Keliais etapais kurtas „Madagaskaras“, kurio premjera įvyko 2004 metų rugsėjo 28 dieną, iki šiol yra populiariausias Vilniaus mažojo teatro spektaklis, suvaidintas jau daugiau kaip 200 kartų. Graudžiai komiškas spektaklis apie lietuvių tautos didžiuosius svajotojus apkeliavo nemažai užsienio teatrų scenų – Lenkijos, Latvijos, Rusijos, Suomijos, Belgijos, Austrijos ir Serbijos. „Madagaskaras“ įvertintas ne tik Lietuvoje (Kultūros ministerijos apdovanojimas už geriausią nacionalinės dramaturgijos pastatymą); prizus jis pelnė ir Rygoje, Baltijos šalių šiuolaikinės dramos festivalyje bei Torūnės tarptautiniame teatro festivalyje „Kontakt“. Apdovanojimų šis spektaklis atnešė ir pagrindinių vaidmenų atlikėjams – Gintarei Latvėnaitei ir Ramūnui Cicėnui.
Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaras” autoironiškai ir intelektualiai pristato Lietuvą kaip fenomeną, lietuvių požiūrį į save ir pasaulį. Pjesės sėkmės priežastis – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką pirmosios XX a. pusės kalbą.
Bene garsiausio šiuolaikinio lietuvių dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaras” autoironiškai ir intelektualiai pristato Lietuvą kaip fenomeną, lietuvių požiūrį į save ir pasaulį. Pjesės sėkmės priežastis – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką pirmosios XX a. pusės kalbą. Dramai apie lietuviškas utopijas M. Ivaškevičius, paskatintas režisieriaus, „atrado“ unikalią ir nelegendinę asmenybę – Kazį Pakštą. Visoje XX a. Lietuvos istorijoje turbūt nerastume kito tokio žmogaus, kuris būtų turėjęs tiek kultūrinių, geopolitinių bei visuomeninių idėjų ir tiek drąsių projektų bei užmojų. Geografas, keliautojas, geopolitikas ir visuomenės veikėjas Kazys Pakštas (1893-1960) vadintas „propagandos ministeriu be ministerio rango“, „laisvos Europos žygiuotoju“, „Ulisu“, „lietuvių nomadu“, „patriotiniu viesulu“, „tautos šaukliu“, „tautiniu apaštalu“, „lietuvių Ciceronu“, lygintas su J. A. Herbačiausku, S. Šalkauskiu, A. Lincolnu ir A. von Humboldtu. Nujausdamas Lietuvos likimą, jis numatė perkelti ją į kurią nors Afrikos šalį ir sukurti ten „atsarginę“ tėvynę.
Tiek pjesės autorius, tiek režisierius Kazio Pakšto utopijos neskubėjo nei pernelyg ironizuoti, nei heroizuoti. R.Tuminas buvo itin atsargus, rinkdamasis spektaklio žanrą, siekė, kad komiškas situacijas lydintis juokas, kaip ir dėmesys autentiškoms detalėms, nenustelbtų minties apie utopijų kūrėjų dvasios tyrumą ir neišvengiamą jų vienatvę, neužgožtų nostalgiškos nuotaikos.
Jei pirmojoje „Madagaskaro“ dalyje, verčiančioje publiką nuoširdžiai kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama Kazimierui Pokštui ir jo beprotiškai idėjai „sutelkti lietuvius masinėn emigracijon“ į Afriką, tai antroji labiau priklauso Salei, kurios prototipas – jautrioji Salomėja Nėris, jos dramatiškam likimui. Antrojoje dalyje taip pat ataidi „Lituanikos“ katastrofa, karas, okupacija. Iš pradžių režisierius galvojo antrąją dalį kurti su vyresniais teatro aktoriais – juk nemažai laiko praėjo, tačiau, pastatęs pirmąją, suprato, kad tęsti turi tie patys jaunieji, labai jautrūs ir dėmesingi praėjusios „epochos balsui“. „Aktoriams sakiau, kad antrą dalį jie turi vaidinti lyg pasaką. Lyg „Eglę žalčių karalienę“. Žaisti gyvenimą, puikiai žinant, kad jis baigiasi, kad jis nepavyko, bet žaisti iki galo. Skubėti gyventi, kaip rašė Salomėja“, - sako R.Tuminas.
„Madagaskaro“ scenografiją ir kostiumus kūrė Vilma Dabkienė, muziką – Faustas Latėnas. Spektaklyje taip pat vaidina Valda Bičkutė, Ineta Stasiulytė, Mantas Vaitiekūnas, Leonardas Pobedonoscevas, Audrius Bružas, Jokūbas Bareikis, Vytautas Rumšas (jaun.), Agnė Šataitė, Jūratė Brogaitė ir Almantas Šinkūnas.
