Klausia Vytautas Landsbergis:
– Astravo kiaulystė jau tarptautiškai pasmerkta, bet Lietuvos valstybės pozicija išlieka labai svarbi. Ar mes ginsimės nuo tos agresijos-provokacijos, ar ne?
– Ginsimės. Kartu su ES ir per ES institucijas.
Klausia Vydas Gedvilas:
– Ką kandidatas padarytų, kad suvienytų Lietuvą? Kaip siektų, kad aukščiausios institucijos dirbtų be susipriešinimo dėl vieno tikslo?
– Skandinavai turi politinių partijų susitarimų tradiciją dėl pačių svarbiausių strateginių jų valstybių dalykų. Pavyzdžiui, Švedijoje jų politinės partijos pasirašiusios susitarimą kiek įmanoma vystyti energijos gavimą iš atliekų ir iš požeminės karšto vandens energijos, ir jie labai sėkmingai mažina priklausomybę nuo naftos produktų.
Tai mums aktualus kitas dalykas – reikėtų partijų susitarimo dėl švietimo, kad visiems būtų prieinamas nemokamas aukštasis mokslas, kad visi moksleiviai gautų visas paslaugas nemokamai, tėvams nekainuotų, kad būtų vaiko išmoka padidinta iki 100 eurų ir daugiau ir kad būtų susitarimas dėl procentų mokslui ir kultūrai nuo BVP. Tokie trys svarbiausi susitarimai, aš manau, tikrai sumažintų tą daugybę konfliktų, kurie yra natūralūs politiką lydintys reiškiniai. Bet jie užtikrintų gyventojams stabilumą, ir mes artėtume prie ES vidurkio šitais klausimais.
Klausia Artūras Paulauskas:
– Pasaulyje vėl skamba nacionalistinė retorika, politikai kviečiami į kovą su globalizmu. Ar įmanoma šiandien be tarptautinio bendradarbiavimo užtikrinti pasaulio arba net konkrečios šalies saugumą, spręsti ekologines problemas, vystyti prekybą; kur turi sustoti Amerikos, Rusijos, Izraelio nacionalistai, kad tai nevirstų kraštutiniu nacionalizmu; ir apskritai, kokį matote Lietuvos vystymosi scenarijų artimiausią dešimtmetį (blogiausias ir geriausias variantai)?
– Manau, kad tai, ką A.Paulauskas vadina globalizmu, yra tiesiog dalies Vakarų Europos piliečių pasipriešinimas arabų emigrantams, kurie sudaro didžiąją dalį žmonių, kurie atvyksta apsimetę karo pabėgėliais į Vakarų Europą. Mums kol kas tai negresia, bet tai gresia kitoms Vakarų Europos valstybėms. Slovakija, Vengrija ir Vakarų Europos valstybė Austrija ginasi nuo šitų dalykų. Spėju, kad šiuose Europos Parlamento rinkimuose ir Prancūzijos, ir Italijos, ir Vokietijos partijos, kurios pasisako prieš tokius emigrantus, tik sustiprins atstovavimo pozicijas parlamente. Čia turbūt yra didžiausia grėsmė ir iššūkis ES. Lietuva neturėtų būti nuošalyje ir turėtų remti tas šalis, ypač Lenkiją, Vengriją, Austriją ir Slovakiją, joms priešinantis, nes Europa ištirps arabų antplūdyje, kaip kadaise Ispanija buvo nukariauta arabų. Neįžiūriu aš globalizme tos grėsmės, kurią įžiūri A.Paulauskas. Manau, kad tai yra tik kitas arabų emigrantų antplūdžio pavadinimas.
Klausia Irena Degutienė:
– Nutarę siekti prezidento ar kokio kito politinio posto, dažnai sakome – tai mūsų pareiga. Pareiga savo šaliai, pareiga žmonėms. Šiandien gyvename laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, priklausome svarbiausiems Vakarų pasaulio aljansams, Lietuvos balsas pasaulyje yra girdimas ir gerbiamas. Kas jums yra pareiga – Lietuvai ir jos žmonėms?
– Pareiga būtų į gyvenimą atnešti tą mūsų buvimą vakarietiškoje kultūroje, nes jis dabar yra formalus. Mes visais pagrindiniais vakarietiškos kultūros parametrais atsiliekame nuo Vakarų – Europos ir JAV. Pavyzdžiui, pragyvenimo amžiaus, pensininkų pajamų, vidutinių algų, išsimokslinimo prieinamumo, pajamų nelygybės mažinimo. Mes šiuose dalykuose atsiliekame ir, aš įsivaizduoju, visų politikų ir mano misija yra ta, kad mes turime šių dalykų siekti. Labai mažai kas kalba tokiom kategorijom.
Mano misija būtų štai tuos vengriškus ir lenkiškus tokių ataskaitų standartus pritaikyti ir Lietuvoje.
Geriausias pavyzdys mums būtų Lenkijos ir Vengrijos vadovai, kurie, kai atsiskaito Vyriausybei arba Vyriausybė atsiskaito parlamentui, arba kiti jų vadovai atsiskaito parlamentui, jie savo pasiekimus, kaip politikų, matuoja štai šitais kriterijais – kiek jiems pavyko pasiekti mažinant mirtingumą ir sudarant galimybę visiems gauti aukštąjį mokslą ir kiek yra pagerėjusi visų gyventojų gyvenimo kokybė bei sumažėjusi pajamų nelygybė. Mūsų politikai tokių ataskaitų nedaro, deja. Mano misija būtų štai tuos vengriškus ir lenkiškus tokių ataskaitų standartus pritaikyti ir Lietuvoje.
Klausia Arūnas Valinskas:
– Lietuvos prezidentas yra ir vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas. Jūs – prezidentas. Naktį jums paskambina Lietuvos kariuomenės vadas ir praneša, kad prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę prasidėjo karinė agresija, priešo pajėgos perėjo Lietuvos valstybinę sieną ir juda į šalies gilumą. Jūsų pirmieji veiksmai?
– Duočiau nurodymą atidengti ugnį į priešą ir šaukčiau Gynybos tarybą, jei tam yra sąlygos.
Klausia Andrius Kubilius:
– Kokioje Lietuvoje būsimasis prezidentas nori gyventi 2050 metais? Ko trūksta, kad tai būtų pasiekta? Ir ką ambicingo būsimasis prezidentas nuveiks per artimiausius 5–10 metų, kad 2050 metais būtų realizuota prezidento svajonių Lietuva?
– Man atrodo, pagrindinė Lietuvos problema, nepriklausomai nuo to, kas valdo, yra vis didėjanti pajamų ir turto nelygybė. Tai aš norėčiau tais metais, apie kuriuos klausia A.Kubilius, matyti tą visuotinai pripažintą pajamų nelygybės indekso matuoklį tokį, koks yra ES vidurkis.
Klausia Aleksandras Abišala:
– Pasaulis vis daugiau kalba apie 4-ąją pramonės revoliuciją. Ji iš esmės keis (jau keičia) ne tik technologijas, bet ir švietimo, socialinius ir net globalios tvarkos modelius. Tai ir atveria galimybių, ir kelia didelių grėsmių. Kokias strategijas siūlysite Lietuvai jų akivaizdoje?
– Robotizacija naikins darbo vietas visose valstybėse, o ypač Lietuvoje, nes mes esame mažų algų šalis, o Lietuvos politikai kol kas laiko tai pranašumu ir iš esmės beveik visas politinis Lietuvos elitas pasisako už tai, kad ir liktų mūsų algos mažiausios, nes neva taip mes įgauname pranašumą ir pas mus ateina investuotojai. Iš tikrųjų jie neateina, o Lietuvos žmonės emigruoja pas tuos investuotojus į kitas šalis.
Minimalios bazinės išmokos, aš manau, vienintelė galimybė atsispirti robotizacijos pasekmėms – masinei bedarbystei.
Tai būdas išvengti robotizacijos pasekmių – masinės bedarbystės, tai yra tai, ką daro lenkai su „vaiko pinigais“. Visi Lenkijos vaikai per tėvus gauna maždaug 100 eurų išmoką. Tai vienas iš būdų, kuris sumažina pajamų nelygybę ir užtikrina vaikams ir jų tėvams galimybę vaikus išmokyti. Analogija būtų mokėti tokias stabilias išmokas absoliučiai visiems Lietuvos gyventojams, kad jos užtikrintų elementarų maisto, komunalinių paslaugų, kultūrinio švietimo paslaugų paketą. Minimalios bazinės išmokos, aš manau, vienintelė galimybė atsispirti robotizacijos pasekmėms – masinei bedarbystei.
Klausia Gediminas Vagnorius:
– 2008 metais šalies iždo įplaukos iš pelno mokesčio siekė 850 milijonų eurų, tačiau kitais metais padvigubinus kapitalo apmokestinimą, jos smuko beveik per pusę ir per 10 metų iki šiol neatsistatė. Nors šalies BVP faktinėmis kainomis praėjusiais metais buvo jau 36 proc. aukštesnis lyginant su 2008 m. (prieš mokesčių sukėlimą), biudžeto įplaukos iš pelno liko 19 proc. žemesnės (691 milijonas eurų), nes didesni pelno mokėtojai persiregistravo į kitas ES šalis, kur investuotojams taikomi palankesni kapitalo mokesčiai.
Klausimas: Kaip vertinate tokį mokesčių padidinimą, po kurio faktinės iždo įplaukos ženkliai sumažėjo, kasmet prarandant po kelis šimtus milijonų eurų? Tapęs prezidentu, kaip stabdytumėte didesniųjų mokesčių mokėtojų bėgimą iš šalies?
– G.Vagnorius yra teisus tik iš dalies, nes ne visi turtingi žmonės pabėga ir perkelia savo įmonių būstines į mažesnių mokesčių šalis. Kitas dalykas, kad Europos Parlamentas imasi labai ryžtingų žingsnių prieš tas keturias ES valstybes, kurios sukūrusios mokesčių rojų. Aš tikiu, kad Europos Parlamentui pavyks mokesčių rojus ES panaikinti. Tada nebus niekam reikalo emigruot iš vienos šalies į kitą ir Lietuvos milijonieriai galės sėkmingai vystyti savo veiklą Lietuvoje.
Klausia Loreta Graužinienė:
– Modeliuojama situacija: jūs esate Lietuvos Respublikos prezidentas. ES griūtis neišvengiama, vyksta Europos persigrupavimas, susidaro atskirų šalių blokai ekonominiam bendradarbiavimui. Lietuva turi tik šiuos variantus, kitų nėra:
- Lenkija + Višegrado valstybės + Lietuva;
- Latvija + Baltarusija + Ukraina + Lietuva;
- Lietuva nedalyvauja nė viename.
Pagrįskite savo nuomonę 3 argumentais. Pateikite 3 pagrindinius jūsų, kaip Lietuvos Respublikos prezidento, strateginius žingsnius.
– Panašiausias variantas būtų iš L.Graužinienės pasiūlytų – kartu su Lenkija laikyti vieną gynybos sistemą, kurios pagrindas turėtų būti JAV karinė bazė arčiau Lietuvos sienos. Šiame formate reikėtų Višegrado šalių ir Estijos su Latvija. Tai argumentais čia pagrįsti galima taip, kad Kaliningrado sritis šalia, o mes esame kaip replėse tarp Baltarusijos, kurioje Rusija turi didžiulę įtaką, ir Kaliningrado srities. Vienintelis rimtas apsigynimas, atgrasymas – Suvalkų srityje įkurta JAV karinė bazė. O ekonominė atspara būtų Lenkija. Su ja ryšius reikia plėsti.
Klausia Gediminas Kirkilas:
– Kaip būsimas prezidentas po „Brexit“ žada spręsti saugumo, prekybos, Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių teisių užtikrinimo klausimus? Kokia, įvykus „Brexit“, galėtų būti Jungtinės Karalystės partnerystė su ES, ką siūlytų Lietuvos valstybės vadovas?
– Britai, jei išvis dar įvyks „Brexit“, nes matome, kad yra pokyčių – gali taip neįvykti, bet jeigu taip įvyktų, anglai prašo palikti jiems vienodas teises kaip ES gyventojams judėti ir dirbti, socialines garantijas. Tai reikštų veidrodinį principą, kad taip pat ir visi kiti ES gyventojai turi tokias pat teises Didžiojoje Britanijoje.
Klausia Albertas Šimėnas:
– Netrukus Lietuvoje vyks referendumas dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Vykstančiose diskusijose dvigubos pilietybės įteisinimo reikalingumas grindžiamas išimtinai dvasiniais motyvais – dvasiniam artumui su Lietuva įteisinti ir pan. Oponentai tvirtina, kad dviguba pilietybė tam nebūtina. Ar kandidatai įžvelgiate kitų svarbių motyvų dvigubai pilietybei įteisinti bei turite svarių argumentų, kad galiojanti Lietuvos Konstitucija dėl šio klausimo nebūtų keičiama? Kaip balsuosite referendume – „už“ ar „prieš“?
– Referendume balsuosiu už dvigubą pilietybę, nes kaltė dėl apskritai tokio klausimo atitenka Konstitucijos kūrėjams ir Konstitucinio Teismo teisėjams, kurie yra priėmę garsųjį išaiškinimą, kuriame visuotinai priimtinas skaitvardis yra išverčiamas į priešingą pusę. Latviai ir estai neturi šitos problemos, nes jų konstitucijose parašytas išganingas sakinys: gimimu įgauta pilietybė neprarandama jokiais būdais. Čia yra atsakymas ir išeitis, jei tik būtų politinė galimybė, sutarimas tarp partijų, reikėtų tą Konstituciją pataisyti taip, kaip pas latvius ir estus. Tuomet nebereikėtų brangiai kainuojančių referendumų ir visų diskusijų, kurios skaldo Lietuvą į dvi dalis.
Klausia Algirdas Butkevičius:
– Prieš dvejus metus Europos Parlamentas patvirtino tris rezoliucijas, kuriose iš esmės nubrėžta Europos ateities vizija, tačiau svarstymai šia kryptimi tęsiasi. Klausimas, kokia Europos vizija yra priimtinesnė Lietuvai, yra atviras.
Kokią ir, svarbiausia, kodėl būtent tokią Europos koncepciją palaikytumėte jūs: tą, kurią suformulavo Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris, kalbėdamas apie „pažangesnę Bendriją“, ar tą, kurią Europos Parlamente gynė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, ar Vokietijos kanclerės Angelos Merkel „Europos ateities viziją“, ar „Tautų Europos“ idėją. O gal kokią kitą?
– Artimesnė būtų „Tautų Europos“ idėja, bet pagrindinis principas būtų toks, kad Rytų Europos šalys nėra apgintos nuo Vakarų Europos šalių, kurios, ypač Prancūzija ir Vokietija, diktuoja ES savo kryptis ir savo matymus. Tas buvo labai gerai matoma priimant mobilumo paketą. Akivaizdu, kad vokiečiai ir prancūzai pradėjo dirbtinais būdais saugoti savo vežėjus nuo Rytų Europos konkurentų, ypač Lietuvos, kuri yra viena iš lyderiaujančių šioje srityje.
Akivaizdu, kad Lietuvai būtų naudingiausias variantas, kuriame ES veto teisę išlaiko kiekviena valstybė ir kurioje yra ginamas principinis dalykas – mažinti ekonominį atsilikimą per dideles ES išmokas, nes mes labiausiai kenčiame nuo emigracijos, kuri naudinga Vakarų Europai.
Klausia Viktoras Muntianas:
– Politinė korupcija – viena didžiausių Lietuvos problemų. Metams bėgant ji darosi tik rafinuotesnė ir dar sunkiau įveikiama, dar labiau linkusi plisti. Ar sutinkate? Kokias priemones naudotumėte kovai su politine korupcija ir ar išvis ryžtumėtės tokiai kovai?
– Sutinku, kad plinta. Plinta dėl to, kad Lietuvos teismai, teisėjai nesilaiko įstatymų. Kiek Seimas begriežtintų atsakomybę už korupcinius, ypač politinės korupcijos, nusikaltimus, tiek teisėjai tam masiškai priešinosi. Jie ne tik netaiko laisvės atėmimo nė vienu atveju, bet ir finansines baudas taiko pačias mažiausias arba mažesnes negu nustatė Seimas. Tai yra teisėjų sukilimas prieš įstatymus. Nė viena šalis to netoleruotų. Teisėjai tai daro dėl to, kad Seimas leidžia sau delsti su tarėjų institucijos atkūrimu.
Geriausia kova su politine korupcija yra grąžinti 1993 m. panaikintus tarėjus į teismus ir tai priverstų teisėjus laikytis įstatymų, pradėti sodinti į kalėjimą už korupciją žmones ir taip pat skirti didžiules, milžiniškas finansines baudas, kaip įstatymuose nustatyta. Nes dabar šiandienis pavyzdys – Stanislovui Tomui, kuris sudaužė generolo Vėtros lentą, siūloma skirti 30 tūkst. eurų baudą, o už korupcinius nusikaltimus kol kas dar niekam nėra pasiūlyta, nors tokios Seimo kartelės yra užkeltos. Tai aš smerkiu teisėjų tokį pasipriešinimą įstatymams, jų yra pareiga priiminėti sprendimus pagal įstatymus. Tarėjai įvestų tvarką.
Klausia Česlovas Juršėnas:
– Ką veiktumėte ar siūlytumėte daryti, jei pasaulį (ir Lietuvą) ištiktų ekonominė krizė?
– Reikėtų mažinti pinigus, skiriamus viešiesiems pirkimams, nes Lietuvoje mes perkame nereikalingų paslaugų ir daiktų daugiausia ES. Tai padėtų suvaldyti krizę. Ir, aišku, reikėtų mažinti fizinių asmenų pajamų mokestį.
Klausia Dalia Grybauskaitė:
– Kokią konstitucinę vertybę šiuo metu labiausiai reikėtų saugoti ir ginti? Kodėl?
– Pajamų nelygybę reikėtų mažinti. Deja, Konstitucijos kūrėjai neparinko tokio žodžio, skirtingai nei mūsų kaimynai, ir Konstitucijoje aiškaus sakinio arba žodžio, kuris užtikrintų visiems turtinę ir pajamų lygybę, nėra. Tai aš dėl to apgailestauju. Teoriškai, taisant Konstituciją dėl vertybinių dalykų, Lietuvos centro partija siūlys papildyti ją šiuo punktu.
Pildysime.
