Įvairiose pasaulio šalyse pilietinės iniciatyvos teikė savanorišką pagalbą pažeidžiamoms grupėms, nevyriausybinių organizacijų atstovai teikė siūlymus geriau informuotam sprendimų priėmimui, išaugo piliečių pasitikėjimas valdžios institucijomis. Kaip niekada didelis piliečių aktyvumas ir gebėjimas mobilizuotis bendram veiksmui Lietuvoje buvo paskatintas situacijos išskirtinumo, – sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologė Ieva Petronytė – Urbonavičienė.
Jos teigimu, pandemijos laikotarpis valdžios institucijoms suteikė pasitikėjimo mandatą ir sudarė tinkamas sąlygas pakeisti nusistovėjusį įvaizdį bei aktyvavo tam tikrą visuomenės dalį ilgalaikiam įsitraukimui.
– Prasidėjus viruso plėtrai, Lietuvoje ir pasaulyje stebėjome pilietinių iniciatyvų suintensyvėjimą. Stebint piliečių įsitraukimą Lietuvoje, įdomu, kas tapo esmine paskata mobilizacijai ir aktyviam veikimui?
– Nestandartinė situacija iššaukia nestandartinį atsaką. Jei kartais lietuviai būdavo pavargę ir nebematydavo prasmės dalyvauti, atsirado naujas motyvas, naujas bendro veiksmo prasmės pamatymas, iššaukęs didesnį aktyvumą. Tai, kaip buvome įpratę apie save galvoti, elgtis kasdien, pasikeitė susidarius situacijai, su kuria anksčiau nebuvome susidūrę.
Iš kitų tyrimų žinome, kad, esant poreikiui, Lietuvos visuomenė gali mobilizuotis. Pavyzdžiui, kai prieš kelis metus buvo aneksuotas Krymas, stebėdami žmonių nuostatas su tuo susijusiais klausimais, matėme stipriai išaugusį žmonių pasirengimą ginti savo šalį, kuris iki tol mažėjo nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Tuo laikotarpiu lietuviai vėl pradėjo grįžti į 90-ųjų apklausų lygį bei sakyti „taip, mes ginsime šalį, jei to prireiks“.
Žmonės nesiima veiksmų tada, kai viskas labai gerai, kai labai pasitiki valdžia – tuomet nėra poreikio įsitraukti.
Tai buvo labai džiugus ženklas, kad visuomenei atsidūrus krizinėje situacijoje ji yra nusiteikusi ir galėtų mobilizuotis, tačiau klausimas buvo labiau hipotetinis. Tuo tarpu šiandien jau kalbame apie situaciją, kada išties susidūrėme su ekstremaliomis, netipinėmis sąlygomis, kuriomis stebime realų visuomenės veikimą. Nors dar neturime reprezentatyvių duomenų ir matome tik atskiras iniciatyvas, bet jos nuteikia optimistiškai bei leidžia įžvelgti lietuvių neabejingumą ir pasirengimą veikti, kai to prireikia.
– Ar pilietinį aktyvumą galima sieti su pasitikėjimu valdžios institucijomis? Galbūt žmonės imasi veiksmų tuomet, kai mano, kad niekas kitas esamų problemų neišspręs?
– Skirtingas žmonių grupes mobilizuotis paskatina skirtingi motyvai. Kalbant apie pasitikėjimą, tai tarsi U kreivė, su kuria susiję du pasitikėjimo aspektai – pasitikėjimas valdžios pajėgumais spręsti problemas ir pasitikėjimas valdžios atvirumu. Žmonės nesiima veiksmų tada, kai viskas labai gerai, kai labai pasitiki valdžia – tuomet nėra poreikio įsitraukti. Kita vertus, nesiima veiksmų ir tuomet, kai valdžia visiškai nepasitiki – tuomet įsitraukti nemato prasmės, nes yra įsitikinę, kad savo veiksmais vis tiek nieko nepakeis.
Taigi įsitraukimui reikalinga abejonė valdžios institucijų sėkme, pajėgumais išspręsti problemas ir bent šioks toks pasitikėjimas jos atvirumu. Stebint šių dienų situaciją, tai, ar visuomenė labiau veikė reaguodama į matomą valdžios neveiklumą, ar kaip tik atsiliepė į valdžios kvietimą prisidėti, veikiausiai ir nebėra labai svarbu, nes tiek viena, tiek kita motyvacija kaip dvi upės susiveda į vieną tėkmę. Tiesa, būtent kritinė situacija šiuo atveju yra atraminis punktas – pandemija tapo galimybe pamatyti naują pilietinio veiksmo prasmę (ar įvertinti ją naujai).
Kalbant apie aktyvumą, šalia motyvacijos taip pat svarbu atsižvelgti į galimybes. Daugybė veiklų karantino sąlygomis apskritai negalėjo vykti: tarkime, įprastinės bendruomenės veiklos, susitikimai, kitos ankstesnės formos, kuriomis buvome įpratę dalyvauti ar stebėti pilietinį veiksmą – pavyzdžiui, „Darom“ akcija buvo perkelta į vėlesnį laikotarpį. Nors karantinas nemažai veiklų užkardė, kartu atsirado ir naujų bendradarbiavimo formų, kanalų – tai yra labai džiugu. Tam tikroms visuomenės grupėms karantinas davė daugiau laiko sustoti, apsidairyti, pamąstyti ir atsigręžti į tai, kas svarbu, pamatyti veiklos poreikį, o įprastų veikimo formų apribojimas išlaisvino visuomenės fantaziją.
Greta šių veiksnių, mobilizuotis padėjo ir veiklos įgūdžiai bei tinklai. Žmonės, kurie organizavosi, darė tai per organizacijas, kurias žinojo ar kuriose veikė – Maltiečius, Caritą, skautus, šaulius. Tie tinklai, kurie buvo iki karantininės situacijos, padėjo iniciatyvoms „įsivažiuoti“. Turbūt ryškiausias pavyzdys – A.Tapino suorganizuota paramos akcija. Šis tinklas – labai specifinis, sutelktas aplink vieną asmenį, tačiau turime tam tikrą autoritetą, jo palaikytojų ar gerbėjų komandą – esant reikalui, šis tinklas sugeba suorganizuoti įspūdingas sumas.
Tai yra pasakiški rezultatai! Labai svarbiais tapo ir įgūdžiai, atsinešti iš kitų veiklų ar sferų: pavyzdžiui, gebant pritraukti lėšas buvo lengviau kreiptis į verslą, tuo tarpu verslui, turint įgūdžių bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis ar turint atramų bendruomenėje, buvo paprasčiau kreiptis ir pasiūlyti savo pagalbą.
Taigi, COVID-19 situacija pažadino giliai glūdinčias galimybes: suaktyvino tinklus, sujungė reikiamus įgūdžius turinčius žmones, kai kurie įgijo ir daugiau galimybių dalyvauti (ypatingai laiko prasme). Galiausiai, nebe taip svarbu, ar labiau nepasitikėjimo, ar pasitikėjimo motyvacijos galiausiai vedė į tą pačią išdavą – veiklumą. Kai pamatomi pirmieji rezultatai, atsiranda džiaugsmas, jog veikimas su kitais bendruomenės nariais leido kartu pasiekti džiuginančių pergalių – tai atneša solidarumo jausmą ir pilietinės visuomenės stiprėjimą. Kitą kartą atsidūrus panašioje situacijoje veikiausiai bus atsiremiama būtent į šią, pozityvią patirtį.
Pati krizinė situacija yra nedėkinga visuomenės įtraukimui – jis reikalauja laiko, diskusijų, tuo tarpu susidūrus su krize, viskas turi būti padaryta čia ir dabar.
– Stebėdami pilietines iniciatyvas, matėme, kad viskas nuo pradžios iki pabaigos yra suorganizuojama piliečių. Kaip šiame kontekste vertintumėte bendradarbiavimą su valdžios atstovais?
– Pati pilietinės visuomenės veikimo esmė – autonomiškumas, jai nereikia būti sukontroliuotai valdžios. Kai dalyvis yra „kontroliuojamas“, jis nesijaučia atsakingas ir nelabai turi nuosavybės jausmo, didėja tikimybė, kad šios veiklos jis nebetęs. Tad pilietinės veiklos lengviau išsivysto, kai kyla iš pačių žmonių – visuomenininkų. Tuo tarpu valdžios institucijoms inicijuojant tam tikras pilietines veiklas, pats kvietėjo suvokimas gali menkinti savininkiškumo jausmą. Veikiausiai čia koją pakiša ir Rytų Europoje tebesijaučianti skirtis tarp „mūsų, piliečių“, ir „valdžios“.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tos iniciatyvos, kurios buvo sėkmingesnės, pasižymėjo tuo, kad jose valdžios institucijų atstovai veikė save pristatydami pirmiausia kaip lygiaverčius visuomenės narius, o ne kaip profesionalius „biurokratine kalba“ reikiamą žinutę ištransliuojančius tarnautojus – svarbiu tapo tam tikras „žmogiškumo“ elementas. Pavyzdžiui, kai kurie Vilniaus savivaldybės darbuotojai aktyviai komunikuodavo Facebook – iš jų pranešimų buvo matoma, kad tarnautojas jungtis į veiklas kviečia labiau ne kaip tarnautojas, o kaip žmogus. Beje, tai akivaizdu ir rinkiminiame kontekste – politikai puikiai žino asmenybių reikšmę komunikacijai: tai buvo pasitelkta ir COVID-19 situacijoje.
– O koks vaidmuo čia atitenka nevyriausybinėms organizacijoms? Ar jos buvo įtraukiamos į sprendimų priėmimą ir ar to reikėtų tikėtis tokiu įtemptu momentu, kai informacijos ir taip be galo daug?
– Pati krizinė situacija yra nedėkinga visuomenės įtraukimui – jis reikalauja laiko, diskusijų, tuo tarpu susidūrus su krize, viskas turi būti padaryta čia ir dabar. Būtent tai galėjome stebėti karantino pradžioje: griežtą, nurodantį veikimą iš Vyriausybės, kuriam pasidavė netgi Parlamentas ar Prezidentūra.
Vis dėlto, ši situacija tęsiasi ne savaitę ir ne mėnesį, o sveikai, laisvai visuomenei yra labai sunku visą laiką nekvestionuojant pasiduoti vienam, kad ir legitimiam autoritetui. Kuo ilgiau gyvename pandemijos sąlygomis, tuo labiau mums reikalinga diskusija ir visuomenės įsitraukimas į valdymo procesą. COVID-19 reikalauja labai aštrių sprendimų, kurie kartais gali net išvirsti į žmonių teisių ir laisvių varžymus. Kai kalbame apie tokius jautrius dalykus, tai turi būti daroma su visuomenės pritarimu.
Aišku, negalime tikėtis, kad apklausime visus tuos, kuriuos tai liečia, bet visuomenės įtraukimas ne tik per Seimo narius, bet ir, pavyzdžiui, nevyriausybines organizacijas, kurios konkrečiai žino, kaip atskiros visuomenės grupės reaguoja į neeilinę situaciją, yra labai svarbus. Jų dalyvavimas ne tik legitimuoja tam tikrus sprendimus, bet ir padidina tikimybę, kad jų bus laikomasi bei padidina jų kokybę. Pavyzdžiui, tam tikromis specifinėmis ligomis sergantys žmonės, kuriuos karantino sąlygos, socialiniai apribojimai paveikia ypač skaudžiai: tai yra labai specifinė situacija, kurios nėra gėda neišmanyti būnant vykdomosios valdžios ar Seimo nariu, tačiau yra gėda nesiklausti tų, kurie žino daugiau – kad ir tuos pačius sergančiuosius atstovaujančių nevyriausybinių organizacijų.
– Minėjote priimtų sprendimų laikymąsi: kokį poveikį tam turi politikų komunikacija? Regis, Lietuvoje ji buvo pakankamai įsakmi, lyginant su kitomis šalimis, kuriose buvo akcentuojamas bendrumo jausmas?
– Komunikacija ir jos tonas, be abejo, visuomet labai svarbus. Kalbant apie kvietimą prisijungti prie pilietinių, paramos ir kitų iniciatyvų, dalyvauti jose, kaip ir minėjau, svarbus institucijų gebėjimas parodyti savo žmogiškąją pusę: tai, kad valstybės tarnautojai kviečia visuomenę prisidėti ne dėl to, kad jiems tai padaryti liepė kažkas iš aukštesnės grandies, bet dėl to, kad jiems iš tikrųjų rūpi.
Kalbant apie pagrindinius karantino nurodymus, apribojimus, veikiausiai įmanoma visaip komunikuoti. Pas mus buvo pasirinktas griežtas, didaktinis tonas. Jis labiausiai veikia tas visuomenės grupes, kurios yra įpratusios girdėti griežtą toną, vadovautis instrukcijomis, autoritetu, tačiau tinka tikrai ne visiems – kai kuriems tinkamesnė būtų kvietimo ir pagarbos retorika.
Tuo aspektu mūsų komunikacijos strategija kiek nuvilia, tačiau pasirinktos priemonės tiesiog atspindi mūsų kultūrą: jei mūsų visuomenė daugiau vadovaujasi paliepimais, mes taip bendraujame šeimose, darbovietėse, draugų ratuose, natūralu, kad tai atsiliepia ir valdžios bei visuomenės santykiui. Vis dėlto, manyčiau, kad jei norime pakviesti žmones ne tik laikytis pagrindinių nurodymų, tačiau ir prisidėti kitomis priemonėmis, daryti daugiau nei teisiškai privaloma (pavyzdžiui, dėvėti kaukes), didaktinis tonas nebetinka – reikia ieškoti kitų būdų.
Staiga atsiradus vieno centro poreikiui, netgi tuo atveju, jei matome, kad jis daro klaidų, suteikiame jam tam tikrą pasitikėjimo kreditą.
– Pandemijos pradžioje daugelyje šalių stebėjome pasitikėjimo valdžia išaugimą, kuris nemažoje dalyje atvejų taip pat smuktelėjo žemyn. Su kuo galime sieti pokyčius pasitikėjimo rodikliuose?
– Manau, tai susiję su situacijos išskirtinumu: staigus koordinavimo poreikis tapo iššūkiu decentralizuotai liberaliai visuomenei. Staiga atsiradus vieno centro poreikiui, netgi tuo atveju, jei matome, kad jis daro klaidų, suteikiame jam tam tikrą pasitikėjimo kreditą: krizės pradžioje tiek Vakarų, tiek Pietų Europos šalių lyderių pasitikėjimas augo po dešimt, dvidešimt ar net trisdešimt procentinių punktų. Tokioje ekstraordinarioje situacijoje nėra aišku, kaip elgtis, todėl svarbu, kad kažkas tai pasakytų – ir čia gal jau ne tiek svarbu kaip: įsakmiai, draugiškai, bendradarbiaujančiai – tiesiog, kad nurodytų, kaip dorotis su situacija.
Kodėl tas pasitikėjimas vėliau pradeda smukti? Pagrindinis argumentas – žmonės pavargsta, karantinas ir pandemija pradeda trauktis į antrą planą, iškyla senos nuoskaudos, seni klausimai, šalutinės pasekmės, kiti dalykai, kurie liko pamiršti išskirtinės situacijos kontekste. Taigi, natūralu, kad pasitikėjimas po truputį pradeda blėsti: galima sakyti, normalizuojasi. Manau, kad ilgojoje perspektyvoje turėtų būti daugiau mažiau sugrįžta prie tendencijų, kurias matėme iki pandemijos.
– Ar šioje situacijoje galime kalbėti apie pasitikėjimo bei ryšio tarp piliečių ir valdžios institucijų stiprėjimą?
– Pasitikėjimo paktas krizės akivaizdoje yra pakankamai universali tendencija, tačiau svarbu jį išlaikyti krizei tęsiantis ar slūgstant: būtent tai yra pagrindinis iššūkis. Tam reikia ir geros vadybos – tiek krizės, tiek įprastos – kad nebūtų pamirštos paprastos, eilinės temos, kurios „skauda“ žmonėms ne tik pandemijos kontekste. Jeigu šis uždavinys būtų išlaikytas per komunikaciją, dėmesį, tam tikrus sprendimus, matomas pastangas pasiekti bendrą susitarimą, tai galėtų bent jau sulėtinti išaugusio pasitikėjimo smukimą.
Manau, kad ypač Lietuvos kontekste pandemija valdžios institucijoms suteikė šansą parodyti, kaip jos dirba ir ką jos gali – tuo momentu jos atsidūrė prožektorių šviesoje. Esame įpratę laikytis tam tikros susiformuotos nuomonės apie valdžios institucijas ir jų veiklą, tačiau didžioji visuomenės dalis šią nuomonę yra susidarę be jokio tiesioginio kontakto, vadovaujantis tik įsitikinimais – kažkas kažką sakė, kažką skaičiau ar mačiau per televiziją.
Tai gali būti susiję ir su ankstesnėmis patirtimis, tačiau bendrai vyrauja nuoskaudomis grįstas požiūris. Net pozityvūs valdžios institucijose vykstantys pokyčiai dažnai nėra pastebimi, kadangi žmonės jų nestebi kiekvieną dieną. Pandemija vėl atkreipė didesnės visuomenės dalies dėmesį į valdžios institucijas ir paskatino pasižiūrėti, ką ir kaip jos daro: kaip kviečia, komunikuoja, bendrauja. Taigi, tai yra šansas savivaldoms ir Vyriausybei parodyti, kad jos bendradarbiauja, įtraukti, pakeisti nusistovėjusius įsitikinimus.
Jei jos tik patvirtins esamus nebendradarbiavimo ar riboto bendradarbiavimo stereotipus, reiškia, negalime kalbėti apie lūžio tašką ir pasitikėjimo išlaikymą, tačiau, jei tuos stereotipus sulaužys per patirtį ir praktiką – matysime kaitą. Taigi, pandemija yra galimybių langas, belieka klausimas, kiek jis buvo ar tebėra išnaudojamas.
– Žvelgiant iš visuomenės perspektyvos: ar pandemija pakeis visuomenės supratimą apie savo galimybes pakeisti valstybės ateitį, dalyvauti jos valdyme?
– Tai iš esmės yra rezultato matymas: jeigu matai savo veiksmo rezultatą ir esi juo patenkintas, jis gali paskatinti įsijungti dažniau, įgyti įgūdžius, įsitraukti į tam tikrą veikimo tinklą. Visa tai bent dalyje visuomenės buvo suaktyvinta: kuriam laikui ši visuomenės dalis yra labiau įgali veikti solidariai. Žinoma, klausimas, ar ji mato rezultatą tokį, kokį norėtų matyti ir ar bus motyvuota bei kur norės šį įdirbį panaudoti vėliau.
Tiesa, daryti įžvalgas apie tendencijas dabar dar pakankamai sudėtinga, kadangi gyvename nereprezentatyvaus įspūdžio momente – esame užsidarę savo žiniasklaidos, socialinių tinklų burbuluose. Tačiau galimybių langas buvo atviras tiek valdžiai – kaip būdas įrodyti, kad „esame kitokie“, tiek visuomenei – organizavimasis palietė netgi tas visuomenės grupes, kurios įprastai nepasinaudoja galimybe prisijungti (standartiškai tik apie trečdalis įsitraukia į visuomenines veiklas). Nors kol kas nėra aišku, ką pavyko įtraukti šalia tų, kurie visada visur dalyvauja – pandemija sudarė tam galimybes, davė šansą.
