Jei P.Gylio kandidatūra patiks prezidentei Daliai Grybauskaitei, teisėsaugos institucijos atsidurs jo žinioje.
P.Gylys neišsižada savo kritiškų žodžių apie teisėsaugą, tačiau sako, kad niekada jos neniekino. „Visada labai gerai pagalvoju prieš kalbėdamas, kad paskui nereikėtų persigalvoti“, – sakė jis.
Pliekė teisėsaugą be gailesčio
Prieš kelerius metus Lietuvoje įsiplieskus Garliavos mergaitės skandalui, kurio metu įvairaus plauko aktyvistai ir kai kurie politikai Klonio gatvėje kovojo už dabar JAV nuo Lietuvos teisėsaugos pasislėpusią Neringą Venckienę, P.Gylys buvo vienas iš tų, kuris, kalbėdamas apie teisėsaugos veiksmus, žodžių į vatą nevyniojo.
Mes nuolat susiduriame su teisėsaugos savivale, galimais klaniniais suokalbiais.
„Teisėsaugos darbai per dažnai liudija priešinga – mes nuolat susiduriame su teisėsaugos savivale, galimais klaniniais suokalbiais, taip pat su politine įtaka teismams. Ne mažiau ryškus yra ir kitas – Garliavos bylų voratinklio – atvejis. Toje istorijoje matyti, kaip dori, dėl Klonio gatvės mergaitės likimo susirūpinę ir ten ištisomis savaitėmis budėję taikūs, patriotiški, krikščionišką tikėjimą išpažįstantys žmonės tapo šiurkščios teisėtvarkos jėgos atakos objektais“, – 2014 metų spalį teigė P.Gylys.
Jis aiškino esąs įsitikinęs, kad Garliavoje budėję žmonės buvo taikūs, o juos puolė, P.Gylio žodžiais, valstybei ir demokratijai turintys atstovauti pareigūnai: „Tai jie, naudodami perteklinę jėgą, šiurkščiai pažeidė vaiko teises, sukeldami jam fizinį ir psichinį skausmą.“
Pernai birželį komentuodamas žiniasklaidoje pasirodžiusią žinią, kad du verslininkai įtariami prievartavę berniuką, P.Gylys sakė, kad teisėsaugai vis nepavykdavo nusikaltėlių patraukti baudžiamojon atsakomybėn, ir tai rodo, jog teisėsaugai ilgą laiką neužteko galių ir noro ištirti pedofilijos ir užkirsti jai kelią.
„Garliavos mergaitės istorijos atveju mūsų teisėsauga nuėjo dar toliau – nukentėjusią šeimą padarė nusikaltėliais. Nusikaltėliais ta šeima ir jos gynėjai tapo dėl to, kad bandė aiškintis, kas buvo mergaitės skriaudėjais ir pasyviai gynėsi nuo agresyviai veikusių teisėsaugos struktūrų“, – tuomet rašė jis.
Garliavos mergaitės istorijos atveju mūsų teisėsauga nuėjo dar toliau – nukentėjusią šeimą padarė nusikaltėliais.
2012 metais P.Gylys turėjo šiokių tokių problemų – jam grėsė nuobauda už nesankcionuotą mitingą, tačiau vėliau teismas nusprendė, kad jis nebuvo organizatorius ir bylą nutraukė.
„Be reikalo teisėsauga yra įveliama į politinius procesus, kenčiam mes, kaip valstybė“, – po teismo posėdžio sakė P.Gylys.
Pernai rugsėjį savo komentare jis nedviprasmiškai leido suprasti, kad teisėsauga pildo D.Grybauskaitės norus.
„Drįsčiau priminti prezidentei: teisėsauga garsėja ir tuo, kad periodiškai ir tariamai netyčia „pragano“ žmones, įtariamus stambiais nusikaltimais, kad lieka neištirtos VEKS‘o, Operos ir baleto teatro rekonstrukcijos bylos ir t.t. Mūsų teisės sistemą „puošia“ ir Daivos Ulbinaitės bei Vito Matuzo bylos.
Kiek humanizmo ir atjautos šiose bylose rodo mūsų teisėsauga… Taip pat nomenklatūrinė žiniasklaida. Kas gali paneigti, kad šis humanizmas kyla iš teisėsaugininkų nujautimo, ko nori prezidentė. Kadangi šiais klausimais prezidentūroje tvyro spengianti tyla, galima manyti, jog teisėsauga šalies vadovės norus, pageidavimus supranta tinkamai“, – rašė jis.
Buvo įtikėjęs pedofilijos klanu
Prieš dvejus metus skelbtame komentare P.Gylys laidė užuominas, kad motinai grąžinta L.Stankūnaitės dukra gali būti nužudyta, bei aiškino, kad žudynes surengęs Drąsius Kedys slapstydamasis tikrai mirė ne sava mirtimi, o buvo nužudytas paslaptingos jėgos. Kaip ir Andrius Ūsas, kurį D.Kedys, sukurstytas savo sesers Neringos Venckienės, kaltino prievartavus jo dukrą.
P.Gylys taip pat buvo įtikėjęs, kad Lietuvoje egzistuoja „VIPinės pedofilijos klanas“, ir buvo tikras, kad L.Stankūnaitės dukra patyrė seksualinę prievartą, nors jos nenustatė jokia ekspertizė ar teismas.
Sunku bus sveikintis
2013 m. balandį P.Gylys, piktindamasis Seimo sprendimu atimti teisinę neliečiamybę iš N.Venckienės, viešai pareiškė nepaduosiąs rankos 80-čiai Seimo narių, už tai balsavusių.
„Po to, kai 80 Seimo narių balsavo prieš teisingumą, aš sau paskelbiau karantiną – neduoti rankos Juodojo Lietuvos sąrašo žmonėmis. Nenoriu užsikrėsti antivalstybiškumo virusu“, – rašė P.Gylys.
Tuomet už N.Venckienės teisinės neliečiamybės naikinimą balsavo visi socialdemokratai ir liberalai bei dauguma konservatorių.
Yra dirbęs užsienio reikalų ministru
Į Seimą P.Gylys buvo išrinktas su Klonio gatvėje susirpusia partija „Drąsos kelias“. Seime dėl per mažo narių skaičiaus nelikus šios partijos frakcijos, P.Gylys kurį laiką dirbo Mišrioje Seimo narių grupėje, o paskui perėjo pas „tvarkiečius“.
P.Gylys nepriklausomybės aušroje buvo Vienas iš Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) įkūrėjų. 1992–1996 m. Bronislovo Lubio, Adolfo Šleževičiaus ir Mindaugo Stankevičiaus Vyriausybėse dirbo užsienio reikalų ministru.
Ši kadencija Seime – P.Gyliui trečia.
Prieš kelerius metus P.Gylys buvo išrinktas Nepartinio demokratinio judėjimo, vienijusio intelektualus, pirmininku, tačiau dabar apie šį judėjimą nieko nebegirdėti.