Matyt, nė vienas, stebintis tai, kas vyksta Ukrainoje, negali likti abejingas.
Matant apšaudomus gyvenamuosius namus ir ligonines, naujagimių, perkeltų į rūsius nuotraukas, nuo raketų smūgių sprogstančius pastatus, skaitant pranešimus apie civilių ir karių žūtis, pabėgėlius, kurių jau per milijoną pasuko į aplinkines valstybes, kyla klausimas, kiek toliau krauju savo karo mašiną teps Vladimiras Putinas ir jo Kremliaus klika.
Kai kurie politikai akcentuoja, kad tai – karas ne tik prieš Ukrainą, bet ir prieš Europą, demokratinį pasaulį.
Vakarai pritaikė Rusijai kelis sankcijų paketus.
-
V.Putino scenarijus Ukrainai bei pasauliui: nestabdomas agresorius kojomis išspardys ir daugiau durų
-
V.Zelenskis: jei Ukraina kris, Rusija atsigręš į Baltijos šalis ir eis iki Berlyno sienos
-
Karas Ukrainoje. V.Zelenskis kritikavo NATO: viskas, ką jums pavyko padaryti, tai perduoti 50 tonų dyzelinio kuro
-
Pasaulio reakcija: NATO nusprendė nesiųsti lėktuvų į Ukrainą, verslas traukiasi iš Rusijos rinkos
-
G.Nausėda: Rusijos atakos prieš Ukrainos elektrines – branduolinis terorizmas
-
Žiniasklaida: Rusijos politinį elitą pribloškė sankcijos, V.Putinas slėpė sprendimą užpulti Ukrainą
Pavyzdžiui, kai kuriems šalies bankams apribotos tarptautinių atsiskaitymų per SWIFT sistemą galimybės, įšaldytas centrinio banko ir V.Putino aplinkos asmenų – politikų, oligarchų – turtas, lėktuvams uždaryta Vakarų šalių oro erdvė bei panašiai.
Politinėmis, ekonominėmis priemonėmis Kremlių ketinama spausti ir toliau.
Ukrainai teikiama pagalba ginklais. Politikai akcentuoja, kad dėl to kai kurių Europos politikų galvose įvyko lūžis.
Į užpultą šalį keliauja ginklai ir iš tokių valstybių, kurios dėl to tradiciškai laikėsi neutralios pozicijos, tarkime, Vokietijos, Švedijos.
Vis dėlto bent kol kas panašu, kad sustoti kažkur pusiaukelėje tarp savo užsibrėžtų tikslų Maskva nenusiteikusi. O tai reiškia dar daugiau pralieto kraujo.
Pradėjęs karą prieš kaimyninę šalį V.Putinas įspėjo kitas valstybes nesikišti, antraip, jo žodžiais, lauks atsakas, kuris „nuves prie pasekmių, kurių dar nepatyrėte savo istorijoje“.
Be to, jo įsakymu Rusijoje padidintas branduolinių pajėgų parengties lygis.
Ukraina prašė, kad būtų uždaryta jos oro erdvė, kad būtų galima išvengti Rusijos smūgių iš viršaus.
„Tiesiog atkreipčiau dėmesį, kad daugeliui atrodo, jog neskraidymo zona yra kažkas, ką gali paskelbti ir tai yra neskraidymo zona. Bet kažkas tai turėtų užtikrinti. Tai, realistiškai vertinant, kas tai gali padaryti, tai reikštų, kad NATO valstybės tiesiogiai dalyvautų šitame konflikte. Man atrodo, kad apie tai truputį yra nutylima, nesakoma“, – ketvirtadienį komentavo premjerė Ingrida Šimonytė.
NATO paskelbė, kad į šį konfliktą nesikiš.
Pasak kadenciją baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės, mantros kartojimas, kad NATO negali padėti Ukrainai, skamba apgailėtinai ir rodo Vakarų bailumą.
Jos nuomone, karą Ukrainoje gali sustabdyti tik karas.
Viešojoje erdvėje yra ir kitokių nuomonių.
Kai kam siūlant, kad NATO įvestų kariuomenę į Ukrainą, raginama prisiminti, kad ir mes – Aljanso nariai: ar būtume pasiruošę į karą siųsti savo piliečius, artimuosius?
Be to, primenama ir nepatogi mūsų geografinė padėtis, mat esame supami Rusijos ir Baltarusijos.
Nėra ir pasaulio policininko, kurį būtų galima kviesti pagalbon. Matyt, jau seniai niekas neturi iliuzijų dėl Jungtinių Tautų (JT).
Tai kaip būti? Vakarų demokratijoms tiesiog stebėti, kaip Europoje tiesiogine prasme žudoma euroatlantinių aspiracijų turinti valstybė?
Natūraliai daug kam kyla ir klausimas, ar NATO branduolinio susidūrimo su Rusija akivaizdoje gintų Baltijos šalis, kaip tai numato Aljanso sutartis?
Grėsmė visiems
Buvusio ilgamečio užsienio reikalų ministro diplomato Lino Linkevičiaus teigimu, ypač po penktadienio nakties įvykių, kai buvo užpulta didžiausia Europoje Zaporižios atominė elektrinė bei, laimei, pavyko išvengti katastrofos, kuri būtų paveikusi visą žemyną, karas yra tiesioginė grėsmė ir NATO, ir Europos Sąjungos šalims.
Jis minėjo, kad parama ginkluote Ukrainai iš Vakarų dabar teikiama pakankamai sparčiai. Nors tai galėjo būti daroma ir gerokai anksčiau, kad ukrainiečiai galėtų dar tvirčiau priešintis.
Priežasčių NATO labiau įsitraukti, pasak L.Linkevičiaus, yra.
Pavyzdžiui, jis akcentavo, kad Ukrainoje yra 15 branduolinių objektų.
„Tai reiškia, kad mums grėsmė yra tiesioginė“, – pažymėjo Užsienio reikalų ministerijos ambasadorius ypatingiems pavedimams.
Kalbėdamas apie JT, L.Linkevičius sakė, kad dėl šios organizacijos nereikia turėti jokių iliuzijų.
Privalomai vykdomi tik JT Saugumo Tarybos sprendimai. Viena iš nuolatinių narių, turinčių veto teisę, yra Rusija, blokuojanti visus sau nepalankius klausimus.
O JT Generalinės asamblėjos prieš kelias dienas priimta rezoliucija, kuria reikalaujama, kad Rusija išvestų kariuomenę iš Ukrainos, tėra rekomendacinio pobūdžio.
Politiškai tai svarbu, bet, kaip pažymėjo buvęs mūsų diplomatijos šefas, praktiškai niekuo nepadės. Todėl visos akys dabar į NATO.
L.Linkevičius priminė, kad yra precedentų, kai Aljansas įsikišdavo į konfliktus, kurie grasė mūsų saugumui.
„Čia yra vengiama dėl labai suprantamų priežasčių, nes priešininkas yra branduolinė valstybė. Ir, maža to, lyderis tos valstybės, matyt, ne visiškai adekvataus proto šiuo metu, kaip daugelis apie tai irgi diskutuoja. Tai todėl nenorima pernelyg provokuoti. Bet yra įvairių variantų. Kelis galima paminėti, – komentavo ambasadorius ypatingiems pavedimams.
– Sakysime, visas oro erdvės uždengimas tikrai būtų jau tiesioginė konfrontacija, sudėtinga. Bet galbūt yra variantų kažkiek garantuoti saugumą tų humanitarinių ar žaliųjų koridorių, kurie neišvengiamai bus reikalingi, kadangi matyti, jog Rusija keičia taktiką. Jiems nepavyksta paimti didžiųjų miestų, išskyrus Chersoną, ir, ko gero, jie sieks juos apsupti. Jau dabar humanitarinė situacija yra sudėtinga Mariupolyje, kur žmonėms trūksta elementarių dalykų. Tokia grėsmė ir kitiems miestams. Humanitariniai koridoriai yra gyvybiškai svarbūs.“
Be to, L.Linkevičius akcentuoja, kad negalima rizikuoti branduoliniais objektais Ukrainoje.
Reikia juos apsaugoti, kad jie nebūtų beatodairiškai atakuojami, mat tai – tiesioginė grėsmė visiems.
„Kariškiai turėtų pateikti variantus, jeigu politikai paprašys, kaip gali NATO labiau įsitraukti, negu kad tiktai teikdamas materialinę paramą arba paramą ginkluote. Čia turėtų būti pirmiausia principinis politinis sprendimas ir tada kariškiai turėtų pateikti variantus, kaip tą galima padaryti“, – aiškino diplomatas.
Ar Vakarai tam gali ryžtis, turint minty atvirus V.Putino grasinimus?
L.Linkevičiaus teigimu, pravartu prisiminti, ką Rusijos prezidentas yra sakęs anksčiau.
Vienas dalykas, ką yra minėjęs V.Putinas, kad jis užaugo Leningrado gatvėse, kur išmoko, jog jeigu muštynės neišvengiamos, reikia smogti pirmam.
Jis užaugo Leningrado gatvėse, kur išmoko, jog jeigu muštynės neišvengiamos, reikia smogti pirmam.
Ta logika, diplomato akimis, Kremliaus šeimininkas ir vadovaujasi.
„Europoje niekas to nesako, bet tylomis visi tikisi, kad, štai, Ukraina pakariaus už mus ir ta nelaimė kažkaip pro šalį praeis. Bet tas supratimas, kad nepraeis pro šalį, kad pakariaus ir nesustos, matyt, didėja. Turbūt po paskutinių pokalbių su V.Putinu Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas susidarė įspūdį, kad niekas net nesvarsto apie kažkokį pristabdymą.
Galbūt taktiškai galima bus sustoti, bet tikrai Rusija neatsisakys savo planų, gal net dar griežtesnius ultimatyvius reikalavimus pateiks. Neišvengiamas tas žymiai aktyvesnis įsitraukimas, bet tam reikia politinio sprendimo“, – pabrėžė jis ir pridūrė, kad NATO sprendimai priimami sutarus visoms valstybėms narėms.
Anot L.Linkevičiaus, jeigu Rusija panaudotų branduolinį ginklą, pagal visas karines doktrinas, sulauktų atsako iš NATO. Tai esą vargu ar įeina į Maskvos planus.
Tačiau, tarkime, avarijos sukėlimas atominėje jėgainėje – ne branduolinės raketos paleidimas. Tokiu atveju būtų diskusijos, ar reikia atsakyti branduoliniu smūgiu.
„Taip kad čia tų ėjimų yra įvairių. Bet noriu pasakyti principinį dalyką: Aljansas turėtų svarstyti iš principo, kad įsitraukimas tiesiog būtinas šioje fazėje, nes po to gali būti ir per vėlu, ir per brangu, ir vargu ar bus įmanoma.
Vėlgi, prisimenate, buvo diskusijos: ar vyksta invazija, ar nevyksta. Čia buvo svarstoma, kad dar nevyksta, o ukrainiečiai sakė, kad aštuoneri metai vyksta karas, rusų kariuomenė mūsų teritorijoje, tai ko dar reikia, kokių įrodymų? Taip kad mes dažnai diskutuojame apie kažkokius teorinius dalykus nematydami, kas vyksta ant žemės, praktikoje. Tai suponuoja mūsų vėlavimą“, – dėstė L.Linkevičius.
Ukrainiečiai gina Europą
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas įsitikinęs, kad šiandien ukrainiečiai gina ne tik save, bet ir Europą. Ukrainoje sprendžiasi ir Rusijos planai NATO, galbūt ir Aljanso rytinių narių atžvilgiu.
„Kai pasakai tą tezę, natūralu, turi savęs paklausti, o ką Europa ir NATO daro, kad gintųsi kartu su ukrainiečiais tenai? Ir tai iš tiesų yra labai sunkus klausimas. Bet yra paprastas faktorius, kad Ukraina nėra NATO narė“, – komentavo jis.
O kiek NATO norėtų konfrontuoti su Rusija, jei to prireiktų, dėl savo šalių narių? L.Kasčiūno teigimu, tai būtų visiškai kitokia situacija.
„Yra kita lyga, kiti dėsningumai ir visiškai kita kartelė, Rubikonas. Kaip man yra sakiusi viena britų diplomatė, daug metų dirbanti NATO: „Mačiau kelis Rusijos – ir sovietinės Rusijos – vadovus, nė vienas iš jų nebandė testuoti NATO, nes žino, kad tai yra Rubikonas, kurio jie negali peržengti.“
Kolektyviniam NATO mesti iššūkio Rusija negali ir čia yra faktas. Jeigu NATO sudvejotų – nėra NATO. Kas gali tai sau leisti? Amerikiečiai? Tai būtų didžiulis kirtis jų lyderystei visame pasaulyje“, – sakė Seimo NSGK vadovas.
O ar nėra kirtis Vakarų demokratijoms tai, kad faktiškai lokiui sudraskyti palikta šalis? L.Kasčiūnas tikino, kad yra už tai, jog siekiant padėti Ukrainai būtų daroma daugiau.
Jis teigė, kad pasisakė, jog nuo pat 2014 metų šaliai būtų teikiama ginkluotė. Tačiau kai kurie vakariečiai atsakydavo, kad tai eskaluos situaciją. Be to, esą turėta iliuzijų dėl Rusijos.
Taip V.Putinas nebuvo atgrasytas nuo Ukrainos užpuolimo.
Vis dėlto L.Kasčiūnas minėjo, kad Vakarų politikų sąmonėje įvyko istorinis lūžis. Ginklus Ukrainai tiekia net Vokietija.
Parlamentaras pažymėjo, kad ginklų su agresoriumi kovojančiai šaliai reikia dar daugiau. Taip pat jis mano, kad Rusijos apetitą pažabos įvestos sankcijos.
Kartu, politiko akimis, reikia ieškoti būdų, kaip virš Ukrainos įvesti neskraidymo zonos režimą.
Tačiau kai dėl to keliamas klausimas, anot L.Kasčiūno, sulaukiama klausimų: kiek už mūsų nugaros yra brigadų, radarų, galinčių stebėti oro erdvę, naikintuvų perėmiklių, tolimojo ir vidutinio nuotolio ginklų, kurie galėtų numušti lėktuvus, bei kas dėl to priims sprendimus.
„Na, ne mes čia sprendėjai. Mūsų širdys verkia, mes tą suprantame, bet ne mes sprendžiame, ne mūsų resursas ir ne mūsų gyvybės galų gale. Yra amerikiečiai, britai, dėl to jų žodis šioje vietoje lemiamas.
Ir, taip, faktas, jie dabar laikosi tokio sprendimo, vizijos, kad tiesiog Ukraina – ne NATO šalis. Mes galime padėti ginklais, ir tai tik gynybiniais ginklais ir kuo mažiau eskalacijos bandant išlaikyti tam tikrą ribą tarp NATO narės ir ne NATO narės“, – aiškino jis.
V.Putinas rūpinasi savo istoriniu palikimu
Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docento Kęstučio Girniaus nuomone, karo Ukrainoje akivaizdoje Vakarai daro labai daug, gerokai daugiau nei dar neseniai buvo galima įsivaizduoti.
Vakarų valstybės tiekia daug svarbių ginklus ukrainiečiams ir tai turi poveikį karo eigai.
Kalbos apie oro erdvės uždarymą, politologo akimis, yra gražiai skambančios, bet pamirštama, kad tokiu atveju virš Ukrainos turėtų skraidyti NATO naikintuvai, kurie turėtų bandyti numušti pastebėtus Rusijos lėktuvus.
Tada smarkiai išaugtų galimybė, kad karo mastas padidės, į jį būtų įtrauktos kitos Europos valstybės.
„Labai lengva sakyti, kad mes parodysime tvirtą ranką ir Rusija trauksis atgal. Aš manau, kad taip nebūtų. O karo išplėtimas reiškia, kad kentėtų ne tik ukrainiečiai, bet ir kitų šalių žmonės“, – sakė jis.
Tačiau kai kieno akimis, Vakarai, vildamiesi, jog V.Putinas apsiribos tuo, ką eskaluoja dabar, tik leidžia jam žengti toliau.
2008 metais buvo Sakartvelas, 2014 metais sekė įvykiai Ukrainoje.
Svarstoma, kad po dabartinio karo kitas Kremliaus taikinys gali būti Baltijos šalys. Juk ir tokiu atveju NATO esą galėtų svarstyti, ar konfrontuoti su branduolinį ginklą turinčia Rusija.
K.Girniaus manymu, reikia atskirti tai, kas įvyko Sakartvele, Ukrainoje.
Anot jo, 2008 metais tuomečio Sakartvelo prezidento Michailo Saakašvilio įsakymu pasiųstos pajėgos užimti Cchinvalį, į ką reagavo Rusija. Nors kelias į Tbilisį rusų kariams buvo atviras, jie sustojo.
2014 metais V.Putinas išsigando, kad Ukraina suka į Vakarus, ir norėdamas „neutralizuoti“ tokias aspiracijas okupavo Krymą.
Pasak VU TSPMI dėstytojo, Maskvos parama Donbaso separatistams buvo ribota, dusyk, kai Ukrainos kariuomenė buvo sumušta, Rusija tuo nepasinaudojo.
„Šis atvejis yra visiškai skirtingas. Čia yra V.Putino rūpinimosi savo likimu reiškinys. Aš manau, kad jis labai bijo, jog istorija jį pažymės kaip tą Rusijos vadovą, kuriam valdant Ukraina nutraukė savo tūkstantmetį bendradarbiavimą su Rusija, nusigręžė nuo Rusijos ir perėjo į Vakarus.
Manau, kad jis obsesiškai bando užtikrinti teigiamesnį savo vaidmenį, kaip jį įsivaizduoja istorijoje, ir tai yra pagrindinė paskata šitam karui. Ne koks nors konkretus dalykas, bet jo obsesija dėl savo istorinio likimo“, – sakė K.Girnius.
Jo teigimu, Ukraina yra svarbesnė Rusijai negu Vakarams, todėl V.Putinas išdrįso pulti šalį.
Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, yra svarbesnė Vakarams, nei Maskvai.
Politologas įsitikinęs, jog Kremlius puikiai žino: jeigu užpultų NATO nares, Aljansas reaguotų. O jeigu vyktų kova, Vakarai ją laimėtų.
Ukrainoje išryškėjo, kad Rusijos pajėgos ne tokios galingos, kaip manyta. K.Girnius pastebėjo, kad dešimta karo diena, o rusai nėra sunaikinę Ukrainos lėktuvų, nėra visiškai užvaldę oro erdvės, neužėmę didžiųjų miestų.
„Tai prieš NATO neatsilaikytų“, – Rusijos pajėgumus įvertino jis.
Vis dėlto kasdien matome Ukrainoje žuvusių, sužeistų žmonių vaizdus, apšaudomus miestus. Susidūręs su situacija, kai, pavyzdžiui, gatvėje užpultas žmogus, jeigu negalėtumei jo apginti, kviestumei policiją.
Tokio pasaulio policininko, kaip pabrėžė politologas, nėra.
„Reikia neleisti žmogui būti mušamam, bet ką darai, jei žinai ar nujauti, kad vieno žmogaus gynimas reiškia, kad dar penki bus užpulti? Be to, netikslu lyginti, ką reikia daryti, kai chuliganas muša žmogų ir kai nutariama, nors ir kilniausiais tikslais, pulti branduoliniais ginklais apsiginklavusią šalį, kurios diktatorius elgiasi gana neracionaliai. Manau, kad daugelis užmiršo ar nesuvokia, kokie baisūs yra tie branduoliniai ginklai.
Vyksta bombardavimas, kuris, nenoriu to sakyti, yra palyginti nuosaikus, „The Economist“ pastebėjo, kad Rusija ribotai naudojo artileriją, kuri tradiciškai buvo sovietų ir Rusijos armijų stuburas, tačiau yra mažiau tiksli nei kiti ginklai, galbūt norėdama išvengti perteklinių civilių aukų.
Nematome virš Ukrainos bombonešių. Yra naikintuvai, yra raketos. Aiškiai žūsta žmonės, pataikoma į civilius objektus, į kai kuriuos – gal ir sąmoningai. Tai tragiška ir nepateisinama, bet karai yra itin žiaurūs. Buvo atkreiptas dėmesys į televizijos bokštą, bet kai 1999 metais Amerika puolė Belgradą, ji su žeme sulygino panašų, net ir didesnį televizijos bokštą.
Karai yra bjaurūs, bjauriausias nusikaltimas yra karas. Šitomis sąlygomis manyti, kad jeigu staiga pradėtum pulti Rusiją arba rizikuotum puolimu, kažkaip sumažintum žmonių kančias ir užtikrintum geresnį pasaulį, perdėm optimistiška. Aš manau, kad tai, jog Rusija branduolinė valstybė, yra esminis dalykas“, – sakė VU TSPMI dėstytojas ir pridūrė, kad velnias žino, kur yra šios šalies prezidento smegenys.
Ukraina nenustos kovoti
Prognozuoti, kaip viskas klostysis toliau, labai sudėtinga. K.Girnius sakė, kad yra nusiteikęs pesimistiškai.
Po E.Macrono pokalbio su V.Putinu atrodo, kad Rusijos prezidentas viliasi užimti didesnę dalį Ukrainos.
Ukrainiečiams sekasi geriau, nei kas įsivaizdavo, jie pasiryžę ginti šalį ir kovoti iki paskutinio.
„Greitai karas nebus nutrauktas. Manau, kad ilgainiui Rusijos kariuomenė užims nemažą dalį Ukrainos. Jos kariuomenė yra per maža, kad galėtų kraštą valdyti, labai greitai prasidėtų partizaninis pasipriešinimas ir Rusijos nuostoliai augtų, augtų. Ukrainiečių tauta viską boikotuotų ir mėgintų apsunkinti okupantų dalią.
Manau, ilgainiui Rusija būtų priversta trauktis, panašiai kaip iš Afganistano. Ukraina gali būti laikinai okupuota, bet ji niekada nenustos kovoti ir Rusijos nuostoliai tik didės. Net ir dabar yra gerokai didesni, nei buvo įsivaizduojama“, – teigė VU TSPMI dėstytojas.
Koks Rusijos planas?
L.Kasčiūnas sakė, kad ligšiolinė Rusijos strateginė derybinė kultūra buvo tokia, jog šalies vadovybė konfliktus eskaluodavo iki tokio lygio, kol atsidurdavo stipresniojo pozicijoje ir galėdavo kalbėtis iš jos.
Jo nuomone, iš pradžių Kremlius planavo užgrobti Kyjivą, Charkivą, per Chersoną sujungti aneksuotą Krymą su Donbasu.
O tada galbūt į „katilą“ uždaryti stiprias ukrainiečių pajėgas, kovojančias Rytų Ukrainoje. Ir reikalauti „denacifikacijos“ ir visų kitų absurdų, apie kuriuos kalbėjo V.Putinas.
Kaip priminė L.Kasčiūnas, panašiai, į Ilovaisko katilą užspaudus ukrainiečių pajėgas, buvo pasirašyti Minsko susitarimai.
„Kažkas panašaus tik didesnio masto galėtų būti. Tai jie turėtų imti Kyjivą arba bent kažką didesnį, kuris galėtų būti išnaudojamas kaip stiprus derybinis svertas. Iš to, aišku, marionetinė vyriausybė eitų, neva Ukraina lieka žemėlapyje, bet faktiškai ji Rusijos Federacijos marionetė, satelitė – kaip mes bepavadinsime.
Tada ji traukiama į Rusijos-Baltarusijos sąjungą, Eurazijos sąjungą ir panašiai. Aš nemanau, kad tai okupacija tokia klasikine prasme su Ukrainos aneksija. Ne, būtų marionetinis variantas, – svarstė Seimo NSGK pirmininkas.
– Bet tai, ką dabar ukrainiečiai daro, kaip jie jiems spardo subinę ir neleidžia užimti, kai ką atsiima, liudija apie tai, kad čia ta kelionė su strateginiais planais dar labai tolima arba ji gali ir labai rimtai užbuksuoti.“
Tai, ką dabar ukrainiečiai daro, kaip jie jiems spardo subinę ir neleidžia užimti, kai ką atsiima, liudija apie tai, kad čia ta kelionė su strateginiais planais dar labai tolima arba ji gali ir labai rimtai užbuksuoti.
Stabdyti karą Ukrainoje paragino Rusijos naftos milžinė „Lukoil“, milijardieriai Romanas Abramovičius, Olegas Tinkovas pasisakė prieš karą.
Oligarchas Olegas Deripaska įspėjo apie Rusijos laukiančius ypatingai sunkius laikus.
L.Kasčiūnas sakė, kad, kai pradedama kalbėti apie Rusijos visuomenės galimybes pasipriešinti V.Putinui, jis išeina iš kambario.
Seimo NSGK pirmininkas aiškino tuo netikintis, mat Rusijoje nusistovėjusi patvaldystė, terorizuojami kitokią nuomonę turintys žmonės. Be to, skleidžiama juodžiausia melaginga propaganda.
Tai esą lemia, kad paprastų žmonių pasipriešinimo Kremliaus veiksmams tikėtis negalima.
„Rusijos istorija liudija, kad išeidavo žmonės į gatves tik tada, kai prieš tai įvykdavo elito skilimas. Čia reikia stebėti. Bet klausimas, kiek tiek visi lukoilai, deripaskos yra vidinio ar išorinio žiedo. Kažkur jie yra, bet ar jie, pavyzdžiui, gali šiandien V.Putinui paskambinti ir pasibelsti į duris?
Jie, kiek matau, neturi priėjimo dabar. V.Putinas visiškai užsidaręs labai siaurame karinių silovikų ratelyje. Yra Sergejus Šoigu (Rusijos gynybos ministras – 15min), Valerijus Gerasimovas (Rusijos generalinio štabo viršininkas – 15min) – šita celė. Jis iš esmės turbūt ir ribotą informaciją gauna arba kažkaip prognozės jam dėliojamos kitaip, ir tada jie neturi kažkokių didelių svertų, kaip jį paveikti. Nors tai jau yra ženklai, kad elite ne viskas gerai“, – mano L.Kasčiūnas.
V.Putinas visiškai užsidaręs labai siaurame karinių silovikų ratelyje.
Eina va bank
Paklaustas apie karo išeigą, L.Linkevičius sakė, kad svarstant norėtųsi racionalių argumentų. Tačiau, kaip matyti dabar, kitoje pusėje jų nėra, V.Putinas eina va bank ir aukoja viską.
Be viso to, jis dar turi branduolinį ginklą ir negali žinoti, kas jam šaus į galvą.
Vis dėlto diplomatas mano, kad supratimas, kad pažengta gerokai per toli, yra. Visas pasaulis – ne tik politikos, bet ir verslo, kultūros, sporto atsiribojo nuo Rusijos.
Nors užsienyje niekas V.Putinu netiki, jis, matyt, dar turi vilčių laimėti informacinį karą namuose. Tačiau ir Rusijoje žmonės jau pajuto sankcijų poveikį, pagaliau tikimasi, kad netylės žuvusių rusų karių šeimos.
„Matydamas tokią beviltišką situaciją, jis praktiškai neturi jokių išeities taškų, tik tęsti. Aš tą sakau todėl, kad turime užkirsti kelią dabar, nes po to, jeigu jam, neduok Dieve, pasiseks Ukrainoje ir jis tą šalį sunaikins – kariuomenę, vadovybę tos šalies, tai jis tikrai tuo nepasitenkins, o eis toliau.
Jis to ir neslepia, nes jam reikia perdaryti visos Europos saugumo struktūrą, architektūrą ir visi turi paklusti Rusijos interesams – jis tą yra labai aiškiai įvardijęs, vadina Rusijos interesų gynimu.
Yra vilties, kad jo aplinkoje gal bus dar likę kažkiek sveiko proto likučių turinčių žmonių, suvokiančių, kad jie neturėtų žudytis su šituo lyderiu, žudyti savo šalies, kurios žaizdos dar ilgai neužgis, ir čia daugelis kartu kentės nuo to, kas dabar vyksta, o ta padaryta žala greitai nebus kompensuota“, – pažymėjo L.Linkevičius.
