– Kaip vertinate besibaigiančią antrąją Seimo sesijos darbotvarkę?
– Iš esmės galime sakyti, kad tai pirmoji Seimo sesijos darbotvarkė, kadangi prieš tai buvusi vyko labai trumpai. Joje teko dirbti naujai išrinktam parlamentui.
Akivaizdu, kad pagrindinis uždavinys buvo susitvarkyti su pandemija.
Nepaisant to, sesijoje suplanuotų priimti teisės aktų buvo labai daug, t. y. 473. Išlieka ir kai kurios tradicijos. Viena jų – Seimui dar nė karto nepavyko įgyvendinti numatytos darbotvarkės. Be to, ši sesija ne išimtis.
Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, jog šioje sesijoje nebuvo žadama jokių esminių reformų. Visos jos nukeltos į rudens sesiją. Reikia tikėtis, kad taip ir bus, nes jeigu ir toliau bus nukėlinėjamos, galime visai jų nesulaukti.
– Reformos nukeliamos į rudens sesiją dėl pandemijos ar tam tikrų kitų priežasčių?
– Tai gana keista situacija. Kai reformos yra priimamos labai greitai, mes visada kritikuojame ir sakome, kad negalima daryti reformų strimgalviais. Tačiau ką matome dabar, ši Vyriausybė iš dalies yra kritikuojama, kad tos reformos vis dar neprasidėjusios.
Svarbu atkreipti dėmesį, jog šioje sesijoje nebuvo žadama jokių esminių reformų. Visos jos nukeltos į rudens sesiją.
Vyriausybės atstovai sako, kad reformoms reikia pasiruošti. Tai būtina, siekiant jas atlikti tinkamai, kad po mėnesio ar dviejų netektų visko taisyti. Anksčiau priimant skubius sprendimus, susijusius su rezonansiniais įvykiais šalyje, nebuvo išvengta klaidų.
Iš vienos pusės suprantu, bet iš kitos pusės žiūrint, jau yra išnaudoti visi pasiruošimo rezervai. Jei artimiausiu metu nepamatysime pokyčių, galiausiai jų realizavimas taps sunkesne užduotimi, nei buvo manyta.
– Ar nėra taip, kad Seimas per daug dėmesio skyrė pandemijos valdymui ir visai pamiršo kitus šalies klausimus?
– Priminsiu, kad dar prieš mėnesį turėjome tokią situaciją, kuri visiškai nedžiugino, o žvelgiant į kovo mėnesio užsikrėtimų statistiką, tai turbūt negalėtume sakyti, kad reikia numoti ranka į pandemijos valdymą. Taip pat nereikia koncentruotis vien tik į gaisro gesinimą. Turi būti matoma, kas bus daroma visus ketverius metus.
Jei atsitiktine tvarka pasižiūrėtume, ar visi įstatymų projektai, kurie buvo numatyti šios sesijos darbotvarkėje, tapo teisinės sistemos dalimi, tai atsakymas būtų – ne.
Pavyzdžiui, ore vis dar kybo įstatymai, susiję su korupcijos prevencija, smurtu artimoje aplinkoje, renovacijos klausimai ir kt.
Jeigu net tokioje trumpoje distancijoje, sesijos mastu žiūrint, sugebėta taip tempti laiką ir neatlikti visko, tikėtis, kad Vyriausybės programa bus sėkmingai įgyvendinta, prielaidų mažėja. Be to, reikėtų pradėti galvoti apie rimtą planavimą, kad darbai nebūtų nukelti.
– Ar turime politikoje lyderių, galinčių padėti atlikti darbus?
– Nuo rudens pradėjo trūkti lyderystės. Tuomet komunikacijos ekspertai prieštaravo Vyriausybei. Kai buvo reikalingi lyderiai, jie slėpėsi po stalu.
Ore vis dar kybo įstatymai, susiję su korupcijos prevencija, smurtu artimoje aplinkoje, renovacijos klausimai ir kt.
Neskubėkime suprasti lyderystės kaip fakto, kad ministras pirmininkas ar sveikatos ministras komunikuoja / nekomunikuoja. Tai klausimas, kuris apima kur kas daugiau nei kalbėjimą. Arba kiek yra kalbama.
Klausimas, kaip tu tai darai, suteikia visuomenei pagrindo pasitikėti. Kai visuomenei neleidi susikurti įspūdžio, kad kontroliuoji procesą, natūralu, kad pradedamas stebėti lyderystės vakuumas.
O tada jį nori užpildyti kiti. Ir to pasekmes puikiai matome. Tik bėda, kad tą politinės lyderystės vakuumą siekia užpildyti sąmokslo teorijų ir antivakcinavimo judėjimai.
Ingridai Šimonytei trūksta vieno potencialaus partnerio – partijos pirmininko. Mes jo beveik nematome, nes jis yra užsienio reikalų ministras. Panašu, kad jis šiek tiek užsimiršo, kad yra ir partijos pirmininkas. Aišku, tai kontroversiška figūra.
Be to, mes puikiai suprantame, jog kartais geriau jį truputėlį patraukti į šoną. Kitu atveju tai gali sukelti dar daugiau nepasitenkinimo.
– Kokios pagalbos Gabrielius Landsbergis galėtų suteikti Ingridai Šimonytei?
– Aš labiau kalbu iš idealiosios pozicijos, kada turime didžiausios frakcijos partijos pirmininką, bet matome jį visai kitame amplua. Jo nėra kaip partijos pirmininko, kuris kartu dar ir vienas iš sąrašo lyderių.
– Ar tai buvo konservatorių klaida deleguoti G.Landsbergį į užsienio reikalų ministrus?
– Ne, aš manau, kad, kaip ministras, jis puikiai tvarkosi. Žodžiu „puikiai“ gal per gerai įvertinčiau, nes su prezidentūra matome trintį. Tačiau už tai atsakomybę turėtų prisiimti ir pats Gabrielius Landsbergis.
Šioje situacijoje didesnė problema yra susijusi su asmenybe. Turime labai nepopuliarų politiką, kuris negali būti parama Ingridai Šimonytei. Be to, ir pats ministrų kabinetas nesukuria reikiamos paramos premjerei. Nėra jo kaip vieno galingo aparato. O tai ir yra problema. Paramos reikia ir iš Seimo, bet ir čia jos pritrūksta.
– Prezidentūros santykis su valdančiaisiais visais laikais buvo toks įtemptas. Ar tai tik konservatorių ir G.Nausėdos klausimas?
– Seime buvo G.Nausėdos žmonių teikimai į tam tikras pozicijas, kurioms buvo pritarta. Atmetimo vien dėl to, kad tai prezidento žmonės, nebuvo. Vienareikšmiškai sakyti, kad santykiai yra blogi, tikrai negalime.
Visgi, pagrindinė ašis – kova tarp valdančiųjų ir prezidentūros, kas turėtų atstovauti šaliai Europos Vadovų Taryboje. Šis kivirčas užgožė visus kitus reikalus. Iš esmės situacija šiuo metu komplikavosi.
Visi žaidžia galios žaidimus, kur valstybės interesai, deja, lieka paraštėse. O atsakomybę už tai turi prisiimti abi pusės.
Konservatoriai nesuvaldė proceso ir patys įvarė save į kampą, santykiai nėra tokie, kokie galėtų būti geriausi valstybei. Visi žaidžia galios žaidimus, kur valstybės interesai, deja, lieka paraštėse. O atsakomybę už tai turi prisiimti abi pusės.
– Kas galėtų anksčiau nei kadencijos pabaiga sutaikyti valdančiąją daugumą su prezidentūra?
– Šioje situacijoje nėra magiško recepto. Reikia vieno dalyko, t. y. abiejų pusių noro kalbėtis, kur pagrindinė sąlyga būtų bandymas išeiti iš šios situacijos.
Šiandien žvelgiant į visą tai nesimato, kad kuri nors viena pusė trykštų entuziazmu tai daryti. O taip labai kenkia bendram darbui.
