Šias pareigas jis jau ėjo nuo 1993-iųjų iki 2003-iųjų, vėliau postą užleido Andriui Kubiliui. Dėl konservatorių lyderio posto su šiais politikais varžysis Seimo narys Valentinas Stundys.
– Esate jau garbaus amžiaus. Ar tai nesutrukdytų stoti prie konservatorių vairo? (Jokūbas)
– Kurie domisi, tie pamatys. Pirmiausiai jei aš gausiu tas pareigas, iki šiol turėjau atsakingų pareigų ir niekas nesuabejojo. Ir aš nesuabejojau, kad galiu dirbti. Prieš mane – dvejų metų partijos pirmininko kadencija. Matau kai kuriuos dalykus, kuriuos norėčiau keisti. Tad neabejoju, kad dveji metai man yra įveikiami. Ar įveiksiu problemas, kurių prisikaupę, yra nusistovėję dalykai, vieniems jie patinka, kitiems ne. Čia susiduriame su tam tikru dėsningumu – kai kuriuos žmones permainos gąsdina, o kitiems atrodo, kad taip neturi būti, jie sako, kad nebeįmanoma taip, kaip dabar.
– Gerbiamas V.Landsbergi, kas tokio baisaus ištiko, kad jums tenka grįžti į didžiąją politiką Lietuvoje? Jei tapsite konservatorių vadovu, ar nebijote, kad partiją gali ištikti Sąjūdžio, kuris tapo kone marginaline organizacija, likimas? (Vytautas)
– Pirmiausiai klausiate kas nutiko Lietuvoje. Jeigu mano bendravardžiui Vytautui patinka kaip dabar yra, jis mano, lai taip toliau ir būna. Aš manau, kad daugeliui žmonių nepatinka. Kas nutiko, kad reikia kažką keisti, ar bent pabandyti. Jeigu mūsų partijos vadovybėje bus permainų, jeigu aš ir kiti žmonės, kitaip matantys problemas, gaus žodį ir jis bus labiau girdimas, gal nieko blogo?
– Kodėl į pirmininkus nusprendėte kandidatuoti dabar – kur buvote anksčiau? (Vytas)
– Dabar padėtis yra dar blogesnė politiškai ir dvasiškai nei anksčiau. Praėjusį kartą, kai kandidatavo du solidūs žmonės, galėjo būti tam tikrų poslinkių, jei būtų laimėjusi Irena Degutienė. Nebuvo jausmo, kad ir aš turiu dalyvauti. O šį kartą pajutau, kad pasielgčiau neteisingai net nepasiūlęs alternatyvų, nepabandęs kalbėti tai, ką aš galvoju. Postas suteiktų daugiau galimybių skelbti tas tiesas.
– Pone V.Landsbergi, nuolat kalbate, kad konservatorių partijoje reikia suteikti šansą jaunimui – 30-mečiams, 20-mečiams. Negi partijai taip blogai, jei apie jaunimą tenka kalbėti jums, 80-mečiui? (Viktoras)
– Gal tai ir visai ne blogai, kad ne pats jaunimas balso reikalauja, bet kas nors, nepriklausantis jaunimui, kaip aš. Matau iš šalies Lietuvos viltį jaunojoje kartoje, kuri subrendo nepriklausomoje, atviroje pasauliui Lietuvoje. Daugelis jau pamatė to pasaulio, atsivežė idėjų, klausia, kodėl pas mus negali būti tvarkomi dalykai, kaip ten, kur jie studijavo. Jie pilni idėjų. Norėčiau, kad kitaip galvojančių, naujoviškai, europietiškai, kad jų būtų daug ir jie imtų vairą į savo rankas.
– Gerbiamas profesoriau, jūsų partija nelaimėjo rinkimų dėl prastos socialinės politikos, tam tikro sektizmo. Jums tikriausiai žinoma, kad jūsų atėjimas į vadovo postą gali sumažinti partijos populiarumą. Todėl partijos pirmininko vaidmenyje galima tikėtis sėkmės, jei jūs viešai pareikšite, kad nepretenduosite į kokį nors valstybės vadovo postą, opozicijos lyderiu paliksite A.Kubilių – jam lygaus šiame poste tikrai nėra, pats imsitės partijos atnaujinimo, neišskiriant statuto organizacinių nuostatų. Paaiškinkite plačiau, kokių pasikeitimų partijoje galima tikėtis. (Juzas)
– Matau, kad gerbiamas skaitytojas gerai mato, ką aš esu sakęs, kad nesieksiu vadovaujančių postų valdžioje. Mano uždavinys: atgaivinti partiją ir šiek tiek politinį, dvasinį, moralinį gyvenimą. Mėginsiu tai daryti. Dėl opozicijos lyderio – jį išsirenka Seimo struktūros, niekas iš šalies negali pirštu rodyti, kas gali būti išrinkta.
Kaip veikia Seime TS-LKD frakcija, čia aš turėčiau pastabų, bet aš galiu tik patarti. Jei būsiu partijos vadovas, gal mano patarimų būtų klausoma.
– Kritikuojate A.Kubilių, kad jam vadovaujant partija atitrūko nuo žmonių, tapo biurokratiška, gal net autoritariška, vertybes maino į politinę naudą. Bet kai jūs vadovavote konservatoriams, taip pat buvote kritikuojamas už polinkį į autoritarizmą, atsainų ar net niekinantį požiūrį į dalį visuomenės, ypač tą, kuri jus vertino kritiškai. Jūsų partiją ne kartą drebino naudos siekimo ar korupcijos skandalai. Ar jūs taip pasikeitėte, ar A.Kubilius iš jūsų perėmė ne tik partijos vairą, bet ir jūsų blogas savybes? (Titas)
– Nenoriu kalbėti apie savo ar kieno nors kito blogas savybes. Man nėra jokio ūpo ginčytis dėl legendų apie save, tai ramiai atidedu į šalį. Aš pamenu koks aš buvau – buvau kritiškas kai kurių atžvilgiu, bet negali glostyti blogybių, kad tavęs neapkaltintų. Kodėl tu pasakei kritiškai? Pasakiau, nes mačiau, kad reikia. Tai ne diktatūra, ne tai, ką dabar mėginama sulyginti. Aš nesu vienas, kuris kritikuoja TS-LKD dėl tam tikros laikysenos visuomenėje ar visuomenės grupių atžilgiu. Tai mato kai kurie kritikai, kodėl partija negavo pirmos vietos, kai gavo palaikyma iš žmonių grupės, kurie nenori balsuoti už praeitį.
– Kokios imsitės regioninės politikos mažinant takoskyrą tarp „dviejų Lietuvų“, ypač mažuose miesteliuose ir kaimuose?
– Man nelabai patinka, nenorėčiau sutikti su fraze apie dvi Lietuvas. Man tai primena buvusio Kinijos diktatoriaus teiginį, kad pasaulis dvilypis – yra pasaulio miestas ir kaimas. Jis Kiniją priskyrė prie pasaulio kaimo, kuri turėtų vadovauti buvusių kolonijų pasauliui ir „patvarkyti“ Vakarų civilizaciją. Po tuo slypi revoliuciniai projektavimai ir kurstymai. Bet kad Lietuvoje daug socialinės nelygybės, apleisti ištisi gyventojų sluoksniai – faktas. Yra negera tendencija mūsų savotiško posovietinio ar pusiau sovietinio supratimo apie valstybės gyvenimą. Reikia daugiau žmogiškumo ir mažiau mechaniško ar nomenklatūrinio požiūrio į reikalus. Kažką spręsdamas svarstyk, kaip tai atsilieps žmogui, kuris vargsta, yra išnaudojamas. Į išvažiuojančius ramiai žiūrėti negalima. Tai ne dviejų Lietuvų klausimas, o dviejų požiūrių – abejingo ir neabejingo. Kai kada mūsų partijoje būna tam tikro abejingumo.
– A.Kubilius viešai pareiškė, kad konservatoriai per artėjančius prezidento rinkimus turėtų remti dabartinę šalies vadovę Dalią Grybauskaitę. Ką manote jūs? Ar iš tiesų viena didžiausių šalies partijų – konservatoriai – neturi tinkamo kandidato į prezidentus? O jei neturi, kodėl? (Tadas)
– Kas yra tinkamas kandidatas? Kurie galėtų pabūti prezidentais galime atrasti, bet ar jie būtų geri, geriausi iš galimų? Ar juos turime remti vien todėl, kad mūsiškis? Aš nežiūriu taip, kad labai blogai, jog partija neremia partijos nario, arba reikalauja, kad kas nors įstotų į partiją, o mes paremsime. Toks turgelis vyksta dėl A.Paulausko, gali ir galva pradėti suktis.
– Ką manote apie tai, kad dėl tų pačių dešiniuosius remiančių rinkėjų regionuose varžosi tiek TS-LKD, tiek Liberalų sąjūdis. Ar tai nesilpnina TS-LKD?
– Čia beveik amžinas klausimas: ar galimiems partneriams po rinkimų reiktų susitarti, pasidalinti apygardomis ir nekonkuruoti, ar konkuruoti ir tegu žmonės renkasi. Tai daugiau taktikos dalykas. Aš žiūrėčiau kokie kandidatai.
Norėčiau, kad būtų kuo mažiau dalybų. Neseniai skaičiau aiškų Mečio Laurinkaus išvedžiojimą, kad dabar tokie laikai, kad negeroms taisyklėms pasipriešinęs gali likti už borto. Manau, kad joms būtų galima pasipriešinti, pasipriešinti užkulisiniams susitarimams, pyrago dalyboms.
– Kurie, jūsų manymu, šios Vyriausybės ministrai dirba geriausiai, o kurie – blogiausiai ir kodėl? (Irena)
– Prasidėtų čia asmenybių pešiojimai, įdomybės. Nenoriu būti rūšiuotojas: teisieji į dešinę, kaltieji – į kairę. Žmonės daro sprendimus, nemanau, kad kokie nors itin prastai pasirodę, turėtų galimybę kada nors kandidatuoti į prezidentus.
– Socialdemokratų vadovas Algirdas Butkevičius laikytas silpnu politiku, iš jo juokiamasi dėl nuolat keičiamos nuomonės, bet tapęs premjeru jis tapo vienu populiariausių politikų. Kokia jūsų nuomonė apie A.Butkevičių? Ar premjero postas jam pagal jėgas? Ar jis jums neatrodo stipresnis priešininkas, nei manyta? (Justinas)
– Ar tai priešininkas, kurį reikia nugalėti, kasdien puldinėti? Visiems pasitaiko pasakyti ką nors keisto, nelogiško. Lemia svarbiausi sprendimai, atsakai į svarbiausius išmėginimus. A.Butkevičiui dar neteko tokių išmėginimų, kad dalis jo partijos stumtų sprendimą, reikalautų parsiduoti „Gazpromui“ ir panašiai. Jam tada reiktų spręsti ką daryti, kartais galima pasirinkti nesitaikymą, net jeigu ir pralaimėsi, bet tai svarbu tolesnėje perspektyvoje. Jam neteko patirti tų dalykų, jis kažkur važinėja, susitikinėja, tariasi, paskui prieštaringi komentarai ateina. Bet visa tai laikina, neaiškumai laikini, aiškumas ateis, kai bus pagrindiniai dalykai. Kai kuriuos klausimus jam iškėlė aplinka, lietuviškoji aplinka, įgarsinanti „Gazpromo“ reikalavimus, bandymai papirkti politiškai, ekonomiškai.
– Profesoriau, kaip jūs matote Lietuvos energetinę nepriklausomybę? Kokios pramonės Lietuvai reikia? (Daumantas)
– Čia du skirtingi klausimai. Nepriklausomybė nuo ko? „Gazpromo“? Kitaip tariant, Kremliaus. Tai nėra biznis, tai pirmiausiai politinis įrankis valdyti kuo toliau ir kuo plačiau, pirmiausia – kaimynus. Mūsų energetinė nepriklausomybė reikštų pasirinkimo laisvę. Gal nebūsime tokie kaip norvegai, kurie turi ir dujas, ir kalnų krioklius neribotai elektrai, gamta jiems dovanų davė. Tai sudėtingas paveikslas, iš principo nesudėtingas, bet matyti jį reikia plačiai ir laikytis principo: mes turime atsikabinti nuo Rytų valdymo per energetiką. Valdymas labai aiškus, mums sako: jūs pabalsavote pasaulyje ne kaip reikia, tad mes jums keliame kainas. Mes esame gerame kelyje. Tikiuosi, kad Vyriausybė, A.Butkevičius, nenueis tarnavimo keliu, o laikysis Lietuvos savarnakiškumo.
– Jau keli dešimtmečiai kiršinate Lietuvą su Rusija. Dėl to Lietuvoje brangiausios dujos, problemos su kitais energijos ištekliais. „Mažeikių naftos“ įmonė buvo parduota lenkams, nors jos norėjo Rusija. Atrodo, kad Lenkijoje pilna naftos, o jie nafta juk ima iš rusų. Kur logika? Nors žmonių akyse jūs – patriotas ir kovotojas, man atrodo, kad tos kovos liko jūsų vaizduotėje (Tomas)
– Nekalbėsiu apie žmonių vaizduotes. Buvome valdomi ir išnaudojami, dabar nebesame taip valdomi, esame kitaip įtakojami, plėšiami. Jeigu mums galima užkrauti kone dvigubai didesnę dujų kainą, nėra ko kalbėti apie vaizduotes, gal tas ponas nežino kaip tai vyksta ir kaip nuo Lietuvos plėšiamas kailis pasakant, kad čia mums bausmė. Mes pasirinkome būti kitur. Čia yra erzinimosi, pykčio šaltinis ta pusė, kurią ponas sako, kad aš erzinu. Tai, kad mes kalbame apie dvišalius reikalus, tarptautinius, kalbame stovėdami su Rusijos vadais kaip su partneriu, pasauliniu partneriu, o jiems atrodo: kas čia per mažiukai, nesilanksto, nesiklaupia, o stovi ir žiūri į akis. Ir mes turime kolegą, kuris nemano, kad turėtume stovėti tiesiai, turėtume stovėti nuolankiai, gal mus tada duos pyragėlį ar saldainį, o jei neduos, pakentėsime. Gal tas buvęs šeimininkas pagaliau išsiauklės, kad visi yra verti pagarbos, kad jeigu mažesnis kalba ne pataikaudamas, gal tai yra pagarba tam didesniam? Kad su juo galima kalbėtis kaip su žmogumi? Tikėkimės, kad visi yra žmonės.
– Gerai mąstote – emigracija didžiulė, nedarbas, tauta alinama. Nei A.Kubilius, nei kitų partijų vadovai nesirūpina tauta, tik savo kišene. Būtinai kažką reikia keisti. Ką siūlytumėte daryti?
– Kraštutinis čia pasakymas, negaliu pritarti, kad partija ar vadovas rūpinasi tik savo kišene, tai yra perlenkimai. Daugelis partijų, kai kada ir mūsų – per dažnai rūpinasi pinigais, kaip turėti geresnį biudžetą, kaip padaryti žmonėms geresnį biudžetą ir taip toliau.
Lietuvoje tas taupymas buvo įvestas nebūtinai lanksčiu ir jautriu būdu. Tą reikėjo daryti labai greitai, nes jų nedarė ankstesnė Vyriausybė. Dabar kala ir kala kaip vinį, kad tai buvo padaryta naktį. Europos viršūnės, kai yra problemų, posėdžiauja per naktis, bet į juos niekas pirštu nebado, kad jie naktinius sprendimus daro.
Politiką galima buvo daryti lanksčiau, o ne mechaniškai, formaliai. Bet nėra iš esmės blogai, kad buvo taupymo politika, dėl to Lietuva giriama ir ji turi pliusą, kad nesudarė ES tokių problemų, kokių pridarė daug turtingesnės šalys. Tačiau vietoje čia nelabai kam paaiškinsi, jei žmogui blogiau, jis kenčia.
– Koks jūsų požiuris į gėjų eitynes, kurios vyks Vilniuje liepą ir į tradicinę bei netradicinę šeimą? (Kristina)
– Visada sakydavau, kad aš pasigendu šeimų eitynių, labai graži iniciatyva, kodėl neturėtų to būti? Mes už tai, o kiti gyvena kitaip, jų kitokia prigimtis, gali eiti savo eitynes. Bet nebūtinai tai yra provokacija ar įžeidimas. Gali kokios nors spalvos, tikėjimo žmonės eiti, dėl to nereikia pykti, jeigu jie neįžeidinėja kito tikėjimo. Aš ko pasigendu, tai šeimų su vaikais, su seneliais, parodomų kaip vertybė, kuo mes džiaugiamės, didžiuojamės.
