– Kodėl grįžote į Lietuvą iš Norvegijos? Juk sakoma, kad ten pinigai ant medžių auga.
– Materialinė gerovė laimės man neatnešė. Dirbau ten beveik trejus metus, uždirbau nuostabius pinigus, gyvenimas buvo be problemų – neskaičiavau nei maistui, nei pramogoms, bet grįžęs į Lietuvą pamačiau, kad žmonėms galiu padėti daugiau – tai suteikia man daugiau laimės, nei pinigų pluošto laikymas rankoj.
Grįžęs į Lietuvą pamačiau, kad žmonėms galiu padėti daugiau – tai suteikia man daugiau laimės, nei pinigų pluošto laikymas rankoj.
– Papasakokite, kuo užsiimate Lietuvoje?
– Pirma, manau, reiktų paminėti, kam aš priklausau, kad skaitytojai negalvotų, kad čia yra tik mano nuopelnas. Aš atstovauju Lietuvos samariečių bendrijos Kauno skyriui. Mes esame savanorių komanda, užsiimanti paramos rinkimu, socialine globa, darbu su vaikais.
Mes esame įrengę vaikų dienos centrą, kuriame vaikai gali leisti laiką po pamokų, bendrauti, žaisti, daryti namų darbus. Turime ir virtuvėlę, kurioje vaikams savanorės pagamina pietus. Esame mokomi, kaip suteikti pirmąją pagalbą, kadangi kai kurie iš mūsų savanoriauja greitosios pagalbos punktuose ar vyksta kartu su medikais į iškvietimus.
Taip pat padedame vienišiems žmonėms, vykstame pas juos, padedame jiems emociškai ar fiziškai, pavyzdžiui, namų ruošoje. Trumpiau tariant, palaikome su jais ryšį, kadangi vienatvės jausmas tikrai nėra malonus.
– Kodėl nutarėte vežti paramą iš Norvegijos į Lietuvą?
– Pamačiau, kad žmonės, gyvenantys Norvegijoje, turi tikrai daug įvairių daiktų, kurių daug net nenaudoja. Norvegai ar Norvegijoje gyvenantys kitų šalių piliečiai labai noriai atiduoda daug nenaudojamų daiktų, tad pamaniau, kodėl nepargabenus jų į Kauno samariečių bendrijos būstinę. Pirmą siuntą gavau paštu – dėžę įvairių daiktų ir rūbų iš mano tetos.
Vėliau prie šios veiklos prisidėjo ir kiti žmonės, giminaičiai, draugai, bendradarbiai ir pan. Atradome vairuotoją, kursuojantį maršrutu Klaipėda – Bergenas, kuris sutiko atvežti surinktus daiktus be jokio atlygio. O iš Klaipėdos į Kauną labdarą atvežaviena baldų pervežimo įmonė – irgi neprašydama atlygio.
Mūsų savanorių skyriaus pirmininkas Mindaugas Vėlyvis gerokai anksčiau nei aš pradėjo kontaktuoti su vokiečiais. Dabar iš Vokietijos gauname paramos, kuriai sutalpinti prireikia 2-3 sunkvežimių, nes iš viso gauname apie 27 tonas paramos. Per nepilną mėnesį viską išdaliname žmonėms, kuriems reikia tų daiktų.
– Ar atsiranda žmonių, norinčių jums padėti?
– Visada norime ir labai laukiame, kad žmonės prisidėtų prie mūsų veiklos. Būna netgi taip: gauname iš vokiečio, pavyzdžiui, vaikišką lovelę. Lietuvoje atsiimantis žmogus kartais ją įvertina ir duoda mūsų fondui 2-4 eurus, kuriuos panaudojame savo veiklai: ar valgiui, kuriuo maitiname vaikus dienos centre, ar remontui. Nėra jokio spaudimo.
Dabar iš Vokietijos gauname paramos, kuriai sutalpinti prireikia 2-3 sunkvežimių, nes iš viso gauname apie 27 tonas paramos.
Gali – duoda, negali – neduoda. Yra buvę taip, kad gauname ramentų, kurių, kadangi bendraujame su medikais, dažnai reikia. Žmogus juos pasiskolina ir palieka mums auką, kuri taip pat išleidžiama geriems tikslams.
– O jums padedančių įmonių ar yra?
– Taip, kaip jau minėjau, atsiranda transporto srityje pagelbėjančių. Iš įvairių kepyklėlių sulaukiame maisto aukos. Mano viltis – surasti kokią nors įmonę ar tarpininką Norvegijoje, kuri padėtų mums rinkti nematerialią paramą, ypač slaugos priemones – ramentus, lovas, neįgaliųjų vežimėlius – visko labai reikia.
Manau, kad tokia turtinga šalis kaip Norvegija galėtų skirti dalį paramos ir mums. Žinoma, jie tikrai daug paramos išsiunčia į Afrikos ar kitų žemynų trečiąsias šalis, tačiau ir pas mus daug ko trūksta.
