„Tokioms tarnyboms visą laiką yra taikomos specialios parlamentinės kontrolės taisyklės, procedūros. Kiek jos išbaigtos, kiek jos ne, kiek jos tobulos, yra pakankamai svarbus klausimas“, – BNS ketvirtadienį sakė politologas.
„Jeigu ten yra kažkas tokio ypatingo ir negalima rodyti, kaip buvo argumentuojama, pažeidžiant tam tikrus įstatymus, tai galbūt galima duoti tam tikrą dozę iš šių 12 pažymų visuomenei, o kitą paženklinti atitinkamais grifais ir slėpti kuo giliau“, – svarstė A.Lukošaitis.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo nuomone, parlamentinės kontrolės problemų Lietuvoje yra „daugiau negu reikia“.
„Tik paskutinius porą metų yra bandoma suteikti parlamentinei kontrolei sistematiškumo, tam tikro nuoseklumo, kas leistų išvengti tokių fragmentiškų prišokimų prie šito klausimo, kad dažnai pasibaigia tiktai tuo, kad klausimas eskaluojamas žiniasklaidoje, o politiniame lygmenyje yra paprasčiausiai suveliamas, politizuojamas ir tada diskredituojama pati parlamentinės kontrolės idėja“, – sakė A.Lukošaitis.
Politologo įsitikinimu, parlamentinė kontrolė Vakarų demokratinėse valstybėse kur kas svarbesnė nei įstatymų leidybos klausimas.
„Atsiradus tam tikrai rimčiai valstybėje, parlamentinė kontrolė yra žymiai svarbesnis klausimas negu mūsų taip pamėgta įstatymų leidyba ar teisėkūra“, – teigė VU TSPMI dėstantis politologas.
Vis dėlto, A.Lukošaičio įsitikinimu, visuomenės, žiniasklaidos ir dalies politikų dėmesys minėtoms pažymoms yra perdėtas.
„Aš esu tikras, kad šiandien nepavyktų kažko stebuklingo, iš kojų išverčiančio sužinoti, nei kad jau esam sužinoję tos pačios žiniasklaidos dėka“, – BNS sakė A.Lukošaitis.
NSGK 2006 metais atlikdamas VSD veiklos tyrimą pareikalavo, kad departamentas jiems pateiktų 12 analitinių pažymų, neva atskleidžiančių verslo, interesų grupių daromą įtaką politikams ir valstybės tarnautojams. Buvę VSD vadovai tą padaryti atsisakė, motyvuodami galiojančiais teisės aktais.
