Kai su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto dekanu A.Krupavičiumi, aptardami būsimų savivaldos rinkimų situaciją Kauno apskrityje, kalbėjomės praėjusių metų gegužę, jis Kauno miesto merą Visvaldą Matijošaitį pavadino XXI a. pradžios Algirdu Mykolu Brazausku, priskyrė jį ūkininkų šeimininkų archetipui. Mokslininkas nematė, kas rinkimuose jam gali pasipriešinti. Nematė ir to, kad V.Matijošaitį veiktų kokios nors vietinės reikšmės krizės, tokios kaip visuomenę supriešinęs tuometis medžių kirtimas.
Tai, kas vyksta, sunku protu suvokti. Reitingai jau dabar sumažėję. Ženkliai krito.
Vėliau tų krizių būta ir daugiau: abejonių keliantys interesai Vičiūnų vandenvietėje, kelio tiesimo Šančiuose sumanymas, šimtametės mokyklos uždarymas, grasinimai mokytojai, galiausiai viename merų susirinkime nuskambėjusi frazė apie galimas nupirkti žmonių apklausas ir pastaroji, vis dar itin karšta, – dalies Kauno rajono teritorijos prijungimo prie miesto. Dažniausiai į V.Matijošaitį stringa kaltinimų strėlės dėl to, kad jis nepaiso bendruomenių nuomonės ir savo planus, pasinaudodamas absoliučia dauguma taryboje, neva „prastumia“ buldozeriu.
„Prieš rinkimus tikrai nebuvo jokios jėgos ar galimybių sustabdyti V.Matijošaitį. O dabar pats jis kiša sau pagalius į vežimo ratus. Tai, kas vyksta, sunku protu suvokti. Reitingai jau dabar sumažėję. Ženkliai krito. Juk vienu metu V.Matijošaitis buvo pirmas pagal pasitikėjimo reitingą „Vilmorus“ apklausose. Lenkė netgi Dalią Grybauskaitę. Daugiau nei 80 proc. parama pirmajame rinkimų ture. Šis rodiklis – išskirtinis. Nepamenu tokių rodiklių. Vienetiniai“, – teigė A.Krupavičius.
– Ar galėjo tokia triuškinanti pergalė užauginti per didelį pasitikėjimą savimi, nesiskaitymą su kitokia nuomone, netgi šiokią tokią aroganciją? Ir apie kokius pagalius, kuriuos V.Matijošaitis kiša sau į ratus, prakalbote?
– Daug tų pagalių. Bet didžiausias, kurį pats sau susikūrė, – Kauno rajono prijungimo istorija. Čia daugiausiai iečių laužoma ir bus dar laužoma. Pats blogiausias įmanomas sprendimas, kurį priėmė miesto taryba su meru priešakyje.
Tiesą sakant, pati istorija nėra nauja. Visuomenės akyse tik gal atrodo ji nauja. Tų planų, tiesa, mažiau viešai skelbtų, buvo kuriama dar prieš rinkimus. Jau tada kalbėta apie tai, kad kai kurios rajono teritorijos galėtų būti prijungtos prie miesto. Tai skambėjo ir iš V.Matijošaičio, ir iš jo komandos narių lūpų. Vyko ne šiaip pokalbiai, bet ir diskusijos, ką ir kaip reikėtų daryti. Šis planas nekilo iš niekur, iš oro. Tai tikrai nebuvo apsvaigimas po labai gerų rinkimų rezultatų. Žinoma, masto požiūriu planai buvo nuosaikesni. Kalbėta apie tam tikrų teritorijų, kurios iš esmės jau patenka į miesto apimtį, prijungimą. Pavyzdys – Akademija.
Kauno laisvoji ekonominė zona (LEZ) tikrai buvo diskusijų objektas, bet pirminiai planai tikrai buvo nuosaikūs ir ganėtinai logiški. Netgi įgyvendinami. Žinome, kad Vilnius irgi plėtėsi. Klaipėda prisijungė tam tikras teritorijas.
– Kodėl apetitas tada taip staiga išaugo?
– Dabar norima tikrai labai didelę rajoną dalį įtraukti į miesto teritoriją. Akivaizdu, kad tai yra sudėtingas procesas, kuriam reiktų labai daug laiko pasiruošti, atlikti analizes, numatyti galimas įgyvendinimo pasekmes. Be to, Lietuvoje egzistuoja žiedinės savivaldybės ir Kaunas nėra vienintelis miestas, turintis žiedinę savivaldybę aplink save. Beveik visi didieji miestai jas turi.
Pažvelkime į vidutinį savivaldybių dydį kitose Europos šalyse. Štai Belgija yra labai urbanizuota valstybė, bet vidutinis savivaldybės dydis joje – 17 tūkst. gyventojų. Lietuva turi tokį savivaldos modelį, kuris yra itin centralizuotas. Savivaldybės yra labai didelės. Palyginimui, vidurkis – per 45 tūkst. gyventojų. Žinoma, dydžiai skirtingi: apie 3 tūkst. Neringos savivaldybėje, daugiau nei pusė milijono Vilniuje.
Kitose šalyse yra mažų mažiausiai du savivaldos lygiai. Tai Lietuvoje pirmajame turėtume atitikmenį plačios kompetencijos seniūnijų. Antras lygis – savivaldybės. Neretai kitose šalyse yra ir regioninė valdžia. Taigi 2–3 valdymo lygiai šalia centrinės, nacionalinio lygmens valdžios.
Ką daro demokratiškos, gilias tradicijas turinčios vietos savivaldos šalys? Jos dažniausiai vietos valdymą skaido – decentralizuoja. Gali būti metropolinės zonos, skaičiuojančios gyventojus milijonais, bet tokiu atveju valdžia dalijama į mažesnius vienetus. Pavyzdžiui, Londonas turi 33 rajonus, suskirstytus į smulkesnius vienetus. Tad kyla rimtas klausimas: kokio dydžio Lietuvoje turi būti savivaldybės? Ar galėtume turėti Didįjį Vilnių ar Didįjį Kauną? Į tokius administracinius vienetus turėtų inkorporuotis mažesnės vietos valdžios institucijos.
Pats blogiausias įmanomas sprendimas, kurį priėmė miesto taryba su meru priešakyje.
– Dabartinės seniūnijos Lietuvoje, jūsų nuomone, turi pakankamai galių?
– Neturi kompetencijų. Tiesa, seniūnijų kompetencijos priklauso nuo konkrečios savivaldybės: vienur jų įtaka didesnė, kitur mažesnė. Yra savivaldybių, kuriose beveik nėra seniūnijų visai. Ir jos pakankamai didelės. Pavyzdžiui, Neringoje nėra prasmės turėti seniūnijų.
Vienaip ar kitaip, savivaldos modelis, savivaldybių dydžio klausimas nėra išspręstas. Norint įgyvendinti didelio masto planus, reikia pirmiausia atsakyti į klausimą, kuria kryptimi mes einame. Iš pradžių, iki 1990 m., paveldėjome status quo. Tada bandėme šiek tiek sumažinti savivaldybių dydį, bet, atėjus krizei, permainų vykdymas sustojo.
Savivaldos reformos reikalauja finansų. Jos nesutaupo lėšų tikrai. Ar, mano nuomone, reiktų savivaldos reformos? Jei nežinai, ką tiksliai reikia daryti, geriau nedaryk, išlaikyk status quo. Logiška būtų mažinti savivaldybes, nors Europoje matome prieštaringus procesus. Vienose šalyse savivaldybės stambėja, kitose – decentralizuojamos. Matome sinusoidę. Centralizaciją keičia decentralizacija ir atvirkščiai. Šiuo metu yra šiokių tokių centralizacijos požymių, pvz., Airijoje. Svarbu ir tai, koks yra atskaitos taškas. Jei savivaldybės mažos, be abejo, reformos metu jos bus didinamos. Lietuvoje, pasikartosiu, savivaldybės yra didelės, tad turėtume eiti mažinimo kryptimi.
O šiaip, kelių yra daug. Galima, pavyzdžiui, stiprinti seniūnijas, rinkti seniūnus. Ir kaštai tokios reformos būtų mažesni.
– Kodėl šių grandiozinių planų Kauno miesto taryba ėmėsi būtent dabar ir tarsi skubėdama?
– Pirmiausia turėjo būti parengta galimybių studija, kaštų ir naudos analizė, pasekmių vertinimas. Savivaldybė galėjo pasamdyti ekspertines organizacijas, galėjo tą daryti ir Vidaus reikalų ministerija (VRM). Galutinį sprendimą juk priims Seimas. Elementariai nebuvo pasirengta sprendimui ir nepasirengta iš esmės.
Kyla klausimas ir dėl paties rugsėjo 10 dienos Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo, dėl jo teisėtumo. Daug tarybos narių dėl vienokių ar kitokių privačių interesų norėjo nusišalinti nuo sprendimo dėl Kauno rajono prijungimo inicijavimo priėmimo – apie 23. Toks nusišalinimas turėjo būti priimtas, bet tada nebūtų susidaręs kvorumas. Situacija labai dviprasmiška. Sprendimą priėmė tarybos nariai, kurių didžioji dalis turi privačių ir viešųjų interesų konfliktą.
Šį sprendimą galbūt turėjo priimti kita institucija. Yra tam tikros procedūros dėl administracinių teritorijų pertvarkų. Nemenkas vaidmuo tenka Vidaus reikalų ministerijai, kuri turėtų rengti gyventojų apklausas.
Tokiuose sprendimuose reiktų ieškoti sutarimo su subjektais, kurie dalyvautų sprendimo įgyvendinime. Gerokai protingesnis kelias būtų buvęs eiti ir derėtis su Kauno rajono savivaldybe. Būtų reikėję siūlyti scenarijus. 13 seniūnijų prijungimo scenarijus, aišku, būtų iškart atmestas, bet gal būtų atsiradę kitų scenarijų. Kyla klausimų ir dėl apklausos: ką reikia apklausti? Visus Kauno rajono gyventojus ar tik tuos, kurie gyvena norimose prijungti teritorijose? Mano nuomone, reiktų apklausti visus, kuriuos liečia teritorinis perdalijimas.
Gerokai protingesnis kelias būtų buvęs eiti ir derėtis su Kauno rajono savivaldybe.
– Pradėta ne nuo to galo?
– Manau, buvo klaidingai įvertinta politinė aplinka. Tokio sprendimo negali įgyvendinti viena Kauno miesto savivaldybė. Matyt, V.Matijošaitis kaip miesto meras turėjo tam tikrų centrinės valdžios politikų, bent jau neformalų, pritarimą. Labiausiai tikėtina, kad tie politikai sėdi Gedimino 11 rūmuose.
Pagrindinei valdančiai partijai – „valstiečiams“ – žiedinių savivaldybių jungimas prie miestų savivaldybių yra gerokai netinkamas veiksmas dėl to, kad Klaipėdos rajono savivaldybėje valdo „valstietis“. Ta pati situacija Panevėžyje, Šiauliuose. Politiškai tai trys svarbūs regionai būsimų Seimo rinkimų kontekste. Tad jokių neaiškių pertvarkymų šiuo metu siūlyti nederėtų. Kauno miesto politikai akivaizdžiai yra apsiskaičiavę politines jėgas, neatsižvelgė į politinę konjunktūrą.
– Tad kokias užmačias, slypinčias po šiuo prijungimo planu, jūs įžvelgiate?
– Verslo galimybės. Kauno miesto patrauklumą verslo požiūriu teritorijos išplėtimas, ko gero, padidintų. Bet tai tikrai nėra vienintelis veiksnys, kuris didina patrauklumą. Vietos politikai turi nemažai interesų Kauno rajone, kurie susiję su jų ekonomine veikla. Svarbus veiksnys – Lietuvos verslo mentalitetas, kuris pagrįstas keliais paprastais principais: čia ir dabar bei jeigu galima, tai kodėl nedaryti. Be to, verslininkai dažnai negali sustoti, nubraukti brūkšnį: taip, planas buvo toks, bet šiuo metu jis neįgyvendinamas, darome pauzę.
– Išvada – situacija permainoms yra visiškai nepalanki?
– Nematau jokių galimybių, kad planas dabar virstų realybe. Bet taškus ant i vis tiek bandoma sudėti. Požymių, kad stabdoma, tiesa, yra: iki šiol Kauno miesto savivaldybė VRM nėra pateikusi jokių prašymų skelbti apklausą.
– Bet ministerija gali pasakyti, o, galima teigti, jau ir sako „ne“ šiam planui.
– Taip, VRM gali mesti stiprų alibi. Gali Kauno miesto savivaldybės paklausti, kaip sekasi derybos su Kauno rajono valdžia. Be jos paramos vietos apklausą atlikti bus sunku. Reikia apsibrėžti ir apklausos teritorijos ribas. Ministerija gali apskritai neinicijuoti tokios apklausos, nes yra du subjektai, kurių nuomonės yra visiškai priešingos ir jokių pastangų, norint rasti sutarimą, nėra dedama. Apklausos rezultatas, galima prognozuoti, būtų neigiamas. Juolab kad yra daryti tyrimai, kurie atskleidė, kad mažų mažiausiai 70 proc. apklaustų Kauno rajono gyventojų bent jau tada buvo prieš jungimą.
– Kam tada dėti tuos taškus ant i? Rodos, Kauno miesto valdžia bando pramušti galva sieną.
– Vykdoma šliaužianti informacinė kampanija, kuri sustiprinama tam tikrais veiksmais. Pavyzdžiui, rajono gyventojų teisių leisti vaikus į miesto darželius apribojimas (įsigaliojus Kauno miesto tarybos sprendimui, mokestis už darželius ne Kaune gyvenamąją vietą deklaravusių tėvų vaikams bus didesnis maždaug 16 kartų nei kitiems vaikams, tai yra vietoje 12 eurų teks mokėti 200, – aut. past.). Diskriminacija yra akivaizdi. Tokie veiksmai gali turėti atoveiksmį. Galima kreiptis ir į teismus (lapkričio 18 dieną asociacija „Lietuvos tėvų forumas“ pranešė apskundusi Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams Kauno miesto tarybos šių metų spalio 15 d. sprendimą Nr. T-454, kuriuo, pareiškėjų nuomone, šiurkščiai pažeidžiamos prioritetinės vaiko teisės ir įvedamos diskriminacinės atrankos nuostatos, – aut. past.).
Krizė būtų toliau gilinama. Politikai, matyt, nesupranta, kad krizė gilės, perspektyvos nėra, kad reikia spausti stabdžių pedalą.
– Jei savivaldybių tarybų ir merų rinkimai vyktų kitąmet, dėl šios šliaužiančios informacinės kampanijos ir šio, rodos, neįgyvendinamo plano, V.Matijošaitis „susidegintų“ savo šansus tokiai akivaizdžiai pergalei, kokia buvo pastaroji?
– Manau, kad dar ne, nes kristi iš 80 proc. aukštumų... Pasitikėjimo kreditas yra labai aukštas ir jis vis dar veikia. Parašiutas leidžiasi lėtai, bet jis aiškiai leidžiasi. Galima užtikrintai sakyti, kad nebus taip, kad reitingo smukimas ims ir sustos. Taip, asmeninės pasekmės V.Matijošaičiui kaip merui, kaip politikui toliau bus matomos. Įtaka visuomenei menksta.
Į šį postą, priminsiu, V.Matijošaitis neatėjo taip lengvai. Pirmųjų laimėtų rinkimų metu vyko arši kampanija, V.Matijošaičiui tai nebuvo lengvas pasivaikščiojimas. Aišku, antrai kadencijai jis raudonu kilimu, grojant orkestrui, nužygiavo į savo postą. Yra ir „Vieningas Kaunas“ kaip organizacija. Švelniai kalbant, dividendų iš šios istorijos ji taip pat negaus. Kituose rinkimuose bus sunkiau.
O dėl pasitikėjimo mažėjimo nieko kurį laiką neįmanoma pakeisti. Politikų populiarumo reitingas turi inerciją ir ji auga arba krinta pusę metų ar ilgiau. Net jei ir būtų pašalintos visos priežastys, miesto taryba sustabdytų savo planą, reiktų laiko, kad nuosmukis būtų bent jau sustabdytas. Nekalbant apie tai, kad reitingą reiktų pradėti kelti.
– Nemanote, kad V.Matijošaitis nebekandidatuos, tad jam nesvarbus ir reitingo kritimas? Kad jis aukoja savo kaip politiko reputaciją dėl kitų svarbių, galbūt šeimos ar verslo, aspektų? Galbūt svarbiau asmeninės ir aplinkos užmačios, jų įgyvendinimas čia ir dabar, kol gali, kol valdžia tavo rankose.
– Interesai nėra aiškiai matomi. „VIČI“ plečiasi. Verslas juda neblogai. Išdygs prie „Akropolio“ ir verslo centras. 2008–2010 m. krizę, finansinius išbandymus korporacija įveikė gana sėkmingai. Lietuvos rinka tokiai korporacijai yra svarbi, bet jie turi kitų galimybių kitose erdvėse.
Autoritetas ir reputacija, vis dėlto, yra itin svarbi valiuta. Net ir gana nihilistinėje, individualistinėje visuomenėje, kokia yra Lietuvos visuomenė. Reputacija, autoritetas vis dėlto atneša dividendus, jei ne čia, ne dabar, tai rytoj ar užporyt. Svarbu bet kokiam verslo lyderiui, net ir nesant politikoje, tą reputaciją išlaikyti. Tai nėra dalykai, kurie yra visai beverčiai. Vieno banko vadovas yra pasakęs: „Moralė – ne ta dimensija.“
– Gali būti išorinių įtakų šio sprendimo – dalies Kauno rajono prijungimo prie miesto – priėmimui? Iš kokių stambių kitų verslo atstovų?
– Taip, tų veiksnių yra daug. Akivaizdu, verslo interesai yra. Bet juos pamatuoti sunku. Spekuliuoti neverta.
– Ar duotų, vis dėlto, šis sprendimas kokių politinių dividendų? Ar pagelbėtų rinkimuose laimėti dar daugiau balsų, jei miesto gyventojų skaičius po prijungimo išaugtų?
– Nelabai. Kauno rajonas turi gana stiprias ir aiškias partines preferencijas. Valerijus Makūnas – stiprus lyderis. Reiktų daug laiko, norint kažką pakeisti.
– Politikas prieš politiką, partija prieš partiją – įprasta. Šiuo atveju kovoja institucija prieš instituciją. Neprimena jums LDK laikų, kai kunigaikščiai kovodavo dėl žemių?
– Feodalinių elementų – back to middle ages (sugrįžimas į viduramžius – liet. k.) galėtume įžvelgti. Stiprūs lyderiai tiek vienoje, tiek kitoje savivaldybėje (šypteli).
– O kaip vertinate kovos priemones: savotišką finansinį reketą, kaip tai įvardija Kauno rajono valdžia, rajono valdžios kritiką spaudoje per įvairiausias savivaldybės įmones ir įstaigas, užsakomuosius straipsnius, lankstinukų dalijimą, apklausos vadinimą mini referendumu?
– Šliaužianti informacinė kampanija vyksta. Bet aktyvių veiksmų daugiau nedaroma. Procedūriškai numatytų – taip pat ne. Ta informacine sklaida tiesiog bandoma išsiaiškinti ribas, kiek ta nuomonė galėtų keistis į vieną ar kitą pusę. Švelnus kelias pasirinktas: spaudžiama, spaudimo kryptis aiški, bet galutinai taškai nedėliojami. O ir nauja VRM ministrė pasakė, kad yra daug dalykų, kurie nėra aiškūs. Užėmė atsargią poziciją.
V.Matijošaitis ir jo komanda supranta, kad dabar spausti nereikia ir neverta. Visa ta istorija, be to, yra susikonstravusi aplink V.Matijošaitį. Artimiausi komandos nariai brėžia distanciją ir laikosi atokiau. Vienas kitas pasako ką nors.
– V.Matijošaitis, galima sakyti, su šiuo neįmanomu planu šovė sau į koją?
– Tikrai šovė. Ir vienu kartu daug. Ir ne ta kryptimi, kur turėtų. Nutinka tai politikoje. Man pati didžiausia intriga, ar bus pasirinktas atsitraukimo variantas.
Bet reikia įvertinti tikrovę. Pripažinti, kad buvo padarytas paklydimas.
– Ar sugebės savo ego pakišti po kilimėliu?
– Nereiktų taip sakyti. Juolab kad V.Matijošaitis labai daug dar nepraranda. Bet reikia įvertinti tikrovę. Pripažinti, kad buvo padarytas paklydimas. Nereikia net labai muštis į krūtinę. Galima tiesiog parodyti kitus darbus – darome tai ir tai.
– Pasigirsta ir tokių minčių, kad pirma miestas turėtų susitvarkyti savo kiemą, kokį jį dabar turi, o tada galėtų pagalvoti apie to kiemo plėtrą.
– Taip, mieste vykdoma daugybė projektų. Artėja laikas, kai Kaunas bus Europos kultūros sostinė. Šiandien niekas negalėtų 100 proc. garantuoti, kad visi tie projektai, kurie yra pradėti, bus laiku užbaigti. Manau, galvą skaudėti Kauno vadovams ir tarybai turėtų daugiausia dėl to, kas vyksta pačiame mieste. Kaunas per pastaruosius penkerius metus tikrai padarė didžiulį proveržį, kalbant apie infrastruktūrą, viešųjų erdvių sutvarkymą. Bet miestas yra per didelis, kad užtektų tų 4–5 metų laikotarpio, kad jį būtų galima sutvarkyti iki galo, kad gyvenimo kokybė būtų ženkliai aukštesnė.
Aš aukščiausio lygio politikams visuomet rekomenduoju atlikti vieną paprastą veiksmą: išlipti iš automobilio, nueiti nuo jos lydinčios apsaugos ir kaip Rytų karaliams pasivaikščioti turguje, kur lankosi daug žmonių, nuvažiuoti į rajonus, kuriuose gatvės duobėtos, niekas nepasikeitę per penkmetį. Kiek to dar viso yra likę. Tai aksioma, kurios nereikia įrodinėti.
Nuo išplėsto kiemo problemų tikrai nesumažės, tik daugės. O ir esančios neišsispręs. Primenu, dabartinis kiemas, kuris tvarkomas greitai ir efektyviai, išties yra didelis. Reikia grįžti prie pirminių planų – inicijuoti diskusiją su rajono ir centrine valdžia dėl kai kurių teritorijų prijungimo.
– Nemanote, kad jau tiltų per daug prideginta, kad įvyktų bent šioks toks dialogas tarp Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių?
– Politikoje galioja „šveikiškas“ principas, kad ir beveik beviltiškose situacijose galima rasti išeitį. Anglai turi gerą posakį, kad nėra amžinų draugų ir priešų – yra tik amžini interesai. Tai vienas iš politikos moto. Visuomet galima žengti žingsnį ar net kelis atgal. Galima pradėti diskusiją nuo beveik balto lapo, kad nebūtų raudonų linijų pribraižyta. Aišku, pradinis laikotarpis būtų labai sudėtingas. Reiktų net mediatorių. Kas galėtų padėti ieškant dialogo? Pirmiausia, aišku, Kauno politikai turi patys sau padėti. Jei planas nepavyksta, reikia keisti planą.
Šansų jokių, planas tikrai nebus įgyvendintas, gali nebūti pasiektas ir dalykas, kuris galėjo būti pasiektas – mažosios teritorinės pertvarkos. Nėra perspektyvos. Priminsiu, artėja rinkimai, o nė vienai centrinės valdžios politinei partijai nereikia jokių revoliucijų. Galbūt tik socialdemokratams šio klausimo eskalavimas būtų palankus. Valdantiesiems „valstiečiams“ svarbios ir reikalingos žiedinės savivaldybės, jiems jas reikia bent kol kas išlaikyti. Galimos naujos konfigūracijos tik po būsimų rinkimų. Galima į darbotvarkę įsirašyti žiedinių savivaldybių klausimą, bet tik tiek.
Politikoje galioja „šveikiškas“ principas, kad ir beveik beviltiškose situacijose galima rasti išeitį.
– O Kauno rajono meras Valerijus Makūnas ir komanda galėtų iš šios istorijos gauti politinių dividendų?
– Tikrai taip. Rajonas labai protingai elgiasi. Dirba daug su bendruomenėmis, klausia jų, nevyriausybinių organizacijų nuomonės. Telkia ekspertus. Pati taryba turi vienareikšmišką poziciją. Socialdemokratų partija, kuriai priklauso meras, reiškia paramą. Socialdemokratai Seimo nariai yra pakankamai aktyvūs. Nėra isterijos, atsakas miesto valdžiai nuosaikus, bet tam atsakui ieškoma labai daug atramų visuomenėje, politikoje. Kauno rajono valdžiai nereikia dabar pergudrauti savęs ir daryti naujų žingsnių. Pauzė, de facto, yra Kauno miesto savivaldybės pusėje.
– Kokią baigtį Kauno rajono dalies prijungimo planui jūs matote?
– Politikoje niekad nebūna vieno vienintelio pasirinkimo. Pirmas variantas – suvokimas, kad ne dabar ir ne čia. Įšaldyti šį klausimą reikia bent jau kol pasibaigs Seimo rinkimai. Antras variantas – eiti į VRM ir laukti, kokį, vienokį ar kitokį, sprendimą priims ji. Jei inicijuotų, vis dėlto, apklausą, šansų, kad gyventojai balsuotų už prijungimą, beveik nėra. Apklausa, tikėtina, padėtų tašką. Jei vis dėlto maža persvara būtų pasakyta „taip“, vis vien turime dviejų savivaldybių konfliktą. Tokiam Kauno rajono exitui kaži ar kas nors ryžtųsi.
– V.Matijošaitis juk yra užsiminęs, kad apklausas galima nupirkti.
– (Nusijuokia). Kita dimensija, kuri gali brangiai kainuoti.
– Jeigu nėra jokių šansų šiuo metu įgyvendinti šio plano, kodėl tada Gedimino 11 įsikūrę asmenys uždegė V.Matijošaičiui žalią šviesą?
– Negalvojo. Situacija nebuvo pakankamai įvertinta. Politikoje dažnai priimamas vienas ar kitas sprendimas, atsiranda siūlymai, kurie prieš tai gerai nebuvo apgalvoti. Pavyzdžiui, automobilių taršos mokestis. Taršą paskaičiuoja pagal automobilio svorį, o ne pagal gamintojų CO2 nurodytas specifikacijas. Sveiku protu, ne pilnaties laiku sugalvoti tokios formulės neįmanoma. Bet sugalvojo. Galbūt kažkas turi interesą.
Politikoje taip dažnai nutinka, kad kažkas kažką remia, bet tik iki tam tikros ribos. Kai pamatoma, kad ta parama nebenaudinga, pasakoma, kad ne taip suprato. O jei dar nėra akivaizdžių tos paramos įrodymų...
