A. Dudą Vokietijos spauda pavadino „žmogumi su tobula konservatoriaus biografija“. Netikėta, tačiau faktas – prezidento rinkimus Lenkijoje laimėjo opozicinės konservatyvios „Teisės ir teisingumo“ partijos kandidatas A. Duda. Kai Lenkijos prezidentu buvo vienas šios partijos įkūrėjų Lechas Kaczynskis, Lietuva, pasak politikos ekspertų, išgyveno santykių su Lenkija aukso amžių. Nors negalima paneigti, kad įtakos tokiems santykiams turėjo asmeniniai Lenkijos prezidento L. Kaczynskio ir Lietuvos tuomečio prezidento Valdo Adamkaus santykiai.
Kaip dabar klostysis dviejų save strateginėmis partnerėmis vadinančių valstybių – Lietuvos ir Lenkijos – santykiai, kai prezidentu vėl tapo konservatorius? Tiesa, vyriausybė suformuota kitos partijos, o parlamente A. Dudos partija tebelieka opozicijoje iki šį rudenį įvyksiančių rinkimų.
Apie galimus Lietuvos ir Lenkijos santykių pokyčius žurnalistė Nemira Pumprickaitė „Savaitės“ studijoje kalbėjosi su Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros vedėju A. Pukšto.
Santykiai yra blogi. Ir liūdniausia tai, kad suspenduotos iniciatyvos, projektai, kurie buvo Valdo Adamkaus prezidentavimo ir ankstesnės socialdemokratų vyriausybės darbo metu.
– Pats svarbiausias klausimas – ar tikėtini naujojo Lenkijos prezidento mėginimai keisti Lietuvos ir Lenkijos santykius? Bet prieš tai būtų labai puiku, jeigu jūs įvertintumėte, kokie dabar tie santykiai yra, kaip juos galima būtų apibūdinti?
– Santykiai yra blogi. Ir liūdniausia tai, kad suspenduotos iniciatyvos, projektai, kurie buvo Valdo Adamkaus prezidentavimo ir ankstesnės socialdemokratų vyriausybės [darbo] metu. Aš tik paminėsiu, kad prieš 10 ar 8 metus labai aktyviai veikė Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos prezidentų konsultacinis komitetas, labai aktyvi buvo Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos vyriausybių bendradarbiavimo taryba. Trejus metus nesirinko Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos Seimų tarpnacionalinė asamblėja. Labai daug tokio formato [bendradarbiavimo], kuris funkcionavo prieš 7–8 metus, buvo atsisakyta, suspenduota. Taigi tikrai tie santykiai iki šiol buvo pakankamai šalti.
– Ar tikėtina, kad naujasis prezidentas gali pabandyti juos keisti?
– Aš manyčiau, kad neabejotinai bandys keisti – jis tą deklaravo ir deklaruoja.
Nors bendri tikslai saugumo ir užsienio politikoje yra labai panašūs: kelio užkirtimas Rusijos agresijai, pagalba Ukrainai vykdant demokratines reformas. Deja, vis tiek lūžis Lietuvos – Lenkijos santykiuose neįvyko.
– Savo valdžios politiką Lietuvos atžvilgiu A. Duda pavadino „mėtymosi į kraštutinumus“ politika ir teigė, kad ji buvo labai nenuosekli, kas buvo didelė klaida tarpvalstybiniuose santykiuose.
– Taip, dar nepamirškime, kad visame tame kontekste įvyko Rusijos agresija Ukrainoje, įvyko Krymo aneksija. Taigi tas tarptautinis kontekstas lyg ir labai skatintų bendradarbiavimą, bet, deja, bendradarbiavimas nepagerėjo. Nors bendri tikslai saugumo ir užsienio politikoje yra labai panašūs: [kelio užkirtimas] Rusijos agresijai, pagalba Ukrainai vykdant demokratines reformas. Deja, vis tiek lūžis Lietuvos – Lenkijos santykiuose neįvyko.
– Ar čia reikia įžvelgti abipusį nenorą, ar čia yra tik iš vienos pusės?
– Tą atsakomybę išdalinti procentais labai sudėtinga. Garsus lenkų intelektualas Adamas Michnikas yra linkęs taikyti proporciją 1:10 dėl atsakomybės, kaip susiklostė Lietuvos – Lenkijos santykiai. Aš manau, kad ta proporcija vis dėlto yra šiek tiek kitokia, negu 1:10. Be abejo, vietinių Lietuvos lenkų pozicija ir noras būti tiltu tarp abiejų valstybių ar tuo tiltu nebūti turi įtakos tarpvalstybiniams santykiams.
– Kitaip sakant, tautinių mažumų klausimas turėtų išlikti vienu pagrindinių ir pasikeitus prezidentui?
– Vienu iš kelių prioritetinių, ko gero, jis išliks.
– Bet iš Varšuvos, bent jau iš tuomečio užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio, sklido tokie netgi skatinantys nebendradarbiauti tekstai, kurie dirgino Lietuvos politikus.
– Manau, kad R. Sikorskis įeis į Europos diplomatijos istoriją dėl savo labai didelės arogancijos. Nepaisant, kad tai labai aukštos kvalifikacijos diplomatas, bet arogancijos turėjo. Kai jis pasakė, kad nevažiuos į Vilnių, nutrauks santykius su Vilniumi, kol nebus išspręstos tam tikros problemos, tai, žinote, ko gero, yra arogancijos viršūnė.
Nors ir iš Lietuvos pusės buvo visokiausių liapsusų. Pavyzdžiui, Lietuvos ambasadorė Varšuvoje irgi viešai pareiškė, kad Lietuvos lenkai yra penktoji kolona Lietuvoje. Tai irgi nesurasi diplomato, kuris svetimoje valstybėje apie savo piliečius taip pasisakytų.
– Ar galima manyti, kad tokių aštrių pasisakymų iš Lenkijos pusės, pasikeitus prezidentui, nebeturėtume sulaukti?
– Aš manyčiau, ne. Nors vis tiek pagrindinis klausimas bus, kiek prezidentas A. Duda bus priklausomas nuo tos politinės partijos, kuri jį iškėlė. Ir tai kalbant ne tik apie Lietuvos – Lenkijos politinius santykius, bet bendrai visą politiką, kurią realizuos A. Duda per artimiausią penkmetį.
A. Dudos prezidentavimo laiku galima laukti aštresnio kurso Rusijos atžvilgiu. Atrodo, kad visos kortos dabar krenta taip, jog draugystė tarp abiejų prezidentų gali klostytis kuo puikiausiai.
– O naujasis prezidentas turėtų patikti ar nepatikti Lietuvos lenkų rinkimų akcijai ir jos lyderiams?
– Geras klausimas. Manau, kad jis nelabai greitai patiks, nes, man atrodo, kad A. Duda bandys realizuoti stiprios Lenkijos politiką, nesileisdamas į mažesnius „projektus“ ir reikalus. Bet vėlgi turėkime galvoje, kas yra A. Dudos užnugaryje – tai pakankamai nacionalistinė „Teisės ir teisingumo“ partija, tie vadinamieji Lenkijos konservatoriai.
Jeigu prisiminsime, kad tie „Teisės ir teisingumo“ partijos nariai mėgsta atvažiuoti ir mokyti Šalčininkuose patriotizmo, daryti pareiškimus, jie net surinko pinigus, kai buvo baudos už dvikalbes lenteles, atvežė juos iš Varšuvos, tai čia yra klausimas, į kurį nelengva greitai atsakyti. Kiek A. Duda bus savarankiškas – tai yra vienas dalykas. Antras – kiek Lenkijos konservatoriai atjaunės.
– Kai prezidentu buvo A. Dudos partijos įkūrėjas L. Kaczynskis, tai tuomet jo santykiai su tuomečiu mūsų prezidentu V. Adamkumi buvo asmeniniai, šilti, draugiški ir tai irgi turėjo įtakos abiejų šalių santykiams. Kaip jūs manote, ar įmanomi tokie santykiai dabar?
– Ir D. Grybauskaitė, ir A. Duda atstovauja dešiniajai politinės scenos pusei. Taigi tos vertybės, kuriomis vadovaujasi abu politikai, yra labai panašios kalbant ne tik apie užsienio politiką, bet ir vidaus. Ir krikščioniškos vertybės, ir panašūs požiūriai į ekonomiką, saugumą, santykius su JAV. Taip pat A. Dudos prezidentavimo laiku galima laukti aštresnio kurso Rusijos atžvilgiu. Atrodo, kad visos kortos dabar krenta taip, jog draugystė tarp abiejų prezidentų gali klostytis kuo puikiausiai.
– Tai neteisūs tie, kurie sako, kad iš esmės Lietuvos – Lenkijos santykiai pasikeis tik po 2019 metų rinkimų Lietuvoje?
– O, ne. Aš būčiau didesnis optimistas.
