Klausia Vytautas Landsbergis:
– Astravo kiaulystė jau tarptautiškai pasmerkta, bet Lietuvos valstybės pozicija išlieka labai svarbi. Ar mes ginsimės nuo tos agresijos-provokacijos, ar ne?
– Šis klausimas pakankamai garsus. Aišku, mes turime žiūrėti savo interesų, bet reikia labai aiškiai pasakyti, kad Astravo problema, elektrinės statybos prie mūsų pasienio, tai ne tik Baltarusijos sukurta problema, bet iš dalies ir mes patys prisidėjome prie jos.
Ką turiu omeny? Pirmiausia, mes laiku nereagavome į statybos pradžią. Dar 2011 m. aš rašytinį pareiškimą pateikiau Europos Parlamente, surinkau virš 40 parlamentarų palaikymą iš 16 šalių ir kėliau šitą klausimą. Kažkodėl šiuo laikotarpiu per daug nebuvo keliamas pas mus mūsų politikų ar mūsų valdžios klausimas. Mačiau aš tas grėsmes, netoli mes gyvename, prie Vilniaus bus 60 km. Astravo elektrinė, bet reakcija buvo silpnoka. Kai kurį laiką jos visai nebuvo, o šiandien jau pastatyta praktiškai ši elektrinė.
Tai galima daug kalbėti apie kiaulystes, bet kartais nereikia kitų kaltinti, o pasižiūrėti į save. Laiku mes neragavome, paskui pradėjome reaguoti, kai buvo jau praktiškai per vėlu. Ir bendromis frazėmis kalbėjome.
Aš esu tarptautinių kontaktų Europos Parlemento ir Baltarusijos narys, vienas iš vicepirmininkų, buvau per paskutinius penkerius metus triskart Baltarusijoje ir šiuos klausimus visada kėliau. Pirma, kad čia gal reikia atsisakyti, nes čia ekologinė bomba, bet laikas buvo jau pavėluotas. Reikėjo reaguoti daug anksčiau, kaip sakiau, prieš 8-9 metus.
Paskutiniame ir priešpaskutiniame vizituose kėliau jau tokius techninius klausimus kaip šaldymo sistema. Iš pradžių buvo planuota, kad bus imamas vanduo iš Neries ir, aišku, jei bus paleistas atgal į Nerį, į Viliją, kaip ten vadinasi ši upė, tarp kitko Vilniaus krašte irgi taip vadinasi Neris, tai grėstų rimtos ekologinės katastrofos, jei nors laispniu bus upės vanduo šiltesnis, tai didžiulė gresia katastrofa. Pas mus dabar Neryje yra upėtakiai, lašišos, tai reiškia, kad švarios yra pakankamai upės. Paskui jie ėmė keisti sistemą, kad vanduo bus imamas iš rezervuaro. Po to bus šaldomas iki upės lygio. Jau yra gerai.
Nereikia kalbėti apie viską, bet konkrečiai nors vieną klausimą mažą išspręsti. Ta linkme dirbau ir dirbu. O taip visus kaltinti, kad čia kiaulystė, būtų labai primityvu. Tuo labiau, kad mes patys „inicijavome“ tam tikra prasme šias statybas, nes 2004 m. nusprendėme uždaryti mūsų atominę elektrinę Ignalinoje. Tai buvo mūsų didelė klaida. Galima pasakyti, kad mus spaudė Europos Komisija. Taip, spaudimas tam tikras buvo, bet kartais reikia atlaikyti spaudimą ir priimti tokius sprendimus, kurie naudingi mūsų šaliai. Šis sprendimas buvo ypač nenaudingas, buvo vien minusai. Šita elektrinė galėjo dirbti dar 20 mažiausiai metų. Čia pagrindinė mūsų elektrinė, 90 proc. reikalingos elektros ten buvo pagaminama. Dabar mes mokame daugiau už elektrą, visas ūkis moka daugiau už elektrą, kainos auga mūsų parduotuvėse produktų. Tai visi klausimai susiję. Nekalbu apie tai, kad regione Šiaurės-Rytų Lietuvos dabar labai didelė bedarbystė. Tai buvo labai didžiulė įmonė ir kam reikėjo ją uždarinėti? Spaudė, tai spaudė. Bulgariją irgi spaudė, bet ji savo elektrinės neuždarė.
Dabar atsirado Astravo elektrinė. Jau praktiškai yra. Dar nepaleista, bet jau pastatyta. Tada klausimas yra retorinis: kam mums reikėjo uždarinėti? O dabar atsirado ši ekologinė grėsmė ir kitos grėsmės. Turime būti savikritiškais, o ne tik kitus kaltinti. Yra toks posakis liaudies, kad nereikia kaltinti veidrodžio, jei vaizdas yra kreivas.
Klausia Vydas Gedvilas:
– Ką kandidatas padarytų, kad suvienytų Lietuvą? Kaip siektų, kad aukščiausios institucijos dirbtų be susipriešinimo dėl vieno tikslo?
– Klausimas sudėtingas, bet, aišku, jį reikia spręsti. Nors bandyti spręsti. Kaip partijos vadovas turiu nemažą įdirbį ir mūsų komanda turi nemažą įdirbį, kaip reikia sutelkt žmones bendram darbui. Už mūsų organizaciją balsuoja vis daugiau ne tik tautinių mažumų, kas yra natūralu, bet ir lietuvių kilmės rinkėjų, nes mato mūsų sąžiningą veiklą.
Pirmiausia, reikia pradėt vienyti visas valdžias nuo vertybių. Jeigu valdžios atstovai turės panašias vertybes – sąžiningumo, gailestingumo silpniesiems, užuojautos – tada galima veikti. Jeigu vieni gyvens savo pasaulyje, bendraus su bankininkais arba oligarchais, o kiti bandys padėt paprastam žmogui, tai niekada nebus bendro kontakto. Aišku, reikia tai pasiekti, ir viena iš priemonių tai pasiekti yra kadrų politika. Būtent aš, kai sprendžiu kadrinius klausimus, tai pirmiausia žiūriu į žmogaus savybes. Į kompetenciją, bet ne tik. Žiūriu ir į jo vertybes, ar yra sąžiningas, ar gali tarnauti žmonėms, ar tik savo pareigas, kaip valdininkas, vadovas vertina.
Tarnystė žmonėms – labai svarbi vertybė. Aišku, atsižvelgti į paprastus žmones, į jų problemas, nes jie silpniausi, jie neturi pinigų, jie kartais negali pateikti kokio nors prašymo ar negali teismuose samdyti advokato. Reikia galvoti apie visus. Nereikia atitrūkti nuo realių žmonių problemų. Susidaro toks įspūdis, kad daug mūsų valdžios atstovų yra atitrūkę, laiko save elitu ir dėl to visos problemos [kitokios]. Atsiranda pasipūtimas, žiūrėjimas iš viršaus. Reikia žiūrėti daugiau žmoniškai, užjausti žmones. Gailestingumas, meilė artimam – krikščioniškos vertybės, kurios, iš savo praktikos žinau, jeigu yra stiprios, tai tas žmogus geriau tarnauja žmonėms. Kas yra valdžia? Turi būti tarnystė, o pas mus, deja, dažnai tai būna savo problemų sprendimas ir žiūrėjimas iš viršaus į paprastą žmogų.
Klausia Artūras Paulauskas:
– Pasaulyje vėl skamba nacionalistinė retorika, politikai kviečiami į kovą su globalizmu. Ar įmanoma šiandien be tarptautinio bendradarbiavimo užtikrinti pasaulio arba net konkrečios šalies saugumą, spręsti ekologines problemas, vystyti prekybą; kur turi sustoti Amerikos, Rusijos, Izraelio nacionalistai, kad tai nevirstų kraštutiniu nacionalizmu; ir apskritai, kokį matote Lietuvos vystymosi scenarijų artimiausią dešimtmetį (blogiausias ir geriausias variantai)?
– Pirmiausia, kad nebūtų kraštutinio nacionalizmo tai reikia turėti vertybes. Krikščioniškos vertybės čia visiems tinka. Meilė artimajam, gailestingumo vertybės. Tada žmonės supranta, kad negalima savęs iškelti virš kitų. Tai nereikia čia išradinėti rato.
Jeigu pavyks realizuoti tai, apie ką kalbėjau socialine prasme, ekonomikos vystymosi, finansų ir bankų, ir kad nebūtų supriešinimo tarp Lietuvos žmonių, tai mūsų ateitis nėra tokia jau miglota. Mes esame puikioje geografinėje padėtyje, per mus eina keliai, mes turime savo jūros uostą, mes turime darbščius žmones, nuostabią gamtą ir turime tuo pasinaudoti. Tik valdžioje turi būti tie žmonės, kurie tarnauja, o ne tie, kurie atstovauja verslo struktūroms ar dideliems bankams. Tai viena sąlyga. Aš esu optimistas.
Naujovių mes norime, bet jos turi būti pozityvios, o ne tos, kurios naikina tradicinę šeimą, supriešina tėvus su vaikais.
Bet irgi, išskyrus visus ekonominius ir socialinius dalykus, reikalinga stiprinti mūsų dvasinę pusę. Jei žmonės bus nepatenkinti, pikti, tai mes nesukursime tokios stiprios bendruomenės. Pirmiausia reikia į realų gyvenimą įnešti vertybių. Atitinkamai auklėti vaikus. Tai yra daroma, bet yra tendencijų iš Vakarų, kurios neigiamai veikia mūsų jaunimą. Turime apie tai kalbėti, nebijoti kalbėti, nebijoti, kad būsime apkaltinti, kad nenorime naujovių. Naujovių mes norime, bet jos turi būti pozityvios, o ne tos, kurios naikina tradicinę šeimą, supriešina tėvus su vaikais. Tai jokia naujovė, tai griovimas mūsų santvarkos. Šeima – mūsų valstybės stiprumo garantas. Esu optimistas, nors, aišku, namų darbus mes turime atlikti. Jei būsiu išrinktas, esu pasiruošęs tai padaryti su komanda ir Dievo pagalba.
Klausia Irena Degutienė:
– Nutarę siekti prezidento ar kokio kito politinio posto, dažnai sakome – tai mūsų pareiga. Pareiga savo šaliai, pareiga žmonėms. Šiandien gyvename laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, priklausome svarbiausiems Vakarų pasaulio aljansams, Lietuvos balsas pasaulyje yra girdimas ir gerbiamas. Kas jums yra pareiga – Lietuvai ir jos žmonėms?
– Konstatavimas išeina labai jau idealiai... Esame mes, aišku, ES ir NATO nariai – tai tam tikras pasiekimas, bet, kad mūsų balsas girdimas, vertinamas pasaulyje, tai aš nesutikčiau. Tai yra toks savęs pačių apgaudinėjimas. Gali apie tai mūsų prezidentė dažnai kalbėti, bet kur kokie nors realūs sprendimai, kurie mums padeda?
Esame mes, aišku, ES ir NATO nariai – tai tam tikras pasiekimas, bet, kad mūsų balsas girdimas, vertinamas pasaulyje, tai aš nesutikčiau.
Na, kalbėjome mes apie Ignalinos elektrinę, kas vertina mūsų balsą? Kas girdi? Tai buvo labai neigiamas ekonominis sprendimas ir toks spaudimas. Čia jokios partnerystės nėra, čia buvo iš viršaus primesta valia. Mūsų atsakingi vadovai, deja, su tuo sutiko, nes valia mažesnė.
Nereikia savęs apgaudinėti. Mes turime turėti ryžtingų politikų, drąsių politikų, kurie supranta buvimą politikoje kaip tarnystę šaliai, piliečiams, o ne kaip postų užėmimą ir laukimą pagyrimo iš kitų, kad labai gerai tvarkotės. Atvažiuoja, giria ir giria, bet, palyginti su kitomis valstybėmis, mes negalime išspręsti įsisenėjusių klausimų. Mūsų žmonės negyvena geriausiai, o, kol nėra tokio rezultato, tol nesutiksiu su tokia I.Degutienės formuluote.
O pareigą aš suprantu kaip tarnystę šaliai, tarnystę piliečiams ir, aišku, gero pavyzdžio rodymą. Galima daug kalbėti, kalba kiekvienas politikas, aš čia irgi ilgai kalbu – turiu kalbėt, pakvietėt, nors nelabai mėgstu, bet realiais darbais parodyti, kad tau svarbi tarnystė, man svarbiau. Taip stengiuosi ir elgtis.
Klausia Arūnas Valinskas:
– Lietuvos prezidentas yra ir vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas. Jūs – prezidentas. Naktį jums paskambina Lietuvos kariuomenės vadas ir praneša, kad prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę prasidėjo karinė agresija, priešo pajėgos perėjo Lietuvos valstybinę sieną ir juda į šalies gilumą. Jūsų pirmieji veiksmai?
– Visų pirma, tai turi būti nuolatinis šalies saugumo užtikrinimo darbas. Nėra taip, kad čia kažkokie pirmieji veiksmai. Turi būti ir prevencija. Tam tarnauja ir žvalgyba, ir diplomatija. To kartais mums trūksta, deja. Karinė retorika ir taip toliau, o po to mes laukiame priešo. Europa per daug kariavo, kad čia kažkoks karas staigiai ateitų į Europą, bet, aišku, galima jį išprovokuoti. Būtent dirbant kasdienį darbą, ypač prezidento, reikia keisti savo retoriką, reikia atsisakyti karinės retorikos, reikia turėti gerus santykius su visais kaimynais. Reikia, kaip sakiau, ir komercine prasme dažniau susitikinėti, kad nebūtų tokios įtampos.
Aišku, jei, neduok Dieve, tokia situacija atsitiks, tai prezidentas, kaip Valstybės gynimo tarybos vadovas, turi visų pirma skubiai sušaukti šią tarybą – tą ir padaryčiau. Šioje taryboje jau priimtume konkrečius sprendimus. Ne svarstyti, kokį sprendimą priimti, bet prevencine prasme turi būti paruošti planai A, B, C, D arba daugiau. Pasirinkti vieną iš planų ir jį realizuoti, nes ten diskusijoms nebus per daug laiko. Pirmiausia, tam reikia tinkamai pasiruošti. Tokių situacijų nebus, bet turime pasiruošti, turėti variantus, ir tada pirmas žingsnis būtų sušaukti Valstybės gynimą ir skubiai priimti [planą] ir jį realizuoti pagal vieną iš anksto paruoštų variantų.
Klausia Andrius Kubilius:
– Kokioje Lietuvoje būsimasis prezidentas nori gyventi 2050 metais? Ko trūksta, kad tai būtų pasiekta? Ir ką ambicingo būsimasis prezidentas nuveiks per artimiausius 5–10 metų, kad 2050 metais būtų realizuota prezidento svajonių Lietuva?
– Klausimas toks su nuoroda į atsakymą. Tai pasistengsiu kuo trumpiau. Pirmiausia, Lietuva turi būti socialiai teisinga. Šis teisingumas turi galioti visiems. Turime sukurti taip veikiančią valstybę, kuri būtų lygiai teisinga visiems. To labai trūksta. Skurdo riba. Apie 20 proc. gyvena žemiau skurdo ribos, kuri irgi nėra įspūdinga. Tą nelygybę turime šalinti. Kadangi visi esame kaimynai, vienos šalies piliečiai, tai turi būti tam tikras solidarumas. Klausimas, kaip tai pasiekti, yra sudėtingas, bet turime konkrečių pasiūlymų.
Pirma, reikia kovoti su kontrabanda, šešėliu, nusikalstama veikla. Deja, mums nepavyko laimėti to karo ir turime vieną iš mažiausių biudžetų, palyginti su BVP Europoje. Reikia ryžtingų sprendimų. Jei būsiu išrinktas prezidentu, aš tuos sprendimus padarysiu. Aš žinau, ką padaryti, kaip ir su kuo padaryti. Kitų valstybių pavyzdžiai irgi patvirtina, kad yra toks kelias.
Aišku, Vilniaus krašte mes esame daugiau žinomi, čia lengviau įtikinti rinkėją, bet per šią kampaniją savo idėjas ir vizijas rodysime visoje Lietuvoje.
Mano programoje siūloma sujungti generalinio prokuroro ir teisingumo ministro pareigas, tada bus lengviau su šitais dalykais kovoti ir didinti šalies biudžetą. Reikia apmokestinti bankų aktyvus. Jie uždirba daugiausia, o už juos mokama mažiausiai mokesčių. Mes ne tik kalbame, bet ir registravome pataisas kaip Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga. Taip galima gauti papildomą 100 mln. eurų į biudžetą. Tada bus ir vaiko pinigai 120 eurų, ir nemokami vaistai pensininkams arba senjorams virš 70 m. Viską įmanoma padaryti, tik reikia skubių sprendimų.
Reikia nebūti priklausomam nuo verslo struktūrų, bankų. Mūsų politinė jėga principingai vykdo sąžiningą politiką. Niekada neėmėm iš verslo struktūrų pinigų, pradėjom kovoti su korupcija nuo savęs ir mums pasisekė. Tokį gerą pavyzdį, gerą įdirbį norime realizuoti visoje Lietuvoje. Aišku, Vilniaus krašte mes esame daugiau žinomi, čia lengviau įtikinti rinkėją, bet per šią kampaniją savo idėjas ir vizijas rodysime Lietuvoje.
Jei turėsime pasitikėjimo mandatą, visus šiuos klausimus spręsime, ir 2050 m. Lietuva bus socialiai teisinga visiems, bus daugiau piliečių. Dalis grįš iš užsienio, mes turime didinti gimstamumą, skatinti šeimas, stiprinti šeimos instituciją. Aišku, negyvens Lietuvoje 4 mln. žmonių, kaip buvo sakoma tų pačių konservatorių, tai tebuvo lozungai, bet, jei būtų bent 10–15 tūkst. žmonių prieaugis per metus, tai būtų galima pasiekti, kad Lietuvoje būtų apie pusės milijono prieaugis. Jeigu grįžtų apie 200 tūkst. mūsų piliečių, tai galėtume turėti 3,5 mln. gyventojų valstybėje. Bet ne skaičiai svarbiausia, svarbu, kokia čia bus valstybė, kad būtų solidari valstybė, kuri padeda silpniausiems, neįgaliesiems, tiems, kurie negali savimi pasirūpinti.
Klausia Aleksandras Abišala:
– Pasaulis vis daugiau kalba apie 4-ąją pramonės revoliuciją. Ji iš esmės keis (jau keičia) ne tik technologijas, bet ir švietimo, socialinius ir net globalios tvarkos modelius. Tai ir atveria galimybių, ir kelia didelių grėsmių. Kokias strategijas siūlysite Lietuvai jų akivaizdoje?
– Pirmiausia, nesu revoliucijų šalininkas. Revoliucijos – tai didžiausia blogybė mūsų žemynui. Pradedant Prancūzija – teroras, giljotinos, žmonių skurdinimas. Paskui bolševikų – 20 mln. nužudytų, 50 mln. ištremtų. Tai revoliucijų lozungai visada yra geri, bet realybė yra kitokia. Mes turime normaliai gyvent, gerint savo gerovę, nedaryt staigių sprendimų. Žmonėms labai svarbus stabilumas. Tada jie gal šiek tiek blogiau gyvena, bet stabiliai ir gali planuoti. O visos šitos revoliucijos priveda prie pajamų praradimo.
Pirmiausia, nesu revoliucijų šalininkas. Revoliucijos – tai didžiausia blogybė mūsų žemynui.
Jau panašiai kalbėjau apie Ukrainos Maidano revoliuciją. Kaip tik tada pasakiau, kad nesu revoliucijų šalininkas, kad negalima daryti revoliucijos, kai mėtomi buteliai su benzinu į policininkus. Čia ne revoliucija, čia anarchija. O, galų gale, vieni oligarchai pakeis kitus, ir paprastas žmogus iš to nieko negaus. Na, tai buvau tam tikras politinis pranašas (juokiasi). Taip ir atsitiko, kad vieni oligarchai pakeitė kitus, žmonės buvo dar daugiau nuskurdinti, jų pajamos krito ir niekas nepasikeitė. O dabar valdo kiti oligarchai. Mes turime būti labai santūrūs, ir ne revoliucija, o evoliucija, stabilumas ir tada ramiai, be konfliktų galima daug klausimų išspręsti.
Klausia Gediminas Vagnorius:
– 2008 metais šalies iždo įplaukos iš pelno mokesčio siekė 850 milijonų eurų, tačiau kitais metais, padvigubinus kapitalo apmokestinimą, jos smuko beveik per pusę ir per 10 metų iki šiol neatsistatė. Nors šalies BVP faktinėmis kainomis praėjusiais metais buvo jau 36 proc. aukštesnis, palyginti su 2008 m. (prieš mokesčių sukėlimą), biudžeto įplaukos iš pelno liko 19 proc. žemesnės (691 milijonas eurų), nes didesni pelno mokėtojai persiregistravo į kitas ES šalis, kur investuotojams taikomi palankesni kapitalo mokesčiai.
Klausimas: Kaip vertinate tokį mokesčių padidinimą, po kurio faktinės iždo įplaukos ženkliai sumažėjo, kasmet prarandant po kelis šimtus milijonų eurų? Tapęs Prezidentu, kaip stabdytumėte didesniųjų mokesčių mokėtojų bėgimą iš šalies?
– Klausimas sudėtingas, bet turiu savo viziją ir, aišku, yra tokie mokesčiai, kurie nėra optimalūs, pavyzdžiui, PVM pas mus nėra pats didžiausias, su ta išlyga, kad reikia daryti išlygas būtiniausioms prekėms, vaikų prekėms, maistui, vaistams. Tai turi būti išlyga ir mes tai siūlome. O paminėtas pelno mokestis yra pas mus per didelis. Mano manymu, jis turi siekti 5–7 proc. Aišku, tada įmonės neslėps savo pelno ir galų gale mokės panašią sumą į biudžetą. Kai kurias įmones, reikalingiausias mūsų šaliai, galima, jei ne atleisti nuo šio mokesčio, bet imti simbolinį 1 proc. mokestį ir jiems taikyti tas pačias PVM lengvatas, kad prekių kainos sumažėtų. Sutinku, kad tokia mokesčių politikos vizija turi prasmės.
O paminėtas pelno mokestis yra pas mus per didelis. Mano manymu, jis turi siekti 5–7 proc.
Kita vertus, mes neturime įvesti automobilių mokesčio, kas dabar diskutuojama, nes už automobilius ir dabar mokame per benzino akcizą. Mokame už kiekvieną litrą, kam dukart apmokestinti? Kas daugiau važinėja, tas daugiau ir moka per akcizus. Manau, čia būtų nesusipratimas. Žmonės ir taip bando mažiau keliauti automobiliu, nes daug kainuoja.
Būtinai reikia įvesti bankams mokestį, ir ne nuo pelno, nes pelno mokestį jie lyg ir turi, bet taip išsisuka, kad moka labai mažai. Nerodo pajamų, pelnų. Reikia apmokestinti bankų aktyvus, kurie yra fiksuoti – tai 23 mlrd. eurų. Yra tokia tradicija Rytų, Centrinės Europos, kaip Lenkija, Didžioji Britanija, kur yra toks mokestis. Mes siūlome 0,4 proc. metinį tarifą ir surinktume 100 mln. eurų į biudžetą, taip galėtume didinti vaiko pinigus iki 100 eurų. Šio įstatymo pateikimas jau įvyko, bet sulaukėme ir puolimo žiniasklaidoje, nes tam tikros turtingos struktūros tam priešinasi ir bando mus diskredituoti.
Bet mūsų nuostata principinga: tie, kas turtingesni, turi mokėti daugiau. Ne vidutinis ar smulkusis verslas, o būtent pačios turtingiausios struktūros, kaip prekybos centrai, bankai. Jie moka mažiausiai, o kartais ir už dyką gauna visą infrastruktūrą – žemės sklypą. Tai neteisinga, nes jie pinigų turi, o žmonės gyvena finansiškai blogai.
Klausia Loreta Graužinienė:
– Modeliuojama situacija: jūs esate Lietuvos Respublikos prezidentas. ES griūtis neišvengiama, vyksta Europos persigrupavimas, susidaro atskirų šalių blokai ekonominiam bendradarbiavimui. Lietuva turi tik šiuos variantus, kitų nėra:
- Lenkija + Višegrado valstybės + Lietuva;
- Latvija + Baltarusija + Ukraina + Lietuva;
- Lietuva nedalyvauja nei viename.
Pagrįskite savo nuomonę 3 argumentais. Pateikite 3 pagrindinius jūsų, kaip Lietuvos Respublikos prezidento, strateginius žingsnius.
– Aš nelinkęs atsakinėti į hipotetinius klausimus. Tuo labiau, kad netiksliai suformuluotas klausimas. Jeigu kalbame apie Višegrado šalis, tai Lenkija irgi priklauso joms, ji nėra atskirai. Ten kiti pasiūlymai daugiausia teoriniai. Ukraina apskritai turi savo vidinių problemų ir ten kita ekonomika, čia neįmanomi dalykai. Tai bus nerimta, jei aš kažką atsakinėsiu į šį klausimą, nes jis hipotetinis. Bet kokiu atveju, mes turime daryti tokius sprendimus, kad būtų pasiektas pagrindinis tikslas – mūsų valstybės, mūsų piliečių gerovė. Klausimas hipotetinis, galima atsakinėti visą valandą, bet pagal situaciją, jei tokia bus, tai reikia staigių sprendimų turint tikslą užtikrinti piliečių gerovę.
Klausia Gediminas Kirkilas:
– Kaip būsimas prezidentas po „Brexit“ žada spręsti saugumo, prekybos, Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių teisių užtikrinimo klausimus? Kokia, įvykus „Brexit“, galėtų būti Jungtinės Karalystės partnerystė su ES, ką siūlytų Lietuvos valstybės vadovas?
– Paskutinių dienų informacija, „Brexit“ atidedamas mažiausiai pusei metų. Tai vyks Jungtinėje Karalystėje rinkimai į Europos Parlamentą. Jie turi savo 77 parlamentarus, nors jau pusė tų vietų buvo padalinta kitiems. Dabar, aišku, viskas grįžta atgal. Tokia yra galimybė, kad po pusmečio ar vėliau išstos Jungtinė Karalystė iš ES, nes tokia piliečių valia. Aišku, šita valia gali keistis, bet nuotaikos yra panašios – labai didelė biurokratija ES, labai daug nepatenkintų, mažas ekonomikos augimas, didelė bedarbystė, ypač tarp jaunimo. Problemų yra labai daug, galima spėlioti, kad britai pakartos savo balsavimą.
Aišku, gali būti ir kitas variantas. Jei išstos Jungtinė Karalystė iš ES, tai aš nieko kažko sudėtingo nematau, nes yra tam tikra praktika, kaip funkcionuoja tam tikros valstybės, kurios nėra ES. Ji gana sėkmingai veikia. Kalbu, pirmiausia, apie Norvegiją, Šveicariją, kurios nėra ES, bet pasirašė sutartis su ES ir net moka į bendrą biudžetą. Tai natūralu, nes yra bendra saugumo problema, kurią ES sprendžia, yra laisva prekyba, kuo naudojasi ir Šveicarija, ir Norvegija, ir, aišku, laisvas piliečių judėjimas. Manau, tokia pati sutartis bus su Jungtine Karalyste, tai nereikia per daug gąsdinti mūsų piliečių, o kalbant apie mūsų piliečius, kurie dirba Jungtinėje Karalystėje, gana sėkmingai ten dirba, aišku, ne visiems pasisekė, tai jų pirmiausia laukiame grįžtančių į Lietuvą, o tiems, kuriems pasisekė, tai labai aiškiai pasakyta, kad jų atžvilgiu pokyčių nebus.
Klausia Albertas Šimėnas:
– Netrukus Lietuvoje vyks referendumas dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Vykstančiose diskusijose dvigubos pilietybės įteisinimo reikalingumas grindžiamas išimtinai dvasiniais motyvais – dvasiniam artumui su Lietuva įteisinti ir pan. Oponentai tvirtina, kad dviguba pilietybė tam nebūtina. Ar kandidatai įžvelgiate kitų svarbių motyvų dvigubai pilietybei įteisinti bei turite svarių argumentų, kad galiojanti Lietuvos Konstitucija dėl šio klausimo nebūtų keičiama? Kaip balsuosite referendume – „už“ ar „prieš“?
– Aš balsuosiu už. Mūsų nėra tiek daug, kad mes iškart atsisakytume mūsų piliečių, kurie gavo kitų šalių pilietybę ir savaime, pagal mūsų įstatymą, prarado mūsų pilietybę. Tai reikia kiekvieną pilietį gerbti ir vertinti.
Aš savo laiku tarnavau sovietinėje kariuomenėje Šiaurėje, Murmansko srityje, 1984–1986 m. kaip šauktinis, kaip studentas. Tokia buvo naujovė. Iki tol studentai netarnaudavo, o tada pritrūko šauktinių ir mes buvome po pirmo kurso paimti į kariuomenę. Žinote, kada ten sutinki vaikiną iš Lietuvos, net iš kaimyninių Baltarusijos arba Latvijos, tai jie visi kaip broliai. Kadangi mūsų kultūra bendra, mąstome panašiai. Tai yra didelė vertybė, kad mūsų piliečiai, nesvarbu, kokios tautybės – lietuviai, rusai, kiti – jaustų tą bendruomenę ir bendrumą. Šis sprendimas tam padeda, kad būtų daugiau solidarumo.
Kartais išeivijoje reikia solidarumo, aš nebuvau ten, bet suprantu, buvau dvejus metus ne Lietuvoje kitose sąlygose. Reikia jiems padėti, ir mūsų valstybės pasas tam tikra prasme visus jungtų. Tai svarbus reikalas. Jau seniai turėjome priimti. Deja, kažkodėl sisteminės partijos priešinasi ir agituoja prieš. Aš to nesuprantu. Aišku, žmonės priims sprendimą ir žinosime.
Klausia Algirdas Butkevičius:
– Prieš dvejus metus Europos Parlamentas patvirtino tris rezoliucijas, kuriose iš esmės nubrėžta Europos ateities vizija, tačiau svarstymai šia kryptimi tęsiasi. Klausimas, kokia Europos vizija yra priimtinesnė Lietuvai, yra atviras.
Kokią ir, svarbiausia, kodėl, Europos koncepciją palaikytumėte jūs: tą, kurią suformulavo Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris, kalbėdamas apie „pažangesnę Bendriją“, ar tą, kurią Europos Parlamente gynė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, ar Vokietijos kanclerės Angelos Merkel „Europos ateities viziją“, ar „Tautų Europos“ idėją. O gal kokią kitą?
– Aš nepalaikau šitų vizijų – nei J.C.Junckerio, nei E.Macrono, nei kanclerės A.Merkel, nes tai jie privedė Europą prie krizinės situacijos. Dabar artėja rinkimai į Europos Parlamentą (V.Tomaševskis juose siekia perrinkimo, – red. past.), o elektorato nuotaikos tokios, kad jie nebalsuos už tą liniją, kuria buvo vedama visų šių politikų pastangomis. Šios vizijos buvo pristatytos Europos Parlamente, aš dalyvavau tame posėdyje, tai daugiau buvo frazės. Na, gal bus per stipru pasakyti, kad tuščios frazės, kažkokį turinį jos turi, bet nekonkrečios. Frazės dėl frazių.
O paminėta premjero A.Butkevičiaus „Tautų Europa“ man yra artima. Tokia „Tautų Europa“ ir buvo kuriama iš pradžių. Įkūrėjas ES Robertas Schumanas, Alcide De Gasperi ir kiti, kai kūrė ES, kalbėjo apie „Tautų Europą“, apie nepriklausomų šalių sąjungą, o ne kažkokią vieną mistinę federaciją. Kas ne mažiau svarbu – jie labai aiškiai pabrėžė būsimos Europos vertybes – t. y. krikščioniškąsias vertybes kaip pamatus.
Tapome galingais žemyno piliečiais per krikščionybę ir dėl jos. Turime likti prie savo šaknų, jų jokiu būdu nepamiršti.
Šiandien, deja, visi šie minėti politikai nuo šito nusisuko. Labai keista, nes dažnai jie nėra kažkokių pažiūrų, nors tos pažiūros irgi dažnai jau įsilieja į vienas pažiūras – į neaiškias, tuščias frazes. Europos Komisijos pirmininkas J.C.Junckeris šiemet ir pernai dalyvavo 200 metinių Carlo Marx'o gimimo iškilmėse. Tai yra kažkoks nesusipratimas. Tai būtent tas žmogus, kuris privedė Europą prie siaubingos revoliucijos, prie žmonių trėmimo, prie sunaikinimo tam tikros dvasios laisvės, o dabar jo gimtadienis minimas ir minimas ES faktinio vadovo. Tai didelis nesusipratimas. Aš nesutinku su tokiais veiksmais ir turiu būtent tą viziją, kad ES pirmiausia „Tautų Europa“, nepriklausomų valstybių sąjunga ir, aišku, ji turi būti grindžiama vertybėmis. Tapome galingais žemyno piliečiais per krikščionybę ir dėl jos. Turime likti prie savo šaknų, jų jokiu būdu nepamiršti.
Klausia Viktoras Muntianas:
– Politinė korupcija – viena didžiausių Lietuvos problemų. Metams bėgant ji darosi tik rafinuotesnė ir dar sunkiau įveikiama, dar labiau linkusi plisti. Ar sutinkate? Kokias priemones naudotumėte kovai su politine korupcija ir ar išvis ryžtumėtės tokiai kovai?
– Žinau, ką reikia daryti, ir tai siūlau savo programoje. Reikia stiprinti tam tikras institucijas, bet pirma reikia turėti drąsos ir politikų nepriklausomumo, kad būtų galima kovoti su korupcija ir su verslo struktūrų piktnaudžiavimu, ypač tų didžiausių. Žinau, kaip tai padaryti. Jei būsiu išrinktas, aišku, tai darysiu.
Su korupcija reikia pradėti kovoti nuo savęs. Mes tai būtent ir padarėme. Korupcijos nėra nei mūsų partijoje, nei mūsų struktūrose, nei tarp atstovų, nes mes darome tam tikrą prevenciją, pasirinkdami žmones į postus, žiūrime į jų sąžiningumą, jų vertybes. Tai nemažai padeda. Pradėjome kovoti su korupcija nuo savęs, kai principingai atsisakėme imti iš verslo struktūrų įmokas. Visos partijos imdavo, o mes ne. Nors siūlė ne vieną ir ne dešimt kartų, nes esame gana stipri partija, ypač šitam regione. Priėmėm šį sprendimą sau, kad nebūtume panašūs į visas partijas. Mums padėjo Dievas, dabar turime valstybinį finansavimą. Nedaug pinigų, bet mums užtenka.
Mums padėjo Dievas, dabar turime valstybinį finansavimą. Nedaug pinigų, bet mums užtenka.
Tokios politinės korupcijos pas mus nė negali būti, nes mes pradėjome iš principo pagal vertybes organizuoti savo veiklą. Viską įmanoma padaryti. Kadrų politika – labai svarbu. Aišku, kartais žmogus būna vienoks, o paskui daro klaidas. Tai yra gyvenimas, bet prevencija atneša labai gerų vaisių, ir mūsų partija yra to pavyzdys. Neseniai buvo apklausa Delfi, kuris mums sąmoningai yra nepalankus, bet mes ten užimame pirmą vietą kaip sąžiningiausia partija Lietuvoje. Tai kalba ne tik šito krašto žmonės, kurie mato mūsų veiklą, bet iš visa Lietuva. Šią kryptį mes toliau tęsiame, o mūsų pavyzdžiu turėtų sekti ir kitos politinės partijos. Tuomet korupcijos bus mažiau.
Klausia Česlovas Juršėnas:
– Ką veiktumėte ar siūlytumėte daryti, jei pasaulį (ir Lietuvą) ištiktų ekonominė krizė?
– Apie pasaulį sunku kalbėti, bet visų pirma Lietuvoje reikia daryti tam tikrus prevencinius žingsnius, kad šita krizė, jei ji pasaulyje bus, į Lietuvą neateitų. O jei jau ateitų, kad padariniai būtų mažiau skausmingi. Tą galima padaryti. Netgi buvo tokie pavyzdžiai ES, kai buvo didžiulė krizė visoje ES ir ekonomika smuko į minusą. Pas mus pirmais metais, 2009 m., net -15 proc. BVP – tai vienas iš rekordinių smukimų. Bet kai kuriose valstybėse buvo net pliusas toje situacijoje. Lenkijoje buvo pliusas. Kadangi ten stiprios profsąjungos, jos neleido mažinti atlyginimų, neleido mažinti pensijų, kas pas mus buvo padaryta konservatorių kartu su prezidente. Žmonės buvo nuskurdinti, o realiai mums tai per daug nepadėjo.
Aš per krizę esu šalininkas, kad reikia stiprinti ekonomiką per finansines injekcijas, per vartojimo didinimą. Mes kažkaip elgiamės priešingai. Mano būtų toks pasiūlymas: jei jau ateis tokia situacija, tai reikia turėti finansinių rezervų, skubiai mest juos į rinką, kad žmonių pajamos nemažėtų, būtų išlaikytos ar net padidintos, o vartojimas padidėtų. Tada greičiau rinka atsigaus. Tą daro kitos valstybės. Jos daro injekcijas į savo ekonomiką. Ir ta pati Vokietija, ir Prancūzija, jau nekalbu apie Pietų Europos šalis.
O kokias turi skolas? Niekas nekalba apie jų skolas. Vokietija turi 75 proc. BVP skolą. Dėl tos injekcijos, bet ekonomika nuolat yra viena iš stipriausių ES. Pas mus kažkaip negalima. Aš turėjau ginčą ir su premjeru, kad reikia nors 100 eurų duot už kiekvieną vaiką, o jis sako: ne, mums draudžia. Kas draudžia? Mes turime tik 40 proc. nuo BVP skolos. Tai viena mažiausių skolų ES. O žmonėms reikia gyventi šiandien ir dabar. Reikia šiandien daryti injekcijas, reikia šiandien grąžinti emigrantus. Aš naudočiau šitą kryptį, sėkmingą kryptį. Tuo labiau, kad mes neturime tokios didelės skolos ir per vartojimą galime skolą sumažinti, ekonomika augs, o žmonės gyvens geriau.
Iš kitos pusės, aišku, svarbu turėti finansinės sistemos suverenumą. Deja, mes stiprių Lietuvos bankų neturime, tai irgi viena iš užduočių – sukurti kažkokį investicijų banką, kad tuo sunkiu laikotarpiu mūsų verslininkai nemokėtų palūkanų po 10–15 proc., o paimtų už 2–3 proc., kad valstybė jiems padėtų. Tada ne prarasime darbo vietas, o sukursime dar naujų. Reikia taip kovoti su krize, o ne taip, kaip automatiškai viską mažinti, o paskui gintis, kad krizė praėjo. Krizė ir taip praėjo visame pasaulyje, bet mūsų piliečiai buvo daugiausia nuskurdinti, palūkanos mokamos už paskolas... Tai beveik nusikalstama veika.
Klausia Dalia Grybauskaitė:
– Kokią konstitucinę vertybę šiuo metu labiausiai reikėtų saugoti ir ginti? Kodėl?
– Daugiausia reikia ginti šeimos vertybę. Tradicinės šeimos, reikia pabrėžti. Ji įrašyta į Konstituciją, kad tai yra santuoka, šeima, sudaryta iš moters ir vyro, ir padėtas taškas. Dabar, aišku, bandoma šitą vertybę iškreipti. Kažkokią naują santuokos ir šeimos definiciją įnešti. Gal ne į Konstituciją, bet pradėsim nuo įstatymo, po to bus kiti žingsniai. Ir tai yra, mano manymu, didžiausia grėsmė, nes šeima esame visi mes. Kiekvienas turėjo arba turės savo šeimą. Gal neskaitant našlaičių, būna ir tokių atvejų, bet jų yra nedaug.
Šeima – tai pagrindinė mūsų valstybės vertybė ir stiprybė. Jeigu šeima bus stipri, tai bus stipri ir valstybė. Ir dar pabrėžiu, kad tradicinė šeima tai yra vyro ir moters šeima, o ne kažkokia sugalvota nauja srovė.
Pildysime.
