Klausia Vytautas Landsbergis:
– Astravo kiaulystė jau tarptautiškai pasmerkta, bet Lietuvos valstybės pozicija išlieka labai svarbi. Ar mes ginsimės nuo tos agresijos-provokacijos, ar ne?
– Geras klausimas, bet kalbant apie Astravo atominę jėgainę, tai visi tie rimti, esminiai žingsniai turėjo būti padaryti anksčiau. Dabar ji jau yra faktiškai pastatyta, netrukus branduoliniai reaktoriai bus užpildyti kuru ir mes nebūsime to sustabdę. Tai aš laikau tą kovą pavėluota, nes rezoliucijos ir pradiniai veiksmai aiškiai buvo nepakankami. Mes nesutelkėme pakankamo tarptautinės visuomenės palaikymo iš kitų ES šalių, iš JAV, kad mes galėtume kažką padaryti, kad šitokios grėsmės visiškai šalia Vilniaus Lietuva neturėtų. Aš vertinu kovą kaip labai pavėluota. Dabar turėsime kovoti ne su pačia jėgaine, o su situacijos pasekmėmis.
Klausia Vydas Gedvilas:
– Ką kandidatas padarytų, kad suvienytų Lietuvą? Kaip siektų, kad aukščiausios institucijos dirbtų be susipriešinimo dėl vieno tikslo?
– Tam, kad susipriešinimo, kivirčo ir karo, koks jis vyksta Seime, Vyriausybėje ir bendrame politiniame gyvenime – tarp prezidentės ir premjero, tarp Vyriausybės ir atskirų frakcijų Seime – mažėtų, mes turime priimti panašų į Talato susitarimą, kuriame visos politinės jėgos susitaria, kad štai švietimo srityje, sveikatos apsaugos srityje, socialinės apsaugos srityje ir kitose esminėse valstybės raidai srityse mes strategiškai judame ta linkme ir nedarome kardinalių pokyčių po rinkimų. Nes, jei darai kardinalius pokyčius, darai didelę žalą valstybei, įneši chaosą ir negali pasiekti strategiškai ekonominio išsivystymo proveržio, atlyginimų rodiklių, kurie reikalingi tam, kad žmonės liktų gyventi Lietuvoje. Susitarimas leistų panaikinti šitą priešpriešą ir suvienyti mūsų valstybę nepriklausomai nuo žmonių politinių pažiūrų.
Klausia Artūras Paulauskas:
– Pasaulyje vėl skamba nacionalistinė retorika, politikai kviečiami į kovą su globalizmu. Ar įmanoma šiandien be tarptautinio bendradarbiavimo užtikrinti pasaulio arba net konkrečios šalies saugumą, spręsti ekologines problemas, vystyti prekybą; kur turi sustoti Amerikos, Rusijos, Izraelio nacionalistai, kad tai nevirstų kraštutiniu nacionalizmu; ir apskritai, kokį matote Lietuvos vystymosi scenarijų artimiausią dešimtmetį (blogiausias ir geriausias variantai)?
– Ponas Paulauskas šiek tiek sumaišė kelias sąvokas, nes kalbant apie tarptautinį bendradarbiavimą nereikėtų jo tapatinti su globalizacija ir sakyti, kad tai – tapatūs dalykai. Nes valstybė tokia, kaip JAV, nepriklausomai nuo to, kas yra jų prezidentas, nepriklausomai nuo to, kad respublikonai turi vienokį požiūrį į valstybės identitetą ir nacionalizmą, o demokratai kitokį, vis dėlto labai tampriai ir stipriai bendradarbiauja. Tas pats pasakytina apie Izraelį.
Neabejotina, kad aš esu tas žmogus, kuris pasisako prieš neoliberalizmą.
Neabejotina, kad aš esu tas žmogus, kuris pasisako prieš neoliberalizmą, nes ši doktrina yra pagrįsta tuo, kad visas pasaulio valstybės siekiama paversti vienodomis vienos sistemos dalimis ir ištrinti skirtumus ir išskirtinumus. Aš manau, kad tai nėra teisingas kelias. Tai man šiek tiek primena tarybinę sistemą, nes ten irgi buvo žadama sukurti visai kitokią visuomenę be skirtumų, visi vienodi, lygūs, sotūs, gražūs, gražiai aprengti. Neosocializmas, neoliberalizmas yra labai panašios doktrinos savo esme.
Kartu vėlgi tai sukuria didžiules priešpriešas tarp valstybių. Nes iš vienos pusės sakoma globalizacija, o iš kitos – turtinis netolygumas tarp labiausiai išsivysčiusių pasaulio šalių ir labiausiai vargstančių nuolat auga. Šito išdavoje yra užprogramuoti būsimi pasauliniai konfliktai dėl gamtinių išteklių, vandens. Labai daug mokslininkų įvardija, kad gali būti daugybė konfliktų dėl to, kad daug valstybių gali neturėti pakankamo kiekio švaraus, gėlo vandens. Jau dabar mes matome tokius megapolius kaip Meksikas, kurie importuoja vandenį, nes aplink esančio vandens jiems neužtenka. Mes matome valstybes Artimuosiuose Rytuose, kurios priverstos importuoti vandenį, o tą, kurį turi, perdirbti specialiose gamyklose. Mes Lietuvoje esame laimingi ir kartais nesusimąstome, kokie pasauliniai procesai vyksta dėl to, kad didėja žmonių skaičius, nualinama gamta.
Mano scenarijus Lietuvai – stipri valstybė, kuri aktyviai veikia ES, kuri pritraukia daug tiesioginių užsienio investicijų, tačiau kartu sukuria labai geras sąlygas vietos verslui, kad jis galėtų kurti darbo vietas, kad žmonės galėtų čia uždirbti ir gyventi Lietuvoje. Kartu tai vizija, kad tai bus ekologiška valstybė, kad tai bus mūsų išskirtinumas.
Jei mes būsime tokie patys, kaip visi likę, tai mes niekuo tada nebūsime išskirtiniai. Jei būsime ekologiška valstybė, tai bus ir ekoturizmas, ir panašūs dalykai, kurie bus traukos objektai. Mes galėsime turėti ekologinę žemdirbystę, pagaminti tuos maisto produktus, kurie bus paklausūs visame pasaulyje. Visas pasaulis juda ta linkme, kad išsilavinę žmonės nori maitintis sveikai, tai jei Lietuva sugebės tokį maistą pagaminti ir užauginti, konkurencingai pateikti į tarptautines rinkas, tai bus mūsų valstybės privalumas. Tai būtų tas geriausias, pozityviausias scenarijus.
Mes neturime būti tie, kurie degina tiltus. Turime būti tie, kurie tiesia tiltus.
Taip pat mes turime stengtis ieškoti gerų santykių su kaimyninėmis šalimis. Mes neturime būti tie, kurie degina tiltus. Turime būti tie, kurie tiesia tiltus, bet jei kitos šalys renkasi, kad nenori būti demokratiškos, nenori eiti tuo tiltu, tai turi būti jų pasirinkimas, bet ne mūsų.
Kartu galimas ir tas grėsmingas scenarijus, kaip klausime. Yra grėsmė ES suirimui, jei bus daroma priverstinė federalizacija. Tuomet tikrai gali atsirasti daugiau ES šalių, kurios nutars pasitraukti iš bendrijos. Jei taip įvyks, tai tas ilgametis projektas, kuris buvo taip sunkiai lipdomas tam, kad po Antrojo pasaulinio karo įsivyrautų taika, susidurs su grėsme. Vienas momentas, kuris gresia, tai ES suirimas ir viso to pasekmės Lietuvai. Antras dalykas, jei JAV nutartų, kad jos nenori daugiau dalvauti aktyviai tarptautinėje politikoje ir joms užtenka Amerikos žemyno, tai Europoje būtų daugiau Kinijos ir Rusijos – tų dalyvių, kurios siekia užimti kuo didesnę įtaką visame pasaulyje. Kalbu ne tik apie Europą, Kinijos susitarimus su Italija, siekius susitarti dėl uostų vystymo ir šilko kelio projektų su Graikija ar naujus susitarimus su Šveicarija. Aš kalbu bendrai apie geopolitinį matymą, kad pasaulyje yra labai aiškios galybės, galios poliai. Ir nuo to, kaip tie poliai susidėlios, priklausys Lietuvos ateitis, nes esame maža valstybė, kuri priversta ieškoti aljansų ir prisijungimo prie ko nors, nes mes patys iš savęs nesame tokie stiprūs tiek karine, tiek ekonomine prasme, kad galėtume būti atskiras nepriklausomas žaidėjas.
Jei būtų tas niūrusis scenarijus, tai Lietuvai iškiltų grėsmė ne tik kaip valstybei ekonomine prasme, bet ir suvereniteto ir valstybės praradimo prasme. Turėtume niūriausio scenarijaus neatmesti ir suvokti, kad labai aiškiai Vakarų Europos šalims, kuriose yra daug imigrantų iš Artimųjų Rytų, iš Afrikos šalių gresia demografinės problemos, kai netrukus tie gyventojai taps tų valstybių dominuojančiomis pagal skaičių bendruomenėmis. Tada gali kilti vidaus konfliktai, nes tie žmonės, kurie priklauso Islamo kultūrai ir krikščioniškajai kultūrai, yra, kaip matome šiandien, labai skirtingi. Labai daug jaunų žmonių, kurie gyvena jau kelios kartos toje pačioje Jungtinėje Karalystėje ar Prancūzijoje, bet jie vyko kovoti teroristų gretose Artimuosiuose Rytuose. Vadinasi, tai rodo, kad Europoje padarytos labai rimtos klaidos nestiprinant nuosaikaus Islamo. Islamas pats iš savęs turėtų būti taiki religija. Jei ir toliau to nedarysime, tai galime turėti tose Vakarų valstybėse labai daug teroristinių išpuolių, vidinių konfliktų.
Klausia Irena Degutienė:
– Nutarę siekti prezidento ar kokio kito politinio posto, dažnai sakome – tai mūsų pareiga. Pareiga savo šaliai, pareiga žmonėms. Šiandien gyvename laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, priklausome svarbiausiems Vakarų pasaulio aljansams, Lietuvos balsas pasaulyje yra girdimas ir gerbiamas. Kas jums yra pareiga – Lietuvai ir jos žmonėms?
– Mano pareiga Lietuvai ir jos žmonėms telpa iš esmės į kelis žodžius. Pirmas žodis būtų šeima. Antras – meilė. Trečias – tėvynė. Šie žodžiai labai daug sutalpina kalbant apie mano pareigą valstybei. Aš manau, kad stiprioje valstybėje privalo būti stiprios šeimos, mes privalome jas gerbti, mylėti. Tokia šalis, kuri stiprindama šeimas, visuomenę, kuria tokią visuomenę, kuri yra pasirengusi dėl tėvynės aukoti labai daug. Jei valstybė, valstybės vadovas yra pasirengęs aukoti daug savo asmeninio gyvenimo, dėti didelę auką ant tėvynės aukuro, tą įvertina žmonės. Tada su Dievo pagalba mes galime sukurti tokią valstybę, kurioje būtų gera gyventi visiems.
Klausia Arūnas Valinskas:
– Lietuvos prezidentas yra ir vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas. Jūs – prezidentas. Naktį jums paskambina Lietuvos kariuomenės vadas ir praneša, kad prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę prasidėjo karinė agresija, priešo pajėgos perėjo Lietuvos valstybinę sieną ir juda į šalies gilumą. Jūsų pirmieji veiksmai?
– Pirmiausia, ta situacija sunkiai reali. Jie jau priešo pajėgos judėtų į valstybės gilumą, tai prezidentą turėtų žvalgyba žymiai anksčiau informuoti. Tai pirmas dalykas. Antras dalykas, kad jei tokia situacija iškiltų, tai neabejotinai yra aiškiai numatyti specialūs strateginiai dalykai planuose, kaip tokiais atvejais turi būti elgiamasi. Tai Valstybės gynybos tarybos, kuriai vadovauja valstybės prezidentas, yra labai aiškiai aptarta. Valstybės vadovas, jei jį pasiekia tokia informacija ir kreipimasis, iš karto paleidžia į veiklą tuos strateginius planus.
Pirma mūsų užduotis – Suvalkų koridoriaus saugumo užtikrinimas. Mūsų gynybos pajėgos čia labai aiškiai žinotų, ką reikia daryti tokiu atveju, kaip sinchronizuoti mūsų veiksmus su NATO partneriais, kada galėtų artimiausiu metu ateiti pagalba, kaip sinchronizuoti veiksmus su Lenkija, kaip artimiausia strategine partnere, kuri padėtų mums saugoti Suvalkų koridorių.
Šioje vietoje yra kelios dedamosios – mūsų pačių namų darbai, partnerių pagalba NATO kontekste ir kaimyninių šalių pagalba. Visi tie dalykai turi būti labai aiškiai ir strategiškai sudėlioti iki prasidedant bet kokiai agresijai. Tai negali būti daroma spontaniškai, paskutiniu metu išsigandus ir sužinojus, kad įvyko agresija. Turime tam ruošis iš anksto. Kai priešininkas žino, kad valstybė yra pasirengusi, tai yra labai didelė atgrasymo priemonė nuo bet kokios agresijos.
Klausia Andrius Kubilius:
– Kokioje Lietuvoje būsimasis prezidentas nori gyventi 2050 metais? Ko trūksta, kad tai būtų pasiekta? Ir ką ambicingo būsimasis prezidentas nuveiks per artimiausius 5–10 metų, kad 2050 metais būtų realizuota prezidento svajonių Lietuva?
– Labai gilus klausimas. Mano svajonių Lietuva – tai ta Lietuva, dėl kurios mes kovojome Baltijos kelyje. Tai yra ta Lietuva, dėl kurios buvo išlieta daugybė mūsų protėvių kraujo.
Noriu, kad Lietuva vis dėlto išliktų lietuviška. Kad mes kalbėtume savo gimtąja kalba, kad mes išlaikytume savo papročius, kultūros ypatumus. Manau, kad tą labai aiškiai galima pasiekti mokant tų pozityvių dalykų kiekvieną darželinuką. Pradedant darželinuku ir baigiant „Sidabrinės gijos“ ugdymu, į kurį įtraukiami senjorai. Tai turbūt viso gyvenimo dalykas. Jei vaikai būtų to mokomi tiek šeimose, tiek ugdymo įstaigose, natūralu, kad jiems tas savitas lietuvybės kelias būtų labai svarbus. Tada jiems nebūtų vienodai, ar jie gyvena Jungtinėje Karalystėje, ar Lietuvoje. Kai kurių svarbių švenčių, mūsų papročių jiems tada trūktų.
Kaip pavyzdį galiu paminėti, kad sunku būtų priversti jaunimą stebėti laidą „Duokim garo“. Būtų naivu galvoti, kad jaunimas tai mėgs ir užsidegę ims svajoti apie tai, kaip lietuvybė, kultūra ir papročiai jiems svarbūs ir įdomūs. Bet mes tikrai galime padaryti labai daug tiek turėdami gyvosios istorijos pamokas, tiek istorines rekonstrukcijas, kuriose teko ir pačiam su studentais dalyvauti inscenizuojant Kauno pilies šturmą, kur kryžiuočių ir lietuvių pajėgos inscenizavo Kauno pilies puolimą.
Sunku būtų priversti jaunimą stebėti laidą „Duokim garo“.
Manau, tokios gyvosios istorijos pamokos, piliakalnių lankymas, tokie projektai, kurie būtų modernūs, kaip tas pats „Kadagys“, parodęs mūsų šokių ir papročių kultūrą visai kitaip, galėtų būti jaunimui patrauklūs. Bet kam taip būtų, mes privalome judėti ta linkme, kuria juda kitos Europos valstybės, kad ir Norvegija ar Švedija, kur tautinis drabužis yra visuotinės pagarbos dalykas, kurį dėvi visi labai noriai per nacionalines šventes. Na, o Lietuvoje tas yra padaryta neaiškiu dalyku, o kartais sulaukia ir patyčių, pašaipos. Nesinorėtų, kad taip būtų. Norėtųsi, kad žmonėms iš vidaus kiltų noras. Žinoma, tada turi būti ir galimybė įpirkti tokį drabužį. Kiek žinau, dabar toks rūbas kainuoja tikrai daug ir ne kiekvienas gali 400–500 eurų skirti tautiniam kostiumui. Jau nekalbu apie vaiką, kuris labai greit drabužius išauga. Jei nebus specialių įmonių, raginamas ir skatinamas verslas tuo užsiimti, tai nebus ir galimybės tokius drabužius įsigyti. Tai čia, ko gero, tik pavyzdžiai kalbant apie etnokultūrą ir būdus išsaugoti mūsų šaknis, nes valstybė be istorijos, be šaknų neturi ateities. Tokios valstybės žmonės nėra pasiryžę saugoti. Jie neturi dėl ko kovoti.
Norėčiau, kad žmonės, kurie gyvena Lietuvoje, žinotų, dėl ko jie gyvena savo tėvynėje, dėl ko jie nori kovoti dėl savo tėvynės. Vėlgi tam, kad taip vyktų, valstybė turi turėti patikimą teisinę sistemą. Mano kitas uždavinys – kad sisteminė didelio masto politinė korupcija būtų išnaikinta ir tą tikrai galima pasiekti. Mano siūlymas yra būtent teisinio ombudsmeno institucijos sukūrimas. Jei atsirastų ombudsmenas, kiekvienas pilietis galėtų, jeigu teisėjas teisme priima sprendimą nesivadovaudamas mūsų įstatymais, kurie aiškiai parašyti juodu ant balto, kreiptis į jį. O nustačius tokį faktą teisėjas netektų visam gyvenimui licencijos. Natūralu, kad, kai netektų licencijos vienas, antras, trečias, duodu garantiją, kad mūsų teisinė sistema valstybėje pradėtų keistis iš esmės. Tai labai svarbus momentas, nes jokia politinė jėga neturėjo politinės valios tokius dalykus padaryti. Sisteminė stambi korupcija, natūralu, susijusi su stambiu verslu ir politika. Mes matome tą patį iš „MG Baltic“ skandalo, kuris buvo tiriamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, kad taip būtent ir vyko viskas.
Jei mes norime, kad taip vykti negalėtų, mes turime suprasti, kad negali Lietuva toliau gyventi taip, kaip gyveno iki šiol. Dabar yra gyvenama taip, kad teismuose yra priimami sprendimai vadovaujantis ne rašytiniais įstatymais – tuo, kas parašyta juodu ant balto – bet nusistovėjusia teismų praktika. Teismų praktika tai vėlgi yra interpretacija. Teisėjas gali priimti vieną ar kitą sprendimą, priklausomai nuo to, kokios užkulisinės įtakos yra padaromos.
Teismuose yra priimami sprendimai vadovaujantis ne rašytiniais įstatymais – tuo, kas parašyta juodu ant balto – bet nusistovėjusia teismų praktika.
Žmonės iš Lietuvos, manau, emigruoja ne vien tik dėl materialinių dalykų, bet ir dėl to, kad jie negali savęs apginti teismuose, jei nėra materialiai stiprūs, kad jie nesijaučia pasitikintys teisine sistema. Reikia pradėti būtent nuo to. Jeigu mes turėsime tvirtą teisinę sistemą, tada turėsime daug mažiau korupcijos, daug daugiau pinigų biudžete, kurie nukeliaus gyventojų gerovei, bus mažinama socialinė atskirtis. Jeigu mes tai padarysime, valstybė ims keistis ir keisis sparčiai.
Mes turime daugybės mažų šalių pavyzdžius, kurios nuėjo sėkmės keliu. Aš daktaro disertacijoje nagrinėjau Baltijos jūros šalių regioną ir jį lyginau su Pietryčių Azijos šalimis. Japonijos pavyzdžiu, tiek Pietų Korėja, tiek Taivanas, tiek Singapūras atliko ekonominius stebuklus. Kodėl joms pavyko? Pirmiausia dėl to, kad jie pasinaudojo gerąja kitų šalių patirtimi, bet ją pritaikė prie savo specifikos. Nekopijavo aklai kitų valstybių modelių. Būtent mažose valstybėse, tokiose kaip Lietuva, yra galima daryti tuos ryžtingus žingsnius, kai pasieki ekonominį proveržį ir iš vėluojančios šalies, kaip Lietuva, pasinaudojant Baltijos šalių regiono ekonomiškai pažangių šalių, tokių kaip Danija, Suomija, Švedija Norvegija, privalumais peršokti į visiškai kitą ekonominio išsivystymo lygį.
Nereikia išradinėti dviračio, labai gaila, kad mes dažnai nuolat darome tas pačias klaidas, jei mes jų nedarytume, mes sutaupytume laiko, pinigų ir turėtume visiškai kitokį rezultatą. Žmonės pradėtų matyti kaip valstybė keičiasi jų akyse.
Jei mes būtume didelė šalis, na, tokia, kaip Kinija ar Rusija, panašius dalykus būtų padaryti daug sunkiau. Mažoje valstybėje pokytį padaryti veikiant kryptingai yra žymiai lengviau. Dar vienas pavyzdys Airijoje, kur visos politinės jėgos paėmė ir susitarė, kad strateginėse politikos kryptyse, vystant ekonomiką ir kitus dalykus, kad ir kas laimi rinkimus, nedaro kardinalių pokyčių. O Lietuvoje kas atsitinka? Jei laimi rinkimus vieni jie viską keičia, ką darė prieš juos buvę – nesvarbu ar darė gerai, ar blogai. Viskas yra keičiama. Tai yra labai ydingas požiūris.
Strateginėse kryptyse – ne tik užsienio politikoje, bet visose strateginėse srityse, turi būti plataus masto susitarimas tarp visų politinių jėgų, nes žmonės yra pavargę nuo politinių karų, jie nori realių darbų ir realių sprendimų. Jei tai įvyktų, esu tikras, mes nustotume bėgti kaip voverytė uždarame rate – vienas žingsnis į priekį, vienas atgal, keli į šoną.
Jūs matote patys, kad mes dabar turime Lietuvoje nuolat nesibaigiančias reformas švietime, sveikatos apsaugoje ir kitose srityse. Jos trunka beveik tris dešimtmečius. Žmonės yra išvarginti nuolatinių pokyčių, nuolatinių reformų, kurios neturi aiškios krypties ir aiškaus kūno. Natūralu, kad jos tada negali duoti aiškaus rezultato ir padaryti pasikeitimų, kurių iš mūsų tikisi mokytojai, gydytojai, dėstytojai.
Klausia Aleksandras Abišala:
– Pasaulis vis daugiau kalba apie 4-ąją pramonės revoliuciją. Ji iš esmės keis (jau keičia) ne tik technologijas, bet ir švietimo, socialinius ir net globalios tvarkos modelius. Tai ir atveria galimybių, ir kelia didelių grėsmių. Kokias strategijas siūlysite Lietuvai jų akivaizdoje?
– Labai įžvalgus klausimas. Iš tiesų mes kažkada turėjome tokį ludistų judėjimą pasaulyje, kai mašinos ėmė keisti žmonių darbo jėgą, tai jie ėmė tose gamyklose mašinas laužyti, bet tai nėra sprendimas. Mes negalėsime sustabdyti tų pokyčių, kurie vyksta visame pasaulyje.
Mes jau dabar turime galvoti, kaip mūsų valstybė turėtų elgtis, kokias strategines pramonės šakas vystyti ir, pirmiausia, ką daryti, kad kuo daugiau žmonių darbo vietų atsirastų toje pačioje aptarnavimo srityje, kur reikalingas gyvo žmogaus bendravimas. Kad ir ekoturizmas. Ekoturizmui reikalingi žmonės, kurie gali papasakoti, būti gidais. Tai vienas iš pavyzdžių.
Be abejonės, turime ruoštis jau dabar. Daug darbo vietų, kur dabar dirba žmonės, vėliau jose dominuos dirbtinis intelektas, dominuos kompiuterinės sistemos. Reikės mažiau darbuotojų. Tam turime ruoštis. Turime padaryti taip, kad žmonės Lietuvoje rastų sau darbo vietų. Jei dėl pokyčių turėsime didžiulę bedarbių armiją neabejotinai tai taps valstybės masto didžiule krize. Visada reikės programuotojų, niekada jų nebus per daug, visada reikės žmonių tose srityse, kurios neišsemiamos. Reikės mokytojų, nes kad ir koks būtų geras nuotolinis mokymas, vis tiek gyvas kontaktas su dėstytoju ar mokytoju niekad nebus pakeistas.
Reikia orientuotis į darbo vietas, kur reikia žmonių, ir stiprinti pajėgumus, kad būtume konkurencingi dirbtinio intelekto srityse, informacinių technologijų srityse. Lietuva tikrai čia gali labai stipriai atrodyti, jei padarys tinkamus žingsnius švietime.
Klausia Gediminas Vagnorius:
– 2008 metais šalies iždo įplaukos iš pelno mokesčio siekė 850 milijonų eurų, tačiau kitais metais, padvigubinus kapitalo apmokestinimą, jos smuko beveik per pusę ir per 10 metų iki šiol neatsistatė. Nors šalies BVP faktinėmis kainomis praėjusiais metais buvo jau 36 proc. aukštesnis. palyginti su 2008 m. (prieš mokesčių sukėlimą), biudžeto įplaukos iš pelno liko 19 proc. žemesnės (691 milijonas eurų), nes didesni pelno mokėtojai persiregistravo į kitas ES šalis, kur investuotojams taikomi palankesni kapitalo mokesčiai.
Klausimas: Kaip vertinate tokį mokesčių padidinimą, po kurio faktinės iždo įplaukos žymiai sumažėjo, kasmet prarandant po kelis šimtus milijonų eurų? Tapęs prezidentu, kaip stabdytumėte didesniųjų mokesčių mokėtojų bėgimą iš šalies?
– Ponas Vagnorius maišo, ką gali daryti prezidentas, kokios jo yra realios galios. Kalbant apie mokesčius, tai nėra prezidento kompetencija. Be abejonės, kaip prezidentas, aš darysiu viską bendraudamas su ūkio ministru, su premjeru, kad Lietuvoje būtų sudaromos kuo geresnės mokestinės sąlygos verslui ir užsienio investuotojams, nes tai yra tos galimybės, kurias reikia išnaudoti. Tačiau mes turime būti sąžiningi su valstybės gyventojais. Negalime sukurti tokios situacijos, kai stambus verslas, šiuo atveju prekybos tinklai, gali išvengti mokesčių perkeldami įmones į nulinio pelno mokesčio zonos šalis kaip Nyderlandai.
Manau, kad sprendimas apmokestinti prekybos tinklus nuo apyvartos, kad jie negalėtų išvengti mokesčių, kuris priimtas Lenkijoje Kaczynskio politinės jėgos, yra teisingas. Lietuvoje, deja, taip viskas vyksta ir mes negalime kai kurių dalykų pakeisti. Mes turime labai daug ydingų situacijų, kur yra susiformavusios monopolijos – tai ir prekybos tinklai, farmacijos industrija, kur yra keli dominuojantys vaistinių tinklai, ir didmenininkai, kurie dominuoja vaistų įvežimo į Lietuvą rinkoje. Tokios situacijos iškreipia rinką, neleidžia vystytis smulkiam ir vidutiniam verslui, yra nulemtos padarytų klaidų. Dabar jas galime taisyti tik iš dalies.
Visi sprendimai turi būti pamatuoti, išmintingi, paremti kitų šalių patirtimi. Taip pat turime būti socialiai teisingi ir priimti tokius sprendimus, kurie leistų surinkti mokesčius į biudžetą ir mažinti socialinę atskirtį.
Klausia Loreta Graužinienė:
– Modeliuojama situacija: jūs esate Lietuvos Respublikos prezidentas. ES griūtis neišvengiama, vyksta Europos persigrupavimas, susidaro atskirų šalių blokai ekonominiam bendradarbiavimui. Lietuva turi tik šiuos variantus, kitų nėra:
- Lenkija + Višegrado valstybės + Lietuva;
- Latvija + Baltarusija + Ukraina + Lietuva;
- Lietuva nedalyvauja nė viename.
Pagrįskite savo nuomonę 3 argumentais. Pateikite 3 pagrindinius jūsų, kaip Lietuvos Respublikos prezidento, strateginius žingsnius.
– Nedalyvauti niekur yra prasčiausias variantas. Pataisysiu ponią L.Graužinienę, kad Lenkija ir yra Višegrado šalis, tai šis variantas Lietuvai yra pats geriausias iš tų galimų trijų. Tai yra bendradarbiavimas su Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija. Ko gero, prie tokio bendradarbiavimo prisijungtų ir dabar tampriai su šiomis šalimis bendradarbiaujanti Austrija. Neabejotinai, būti kartu su tokia grupe valstybių neramiais laikais, remiantis šiuo scenarijumi, tikrai Lietuvai būtų geriausia ir naudingiausia. Kodėl nemanau, kad būtų naudingesnis tas scenarijus su Baltarusija, Latvija ir kitomis šalimis, tai pirmiausia dėl to, kad su Latvija natūraliai mūsų tamprūs kaimyniniai dvišaliai santykiai.
Trys argumentai:
-
Kai dalyvauji su keliomis šalimis jungtyje, išpleti geografiškai ir regioniškai Lietuvos užsienio politikos įtakos sklaidą;
-
Gauni ekonominės naudos;
-
Gauni naudos iš kaimyninių šalių, kurios ir šiaip gauni.
Klausia Gediminas Kirkilas:
– Kaip būsimas prezidentas po „Brexit“ žada spręsti saugumo, prekybos, Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių teisių užtikrinimo klausimus? Kokia, įvykus „Brexit“, galėtų būti Jungtinės Karalystės partnerystė su ES, ką siūlytų Lietuvos valstybės vadovas?
– Šiuo klausimu taip pat teko dalyvauti derybose kaip Europos reikalų komiteto vicepirmininkui Seime ir kaip Užsienio reikalų komiteto nariui, tai iš tiesų kalbantis su Jungtinės Karalystės delegacija dėl „Brexit“ teko išgirsti aiškius patikinimus, kad mūsų šalies piliečiams, kurie dabar yra Jungtinėje Karalystėje, tikrai jokių teisinių nesklandumų neturėtų iškilti, nes jie dabar jau gyvena ten. Tam tikrų kliūčių ir problemų iškils, jei jie pageidaus, kad pas juos atvyktų jų, pavyzdžiui, tėvai padėti prižiūrėti vaikus. Tiems, kurie atvyksta naujai, tam tikrų kliūčių bus, tokia tiesa. Tačiau tie žmonės, kurie jau yra ten, yra reikalingi kaip darbo jėga, ir aš galiu tvirtai pasakyti, kad jų atveju nesklandumų didelių neturėtų iškilti. Be abejonės, kalbant apie mūsų piliečių teisių užtikrinimą mes esame suinteresuoti kuo tampresniais santykiais tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės.
Tai išties trapi situacija.
Mes norime, kad neiškiltų konfliktinių situacijų tarp Airijos ir Šiaurės Airijos dėl to, kad Šiaurės Airija priklauso Jungtinei Karalystei ir tas konfliktas visą laiką yra rusenantis. Tiek religiniu pagrindu tos bendruomenės yra labai stipriai atsiskyrusios ir nesinori, kad visos tarptautinės ir vietinės pastangos, kurios buvo įdėtos taikos procesui pasiekti ir santykiams sureguliuoti, nueitų perniek. Tai išties trapi situacija. Norėtųsi tikėtis, kad tiek pati Jungtinė Karalystė, tiek Airija ir kitos valstybės padės, kad taip neįvyktų.
Kalbant apie Lietuvą ir tuos formatus, kuriuos aš matau kaip geriausius Jungtinei Karalystei išlaikyti Europoje, kad ji vis dar būtų pritraukta prie Europos reikalų, Europos užsienio politikos, tai taip pat yra svarbus Lietuvos uždavinys. Kuo daugiau Jungtinės Karalystės Europos tarptautiniuose santykiuose, tuo yra Lietuvai geriau ir saugiau, nes daugeliu atveju Jungtinė Karalystė yra ta tvirta partnerė, kuri mus palaiko tiek NATO, tiek įvairiais saugumo politikos klausimais. Teko dalyvauti man Stokholme, kur mes kalbėjomės apie NB8 formatą, tai manau, kad prie šio formato, kuriame yra Skandinavijos šalys ir Baltijos šalys, būtų galima prijungti Jungtinę Karalystę ir tokiame kontekste turėti žymiai daugiau Jungtinės Karalystės, kaip dar vienos jūrinės valstybės, panašios į Skandinavijos šalis europiniuose reikaluose. Tai tikrai galimas sprendinys, kuris išlaikytų pakankamą atstumą ir pagarbą Jungtinei karalystei kaip stipriai valstybei, tiek yra naudingas visam Baltijos jūros šalių regionui. Šiame kontekste bendradarbiavimas tiek NATO, tiek NB8 plius Jungtinė Karalystė tikrai leis pasiekti maksimaliai gerą rezultatą ir išlaikyti Jungtinės Karalystės įsitraukimą į europinius reikalus.
Klausia Albertas Šimėnas:
– Netrukus Lietuvoje vyks referendumas dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Vykstančiose diskusijose dvigubos pilietybės įteisinimo reikalingumas grindžiamas išimtinai dvasiniais motyvais – dvasiniam artumui su Lietuva įteisinti ir pan. Oponentai tvirtina, kad dviguba pilietybė tam nebūtina. Ar įžvelgiate kitų svarbių motyvų dvigubai pilietybei įteisinti bei turite svarių argumentų, kad galiojanti Lietuvos Konstitucija dėl šio klausimo nebūtų keičiama? Kaip balsuosite referendume – „už“ ar „prieš“?
– Referendume balsuosiu už dvigubą pilietybę, nes esu tvirtai įsitikinęs, kad tai yra mūsų visų atsakomybė už tai, kas įvyko per 30 nepriklausomos Lietuvos metų. Kad buvo leista nomenklatūrai, tam senajam tarybiniam elitui valdyti mūsų valstybę. Dėl to daugybė žmonių buvo priversti palikti savo tėvynę. Jie padarė tai ne iš gero gyvenimo, bet dėl to, kad turėjo padėti čia likusiems tėvams, kartais likusiems vaikams, broliams, seserims. Tai yra mūsų atsakomybė. Mes esame per maža tauta, kad galėtume sau leisti prabangą skaldytis. Mes turėtume telkti žmones, pasiųsti jiems signalą, kad mums reikalingi mūsų piliečiai, kad mes norime, jog jie grįžtų į Lietuvą. O tam, kad galėtų grįžti, mes turime išpirkti šią moralinę skolą.
Aš gerbsiu Lietuvos piliečių pasirinkimą ir apsisprendimą per referendumą. Man tenka dalyvauti diskusijose tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek JAV, aš visur sakau tą patį: kokio nors sprendimo ir kuo greičiau tiems mūsų žmonėms tikrai reikia. Ir kuo greičiau. Ar tai bus dviguba pilietybė, ar Lietuvio pasas, bet tas sprendimas yra būtinas. Be jo, žmonės tarsi pakimba kažkur neaiškioje erdvėje tarp tėvynės ir jų gyvenamos šalies. Jei nerandame sprendinių, jie jausis Lietuvos atstumti, o šito mes tikrai nenorime.
Absoliuti dauguma, 90 proc. žmonių, nesijaučia laimingi išvykę iš Lietuvos, vadinasi, reikia padaryti viską, kad jie turėtų galimybę grįžti ir pabandyti. Bent jau dar vieną sykį.
Noriu nuraminti tuos žmones, kurie baiminasi dėl dvigubos pilietybės atsiradimo. Galima rasti teisinių saugiklių, kad tai nekenktų mūsų valstybės saugumui. Jei bus priimtas kitas sprendimas, aš jo irgi nebijau, nes galima [spręsti] ir per Lietuvio pasą ar specialias lengvatas nekilnojamajam turtui įsigyti Lietuvoje, kad jie nebijotų sugrįžti į tėvynę. O jei nepasiseks adaptuotis jiems ar jų vaikams, vis dėlto grįžti atgal. Dabar jie lyg norėtų grįžti. Absoliuti dauguma, 90 proc. žmonių, nesijaučia laimingi išvykę iš Lietuvos, vadinasi, reikia padaryti viską, kad jie turėtų galimybę grįžti ir pabandyti. Bent jau dar vieną sykį.
Tam, be abejonės, reikia sudaryti geras sąlygas mokyklose, darželiuose, kad jų vaikai, turintys kalbinius barjerus, galėtų adaptuotis. Mūsų švietimo sistema turi būti pasiruošusi. Jei dirbsime iš esmės, o ne kalbėsime tuščiais žodžiais, rasime sprendimų, kurie sutelkia mūsų mažą tautą visame pasaulyje.
Klausia Algirdas Butkevičius:
– Prieš dvejus metus Europos Parlamentas patvirtino tris rezoliucijas, kuriose iš esmės nubrėžta Europos ateities vizija, tačiau svarstymai šia kryptimi tęsiasi. Klausimas, kokia Europos vizija yra priimtinesnė Lietuvai, yra atviras.
Kokią ir, svarbiausia, kodėl būtent tokią Europos koncepciją palaikytumėte jūs: tą, kurią suformulavo Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris, kalbėdamas apie „pažangesnę Bendriją“, ar tą, kurią Europos Parlamente gynė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, ar Vokietijos kanclerės Angelos Merkel „Europos ateities viziją“, ar „Tautų Europos“ idėją? O gal kokią kitą?
– Esu dalyvavęs Briuselyje šia tema vykusiose diskusijose. Iš tiesų tų nuomonių ES yra daug ir įvairių. Aš pats esu tvirtas antifederalistas, „Tautų Europos“ šalininkas. Mano parengtos analitinės medžiagos pagrindu buvo suformuota Europos reikalų komitete Europos valstiečių ir žaliųjų sąjungos tuomet frakcijai atstovaujanti ES vizija. Ta vizija buvo būtent „Tautų Europos“ vizija. Kad viena valstybė – vienas balsas. Tai yra labai svarbu kiekvienai mažai šaliai, tokiai, kaip Lietuva. Jei to nebūtų, tada iškiltų labai aiškių grėsmių mūsų suverenitetui, mūsų galėjimui turėti aiškią pusiausvyrą ES.
Jei įvyktų ta federalistinė vizija, kuriai labai pritaria Prancūzijos prezidentas E.Macronas, tai natūralu, kad tada Lietuva atsidurtų tokioje situacijoje, kad mažų valstybių pusiausvyra ES būtų sunkiai girdima. Aš manau, kad mūsų interesas yra Europa – kaip lygių valstybių sąjunga, kad kiekviena valstybė, nesvarbu, kokio ji dydžio, privalo būti girdima ir atstovaujama.
Jei mes kursime ta linkme, kad atsisakome savo kultūrinių išskirtinumų, atsisakome savo istorinių ir kalbinių skirtumų, mes nesukursime gražios ir darnios Europos, mes turėsime vis daugiau tokių situacijų, kokia dabar susiklostė Jungtinėje Karalystėje. „Brexit“, manau, labai gerai atspindi tuos procesus. Jei mes norime, kad tokių procesų nedaugėtų ir ES išliktų tvirta, o aš esu įsitikinęs, kad Lietuvai yra prioritetas stipri ES, mes turime girdėti visas valstybes.
Europa skiriasi nuo JAV. Mes nesame iš emigrantų sudarytas kontinentas.
Europa skiriasi nuo JAV. Mes nesame iš emigrantų sudarytas kontinentas. Mes esame šalys, kurios turi savo savitą kultūrą ir specifiką. Esame tuo įdomūs pasauliui, kad esame išskirtiniai. Mes, kaip Lietuva, turime vieną iš seniausių pasaulyje gyvų kalbų, daugybę dalykų, kuriais galime pritraukti kitas pasaulio šalis. Jei mes savo savitumo atsisakome, sakome, kad ne, mums jo nereikia, tai natūralu, kad nuo to nebūtų geriau nei mūsų valstybei, mūsų gyventojams, nei pačiai Europai.
Manau, kad Europa turėtų rasti savitą kelią neverčiant valstybių per prievartą atsisakyti savo suvereniteto. Jau dabar yra daug mūsų svarbių galių perduota ES, Briuseliui. Kalbu apie fiskalinę drausmę, apie tai, kad mes privalome savo biudžetus derinti su ES. Tai yra labai svarbūs mums dalykai, kurie perduoti ES kompetencijai ir Briuseliui.
Matome tą pačią situaciją, kad tos valstybės, silpnesnės ekonomiškai valstybės, kurios neatsisakė savo valiutos ir neįsivedė euro, šiandien yra geresnėje situacijoje negu Lietuva. Tuo metu, kai Lietuva įsivedinėjo eurą, mes buvome ne tik maža valstybė, bet ir ekonomiškai silpna ir pažeidžiama valstybė. Būtent tokios šalys, kurios yra nedidelės, kuriose dominuoja daug monopolijų įvairiuose rinkos segmentuose, turėjo patį didžiausią kainų augimą. Reikia būt labai nuoširdiems patiems sau ir suprasti, kad atsisakyti vieno ar kito valstybei svarbaus suvereniteto dėmens ir instrumento yra paprasta, bet jį susigrąžinti – labai sudėtinga. Mes, kaip valstybė, turėtume būti visų pirma ta šalis, kuri pasisako už tikrą demokratiją. Už tai, kad viena valstybė – vienas balsas.
Klausia Viktoras Muntianas:
– Politinė korupcija – viena didžiausių Lietuvos problemų. Metams bėgant ji darosi tik rafinuotesnė ir dar sunkiau įveikiama, dar labiau linkusi plisti. Ar sutinkate? Kokias priemones naudotumėte kovai su politine korupcija ir ar išvis ryžtumėtės tokiai kovai?
– Esu tas kandidatas į prezidentus, kuris ryžtingai kovotų su politine korupcija. Aš manau, kad tai vienas iš strateginių, svarbiausių tikslų. Teisinio ombudsmeno institucija būtų tas sprendimas, kuris leistų maksimaliai sumažinti politinę korupciją, nes labai mažai bus tų teisėjų, kurie priiminės tokius sprendimus rizikuodami netekti savo licencijos. Jeigu teisinis ombudsmenas, įvertinęs jų veiklą, nustatys, kad jie elgiasi ne pagal mūsų valstybės įstatymus.
Klausia Česlovas Juršėnas:
– Ką veiktumėte ar siūlytumėte daryti, jei pasaulį (ir Lietuvą) ištiktų ekonominė krizė?
– Šiuo atveju prezidentas, pagal mūsų Konstituciją ir įgaliojimus, negali padaryti labai daug, jei valstybę ištinka ekonominė krizė. Ko gero, labai konkretūs dalykai, tai pirma, ką daryčiau ir neištikus ekonominei krizei, stengčiausi kuo daugiau turėti Lietuvai gerų dvišalių tarpusavio santykių su kitomis šalimis, nes kuo daugiau mes tokių santykių turime, tuo daugiau turime užsienio investicijų ir sukurtų naujų gerai apmokamų darbo vietų. Tas, be abejonės, labai padeda.
Stengčiausi į atsakingiausius valstybėje postus – ministrų, premjero – skirti tuos žmones, kurie iš tikrųjų yra kompetentingi, kad nebūtų tokių situacijų, kai žmogus yra pristatomas kaip tam tikros srities ekspertas, o paskui pamatome, kaip socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio atveju, kad, na, ekspertinių žinių nėra jokių, o tada visa sistema paskęsta chaose. Dėl to turime labai daug problemų. Ekonominės krizės atveju ypač svarbi tvirta politinė lyderystė, rimti ekspertai, kurie atsako už konkrečias svarbiausias valstybei sritis, susijusias su ūkio augimu, ekonomikos vystymu, pramonės šalių stiprinimu, bankų sektoriaus priežiūra. Tokie būtų pagrindiniai darbai, nes, jei kiti kandidatai sakys, kad gali išspręsti ekonominę krizę, tai jie, ko gero, nelabai bus skaitę Konstitucijos ir imsis tų darbų, kurių prezidentas daryti negali.
Klausia Dalia Grybauskaitė:
– Kokią konstitucinę vertybę šiuo metu labiausiai reikėtų saugoti ir ginti? Kodėl?
– Mano giliu įsitikinimu, tai yra 38 Konstitucijos straipsnis, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pamatas. Ta tradicinė šeima, kaip vertybė, turėtų būti saugojama, ginama. Tam, kad tai įvyktų, neabejotinai mūsų visuomenė turi būti ne tik ta, kuri turi daug teisių ir laisvių, bet ir ta, kuri prisimena savo pareigas. Kad vaikai turi būti ugdomi taip, kad jie turi gerbti tėtį ir mamą, senelius, vyresnius žmones. Tik ta visuomenė, kuri jaučia pareigą, atsakomybę, gali būti atspari bet kokiai agresijai ir tik tokia valstybė gali būti iš tiesų demokratiška, kuri prisimena, kad laisvės ir teisės yra lygiai taip pat svarbios kaip mūsų pareigos ir atsakomybės.
Pildysime.
