Į 15min kreipėsi 17-metis Simonas (vardas jo paties prašymu pakeistas), į Venesuelą 1948 m. emigravusio lietuvio Justino anūkas. Emocingame laiške jis pasakoja apie tragišką padėtį Venesueloje, o laišką baigia prašymu padėti jam grįžti į Lietuvą.
15min žurnalistas susisiekė su Simonu, taip pat kreipėsi į Lietuvos institucijas su klausimais, ką turėtų daryti Simonas, kad gautų Lietuvos pilietybę ir persikeltų į senelio tėvynę.
Stabili valstybė tapo pragaru
Pasak Simono, jo senelis atvyko į Venesuelą 1948 m., būdamas 21-erių. Tuo metu Venesuela buvo politiškai ir ekonomiškai stabili ir pritraukė daug iš SSRS okupuotų valstybių pasitraukusių žmonių. „Mano seneliui sekėsi gerai. Dabar jam 85-eri metai, jis serga, paveiktas rimtos krizės, kurią išgyvena mano šalis“, – rašo Simonas.
Pasak Simono, gyvenimo Venesueloje kokybė sparčiai ristis žemyn pradėjo prieš keletą metų, mirus prezidentui Hugo Chavezui ir į valdžią atėjus Nicolui Maduro. Jo teigimu, Venesueloje dabar populiarus posakis: „Mes patys nesupratome, kokie tada buvome laimingi“.
Dėl žaibiškai augančios infliacijos, pasakoja Simonas, nuvertėjo daug atlyginimų, tarp jų ir jo tėvų. Pavyzdžiui, Simono motina, dirbanti privačios mokyklos administratore, per mėnesį uždirba apie 800 000 bolivarų, tačiau tai juodojoje rinkoje tėra verta maždaug 14 JAV dolerių. O infliacija lemia, kad net ir kasdienių produktų kainos siekia tūkstančius bolivarų.
„Kilogramas mėsos kainuoja maždaug 70 000 bolivarų, kilogramas pieno miltelių kainuoja apie 90 000 bolivarų, 30 kiaušinių dėžutė kainuoja 43 000 bolivarų, kūdikių vystyklai kainuoja maždaug 300 000 bolivarų, kilogramas kavos kainuoja apie 60 000 bolivarų, buteliukas šampūno kainuoja apie 80 000 bolivarų. Daugelio kitų produktų apskritai nėra normalioje rinkoje, belieka tikėtis, kad juos pavyks rasti pas perpardavinėtojus juodojoje rinkoje. Be to, šalyje egzistuoja didžiulis grynųjų pinigų trūkumas“, – dėsto Simonas.
Minimalus atlyginimas 2017 m. spalį šalyje siekė 97 532 bolivarus, o juodosios rinkos kainomis tai yra vos keli doleriai.
Simonas pažymi, kad jo šeimos padėtis – dar ne pati blogiausia. Jo namams vis dar tiekiamas vanduo, elektra, internetas, nors sutrikimų ir pasitaiko, o vanduo dažnai būna blogos kokybės, juodas nuo nešvarumų. Tačiau, pasak Simono, Venesueloje jau yra vietų, kurios be vandens ar elektros gyvena mėnesius.
Simonui pasisekė ir todėl, kad jam pavyko baigti privačią mokyklą bei įgyti gerą vidurinį išsilavinimą. Kadangi jo mama dirbo toje pačioje mokykloje, kurioje jis mokėsi, už mokslą mokėti jam teko mažiau.
„Tačiau situacija valstybinėse mokyklose yra labai bloga ir vis blogėja. Vaikai negauna maisto, vadovėliai pilni komunistinės propagandos, mokytojai verčiami balsuoti už valdančiąją partiją. Tvyro baimė, kad valdžia uždarys visas privačias mokyklas. Tuomet mano mama ir dar daug žmonių liks be darbo, o vaikai – be išsilavinimo“, – laiške rašo Simonas.
Dar viena Simoną ir kitus Venesuelos gyventojus ieškoti emigracijos galimybių skatinanti priežastis – saugumas. Pasak Simono, pastaraisiais metais kasmet Venesueloje įvyksta tūkstančiai žmogžudysčių ar ginkluotų vagysčių. Dauguma jų lieka neišaiškintos, nes policija tokių atvejų tiesiog netiria. Todėl venesueliečiai gyvena baimėje. Depresijos, nerimo ir agresyvumo lygis visuomenėje auga.
„Deja, Venesueloje tokia kasdienybė jau yra įprasta. Daugelis apiplėšimų pasibaigia nužudant aukas. Mano tėtis buvo pagrobtas prieš kelis mėnesius, ačiū Dievui, kad jis buvo išlaisvintas, nors ir patyrė daugybę smūgių. Aš asmeniškai nebuvau apiplėšimų auka, nes labai apribojau savo išėjimą iš namų, bijodamas būti apiplėštas arba nužudytas“, – rašo Simonas.
Padėtis ligoninėse, Simono teigimu, irgi yra labai bloga. Dėl maisto, vaistų bei medicininės įrangos trūkumo žmonės, ypač vaikai ir kūdikiai, miršta šimtais.
Daugumą vaistų žmonės turi pirkti patys, nors trūksta tiek pinigų, tiek pačių vaistų. Net plaučių uždegimas ar gripas tampa mirtinomis ligomis.
„Nėra jokių atsargų, moterys turi gimdyti savo vaikus laukiamajame kambaryje, ligoninėse plinta epidemijos, tokios kaip virusinis hepatitas, difterija ir kt. Vyriausybė grasina ligoninių darbuotojams atleisti juos iš darbo, jei jie kalbės apie situaciją. Vaikų, sergančių vėžiu, mirtingumas yra labai didelis dėl nepakankamo vaistų kiekio. Prieš kelias dienas ligoninėje mirė 10 vaikų, sergančių vėžiu, o gydytojo argumentas buvo tas, kad būtent tie vaikai tiesiog turėjo mirti. Trūksta antibiotikų, chirurginių pirštinių ir t. t. Daugumą vaistų žmonės turi pirkti patys, nors trūksta tiek pinigų, tiek pačių vaistų. Net plaučių uždegimas ar gripas tampa mirtinomis ligomis“, – kraupias smulkmenas pasakoja Simonas.
Benamių skaičius, jo teigimu, taip pat išaugo. Labai daug vaikų išvis neina į mokyklą, vietoje to savo laiką skirdami maisto paieškoms, nes namie maisto nebėra.
„Kasdien matau, kaip žmonės valgo iš šiukšlių krūvų. Tai tiesiog neįtikėtina, kiek daug žmonių galima pamatyti valgant iš šiukšlių – tiek vaikų, tiek suaugusiųjų. Ir kiekvieną dieną pamatau ten daugiau žmonių, kaip jie kovoja dėl valgio iš šiukšlių krūvos, ir tai plėšo mano širdį“, – laiške rašo vaikinas.
Svajoja apie Lietuvą
Simonas nori palikti Venesuelą kiek gali greičiau. Kraštas, į kurį jis svajoja persikelti, – būtent Lietuva. Nors daugelis jo giminių tiek dėl kalbos barjero, tiek dėl atstumo apie persikraustymą į Lietuvą nesvarsto, be to, seneliui tai jau nepavyktų ir dėl silpnos sveikatos, vaikino tai negąsdina.
„Aš svajoju studijuoti, sukurti šeimą ir gyventi Lietuvoje. Aš noriu kuo greičiau palikti Venesuelą, čia jaučiuosi pavojuje“, – rašo Simonas.
Jo tėvas ir senelis lankėsi gimtajame krašte jau po Nepriklausomybės atkūrimo, tačiau pats Simonas Lietuvoje nėra buvęs ir lietuviškai nemoka. Tačiau jaunuolis teigia, kad didžiuojasi savo lietuviška kilme ir kad apie senelio gimtinę žino daug.
„Aš žinau, kad Lietuvoje daug ežerų ir miškų, ši šalis gausi gamtos turtų ir grožio, aš žinau, kad jos ekonomika labai stabili, žinau apie Lietuvos kultūrą ir maistą. Žinau, kad Lietuva buvo pirmoji Baltijos valstybė, ištrūkusi iš Sovietų Sąjungos. Senelis visada pasakoja apie Lietuvą, jis man sakė, kad Antrajame pasauliniame kare kovėsi prieš Rusiją. Senelis ir tėvas išmokė mane lietuviškų dainų ir Lietuvos himną. Anksčiau mokėjau jį mintinai, tiesą sakant, dabar prisimenu ne viską, bet labai didžiuojuosi būdamas lietuviu“, – sako Simonas.
Aš noriu pasinaudoti proga ir pasakyti: padėti Venesuelos lietuviams yra svarbu, jų padėtis labai rimta!
Geranoriškų lietuvių padedamas Simonas kreipėsi į Lietuvos Vyriausybę, Seimą ir nevyriausybines organizacijas. Anot Simono, atsakymų jis sulaukė, bet šie nebuvo konkretūs.
„Deja, aš nemanau, kad jie į mane pažiūrėjo rimtai, atrodo, kad jiems nerūpi, jie nepateikė aiškaus atsakymo. Aš noriu pasinaudoti proga ir pasakyti: padėti Venesuelos lietuviams yra svarbu, jų padėtis labai rimta! Aš nenurimsiu, kol nesulauksiu pagalbos. Aš prašau Vyriausybės ir Seimo pažiūrėti į tai rimtai ir priimti įstatymą, kuris leistų istoriškai su Lietuva susijusiam ar lietuvių kilmės žmogui sugrįžti į Lietuvą. Ir noriu padėkoti Seimo nariui Kęstučiui Masiuliui, kuris rūpinasi Venesuelos lietuviais“, – rašė Simonas.
„Aš prašau Venesuelos lietuvių vardu materialinės ir moralinės paramos grįžtant į Lietuvą, greitesnio Lietuvos pilietybės atstatymo ir greitesnės reintegracijos į lietuvių visuomenę. Lietuva, padėk mums, visiems lietuviams Venesueloje! Amen“, – taip savo laišką baigė vaikinas.
K.Masiulis siūlo susigrąžinti Venesuelos lietuvius
15min susisiekė su Seimo nariu konservatoriumi Kęstučiu Masiuliu, kurį savo laiške minėjo Simonas. K.Masiulis teigė su pačiu Simonu tiesiogiai nebendravęs, bet Venesuelos lietuviams padėti stengęsis. Jo teigimu, kalbant apie lietuvių kilmės asmenų pritraukimą gyventi į Lietuvą, būtent į Venesuelą verta kreipti dėmesį.
„Galvojau apie tai, kaip būtų galima pabandyti sugrąžinti lietuvių kilmės žmones iš kraštų, kur gyvenimas toli gražu nėra sviestu pateptas. Apie Venesuelą, vargus, kuriuos ten žmonės patiria, esu daug skaitęs. (…) Pagal statistiką, iki dešimties tūkstančių lietuvių kilmės žmonių Venesueloje galėtų būti. Daugiausia emigravusių prieš Antrąjį pasaulinį karą. Ten suirusi valstybė, o Lietuva jiems galėtų būti visai įdomi. (…) Žydai, amerikiečiai į suirusias valstybes siunčia lėktuvus ir parsiveža savo piliečius ar buvusius piliečius. Aš manau, kad tai yra geroji praktika, kurią galėtume perimti mes“, – 15min sakė K.Masiulis.
2016 m. K.Masiulis kreipėsi iš pradžių Lietuvos užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, o vėliau į užsienio ir vidaus reikalų ministrus kartu, ragindamas juos stiprinti ryšius su Venesuelos lietuvių bendruomene ir pasiūlyti vietos lietuviams bei jų šeimų nariams grįžti į istorinę tėvynę.
Visgi K.Masiulio idėjos tuomet Vyriausybės nesudomino. Abi ministerijos savo atsakymuose Seimo nariui, kuriuos jis persiuntė 15min, nurodė neturinčios informacijos apie Venesueloje gyvenančių lietuvių kilmės asmenų pageidavimą persikelti gyventi į Lietuvą.
URM: iš Simono gautas kreipimasis – vienintelis
Pietų Amerikoje Lietuva turi vienintelę įsikūrusią diplomatinę atstovybę – Lietuvos generalinį konsulatą San Paule, Brazilijoje.
Užsienio reikalų ministerija (URM) 15min patvirtino, kad 2017 m. liepą Simonas elektroniniu paštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį konsulatą San Paule dėl galimybės išvykti į Lietuvą ir gauti Lietuvos Respublikos pilietybę.
Konsulatas, pasak URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamento, pateikė Simonui informaciją apie projektą „Renkuosi Lietuvą“, kurio tikslas – teikti konsultacijas grįžti į Lietuvą ketinantiems ar jau grįžusiems lietuviams. Taip pat jam buvo nurodyti Migracijos departamento ir švietimo institucijų Lietuvoje kontaktai.
Lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys Venesueloje, dėl kalbos barjero ir kitų asmeninių priežasčių renkasi geografiškai artimesnes šalis: Panamą, Kosta Riką, JAV.
Ministerija taip pat nurodė daugiau užklausų ar panašių kreipimųsi iš Venesueloje gyvenančių lietuvių kilmės asmenų negavusi.
„Šalyse, kur nėra diplomatinių atstovybių, su bendruomenėmis bendrauja Lietuvos garbės konsulai. Ryšius su Venesueloje gyvenančiais lietuvių kilmės asmenimis palaiko Lietuvos garbės konsulas Venesueloje Boris Petrasevičius. Jo žiniomis, lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys Venesueloje, dėl kalbos barjero ir kitų asmeninių priežasčių renkasi geografiškai artimesnes šalis: Panamą, Kosta Riką, JAV“, – nurodo URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamentas.
Ministerijos teigimu, URM nuolat informuoja Venesuelos lietuvių bendruomenės pirmininką Vytenį Folkmaną Acevedo apie įvairius URM ir kitų Lietuvos institucijų, įgyvendinančių Globalios Lietuvos programą, projektus, renginius, iniciatyvas. Lietuvos generalinis konsulatas San Paule ir URM taip pat palaiko aktyvų ryšį su B.Petrasevičiumi.
Migracijos departamentas: Simonas gali gauti pilietybę
Jei Simono seneliai buvo lietuviai, jis išties gali pretenduoti į Lietuvos pilietybę net neprarasdamas Venesuelos pilietybės, 15min patvirtino Migracijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos direktorė Evelina Gudzinskaitė.
„Sprendžiant iš asmens pasakojimo apie save, jis galėtų kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo išlaikydamas turimą Venesuelos pilietybę“, – 15min atsiųstuose atsakymuose nurodė ji.
Pasak E.Gudzinskaitės, norėdamas gauti Lietuvos pilietybę Simonas turi pateikti prašymą dėl pilietybės atkūrimo. Prie jo Simonas turėtų pridėti dokumentus, patvirtinančius, kad jo senelis buvo LR pilietis iki 1940 m. birželio 15 d., išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir jo gyvenamoji vieta 1990 m. kovo 11 d. buvo ne Lietuvoje. Taip pat jis turėtų pateikti dokumentus, patvirtinančius giminystės ryšį su seneliu.
„Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo asmenys turi kreiptis į Lietuvos Respublikos ambasadą ar konsulinę įstaigą, prieš tai su ja susisiekę, arba per Lietuvos Respublikos garbės konsulą Venesueloje Borisą Petrasevičių, taip pat dokumentus gali pateikti registruotu paštu ar per pasiuntinį“, – nurodoma E.Gudzinskaitės atsakyme.
Už prašymo nagrinėjimą Simonui tektų susimokėti 41 eurą.
Taip pat, pasak Migracijos departamento direktorės, Simonas gali gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Norėdamas gauti leidimą Lietuvoje gyventi laikinai, jis turi kreiptis į Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę arba konsulinę įstaigą užsienyje. Toks leidimas suteikiamas 5 metams.
Tiesa, šeimos narius, kurie neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės arba nėra lietuvių kilmės, Simonas galėtų atsivežti tik po 2 metų gyvenimo Lietuvoje. Atvykęs į Lietuvą Simonas galėtų kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje.
Pasak E.Gudzinskaitės, apskritai Venesuelos lietuvių kilmės asmenys, besidomintys galimybe su šeima persikelti į Lietuvą, gali kreiptis į Migracijos departamentą prie VRM el. paštu mdinfo@vrm.lt arba paprastu laišku adresu L. Sapiegos g. 1, LT-10312 Vilnius, Lietuva.
„Tačiau pirmiausia rekomenduojame susipažinti su išsamia informacija, skelbiama Migracijos departamento interneto svetainėje, skiltyje „Trečiųjų šalių piliečiams“. Jeigu kyla platesnio pobūdžio klausimų apie socialines garantijas, būstą Lietuvoje ir pan., siūlytume apsilankyti svetainėje „Renkuosi Lietuvą““, – nurodoma E.Gudzinskaitės atsakyme.
