Klausia Vytautas Landsbergis:
– Astravo kiaulystė jau tarptautiškai pasmerkta, bet Lietuvos valstybės pozicija išlieka labai svarbi. Ar mes ginsimės nuo tos agresijos-provokacijos, ar ne?
– Čia V.Landsbergio retorika. Išties Astavo elektrinės statyboje buvo patvirtinta, kad Arguso konvencijos reikalavimai buvo pažeisti. Dabar iškyla kitas sudėtingas klausimas dėl Astravo elektrinės saugumo. Arguso konvencijos reikalavimai tiktai dar kartą patvirtina, kad mes turime teisę reikalauti, kad Baltarusija įvykdytų visus savo reikalavimus. Tai, kas jau buvo anksčiau, tai yra mūsų moralinė pergalė, o tai, kas dabar yra be galo svarbu mums visiems – saugumas. Dar kartą ir dar kartą tos elektrinės saugumas.
Norint, kad ji gautų licenziją, ji turi atitikti 100 proc. tarptautinius saugumo reikalavimus. Ir todėl ES, Europos Komisija, Europos agentūros, reguliuojančios saugumo klausimus, ir pasaulinės agentūros dabar įdėmiai analizuoja visus saugumo aspektus – strestestų bandymais nustatomų galimų neatitikimų reikalavimus. Čia labai svarbu, kad ES specialistai, saugumo specialistai dalyvautų visuose procesuose. Kad Baltarusijos Vyriausybė būtų atvira visiems reikalavimams ir juos vykdytų.
Priešingu atveju, išties bus labai sudėtinga jos atžvilgiu suteikti licenziją. O ją suteiks tarptautinės institucijos, ne Lietuva. Šiandien labai svarbu būtų, kad tiek ES vedantieji specialistai Vokietijos, Prancūzijos, Švedijos atominės energetikos saugumo specialistai, taip pat ir Lietuvos specialistai, dalyvautų visuose saugumo kontrolės procesuose, nes tai yra esminis dalykas. Mūsų gyventojų saugumas yra Nr.1. Taip pat, žinoma, ir Baltarusijos gyventojų saugumas, nes žmonės yra žmonės ir visos gyvybės yra neišpasakytai svarbios.
Klausia Vydas Gedvilas:
– Ką kandidatas padarytų, kad suvienytų Lietuvą? Kaip siektų, kad aukščiausios institucijos dirbtų be susipriešinimo dėl vieno tikslo?
– Buvusiam Seimo pirmininkui ir vicepirmininkui turbūt karti patirtis pakuždėjo, kad tai, ach, kaip būtų gerai. Deja, turiu pasakyti, kad demokratija reikalauja skirtingų nuomonių. Būtent tada yra demokratija.
Demokratija reikalauja skirtingų ekonominių, socialinių, politinių mokyklų. Nėra vieno ekonomisto. Vienas gali būti šalininkas R.Reagano ekonomikos, kaip Gitanas Nausėda, bet staiga gali pasiūlyti, kad jis žino jungtį tarp reigonomikos ir gerovės valstybės, kas yra ugnies ir vandens jungtis. Kitas gi gali pasiūlyti, kad reikia laikytis socialiai orientuotos rinkos, kaip daro I.Šimonytė, bet su silpnais mechanizmais. Trečias gali pasakyti: palaukit, reikia mums be galo stiprios socialinės dimensijos rinkoje, kaip tai daro Šiaurės šalys. Ir tada tai bus šumpeterinė (Josepho Schumpeterio, – red. past) ar Josepho Stiglitzo, ar Paulo Krugmano, ar kita mokykla, kuri atkreipia dėmesį, kad socialinis faktorius vaidina kur kas didesnį vaidmenį negu ekonominis. Kur kas.
Tai štai susitarkim, kad tai yra skirtingos mokyklos. Jūs manot, kad galima jų vienybė? Tarp šitų mokyklų vienybės nėra mažiausiai 200 metų. Ir ačiū Dievui, nes yra konkurencija.
Taigi, kaip padaryti, kad institucijos būtų korektiškos, kad nekaišiotų pagalių į ratus, kad dirbtinai neprovokuotų krizių? Kad nė vieni netrepsėtų kojomis ir nevaidintų, kad jie yra lemiantys arba liežuviu galvas kapojantys. Yra tokių, kurie vis nori galvas kapoti kitiems žmonėms. Kitiems žmonėms tai patinka. O kiti tuo metu plaukia laive, kur dauguma Seime tai dauguma, tai mažuma, tai subyrėjo, tai vėl. Tada Vyriausybės keturiolikai žmonių labai sunku. Žino V.Gedvilas šitą situaciją.
Mes pirmiausia susitarkime, kad mums iš tiesų reikia gerbti skirtingus politinius įsitikinimus. Labai gerbti konstitucines, parlamentines, demokratines procedūras ir taisykles. Neleisti kiekvienam pažeisti konstitucinių normų. Tada aš pacituosiu daktarą Kazį Grinių, Lietuvos prezidentą: ligi mes Konstitucijos laikysimės, ligi tol ramybė bus mūsų visuomenėje. Įsivaizduojate? Tai pasakyta 1926 m. Tinka? Tinka. Laikykimės Konstitucijos.
Klausia Artūras Paulauskas:
– Pasaulyje vėl skamba nacionalistinė retorika, politikai kviečiami į kovą su globalizmu. Ar įmanoma šiandien be tarptautinio bendradarbiavimo užtikrinti pasaulio arba net konkrečios šalies saugumą, spręsti ekologines problemas, vystyti prekybą; kur turi sustoti Amerikos, Rusijos, Izraelio nacionalistai, kad tai nevirstų kraštutiniu nacionalizmu; ir apskritai, kokį matote Lietuvos vystymosi scenarijų artimiausią dešimtmetį (blogiausias ir geriausias variantai)?
– Mielas Artūrai, nacionalistų yra ne tik Amerikoje, Izraelyje ar Rusijoje. Jų yra Lietuvoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Vokietijoje. Dabar kyla nauja jėga Vokietijoje – „Alternatyva Vokietijai“. Prancūzijoje, pagaliau, Britanijoje su Farage'u ir kitais kvailiais priešakyje. Taip kad nacionalistų yra pilna visam margam pasaulyje. Taip, išties, globalizacija yra istorinis ir sudėtingas procesas. Jis turi savo privalumų ir savo trūkumų.
Štai pasiūlėme išsamią instrumentų sistemą, kuri padėtų pažaboti neigiamas globalizacijos pasekmes ir neigiamą globalizacijos įtaką. Ir čia tiktai vieningi visų 27 ES valstybių veiksmai gali padėti pažaboti neigiamas globalizacijos pasekmes. Viena Lietuva negali. Viena Vokietija negali. Viena Vokietija – 90 mln. gyventojų – yra lašas prieš Kiniją. Mažas lašas. Tuo metu 27 jau turės 420 mln. gyventojų, nes dar 80 mln. britų reikia atimti. Gaila, bet taip.
Štai bėda yra stiprybė suvokti, kad tik šiandien ES projektas, kuris yra ir prekybos, ir gynybos, ir komercijos, ir saugumo, ir taikos, ir įstatymo viršenybės, ir žmogaus teisių, ir socialinis. Šitas projektas mums gali padėti atsverti neigiamus globalizacijos padarinius ir kartu įveikti šitą priešpriešą tarp daugelio faktorių. Tada iš tiesų nacionalistai neturėtų, ką veikti. Jiems būtų žymiai prasčiau.
Bet kol kas mes turime 100–150 mln. varge esančių žmonių, kurie nebetiki. Ir tada jie tiki nacionalistais. Taigi mažinkim skurdą ir tada mėginsim įveikti visas kitas bėdas.
Klausia Irena Degutienė:
– Nutarę siekti prezidento ar kokio kito politinio posto, dažnai sakome – tai mūsų pareiga. Pareiga savo šaliai, pareiga žmonėms. Šiandien gyvename laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, priklausome svarbiausiems Vakarų pasaulio aljansams, Lietuvos balsas pasaulyje yra girdimas ir gerbiamas. Kas jums yra pareiga – Lietuvai ir jos žmonėms?
– Pati didžiausia pareiga Lietuvai ir jos žmonėms – tarnauti atsakingai ir teisingai. Lietuvai reikia šiandien teisybės ir teisingumo, kaip oro. Atsakomybės ir tiesos vardan Lietuva gali. Lietuva gali padaryti kitaip. Pagaliau pasukti kryptį ir įgyvendinti Konstituciją. Priešingu atveju, žmonės mano, kad Konstitucija yra tuščias popierius. Tai yra nelaimė, miela Irena, darykime. Lietuva gali ir bus kitaip.
Klausia Arūnas Valinskas:
– Lietuvos prezidentas yra ir vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas. Jūs – prezidentas. Naktį jums paskambina Lietuvos kariuomenės vadas ir praneša, kad prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę prasidėjo karinė agresija, priešo pajėgos perėjo Lietuvos valstybinę sieną ir juda į šalies gilumą. Jūsų pirmieji veiksmai?
– Pirmieji veiksmai? Iš karto griebiesi už galvos, gerbiamas Arūnai, kas per Lietuvos žvalgyba ir kontržvalgyba, kad staiga naktį praneša. Įsivaizduojat, kokia ironija? A.Valinskas nori pasakyti, kad mūsų žvalgyba, kontržvalgyba, mūsų NATO pajėgos, Lietuvos NATO pajėgos ir NATO kariniai daliniai čia miega.
Aš pasiųsčiau A.Valinską į žvalgybą.
Arūnai! Tai yra iš baisaus paties sapno, svogūnų dalijimo procedūra. Nedalyk tokių svogūnų! Nes visiškai akivaizdu – čia jau šaukštai po pietų.
Vadinasi, iki tol reikia žinoti ir nemiegoti. Jau nemiegoti savaitėmis ar mėnesiais. Budriai sekti visą lauką ir turėti savo žvalgų tose agresyviose valstybėse. Protingiausi tie, kurie ne rėkia, o turi savo žvalgus ir savo slaptąją informacijos sistemą, iš tų agresorių būstinių. Aš pasiųsčiau A.Valinską į žvalgybą.
Klausia Andrius Kubilius:
– Kokioje Lietuvoje būsimasis prezidentas nori gyventi 2050 metais? Ko trūksta, kad tai būtų pasiekta? Ir ką ambicingo būsimasis prezidentas nuveiks per artimiausius 5–10 metų, kad 2050 metais būtų realizuota prezidento svajonių Lietuva?
– Mėgstu Andriaus Kubiliaus vizijas. Jis puikus prirašyti vizijų, bet labai prastas, kai stoja jų įgyvendinti. Ir čia yra didelė bėda. Tai, kaip buvo spręstos krizės bėdos ant žmonių galvų, ypač ant pensininkų ir ant valstybės viešojo sektoriaus žmonių – mokytojų, gydytojų ir taip toliau – jau su jokia vizija nieko bendra neturėjo. Ir šiandien neturi.
Mėgstu Andriaus Kubiliaus vizijas. Jis puikus prirašyti vizijų, bet labai prastas, kai stoja jų įgyvendinti.
Sunkiai atsigaunam, mielas Andriau, iš tos vizijos. Antras dalykas, nagi pamėginkit, mieli Seimo nariai ir buvę premjerai, skaityti Konstitucijos reikalavimus. Nes jūs prisiekėte gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus. Tai pradėkime. Lietuvos ūkis turi tarnauti visos Lietuvos žmonių gerovei. Kaip yra, kolegos? Tarnauja? 100 tūkst. neblogai gyvena. Keli šimtai tūkstančių – vidutiniškai, o 8 su viršum tūkstančio kaip gyvena? Tai čia visa gerovė, ar tik kai kuriems gerovė, o kitiems tik smagu pasižiūrėti į gerovę? Tai čia vizija?
Antras dalykas – pamėginkime pažiūrėti į visus konstitucinius gėrius, kurie yra: nemokamo gydymo, nemokamo švietimo, pensijų, užimtumo, paramos motinystei, tėvystei, vaikystei. Visa tai yra įtvirtinta Konstitucijoje. Juk mes pasitvirtinome iš esmės Skandinavijos gerovės valstybės modelį, tačiau ir šiandien nesugebame pritaikyti jokių finansinių, fiskalinių, monetarinių ir kitų mechanizmų, kurie leistų mums pasiekti rezultatą. Perskirsto Lietuva savo BVP tik 30 proc. nuo viso BVP. Mes esame aplenkę tik Rumuniją ir Bulgariją. Tai ar galime sakyti, kad 2030 m. atsiplėšime nuo paskutinio trejetuko iki septintuko nuo galo? Galim, Andriau, ar negalim? Reikia.
Vadinasi, bent jau per šią prezidento kadenciją reikia padidinti perskirstymą, kad turėtume išteklių finansuoti sveikatos apsaugą, švietimą, mokslą, pensininkus, vaikus. Įveikti skurdą. Mums reikia maždaug 33–35 proc. perskirstymo per penkerius metus. Va, štai ir bus vizija, jei tai pasieksime per penkerius metus, tada 2050 m. lengviau bus kai ką nubrėžti. O šiaip man smagu Andriui priminti, kad buvo tokia vizija Lietuvai „Lietuva gali“. Tikrai Lietuva gali judėti į priekį, bet pirmiausia Lietuva gali ir turi laikytis atsakomybės ir tiesos. Kiekvienas. Taigi paskaitykime 1992 m. Konstituciją, kurioje įdėta skandinaviškos Lietuvos gerovės vizija, ir pamėginkime tai įgyvendinti. Rytoj. Poryt. Po penkerių metų. Tada turėsime drąsos pažiūrėti savo jaunesnei kartai į akis.
Klausia Aleksandras Abišala:
– Pasaulis vis daugiau kalba apie 4-ąją pramonės revoliuciją. Ji iš esmės keis (jau keičia) ne tik technologijas, bet ir švietimo, socialinius ir net globalios tvarkos modelius. Tai ir atveria galimybių, ir kelia didelių grėsmių. Kokias strategijas siūlysite Lietuvai jų akivaizdoje?
– Pirmoji strateginė kryptis – neišpasakytai energingos investicijos į švietimą, švietimo kokybę, į mokytojų kokybę ir mokyklų kokybę. Taip pat – studentų sudominimas inovatyviomis sritimis, kurios ateina. Tai ir dirbtinis intelektas, ir robotizacija, automatizacija, žaliosios naujosios technologijos, biotechnologijos. Visos tos sritys, kurios būtinai keis žaidimo taisykles. Lietuvoje pilna talentingų jaunų žmonių. Mes turime jau ir kandidatus į Nobelio premiją – profesorių Virginijų Šikšnį ar kitus.
Štai dabar mėginkime mūsų slėnius sujungti šitai užduočiai. Taip pat mėginkime harmoningai investuojant į mokyklas, kolegijas, profesines mokyklas ir aukštąsias mokyklas iš karto suderinti ir tas strategines kryptis, kurios gali būti vystomos mūsų slėniuose. Kam gi mes tuos slėnius pastatėme? Kad tuštėtų, kaip iki šiol? O iš kur lėšos?
Kam gi mes tuos slėnius pastatėme? Kad tuštėtų, kaip iki šiol? O iš kur lėšos?
O čia visiems klausimas – ir A.Abišalai, kuris šiandien yra versle. Ar galime pasiekti padidindami perskirstymą Lietuvoje nuo 30 iki 35 proc. ir nukreipti finansinius pajėgumus tam, kad vėl susigrąžintume deramą vietą artėjančių naujų technologijų ir industrijų akivaizdoje. Nanotechnologijos, kognotechnologijos, biotechnologijos, ekotechnologijos. Aplink mus šiandien yra be galo daug technologinių pasiekimų, kurie būtinai revoliucionizuos ir žemės ūkį, ir sveikatos apsaugą, ir prekybą, ir visus kitus dalykus.
Čia mums reikia iš naujo permąstyti mūsų švietimo ir mokslo strategiją ir užsibrėžti finansavimą tose srityse. Ir, žinoma, mielas Aleksandrai, atsakymas jums: pritraukite verslą, nes verslo investavimas Lietuvoje į mokslą, inovacijas ir tyrimus yra be galo menkas. Tiesa, mūsų verslo daug, kuris dirba su nenašiomis verslo sritimis, kurios nereikalauja didelių inovacijų. Čia yra didžiulė problema.
Klausia Gediminas Vagnorius:
– 2008 metais šalies iždo įplaukos iš pelno mokesčio siekė 850 milijonų eurų, tačiau kitais metais, padvigubinus kapitalo apmokestinimą, jos smuko beveik per pusę ir per 10 metų iki šiol neatsistatė. Nors šalies BVP faktinėmis kainomis praėjusiais metais buvo jau 36 proc. aukštesnis, palyginti su 2008 m. (prieš mokesčių sukėlimą), biudžeto įplaukos iš pelno liko 19 proc. žemesnės (691 milijonas eurų), nes didesni pelno mokėtojai persiregistravo į kitas ES šalis, kur investuotojams taikomi palankesni kapitalo mokesčiai.
Klausimas: Kaip vertinate tokį mokesčių padidinimą, po kurio faktinės iždo įplaukos žymiai sumažėjo, kasmet prarandant po kelis šimtus milijonų eurų? Tapęs prezidentu, kaip stabdytumėte didesniųjų mokesčių mokėtojų bėgimą iš šalies?
– Pirmiausia Gediminui Vagnoriui noriu atsakyti, kad tegul jis man parodo tokią ES šalį, išskyrus Kiprą, dar keletą, dar yra tokia asocijuota šalis, kaip Šveicarija, kur galima lengvai išvengti kapitalo apmokestinimo tokio, koks jis yra Lietuvoje. Akivaizdu, kad kalbama apie lengvatinio apmokestinimo zonas, apie lengvatinio apmokestinimo sąskaitas, apie pašto dėžučių kapitalą, kai stambaus kapitalo grupė laiko savo adresus Panamoj ar Virginijos (Mergelių, – red. past.) salose, ar dar kur nors, kai jos nemoka mokesčių ten, kur kuria darbo vietą ir dirba jų įdarbinti žmonės.
Pasakykime aiškiai: tarptautinės korporacijos turi mokėti mokesčius ten, kur jos yra sukūrusios darbo vietas, o ne ten, kur registruotos būstinės.
Pasakykime aiškiai: tarptautinės korporacijos turi mokėti mokesčius ten, kur jos yra sukūrusios darbo vietas, o ne ten, kur registruotos būstinės. Tai vadinama pinigų plovimu, tai vadinama agresyviu mokesčių planavimu. Tai vadinama sukčiavimu. Tai vadinama galimybėmis naudotis dvigubomis, trigubomis ir keturgubomis buhalterijomis. Tai vadinama galimybėmis vogti PVM.
Iš tiesų Gediminas teisus, sakydamas apie tai, kad kapitalo mokestį reikia padidinti. Būtinai reikia įvesti diferencijuotą turto ir kapitalo mokestį. Akivaizdu, kad reikia galvoti, kaip pritraukti investicijas suteikiant investicijoms į gamybą nulinį tarifą. Arba reinvestuojamam pelnui į gamybą irgi suteikti tas lengvatas, kurios skatintų konkrečiai norimas kryptis. Ypač – inovatyvios pramonės. Tų verslų, kurių pridėtinė vertė ir produktyvumas yra labai aukštas, kad mums pritrauktų tuos darbuotojus, kurie sukuria aukštą pridėtinę vertę. Štai atsakymas.
Aš džiaugiuosi, kad pirmą kartą Europos Komisija pateikė visą paketą kovai su pinigų sukčiavimu, kovai su pinigų slėpimu, juodąjį sąrašą šalių, kuriose yra galimybė slėpti savo bankines sąskaitas, užkirsti kelią tarptautinėms korporacijoms pabėgti nuo mokesčių. Nes šiandien smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje žymiai daugiau sumoka mokesčių negu stambios korporacijos. Tai yra faktas. Vadinasi, turime kalbėti ir apie tai, kad turime suvienodinti, harmonizuoti juridinių asmenų pelno mokesčio juridinę bazę, kapitalo mokesčio ir kitų struktūrų. Taip pat galvoti apie PVM harmonizavimą. Priešingu atveju, mes jau dabar prarandame, mielas Gediminai, 1,5 mlrd. eurų vien dėl PVM vagysčių. Tai būtų galima tęsti, tęsti ir tęsti. Bet iš tiesų džiaugiuosi Europos Komisijos pasiūlytais mechanizmais, gaila, kad ES Taryba ir Ekofinas nepriima sprendimo, nes, matot, yra šalių narių, kurios turi lengvatinio apmokestinimo zonas. Junkim jėgas.
Klausia Loreta Graužinienė:
– Modeliuojama situacija: jūs esate Lietuvos Respublikos prezidentas. ES griūtis neišvengiama, vyksta Europos persigrupavimas, susidaro atskirų šalių blokai ekonominiam bendradarbiavimui. Lietuva turi tik šiuos variantus, kitų nėra:
- Lenkija + Višegrado valstybės + Lietuva;
- Latvija + Baltarusija + Ukraina + Lietuva;
- Lietuva nedalyvauja nė viename.
Pagrįskite savo nuomonę 3 argumentais. Pateikite 3 pagrindinius jūsų, kaip Lietuvos Respublikos prezidento, strateginius žingsnius.
– Miela, Loreta, atsakau. Visų pirma, tokių sugalvotų scenarijų gali būti daug. Jūs sugalvojote tris. Nė vienas man netinka. Noriu pasakyti, kad šiandien, jau dabar, reikia stiprinti ES, kad tos griūties nebūtų. Net neaišku, ar Britanija čia išeis. Dar nedėkit taško. Tie, kurie mano, kad ES gali byrėti, šiandien visi pritilę, nes Didžiosios Britanijos procesai parodė į kokį košmarą Britanijos visuomenė įžengė.
Dabar žiūrėkime, mes esame euro zonoje. Mums reikia skubiai susitvarkyti su visais finansiniais mechanizmais, kad euro zonos mechanizmai veiktų ir žmonės nekeiktų euro, kad viskas brangsta. Tam 19 valstybių turi skubiai užbaigti namų darbus, nes euro zonos nesugebame užbaigti jau 14 metų. Blogai. Nepadaryti darbai sukelia didžiulį nepasitikėjimą. Mes esame bendroje rinkoje. Skubiai reikia šalinti kliūtis, kad bendroje rinkoje Lietuvos prekės, paslaugos, produkcija rastų lengvesnį kelią į ES valstybes. Mums taip pat reikia suprasti, kad Europos struktūriniai fondai turėtų būti naudojami daug efektyviau, jeigu mes, lietuviai, latviai, estai, suomiai, švedai, danai, vokiečiai ir lenkai aplink Baltijos jūrą suvoktume, kad galime investuoti harmoningai kartu į tas didžiąsias mokslo, inovacijų, studentijos, moksleivių, švietimo, kultūros erdvių, ekologijos, aplinkosaugos kryptis per penkerius metus, kad šis regionas būtų pakankamai atsparus. Tada nei Baltarusija, nei kitos šalys neturės bėdų, jos matys, kad jų europiniai kaimynai parodo milžinišką solidarumą. Ir tuomet jie konsoliduojasi.
Pirmyn, tuomet tvirtinkite visus kaimynus kartu. Tada galite įtraukti ir baltarusius, ir ukrainiečius. Galite įtraukti ir rusus.
O jei taip įvyktų, kaip Loreta piešia, visa griūtis, tai neabejotinai Šiaurės šalių – Skandinavijos šešiasdešimties metų bendradarbiavimo modelis atlaikė visas griūtis ir pats geriausias pavyzdys, kaip reikia bendrauti aplink Baltijos jūrą. Pirmyn, tuomet tvirtinkite visus kaimynus kartu. Tada galite įtraukti ir baltarusius, ir ukrainiečius. Galite įtraukti ir rusus. Laikas bėga – iki 2050 m. turime laiko.
Bet pirmiausia namų darbai mūsų šiandieniniame ES lauke, kurį reikia būtinai stiprinti. Reikia tikrai žmonių, aš tikiu jaunąja diplomatija. Aš tikiu, kad yra daug kompetentingų žmonių, kurie žino dabartinius ES mechanizmus ir juos gali geriau pritaikyti Lietuvoje. Tik pirmyn. Jokių griūčių.
Klausia Gediminas Kirkilas:
– Kaip būsimas prezidentas po „Brexit“ žada spręsti saugumo, prekybos, Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių teisių užtikrinimo klausimus? Kokia, įvykus „Brexit“, galėtų būti Jungtinės Karalystės partnerystė su ES, ką siūlytų Lietuvos valstybės vadovas?
– Atsakau Gediminui Kirkilui: klausimas ir hipotetinis, ir visiškai neaiškus. Visų pirma, niekas nežino šiandien, koks gi bus „Brexit“. Ar „Brexit“, kuris pasieks ir patvirtins pasiektą susitarimą, ar staiga Didžiosios Britanijos Bendruomenių rūmai ir visa visuomenė sutars, taip, jie nori išeiti, bet jie nori likti bendroje rinkoje. Ar jie nori pasakyti: žinote, ne, mes norime likti ne bendroje rinkoje, o tik muitų sąjungoje. O gal bendroje rinkoje ir muitų sąjungoje? Jeigu jie atsakys į tuos klausimus, iš karto bus aišku, kokie santykiai bus tarp visos ES ir Lietuvos su Britanija. Nėra atskiro Lietuvos ir Britanijos vertinimo šioje situacijoje, todėl kad mes, Lietuva, esame ES. Taigi galvokime.
Mes jau sutarėme dėl tos apsaugos žmonių, kurie šiandien yra mūsų tautiečiai ir dirba Didžiojoje Britanijoje. Žinoma, esant tam vadinamam susitarimui. Jeigu Britanija atsiskirtų su pasiektu susitarimu. Jeigu ne, mes taip pat sutarėme, kad žmonių apsauga ir garantijos turi būti vienodai vertinamos, nes čia, ES teritorijoje, lieka daug dirbančių Didžiosios Britanijos piliečių. Ir ES piliečiai, dirbantys Britanijoje, drauge ir lietuviai, ir čia dirbantys britai turi būti vienodai traktuojami. Taigi šiuo atveju mes sutarėme kol kas žodiniu būdu, nes šiaip tik po „Brexit“ įvyks galimybė tartis, kas gi toliau.
Jeigu Britanija išeina be sutarties, ji tampa trečiąja šalimi. Tada tenka diskutuoti dėl prekybos sutarties. Tiktai. Bet jeigu nori diskutuoti dėl muitų sąjungos, dėl pasilikimo bendroje rinkoje, tai, liaudiškai kalbant, dėl Norvegijos varianto, Šveicarijos varianto ar Kanados-ES varianto, čia yra Britanijos klausimas. Jeigu ne, ji lieka trečiąja valstybe, bet keleriems metams – 5–7 metams – mes užtikriname vienodą traktavimą Britanijos piliečių ES ir ES piliečių Britanijoje. Tai ir yra Lietuvos rūpestis.
O kalbant apie saugumą, apie gynybą, kalbant apie NATO, Britanija lieka NATO nare, ji iš ten neišeina. Vadinasi, NATO kontekste mes bendradarbiaujame. Kibernetinis saugumas, NATO pajėgų stiprinimas, visi tie klausimai išlieka. Saugumo, kovos su terorizmu ir kitais aspektais Jungtinė Karalystė ir ES turės pakankamai daug galimybių tartis. Bet tai bus tik siauri susitarimai. Didžiąja prasme viskas kol kas Jungtinės Karalystės rankose, gerbiamas Gediminai.
Klausia Albertas Šimėnas:
– Netrukus Lietuvoje vyks referendumas dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Vykstančiose diskusijose dvigubos pilietybės įteisinimo reikalingumas grindžiamas išimtinai dvasiniais motyvais – dvasiniam artumui su Lietuva įteisinti ir pan. Oponentai tvirtina, kad dviguba pilietybė tam nebūtina. Ar įžvelgiate kitų svarbių motyvų dvigubai pilietybei įteisinti bei turite svarių argumentų, kad galiojanti Lietuvos Konstitucija dėl šio klausimo nebūtų keičiama? Kaip balsuosite referendume – „už“ ar „prieš“?
– Atsakau, mielas Albertai, visų pirma balsavimas slaptas. Ir negalima pažeisti Konstitucijos. Jeigu aš jau dabar visiems prisipažinsiu, kad, žinote, mums visiems nusispjaut ant slapto balsavimo, mielas Albertai, tai kaip su Konstitucijos laikymusi? Konstitucija juk privaloma visiems piliečiams. Gerbkime slaptą balsavimą visi kartu.
Kalbant apie dvigubą pilietybę ir apie referendumą dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo – tai yra ne referendumai. Tai yra priedanga privilioti žmones į prezidento ir EP rinkimus. Argi galima tokius svarbius tautos klausimus šitaip spręsti? Ar galima? Ar galima taip neinformuoti piliečių, kad jie net nežinotų, kokios gali būti pasekmės tiek Seimo narių sumažinimo, tiek dvigubos pilietybės?
Dvigubą pilietybę numato Lietuvos Konstitucija, bet kaip atskirą atvejį. Kodėl? Todėl, kad čia yra kertiniai tautos egzistavimo pamatai. Kertiniai. Tai yra pati didžiausia vertybė, pilietybė, ant kurios rūmo ir stovi Lietuvos dvasia, nepriklausomybė ir valstybė.
Čia dvipatystę dar būtų galima, žinot, kažkaip mėginti pateisinti. Jei priklausai Islamo tikėjimui. Bet jei priklausai Lietuvai, tai iš tikrųjų dvipatystė yra problema. Nepadarykim to masiniu reiškiniu.
Čia dvipatystę dar būtų galima, žinot, kažkaip mėginti pateisinti. Jei priklausai Islamo tikėjimui. Bet jei priklausai Lietuvai, tai iš tikrųjų dvipatystė yra problema.
Todėl dvigubos pilietybės klausimai turi būti išdiskutuoti pasakant, kas tai, kokios sąlygos, kada, kokie tie atvejai, kaip galima palengvinti galimybę ją gauti, kas bus su dviguba pilietybe, kas bus su mūsų tauta po 30 m., jei du trečdaliai bus dvigubi piliečiai. Kiek Konstitucijos straipsnių reikia keisti, jei pakeisime šitą Konstitucijos straipsnį. Ar Lietuvos žmonės, rinkėjai ir piliečiai yra deramai informuoti apie tai? Ar yra padaryta poveikio analizė? Ar pateiktas ant stalo tokios analizės atsakas? Ar pateiktas išaiškinimas piliečiams? Netgi klausimo niekas dorai nežino, kaip jis bus suformuluotas. Tai čia visiškai akivaizdu, kad čia yra šitoks populizmas, kad net baisu žiūrėti.
Žiūrėkite, kas įvyko su Didžiosios Britanijos referendumu. Primelavo, kad bus lengva išeiti, o dabar britai griebiasi už galvų. Tai jūs norite, kad Lietuvoje po referendumo būtų šitas jovalas? Aš manau, kad reikia sustabdyti tuos abu referendumus ir pasakyti labai aiškiai: taip, paruoškime dvigubai pilietybei visą informaciją, poveikio vertinimą, situacijas, kokie keliai gali būti palengvinti kelius tiems, kurie tikisi grįžti.
Nes yra šansų net ir nekeičiant Konstitucijos išspręsti klausimus, susijusius su paveldėjimu, teise, pilietybe pirmumo tvarka. Konstitucinė norma yra, kad kiekvienas lietuvis turi teisę gyventi Lietuvoje. Tai pamėginkim galvoti, kaip šią normą išplėtoti, kad nė vienas lietuvis, nesvarbu, kur jis begyventų – Rusijoje, JAV, Pietų Afrikoje, Izraelyje, nebūtų diskriminuojamas. Nes diskriminacijos negalima toleruoti, tai prieš visas žmogaus teises. Taigi – visiškai neparuoštas referendumas.
Tai yra veidmainystė ir melagystė Lietuvos žmonėms.
Ir tie, kurie sugalvojo jį, jie sugalvojo jį visiškai ne dėl dvigubos pilietybės. Tai yra veidmainystė ir melagystė Lietuvos žmonėms. Todėl siūlau suprasti, kad tai yra labai rimta ir pateikti visus klausimus ir versijas, kad štai – laukia šešių Konstitucijos straipsnių pataisos, štai trijų Konstitucijos straipsnių pataisos, štai vieno, bet štai įstatymų sureguliavimai turės būti, ir rinkitės, kuris kelias turi būti. O dabar? Kas už dvigubą pilietybę? Aš! Ir tai viskas? Einate į referendumą?
Klausia Algirdas Butkevičius:
– Prieš dvejus metus Europos Parlamentas patvirtino tris rezoliucijas, kuriose iš esmės nubrėžta Europos ateities vizija, tačiau svarstymai šia kryptimi tęsiasi. Klausimas, kokia Europos vizija yra priimtinesnė Lietuvai, yra atviras.
Kokią ir, svarbiausia, kodėl būtent tokią Europos koncepciją palaikytumėte jūs: tą, kurią suformulavo Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris, kalbėdamas apie „pažangesnę Bendriją“, ar tą, kurią Europos Parlamente gynė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, ar Vokietijos kanclerės Angelos Merkel „Europos ateities viziją“, ar „Tautų Europos“ idėją. O gal kokią kitą?
– Man be galo svarbu visiems pasakyti: šiandien ES projektas yra kryžkelėje, ir didelėje. Nelygybė tarp žmonių, dideli skirtumai tarp valstybių Vidurio ir Centrinės Europos ir stipresnės Vakarų Europos sukelia daug problemų. 150 mln. žmonių yra skurdo rizikoje arba skurde. Lietuvoje – 830 tūkst. Tai, kad mes neturime socialinės Europos, nors priėmėme Geteborgo viršūnių susitarime taip vadinamąjį socialinį ramstį, kuriame įtvirtinti pagrindiniai socialiniai gėriai, kurie turi būti priimtini ir prieinami visiems europiečiams vienodai. Štai čia dabar yra atsakymas. Šiandien reikia labai aktyvios socialinės Europos.
Europa turi daug instrumentų: bendra rinka, euro zonos mechanizmai, Šengeno erdvė, skaitmeninė rinka, energetinė rinka – visa tai yra kam? Žmonių gyvenimo kokybei. Bet socialinės Europos yra per mažai, todėl šiandien ES ateities kontekste reikia iškelti klausimą: mums nepakanka tokio ES biudžeto – 1 proc. nuo visų valstybių BVP, kuris ir toliau patvirtintas. Mums to nepakanka. Mums nepakanka, kad ir toliau parama struktūrinių fondų, žemės ūkio parama neatsižvelgia į šalių narių atlyginimų situaciją, užimtumo situaciją, regionų situaciją, skurdo indeksą, socialinius kriterijus ir galimybę investuoti į viešąjį sektorių.
Tai naujoje ES vizijoje būtent šiandien pirmu smuiku turi groti socialiniai reikalai. Jeigu to nebus, vis daugiau žmonių bus nusivylę ES projektu. Todėl iš J.C.Junckerio pasiūlytų scenarijų aš išsirenku ne penktą, bet šeštąjį, kuris dar daugiau skiria dėmesio pagrindiniams iššūkiams – kuo greičiau investuoti į žmonių socialinę apsaugą, į atlyginimų vienodinimą, į bazinių pensijų dydžių harmonizavimą, į galimybes užtikrinti vaiko teises ir vaiko kortą, kad visiems vaikams būtų užtikrinti maisto, sveikatos ir mokymosi standartai. Pašalinti vaikų skurdą būtina, neišvengiama, kuo greičiau.
Mums reikia tokios Europos, kurioje kiekvienas pajustų, kad jis turi Europos pridedamąją vertę arti savo piniginės.
Taip pat reikia pasakyti, kad ES kontekste tos silpnesnės valstybės turi aiškiai kelti reikalavimus. Nepakanka šiandieninių mechanizmų, kurie yra įtvirtinti. Reikia, kad perskirstant ES paramą būtų įvertinti socialiniai dalykai kiekvienoje šalyje: atlyginimas, pensijos, skurde esantys žmonės, užimtumas, jaunimo nedarbas, parama šeimai – štai ko šiandien be galo reikia. Mes turime sugrąžinti žmogų į ES projektą, žmogaus gyvenimo kokybę. Tada galim pasakyti, kad būsime ramūs, nes esame teisingame kelyje. Jei to nebus, nei E.Macrono, nei A.Merkel projektai nepagelbės. Šiandien viena Didžioji Britanija turi tokį ekonominį potencialą, kaip devyniolika kitų ES silpnesnių valstybių. Galit įsivaizduoti? Tačiau ta turtinga Didžioji Britanija nenori paremti, nors pati pasiima labai daug iš bendros rinkos, taip pat pasiima tiek daug darbo jėgos, kuri kuria Didžiosios Britanijos produktą, tačiau nenori suprasti, kad reikia prisidėti daugiau prie mūsų žmonių socialinės gerovės. Apleisti rajonai, apleisti regionai, infrastruktūros griūtis periferijose ir po to žmonės, gyvenantys gana sudėtingomis gyvenimo sąlygomis.
Tai štai – socialinė Europa, šiandien garsiai sakykime. Ir garsiai sakykime, kad investicijos, nukreiptos į socialinę, švietimo, mokslo, sveikatos, gydymo sferas – jos nebūtų įskaičiuojamos į valstybių skolas ir nebūtų prijungiamos prie to griežto Stabilumo ir augimo pakto reikalavimo. Būtina tai peržiūrėti. Ta vadinamoji taupymo ir karpymo politika niekur neveda. Žinoma, neturime išlaidauti, tačiau turime protingai investuoti į žmonių gyvenimo kasdienybę. Mums reikia tokios Europos, kurioje kiekvienas pajustų, kad jis turi Europos pridedamąją vertę arti savo piniginės. Ne tik nacionalinę, bet arti savo piniginės. Štai tada toks projektas sulauks milijonų palaikymo.
Klausia Viktoras Muntianas:
– Politinė korupcija – viena didžiausių Lietuvos problemų. Metams bėgant ji darosi tik rafinuotesnė ir dar sunkiau įveikiama, dar labiau linkusi plisti. Ar sutinkate? Kokias priemones naudotumėte kovai su politine korupcija ir ar išvis ryžtumėtės tokiai kovai?
– Politinė korupcija nėra vien tik Lietuvos problema, mielas Viktorai. Žinoma, ir suprantu, kad Viktoras taip pat turėjo patirties, čia jau kita sudėtinga medalio pusė. Reikia suprasti, kad mes turime išties dėti pastangas, kad Lietuvos korupciniai procesai, pirma, būtų efektyviai ištirti. Antra, užkardyti iš pradžių. Trečia, jei jau yra nustatyti tyrimai, tai turi būti terminai to, per kiek laiko tai pasiekia teismą. Ketvirta, reikia specializuotos teisėjų kolegijos, kuri turėtų terminus ir žinotų, per kiek laiko korupcinę bylą reikia išspręsti.
Na, Darbo partijos korupcinė byla – kiek metų gali tęstis, Viktorai? Reikia pamėginti ją išspręsti mums visiems (Lietuvos aukščiausiasis teismas sprendimą Darbo partijos byloje paskelbė 2016 m. gruodžio 30 d., – red past.). Taip pat akivaizdu, kad reikia užkirsti kelią advokatų piktnaudžiavimui, nes jie yra labai vikrūs.
Jei žmogus pavogė kiaušinį, per tris dienas pasodina, o jei įsidėjo milijonus, byla tęsiasi penkiolika metų.
Jei žmogus pavogė kiaušinį, per tris dienas pasodina, o jei įsidėjo milijonus, byla tęsiasi penkiolika metų. Vadinasi, turime nustatyti terminus. Taip pat svarbu teismų skaidrumas ir skaidrūs santykiai tarp verslo ir verslo, tarp verslo ir politikos. Įdiegta visų atsakomybė – ir verslo, ir socialinė, etinė. Taip pat turi būti diegiama pasitikėjimo žmonėmis kultūra. Mes vieni kitais nepasitikime. Tiek daug apkalbų, tuščių apkalbų, šmeižto, melo, kuris dar labiau prisideda prie įspūdžio, kad, ach, ten visi vagys. Yra priemonių, kurias siūliau dar 1996 m., sekdamas JAV pavyzdžiu, įstatymų rinkiniu dėl reketo ir korupcijos, kad būtų galima, jei įtariamas neteisėtas praturtėjimas, areštuoti turą ir savininkui įrodinėti, kad jis įgijo turtą teisėtai. Apsiverstų reikalai kitaip.
Klausia Česlovas Juršėnas:
– Ką veiktumėte ar siūlytumėte daryti, jei pasaulį (ir Lietuvą) ištiktų ekonominė krizė?
– Tiesą pasakius, Česlovo Juršėno klausimai yra iš jo gyvenimo patirties. Ir iš mano, nes mes pergyvenome ne vieną pasaulio ekonominę krizę kartu. O ypač baisi buvo finansinė 2008 m. krizė. Pažiūrėkime, ką mes darėme. Ir dabar prastai darome, mielas Česlovai.
Visų pirma, mes neturime progresinės mokesčių sistemos ir čia, mielas Česlovai, mūsų abiejų dalis atsakomybės, nes didele dalimi neįtikinome savo frakcijos žmonių palaikyti mūsų siūlomas progresinių mokesčių idėjas dar prieš penkiolika metų.
Toliau mes nesugebėjome taip sutvarkyti mūsų visų mechanizmų, kad kuo daugiau pinigų ateitų į mūsų viešąjį sektorių – į mokyklas, ligonines, senelių namus, vaikų namus, į žmonių pensijas, žmonių atlyginimus. Žmonių atlyginimai yra didžiausias iššūkis šiandien. Gėda pasakyti, kiek kartų mūsų atlyginimai skiriasi nuo stipresnių ES valstybių. O juk jau, ačiū Dievui, 14 metų ES.
Taigi pamėginkime atsakyti į klausimą: kur tie mūsų rezervai? Šiandien reikia pertvarkyti mokesčių sistemą, kad turėtume tą rezervų pagalvę, į kurią būtų galima atsiremti, jeigu ištiks ekonominė krizė. Ir, žinoma, šiandien reikia stiprinti ES rezervinius pajėgumus, kad krizės sąlygomis ES rezerviniai pajėgumai mums padėtų. Reikia turėti dvi pagalves rezervo: Lietuvos ir ES. Tada mes galėsime visi kartu atlaikyti.
Bet dar svarbiau, kad jau šiandien reikia garsiai sakyti: sustabdykime finansines spekuliacijas, sustabdykime machinacijas, sustabdykime pinigų plovimą, sustabdykime bankų machinacijas, nes nauji finansiniai burbulai vėl gali sprogti. Tai, mielas Česlovai, tą ir darykim.
Klausia Dalia Grybauskaitė:
– Kokią konstitucinę vertybę šiuo metu labiausiai reikėtų saugoti ir ginti? Kodėl?
– Šiuo metu labiausiai reikia saugoti ir ginti konstitucinę bendro tautos gėrio vertybę. Sudėtinga vertybė, tiek prezidentei Daliai Grybauskaitei tektų priminti, kad per dešimt metų atskirtis, skurdas ir didelės dalies žmonių prastos gyvenimo sąlygos dar kartą paliudijo, kad konstitucinė norma, kad mūsų ūkio veikla tarnautų visos Lietuvos žmonių gerovei, neįgyvendinta.
Ir šiandien mes turime ypač aiškiai pasakyti: visos konstitucinės normos – nemokamo gydymo, nemokamo mokslo vidurinėse, profesinėse mokyklose ir aukštesniosiose kolegijose, taip pat nemokamo mokslo aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems studentams, pensininkų nemokamas gydymas ir visi kiti dalykai – turi būti visiškai įgyvendinti ir padengti finansiniais ištekliais.
Konstitucinė vertybė šiandien yra ta, kad Konstitucijos straipsnių užtikrinti mūsų žmonių gyvenimo standartai būtų įgyvendinti. Negali būti, kad konstitucinės normos sau, o prezidento funkcijos – sau. Vertybė, atsakomybė ir tiesa – tai yra dvi konstitucinės vertybės, kurias reikia ginti.
Pildysime.
