Saugumo politikos ekspertas interviu BNS sakė, kad stebėti gegužės 9-osios karinį paradą Maskvoje būtų klaida, įvertinus prezidento Vladimiro Putino neteisėtas karines intervencijas Sirijoje bei Ukrainoje bei jo bandymus iškraipyti istoriją.
N.Tenzeris taip pat siūlo E.Macronui paskirti specialų pasiuntinį Rytų ir Vidurio Europos reikalams ir nedviprasmiškai pasisakyti apie NATO reikšmę, nes europiečiai dar bent kelis dešimtmečius neturės pakankamai pajėgumų savarankiškai pasirūpinti saugumu.
N.Tenzeris dėsto prestižiniame Paryžiaus politinių studijų institute, vadovauja CERAP (Centre d’étude et de réflexion pour l’action politique) tyrimų centrui ir yra žurnalo „Le Banquet“ redaktorius. Jis Lietuvoje dalyvavo tradiciniame saugumo ir gynybos ekspertų „Sniego susitikime“.
– Prezidentas Macronas sulaukė daug dėmesio, kai prakalbo apie NATO „smegenų mirtį“ ir pasiūlė plėtoti strateginę partnerystę tarp Europos ir Rusijos. Ko jis siekia?
– Abejoju, ar jis pats gerai supranta savo galutinį tikslą ar tokios strategijos veiksmingumą.
Pirmiausia, tai nėra kažkas naujo. Kai buvo ekonomikos ministras E.Macronas 2016 metais atvykęs į Maskvą ragino kuo greičiau panaikinti sankcijas Rusijai. Vėliau, ypač per rinkimų kampaniją, jis suprato Rusijos grėsmę. Visgi kai kurie jo oficialūs ir neoficialūs patarėjai yra nusistatę prieš JAV ir NATO, ragina plėtoti santykius su Rusija, palaiko rusišką naratyvą. O E.Macronas nėra istorikas – teoriškai jis žino apie sovietinį periodą, bet neturi empatijos šiais klausimais.
Pagal savo būdą E.Macronas nori būti aktyvus, keisti situaciją. Teoriškai, tai galėtume daryti siųsdami karo lėktuvus ar ginklus, bet su kuo? Nėra jokio pasitikėjimo Donaldu Trumpu, Britanija užsiėmusi „Brexit“, Vokietijos koalicija yra susiskaldžiusi, socialdemokratai ten draugiški V.Putinui, o Lenkijai ir Baltijos šalims trūksta karinių pajėgumų. E.Macronas jaučiasi vienišas. Jis svarsto – galime kaltinti Rusiją dėl karo nusikaltimų Sirijoje, invazijos Ukrainoje, bandymų pakirsti demokratiją ES, bet turime išbandyti visus kelius, įskaitant dialogą su V.Putinu.
Aš tam nepritariu. Manau, kad draugiškų santykių atnaujinimo strategija neturi jokių perspektyvų ir gali būti labai pavojinga Europos vienybei. Daug europiečių jau skundžiasi – anksčiau turėjome vilčių dėl E.Macrono, o dabar jį laikome potencialia grėsme Europai.
– Kokius pavojus Lietuvai kelia E.Macrono strategija?
– Nereikia baimintis, kad E.Macronas pasiūlytų atsisakyti NATO garantijų, nors jis ir kalba apie NATO problemas. Jis siūlo strategiškai mąstyti apie NATO ateitį, atsižvelgiant į tai, kad nėra jokio tikrumo dėl JAV garantijų. Galbūt tai galėtų būti europinis NATO ramstis. Nėra iki galo aišku, ką jis turi galvoje, bet kalbama apie ES pajėgumų veikti krizės atveju stiprinimą.
Lietuvai, kitoms Baltijoms šalims ar Lenkijai problemų gali kelti jo kalbos apie tai, kad NATO ir ES taip pat tenka kaltė dėl įtampos santykiuose su Rusija. Rusijos naratyvo kartojimą aš vadinu švelniąja propaganda.
– Ar E.Macronas yra patikimas Lietuvos sąjungininkas?
– Manau, kad E.Macronas yra tikras sąjungininkas, bet pasiūlyčiau E.Macronui tai įrodyti konkrečiais veiksmais.
Pirmiausia, pakeisti kalbėjimą apie Rusiją. Jis vis dar planuoja vykti į Maskvą dalyvauti Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinėse gegužės 9-ąją. Manau, kad tai labai pavojinga ne tik dėl Rusijos bandymų perrašyti istoriją kalbant apie Molotovo-Ribbentropo paktą, bet ir dėl to, kad kai kurie karinio parado dalyviai gali būti susitepę krauju žudynėmis Ukrainoje ir Sirijoje. V.Putinas taip pat gali pasiūlyti E.Macronui Georgijaus juostelę, o tai jau tapo Rusijos nacionalizmo ir net revizionizmo simboliu.
Antra, E.Macronas turi aiškiau kalbėti apie NATO. Nemanau, kad jo pasisakymai yra skandalas, nors jis ir pavartojo labai aštrius žodžius. Bet jis turi tvirčiau patikinti, kad dabar NATO yra visiškai būtina. Galime kalbėti apie Europos strateginę autonomiją, bet jos nesukursime greičiau nei per 20 ar 25 metus, o ES negali suteikti tokių garantijų, kokias siūlo NATO sutarties penktasis straipsnis.
Trečia, jis turėtų paskirti specialų pasiuntinį Vidurio ir Rytų Europos šalims, kuris būtų atskaitingas tiesiogiai prezidentui. Tai parodytų nuoširdų rūpestį šitomis šalimis – ir galbūt ne tik ES priklausančiomis Baltijos šalimis, Lenkija ar Slovakija, bet ir tokios valstybėmis kaip Ukraina, Sakartvelas, Serbija, Makedonija ar Moldova.
– Jei E.Macronas vasarą, kaip planuojama, atvyks į Vilnių, kokią žinią jam turėtų perduoti Lietuvos vadovai?
– Lietuvos prezidentas, premjeras ir užsienio reikalų ministras turėtų už uždarų durų pasidalyti su Prancūzijos prezidentu žiniomis apie Rusijos propagandą, destabilizuojančias operacijas Baltijos šalyse ir paprašyti paaiškinti, kokį jis įsivaizduoja santykį tarp NATO ir Europos saugumo iniciatyvų. Galima sukurti nuolatinio bendradarbiavimo grupes, siekiant atremti grėsmes, nes Baltijos šalys ir Suomija yra pafrontės valstybės. Prancūzija savo ruožtu turi parodyti, kad nori mokytis iš jūsų ir dirbti kartu su jumis.
– Ar Prancūzijoje manoma, kad Baltijos šalys, Lenkija rodo pakankamai solidarumo dėl migracijos, situacijos Malyje?
– Estija Malyje veikia pagal savo galimybes, tai labai geras pavyzdys.
Reikia labai atvirai diskutuoti apie migraciją, pamatines laisves ir Europos vertybes. Estija dabar kelia kiek daugiau problemų šiais klausimais dėl kraštutinės dešinės partijos valdžioje, bet Baltijos šalys neturi tokių problemų kokios yra Lenkijoje ar Vengrijoje.
Susitikęs su lenkais jiems sakau – jūs kalbate apie V.Putino Rusijos grėsmę, bet savo elgesiu prisidedate prie jo naratyvo. Lenkijos nacionalistinė laikysena, požiūris į žiniasklaidą, teisminę valdžią iš dalies mėgdžioja V.Putino elgesį. Liberalių vertybių reikia laikytis nuosekliai.
– Ką reiškia Prancūzijos kalbos apie Europos strateginę autonomiją?
– Skirtingi žmonės ją skirtingai supranta. Jei strateginė autonomija reikštų dirbtinį atitolimą nuo sąjungininkų – pirmiausia JAV, bet taip pat Kanados, Japonijos, Pietų Korėjos ar Australijos, tai būtų absurdas. Kai kurie Rusijai ar Kinijai palankūs žmonės to ir siekia. Bet tai nėra E.Macrono požiūris. Jis ne kartą yra sakęs, kad mums būtinas aljansas su JAV.
Tačiau E.Macronas sako – jei norime imtis veiksmų prieš Rusijos, ISIS arba Kinijos grėsmę, turime turėti instrumentų ES – karines pajėgas ir galbūt kokią nors Europos saugumo tarybą sprendimams priimti. Prisiminkime, kaip prezidentas Obama atsisakė imtis veiksmų 2013 metais po cheminio ginklo atakos Sirijoje – jei jis būtų veikęs, tai galėjo išgelbėti 300 tūkst. gyvybių ir atgrasyti Rusiją. Galbūt toks mechanizmas būtų leidęs Prancūzijai, Vokietijai, Britanijai, Lenkijai, Nyderlandams įvesti neskraidymo zoną. Arba jei JAV pasitrauktų iš Malio, ES turėtų spręsti, ką daryti. Tai yra E.Macrono strateginės autonomijos reikšmė.
– Paskutinis klausimas. Ką reiškia šios savaitės įvykiai Rusijos valdžioje – siūlomos konstitucinės pataisos ir vyriausybės pasikeitimas?
– Matome valdžios vertikalės įtvirtinimą. Rusija tampa vis uždaresnė, ji valdoma vis autoritariškiau ir atsiranda asmenybės kulto ženklai. Tai reiškia, kad V.Putinas nori valdyti šalį iki gyvos galvos.
