Kokie darbai bus padaryti
Pagal projektą numatomas remontas: kryžių tvirtinimo vietų remontas, bokštų ir vakarų pusės frontonų dažymas, bokšto vidaus medinių konstrukcijų dengimas antiseptikais ir antipirenais, bokštų medinių žaliuzių remontas ir dažymas, bokštų angų dengimas metalo tinklu iš vidaus, bokštų vidaus kopėčių ir grindų keitimas, bokštų šalmų skardos remontas, bokštų angų skardinių palangių remontas, bokštų architektūrinių detalių skardinimo remontas.
Numatomas restauravimas: bokšto šalmų skardinių ir medinių stogo liukų restauravimas, bokštų ir frontonų tinko restauravimas, akmenų ir plytų mūro sienos restauravimas.
Truputis istorijos
Dotnuvos vardas pirmą kartą istorijos šaltiniuose paminėtas 1372 m. Prieš įsikuriant bernardinams Dotnuvoje jau stovėjo medinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Pranciškonus (bernardinus) iš Vilniaus 1699 m. pasikvietė Dotnuvos miestelio savininkai ‒ LDK referendorius Jonas Vladislovas Bžostovskis ir jo žmona Konstancija Mlečkaitė.
1701 m. rugpjūčio 16 d. fundaciniu aktu jie skyrė pranciškonų observantų vienuolynui žemės, suteikė privilegijų bei įsipareigojo pastatyti naują mūrinę bažnyčią. 1703 m. pradėtas statyti vienuolynas, o naujos bažnyčios statybos nepavyko greitai pradėti. 1727 m. naujasis Dotnuvos miestelio savininkas buvo įpareigotas skirti bažnyčios statybai 24 000 auksinų. Tačiau nauji mūriniai vienuolyno pastatai pradėti statyti tik 1768 m., o mūrinė bažnyčia statyta nuo 1773 iki 1810 m.
XVIII a. antrojoje pusėje įsteigta parapinė mokykla. Nuo 1796 m. prie vienuolyno veikė triklasė mokykla, vėliau išaugusi į šešiaklasę, 1806 m. ‒ teologijos studijos.
Prie bažnyčios veikė vienuolių globojamos Šv. Pranciškaus darželio ir Šv. Barboros brolijos. Dotnuvos bernardinai dalyvavo XIX a. politiniuose judėjimuose: 1831 m. gvardijonas Antanas Daukša suorganizavo sukilėlių būrį ir jam vadovavo; 1864 m. už paramą sukilėliams gvardijonas Fortunatas Prokopovičius uždarytas į kalėjimą, dar keli tėvai ištremti. Tai paspartino konvento likvidavimą.
1864 m. vienuoliai išskirstyti po kitus vienuolynus, bažnyčia atiteko pasaulietinei dvasininkijai. Per miestelio gaisrą 1911 m. bažnyčia degė, vėliau suremontuota. Vienuolyną planuota atkurti 1908 m. Tarpukaryje vienuolyno pastatuose buvo klebonija, veikė senelių prieglauda.
Po Antrojo pasaulinio karo vienuolyno pastatuose įsikūrė Dotnuvos mokykla-internatas. Vienuolyno mokykloje mokėsi etnografas Mikalojus Katkus (1852‒1944), vienas pirmųjų lietuviškų dainų skelbėjas, vertėjas, publicistas, visuomenininkas Emerikas Stanevičius (1802‒1866), literatūros mokslininkas Antanas Kitkevičius (1805‒1857), poetas Anupras Jasevičius (1805‒1884), religinių raštų rengėjas Juozapas Tamulevičius (1814‒1890), kalbininkas, tautosakininkas Jonas Juška (1815‒1886), kalbininkas, būsimasis vyskupas Aleksandras Beresnevičius (1823–1902), tautosakininkas, kalbininkas Mykolas Miežinis (1827‒1888).
1990 m. Dotnuvoje įsikūrė veiklą Lietuvoje atnaujinęs kapucinų ordinas ir šis konventas tapo kapucinų Lietuvos Lurdo Švč. Mergelės Marijos viceprovincijos centru.
1990‒2002 m. čia darbavosi Tėvas Stanislovas ‒ Algirdas Mykolas Dobrovolskis (1918‒2005 m.). (Informacija paimta iš Kultūros vertybių registro).
2005‒2022 metais čia klebonavo kunigas Gražvydas Geresionis. Šiuo metu ‒ kunigas Giedrius Maskolaitis.
Bažnyčia buvo remontuota kelis kartus: XIX a. viduryje, po 1933 metų, apie 1963 metus. Remontuota ir klebonaujant Tėvui Stanislovui, ir Gražvydui Geresioniui, tik bokštai nebuvo tvarkyti.
