Pastaruoju metu Lietuvoje vis garsiau kalbama apie Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybą „Barnevarnet“. Norvegijoje įsikūrę lietuviai skundžiasi, kad jų vaikus tarnyba atima be reikalo: remiasi keistais argumentais ar tik paskalomis.
Tuo tarpu beveik prieš dvejus metus su šeima iš Lietuvos į Norvegiją išvykusi 28 metų Rūta Sirgedaitė-Skurdauskienė, besilaukianti penkto vaiko, 15min.lt sakė, kad tokios kalbos nepagrįstos.
Lietuvoje keturis vaikus auginusi jauna moteris tėvynėje nuolat sulaukdavo pastabų, kad daugiavaikė šeima gali būti tik asociali, kad vaikus „dėl pinigų daro“.
„Kartais būdavo labai smagu Lietuvoje išeiti pasivaikščioti su visa savo šeimyna ir stebėti aplinkinių reakciją. Ji niekados nebuvo teigiama, o čia niekam neįdomu, kiek tu tų vaikų turi“, – patirtį tėvynėje ir Norvegijoje lygina moteris.
R.Skurdauskienės teigimu, vaikams auginti Norvegijoje sudarytos puikios sąlygos. Pavyzdžiui, vyriausiajam lietuvės sūnui Margiriui sudaryta galimybė iš pirmos klasės iškart peršokti į trečią, kad mokytųsi kartu su bendraamžiais.
Mane stebina lietuvių noras gyventi svetimoje šalyje pagal savus įstatymus. Norvegijos įstatymuose aiškiai numatyta, jog smurtas prieš vaikus yra draudžiamas, – sako R.Skurdauskienė.
„Sūnui parūpinta lietuvė asistentė, kuri pirmus metus jam padeda – pavertėjauja per pamokas, paaiškina. Jei reikės, asistentę turės kitais metais. Čia visiems atvykusiems vaikams savivaldybė mokyklose parūpina asistentes, kalbančias jų gimtąja kalba, bei sudaro galimybę papildomai mokytis norvegų kalbos“, – pasakoja R.Skurdauskienė.
Už kiekvieną auginamą vaiką, iki jam sukanka 18 metų, Norvegijoje tėvai per mėnesį gauna 970 kronų (apie 460 litų) finansinę paramą, sunkiau gyvenančioms šeimoms suteikiamos lengvatinės sąlygos leisti vaikus į būrelius, mokamos kompensacijos būsto nuomai.
Nauja šalis – seni įpročiai
Jauna moteris teigia, kad pastaruoju metu Lietuvoje pasklidusios kalbos apie Norvegijos vaikų teisių tarnybos žiaurumą yra laužtos iš piršto. R.Skurdauskienė, pati dalyvavusi susitikime su organizacijos „Barnevarnet“ atstovais, įsitikinusi, kad ši tarnyba tiesiog dirba savo darbą.
„Mane stebina lietuvių noras gyventi svetimoje šalyje pagal savus įstatymus. Norvegijos įstatymai aiškiai numato, kad smurtas prieš vaikus yra draudžiamas. Įstatymų nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia ir nereikia po to sekti pasakų, neva mano vaikas šiukšles išnešė, mano vaikas saldumynų negavo, mano vaikas liūdnas atrodė, tai atvažiavo ir atėmė. Taip nebūna“, – įsitikinusi moteris.
Ji pasakojo, kad po tautiečių graudžių pasipasakojimų žiniasklaidai apie atimtus vaikus Norvegijos vaikų teisių tarnyba pati ėmė rengti susitikimus su vietos lietuvių bendruomene. Juose specialistai paaiškina, kad niekas vaikų šiaip sau neatiminėja.
„Prie vaikų negalima gerti alkoholio, vaikų negalima mušti. O jei kaimynas pamatys, kad tu mėgsti gerklytę paskalauti ar kumščiais pasimojuoti, paskambins tarnybos darbuotojams. Tada jie pradeda tyrimą, stebi šeimą, atvažiuoja į namus, eina į mokyklą ar darželį. Jei padėtis tikrai nekokia, vaikai laikinai paimami. Normalios taisyklės,“ – vertino moteris.
Lietuvos Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovė Odeta Tarvydienė 15min.lt patvirtino, kad daugiausia problemų dėl vaikų auginimo emigrantams kyla dėl to, kad jie nesistengia įsigilinti į šalies, kurioje įsikuria, įstatymus. Todėl lietuviams, kurie įpratę auklėdami vaiką patampyti jį už ausies, Norvegijos, Didžiosios Britanijos ar Airijos vaikų teisių gynėjai atrodo tikri „siaubūnai“.
„Manau, kad tas požiūris atspindi dabartinę padėtį Lietuvoje. Visi gerai matome, kokios aktyvios ir aštrios diskusijos
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Rūta Sirgedaitė-Skurdauskienė |
užvirė dėl pasiūlyto teisės akto projekto, griežčiau apibrėžiančio smurto prieš vaikus sąvoką. Šiuo atveju tokios šalys, kaip Norvegija, Anglija, turi gilesnes vaiko apsaugos tradicijas. Minėtos valstybės jau seniai nusprendusios, kad mušti vaiką nevalia, net jei manome, kad tokiu būdu mes jį auklėjame ir siekiame gėrio“, – teigė O.Tarvydienė.
Pasak jos, šiose šalyse yra įprasta gatvėje pamačius ar už sienos išgirdus skriaudžiamą vaiką tuoj pat skambinti vaiko teisių gynėjams. Tuo tarpu Lietuvos Vaiko teisių apsaugos tarnyba iki šiol dėl smurto prieš vaikus viešoje vietoje gavo tik vieną pranešimą. Kai viena televizija antrame siužeto plane parodė, kaip motina pakumščiuodama auklėjo vaiką, vienas pilietis dėl to parašė skundą tarnybai.
Po įspėjimų slapukauja arba bėga
O.Tarvydienė pažymi, kad užsienio vaikų teisių gynėjai už tą patį ausies patampymą vaikų iškart neatima. Dažniausiai šeimai stengiamasi padėti pagerinti tėvystės įgūdžius, tėvai konsultuojami, mokomi. Šeima tuomet turi būti labai aktyvi ir bendradarbiauti su socialiniais darbuotojais.
Tiesa, Lietuvos tarnybos pastebi, kad lietuvių šeimos nėra linkusios atsižvelgti į užsienio socialinių darbuotojų pastabas, mano, kad niekas nepamatys, niekas nesužinos. Tuo tarpu šeimos nebendradarbiavimą socialinės tarnybos, vaiko teisių apsaugos tarnybos vertina kaip nenorą keisti padėtį.
„Nebendradarbiavimas gali grėsti griežtesnėmis sankcijomis po įspėjimų“, – pastebi O.Tarvydienė.
Netinkamas, tačiau lietuvių dažnai pasirenkamas kelias, anot Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovės, yra ir bėgti iš šalies, kurios tarnybos šeimai pateikė įspėjimą dėl netinkamo rūpesčio vaikais.
„Yra nemažai tokių atvejų, kai šeimos, sulaukusios dėmesio, bėga. Tada tos šalies tarnybos informuoja mus ir mūsų vaiko teisių apsaugos pareigūnai įvertina padėtį. Kartais tos priežastys būna išnykusios, tačiau ne visuomet“, – teigia Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė.
Pasak jos, būna ir taip, kad į užsienį bėga ir Lietuvos socialinės rizikos šeimos, kurioms gresia netekti vaikų tėvynėje.
 |
| Odeta Tarvydienė |
Žiaurus smurtas
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė tvirtina, kad lietuvių emigrantų pasakojimai apie dėl smulkmenų iš jų svetur atimamus vaikus nėra tikslūs. Pasak O.Tarvydienės, jos vadovaujamai tarnybai žinomi tokie atvejai, kai vaikai iš lietuvių šeimų buvo paimti dėl kraupaus smurto.
Lietuviams, kurie įpratę auklėdami vaiką patampyti jį už ausies, Norvegijos, Didžiosios Britanijos ar Airijos vaikų teisių gynėjai atrodo tikri „siaubūnai“.
„Yra ne vienas ir ne du atvejai, kai vaikai paimti baisiai sužaloti. Pavyzdžiui, paaiškėja, kad mama į juos gesindavo cigaretes. Neabejoju, kad tokiu atveju vaikai būtų paimami ir Lietuvoje“, – pasakoja O.Tarvydienė.
Tiesa, Lietuvoje, jei vaikas pats tiesiogiai nepatiria smurto, jis nelaikomas smurto auka. Tuo tarpu užsienio tarnybos, matydamos, kad suaugusieji mušasi tarpusavyje, tėvas ar patėvis smurtauja prieš mamą, iškart nusprendžia, kad vaikui augti toje šeimoje – nesaugu, ir pasiūlo mamai su vaiku keisti gyvenamąją vietą, nutraukti ryšius su smurtautoju.
„Tačiau mama ne visada, net ir pakeitusi gyvenimo sąlygas, sutinka atsisakyti smurtaujančio vyro. Žinomas ne vienas atvejis, kai mama būdavo įpareigota gyventi atskirai nuo smurtautojo, tačiau jį slapta įsileisdavo, o jis ir toliau ją skriausdavo. Šiuo atveju yra laikoma, kad mama nėra pajėgi užtikrinti vaiko saugumą, turi kitus prioritetus nei vaikas“, – aiškino O.Tarvydienė.
Be to, užsienyje gyvenantys lietuviai dažnai vaikų netenka dėl to, kad nežinodami vietos įstatymų laiku neišleidžia vaikų į mokyklą. Pavyzdžiui, Airijoje vaikus į mokyklą būtina vesti nuo 4 metų amžiaus, bet ne visiems lietuviams tai pasirodo normalu. Didžiojoje Britanijoje patartina vaikų iki 12 metų vienų nepalikti, tačiau pasitaiko, kad penkiamečiai namuose, kuriuose ant stalo sudėti aštrūs peiliai, randami vieni.
„Buvo toks atvejis, kad 14 metų mergaitė Anglijoje buvo laikoma namuose uždaryta kaip tarnaitė. Ji gamindavo valgyti, tvarkė namus, bet mokyklos nelankė. Ir Lietuvoje mes tokį atvejį vertintume kaip smarkų vaiko teisių pažeidimą“, – įsitikinusi tarnybos vadovė.
Anot jos, dažniausiai vaikų užsienyje lietuviai netenka dėl smurto prieš vaikus. Tiesa, įprastai smurtas būna tiesiogiai susijęs su tėvų priklausomybe nuo alkoholio.
„Dažniausias rodiklis yra smurtas, vaikų mušimas. Toliau netinkama vaikų priežiūra, palikimas nesaugioje aplinkoje, vaiko teisių neužtikrinimas, kai jie būdami 4–6 metų amžiaus neleidžiami į ugdymo įstaigas. Smurtas ir nepriežiūra dažniausiai susiję su alkoholio vartojimu“, – pabrėžia O.Tarvydienė.
Norvegija bendradarbiauti nenori
Lietuvos Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nuolat bendradarbiauja su užsienio valstybėmis, kuriose iš lietuvių tėvų ketinama paimti vaikus. Tiesa, atviresnis ir glaudesnis ryšys palaikomas tik su ES valstybėmis, tuo tarpu daugiausia pasipiktinimo pastaruoju metu sulaukianti Norvegija nėra teisiškai įsipareigojusi informuoti Lietuvos tarnybas apie tokius atvejus.
„Dvišalės pagalbos sutarties su Norvegija nėra, todėl gauti informaciją iš jos būna sunkiau. Pati Norvegija mūsų apie paimamus vaikus neinformuoja. Apie juos dažniausiai sužinome tik iš pačių tėvų, tuomet stengiamės jiems pagelbėti, siunčiame užklausas“, – pripažįsta O.Tarvydienė.
Yra ne vienas ir ne du atvejai, kai vaikai paimti baisiai sužaloti. Pavyzdžiui, paaiškėja, kad mama į juos gesindavo cigaretes, – O.Tarvydienė.
Lietuvos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija prieš kelis metus parengė ir per Užsienio reikalų ministeriją išsiuntė Norvegijai dvišalio bendradarbiavimo sutartį, tačiau Norvegija iki šiol jos nepasirašė.
„Mes motyvavome labai rimtai savo prašymus, kad turi būti atsižvelgta į pilietybę ir galimybes išsaugoti tapatybę, bet, deja, kol kas atsako iš jų nėra. Jie mano, kad vaikai gyvena jų valstybėje ir jiems taikomi jų įstatymai“, – apgailestauja O.Tarvydienė.
Tarnybos vadovė pripažįsta, kad tokia padėtis kelia nerimą, nes Norvegija šiuo metu yra viena iš populiariausių krypčių emigracijai ir ateityje dėl Lietuvos vaikų teisių šioje šalyje gali kilti daugiau problemų.
O.Tarvydienė pageidautų, kad Norvegija su Lietuva bendradarbiautų taip pat draugiškai, kaip Airija ar Didžioji Britanija. Šių šalių pareigūnai visuomet informuoja Lietuvą apie paimtus vaikus, neretai pasiseka šiose šalyse atimtus lietuvių vaikus grąžinti globoti tėvynėje likusiems giminaičiams.
„Buvo tokių atvejų, kad vaikų senelė važiavo į Angliją, buvo paskirta vaikų globėja ir su vaikais grįžo į Lietuvą. Tai nėra retas atvejis. Mes esame turėję atvejų, kai tėvai buvo sulaikyti Norvegijoje, mamos brolis gyveno Airijoje, o mes tarpininkavome, kad vaikas iš Norvegijos būtų perduotas į Airiją dėdei. Turėjome atvejį, kai vaikas neteko mamos, o vaiko dėdė iš Lietuvos važiavo į užsienį gyventi ir globoti vaiką. Didžiosios Britanijos pareigūnai, pavyzdžiui, kartą net patys atvyko į Lietuvą susitikti su giminaičiais prieš nutardami, ar suteikti globą močiutei“, – pasakoja tarnybos vadovė.
Problemų kyla, kai Didžiosios Britanijos ar kitos šalies tarnybos paėmusios vaiką prašo mūsų šalies pagalbos ieškant artimų žmonių, kurie galėtų globoti vaiką, o jų neatsiranda. Tarnybos vadovės teigimu, Lietuva informuojama ir tais atvejais, kai lietuvių vaikai yra ne Lietuvos, o, pavyzdžiui, Airijos piliečiai, nes sprendžiant vaiko globos klausimą pirmiausia ieškoma giminaičių.
„Dažniausiai statistiškai vaikai būna 7 metų amžiaus ir vyresni. Tokiems vaikams įtėvius rasti Lietuvoje beveik neįmanoma. Be to, nemaža dalis vaikų toje valstybėje jau būna praleidę ne vienerius metus, moka kalbą, turi draugų. Jų parvežimas į Lietuvos globos įstaigas neatitiktų to vaiko interesų“, – aiškina, kodėl kartais lietuvių vaikai lieka užsienio globos įstaigose, O.Tarvydienė.
