapitalo apmokestinimo net ir krizės atveju gali būti neproduktyvūs. Dėl to tų sprendimų tiesiog nebuvo.
Man labai gaila nuliūdinti G.Vagnorių, bet tai, ką jis sako, nėra tiesa.
Man labai gaila, kad G.Vagnorius būdamas ekonomistas išties nepasižiūrėjo, kas buvo tie didieji pelno mokesčio mokėtojai iki finansų krizės. Tai buvo bankai, nekilnojamojo turto sektorius, prekybos sektorius. Visi šie sektoriai 2009 m. patyrė milžiniškų nuostolių. Prekyba smuko trečdaliu, statybos gal 40 proc., bankai 2009 m. patyrė apie 3 mlrd. nuostolių. Kaip tokiomis aplinkybėmis galėjo nesumažėti pelno mokesčio įplaukos, tiesą sakant, aš prie lakiausios fantazijos negalėčiau įsivaizduoti.
Tai manau, kad mes turime būti atsargūs ir, svarstydami kapitalo apmokestinimą, visada turėti mintyje, kad kapitalas yra pats mobiliausias veiksnys ir nereikia niekada perspausti. Tačiau vis dėlto norėčiau pažymėti, kad ekspremjero klausimas tiesiog yra toli nuo realybės.
Klausia Loreta Graužinienė:
– Modeliuojama situacija: jūs esate Lietuvos Respublikos prezidentas. ES griūtis neišvengiama, vyksta Europos persigrupavimas, susidaro atskirų šalių blokai ekonominiam bendradarbiavimui. Lietuva turi tik šiuos variantus, kitų nėra:
- Lenkija + Višegrado valstybės + Lietuva;
- Latvija + Baltarusija + Ukraina + Lietuva;
- Lietuva nedalyvauja nė viename.
Pagrįskite savo nuomonę 3 argumentais. Pateikite 3 pagrindinius jūsų, kaip Lietuvos Respublikos prezidento, strateginius žingsnius.
– Hipotetiniai klausimai visada labai glumina, nes paprastai gyvenime nebūna tokių paprastų pasirinkimų, bet jei jau man tikrai tokioje situacijoje reikėtų rinktis ir aš neturėčiau jokio kito kelio, ką pasiūlyti, tai manau, kad mūsų bendradarbiavimas su Lenkija – ir ekonominis, ir politinis, ir kultūrinis, ir bendra istorija daugybės metų, ir bendras supratimas apie grėsmes – būtų jau pakankamas pagrindas, kad mes turėtume aljansą, jei jau visi kiti variantai Lietuvai nėra priimtini.
Aš sunkiai įsivaizduoju mūsų aljansą su Baltarusija kokiu nors būdu esamomis aplinkybėmis Baltarusijoje. Lietuvai nebendradarbiauti su niekuo, likti nuošalia valstybe būtų neišmintinga. Tai manau, kad Lenkija bet kokiu atveju galėtų ir turėtų būti tas partneris, jei jau atsitiktų taip, kad nieko daugiau pasaulyje nebūtų likę.
Klausia Gediminas Kirkilas:
– Kaip būsimas prezidentas po „Brexit“ žada spręsti saugumo, prekybos, Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių teisių užtikrinimo klausimus? Kokia, įvykus „Brexit“, galėtų būti Jungtinės Karalystės partnerystė su ES, ką siūlytų Lietuvos valstybės vadovas?
– Aš siūlyčiau, kad tie santykiai būtų kaip įmanoma glaudesni. Tai yra: kad didžioji dalis tų bendrų vertybių, kurios sieja ES, būtų išlaikyta. Bet juk čia ir pačių britų sprendimas, kokio tamprumo santykių, kokių sąlygų jie iš tikrųjų nori. Jei jie nori dalyvauti laisvojoje prekyboje ir turėti laisvas sąlygas ir laisvą prieigą prie rinkų, tai tam tikri įsipareigojimai dėl teisės aktų yra tiesiog neišvengiami. Akivaizdu, kad šitos prieštaros pačiai britų politinei viršūnei, britų politikams, ir tinkami atsakyti.
Buvo manoma, kad mes viską išlaikysime, ką turime geriausio, ir visai neturėsime už tai sumokėti jokios kainos.
Aš norėčiau, kad tie santykiai išvis niekada nebūtų pasikeitę, kad jie liktų ES dalimi, nes iš to, ką dabar matome, akivaizdu, kad net nebuvo apgalvotas tas žingsnis. Buvo manoma, kad mes viską išlaikysime, ką turime geriausio, ir visai neturėsime už tai sumokėti jokios kainos. Akivaizdu, kad tokių pasirinkimų tiesiog negali būti. Aš būčiau už patį glaudžiausią integracijos scenarijų, nes manau, kad turime daug bendrų interesų, daug prekybinių ryšių, žmonės migruoja ir gyvena ir vienoje, ir kitoje šalyje. Tokių žmonių yra daug, ir ne tik Lietuvos žmonių. Turėtume siekti, kad Jungtinė Karalystė nenutoltų nuo ES toli, bet vis dėlto tai pareikalaus pačių Jungtinės Karalystės politikų išminties, kad tai svarbu, naudinga ir nauji įsipareigojimai turėtų ta dvasia būti grindžiami.
Klausia Albertas Šimėnas:
– Netrukus Lietuvoje vyks referendumas dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Vykstančiose diskusijose dvigubos pilietybės įteisinimo reikalingumas grindžiamas išimtinai dvasiniais motyvais – dvasiniam artumui su Lietuva įteisinti ir pan. Oponentai tvirtina, kad dviguba pilietybė tam nebūtina. Ar įžvelgiate kitų svarbių motyvų dvigubai pilietybei įteisinti bei turite svarių argumentų, kad galiojanti Lietuvos Konstitucija dėl šio klausimo nebūtų keičiama? Kaip balsuosite referendume – „už“ ar „prieš“?
– Labai kebli situacija su tuo referendumu. Išties Seimas labai daug iššvaistė laiko bandydamas kažkaip spręsti procedūrinius paties referendumo organizavimo klausimus ir mažai laiko skyrė formuluotės diskusijai.
Dabar turime po Konstitucinio Teismo sprendimo paskelbtą referendumą, tai, nepaisant visų pastebėjimų, kurie yra apie referendumo formuluotę, vis dėlto ketinu dalyvauti šiame referendume ir balsuoti „už“.
Man atrodo, mes sunkiai galime turėti kitų argumentų šiuo atveju, negu kad tam tikri įsitikinimai. Čia nėra teisingo atsakymo. Čia mes kiekvienas, kaip ir apie kažkokį kitą teisingumo klausimą, kas mums atrodo teisinga arba neteisinga, remiamės vertindami savo įsitikinimų sistemą. Nėra čia taip, kad tik taip yra tikrai teisinga. Čia ne mokslas. Čia visai kitokio pobūdžio vertinimai.
Nėra čia taip, kad tik taip yra tikrai teisinga. Čia ne mokslas. Čia visai kitokio pobūdžio vertinimai.
Pirmiausia, dviguba pilietybė truputį klaidina, nes mes kalbame apie dvigubos pilietybės išsaugojimą tiems, kurie ją gavo gimimu. Man atrodo, čia pagrindinis motyvas, nes mes nekalbame apie pilietybės dalijimą, o tik apie žmones, kurie gimė su Lietuvos pilietybe ir nori ją išsaugoti, nors gavo kitos, mums draugiškos valstybės pilietybę. Mano nuomone, jiems ši galimybė turi būti palikta. Toks tiesiog yra mano įsitikinimas. Aš neturiu kažkokių didelių iliuzijų, kad dėl to staiga būriais ims žmonės grįžti į Lietuvą, kad atsitiks kažkokie kiti fundamentalūs pokyčiai dėl to, kad išspręsime šį klausimą, bet labai tikiu, kad nėra būtinybės tuos žmones pastumti nuo savęs atimant iš jų pilietybę, kurią jie turi nuo gimimo. Todėl balsuosiu referendume už.
Klausia Algirdas Butkevičius:
– Prieš dvejus metus Europos Parlamentas patvirtino tris rezoliucijas, kuriose iš esmės nubrėžta Europos ateities vizija, tačiau svarstymai šia kryptimi tęsiasi. Klausimas, kokia Europos vizija yra priimtinesnė Lietuvai, yra atviras.
Kokią ir, svarbiausia, kodėl būtent tokią, Europos koncepciją palaikytumėte jūs: tą, kurią suformulavo Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris, kalbėdamas apie „pažangesnę Bendriją“, ar tą, kurią Europos Parlamente gynė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, ar Vokietijos kanclerės Angelos Merkel „Europos ateities viziją“, ar „Tautų Europos“ idėją. O gal kokią kitą?
– Aš manau, kad dabar ES yra labai madinga koncentruotis į tokių dviejų kraštutinumų kovą, kur vienoje pusėje ta vadinamoji „Tautų Europa“, o kitoje – federacija ar artimas federacijai darinys. Nė vienas, nė kitas kelias, manau, nėra tas, kuriuo Europa eis ar turėtų eiti.
„Tautų Europa“ primena galbūt tokį grįžimą atgal – atsisakymą bendro veikimo, o tai reiškia mažiau saugumo ten, kur mums to saugumo labiausiai reikia. Jeigu mes kalbame apie labiau federacijos lygio ambicijas, tai mes pasižiūrėkime į „Brexit“, į tai, kad žmonės jau dabar labai dažnai nesupranta, kaip veikia ES, kas yra už ką atsakingas, politikai vietos politiniais tikslais labai dažnai tuo manipuliuoja ir vėlgi „Brexit“ čia yra geriausias pavyzdys, kai žmonės, tiesą sakant, turbūt smarkiai nė nemąstė, kiek tas Briuselis yra ar nėra atsakingas už vienus ar kitus sprendimus, problemas. Tai bandymas jėga paspausti dar daugiau ir labai labai plačiu mastu tų bendrų klausimų suderinimą, manau, tiesiog bus žmonių atmestas.
Mano įsivaizdavimas yra tas, kad ES turbūt plėtosis ta pačia kryptimi, kaip iki šiol, tik gal sunkiau ir su daugiau iššūkių. Iki šiol ES paprastai darbotvarkė atsirasdavo pagal tai, kas buvo laikmečio aktualija. Jei aktualija buvo finansų krizė, tai atsirado daug sprendimų, kurie sustiprino ES finansų rinką. Atsirado migracijos krizė – ten reikėjo sprendimų. Kibergrėsmės – ir čia atsiranda bendra veikla. Man atrodo, tokių kūrybinių, bendros veiklos vardiklių keliu ir toliau reikėtų eiti.
Mes turime ne tik norėti gauti, bet taip pat truputėlį išmokti ir duoti.
Tik Lietuvai turbūt reikėtų truputėlį pakeisti savo požiūrį į tai, kaip ji sprendžia klausimus ES. Iki šiol mes gana dažnai laikydavomės pozicijos, kad mums svarbu gauti – kuo daugiau struktūrinės paramos, kuo daugiau dėmesio savo problemoms, tarkim, Rusijos klausimui, bet visgi ES yra vienminčių solidarumu paremtas darinys. Mes turime ne tik norėti gauti, bet taip pat truputėlį išmokti ir duoti. Tai yra girdėti, kad ir kitos šalys turi problemų, kad sprendžiant tas problemas ir jos tikisi mūsų paramos, o mes turime būti solidarūs ir solidūs partneriai tų sprendimų ieškant.
Klausia Viktoras Muntianas:
– Politinė korupcija – viena didžiausių Lietuvos problemų. Metams bėgant ji darosi tik rafinuotesnė ir dar sunkiau įveikiama, dar labiau linkusi plisti. Ar sutinkate? Kokias priemones naudotumėte kovai su politine korupcija ir ar išvis ryžtumėtės tokiai kovai?
– Toks klausimas, tarsi vienas žmogus galėtų panaikinti korupciją. Akivaizdu, kad tai, ką gali padaryti prezidentas, yra būti tuo žmogumi, iš kurio labai aiškiai matomas, spinduliuojamas absoliutus nepakantukas šiam reiškiniui ir viskam, kas su juo susiję. Visi pasireiškimai, kurie yra prezidento kompetencijoje, turi būti griežtai ir principingai įvertinti.
Tačiau vienas prezidentas niekaip negali korupcijos įveikti, nes mes sau pirmiausia turime užduoti klausimą: kodėl mes kartais ieškome lengvesnių kelių? Kodėl, kai paskambina telefoniniai sukčiai ir pasiūlo išspręsti kažkokį reikalą tokiu būdu, žmonės sutinka? Vadinasi, tai yra tam tikra kultūrinės tapatybės dalis kartais, kai žmonės mano, jog taip sprendžiami klausimai. Tai mes pirmiausia turime keisti žmonių supratimą. Keisti matymą. Sakyti, kad tai nėra OK šitaip bandyti spręsti savo klausimą, net jeigu ir mažučiuką klausimą. Jokio klausimo šitaip negalima spręsti.
Mes turime vertinti valstybės tarnautojų darbą, kuris iki šiol buvo labai smarkiai nuvertintas ir kuris yra vienas iš labiausiai galimos korupcijos sričių, todėl valstybės tarnyboje turi dirbti žmonės, kurie yra kompetentingi, kvalifikuoti ir vertinami už savo darbą. Tada apie korupciją mums reikės kalbėti gerokai mažiau. Taip pat elektroninės paslaugos, kurios yra labai svarbios.
Kol į politiką gali patekti iš esmės bet kas, tol labai sunku tikėtis, kad politinės korupcijos išvis nebus.
O politinis lygmuo, tai žinote... Politikai yra tokie, kokie esame mes. Ir labai dažnai, kai žmonės renkasi, jie vis dėlto turi pagalvoti ir pradėti rinktis labiau „už“ ką nors negu „prieš“ ką nors. Kai renki „už“, tegul turi pastabų, gal tau ne viskas patinka, bet tu visgi renki „už“ ir tada tavo galimybės reikalauti iš tų žmonių, kuriuos pasirinkai tokiu principu, yra gerokai didesnės bent jau morališkai. Kai renkiesi „prieš“, tai kitą dieną sakai: ai, visi vagys, nežinau, man neįdomu, visi blogi, aš jų nerinkau ir iš viso jų nepažįstu. Man atrodo, kad rinkėjų požiūrio kaita ir vertesnių žmonių atsiradimas politikoje turbūt būtų vienas iš tokių teisingiausių ir ilgalaikiškiausių receptų, kaip politinė kultūra galėtų keistis. Kol į politiką gali patekti iš esmės bet kas, tol labai sunku tikėtis, kad politinės korupcijos išvis nebus.
Klausia Česlovas Juršėnas:
– Ką veiktumėte ar siūlytumėte daryti, jei pasaulį (ir Lietuvą) ištiktų ekonominė krizė?
– Varge, kaip tik man klausimas (juokiasi). Labai priklauso nuo to, kokia ta krizė būtų. Bet kuriuo atveju, mūsų krizė turbūt jau būtų visiškai kitokia negu ta, kuri buvo prieš dešimtį metų. Vienas dalykas yra labai aiškus – kad pasauliui yra kur kas lengviau išsikapstyti iš krizės tada, kai visos šalys vienu metu sutartinai bando suderinti savo veiksmus, kurie leidžia iš krizės išsikapstyti. Kai dalis šalių bando tai daryti, o kita ne arba net priešingai kažkuri dalis šalių yra priversta, kaip mes 2009 m., dar labiau tą savo ekonomiką suspausti pačiu blogiausiu metu, akivaizdu, kad tai nepadeda bendrai atsigauti.
Tai čia tiek Tarptautinis valiutos fondas, tiek kitos tarptautinės organizacijos, žinoma, ES institucijos, Europos Komisija ir Vadovų Taryba, turėtų imtis, kaip ir 2008 m., kaip įmanoma labiau koordinuotų veiksmų, kad ta krizė, jei ji pasaulinė ar Europos ar kažkokiu mastu platesnė, kuo greičiau galėtų būti išspręsta.
Lietuva būdama maža šalis gali kiek įmanoma apsisaugoti nuo tokių sukrėtimų. Manau, kad mes dabar esame neblogai apsisaugoję, tačiau išspręsti krizės arba pakeisti negalime ir labai daug mūsų ūkio plėtros priklauso nuo to, kaip sekasi mūsų partneriams. Vadinasi, mes turime kartu su partneriais dalyvauti priimant sprendimus, kad jų ekonomikos greičiau atsigautų ir nenukentėtų mūsų eksportas.
Klausia Dalia Grybauskaitė:
– Kokią konstitucinę vertybę šiuo metu labiausiai reikėtų saugoti ir ginti? Kodėl?
– Aš manau, kad reikėtų labiausiai saugoti ir ginti tai, kas yra tam tikra vertybių visuma. Tai yra pati liberalioji demokratija, kuri yra mūsų Konstitucijos pagrindas ir kuri apima visą eilę vertybių – ir žmogaus teisių, ir žodžio laisvės, ir įstatymo viršenybės, ir privačios nuosavybės neliečiamybės. Kadangi dabar pasaulyje mes matome pastangų kvestionuoti ir bandyti paaiškinti, kad demokratija gali būti neliberali. Tarsi demokratiškai nutariame, kas yra priešas, ir viskas yra gerai – čia demokratija. Bet iš tikrųjų tai yra tik tarpinė stotelė ir kažkoks kelias autokratijos link. Tai aš manau, kad mes pačią liberalią demokratiją, kaip vertybių junginį, turime ginti.
Pildysime.
