Kaip pastebėjo konferenciją moderavęs profesorius Tomas Janeliūnas, reikėtų žvelgti į visuomenę ne tik kaip į saugumo objektą, bet ir kaip aktyvią veikėją saugumo užtikrinimo procese. Būtent tokiai požiūrio kaitai vertinti buvo pasirinkti platūs sociologiniai tyrimai.
Profesorė Ainė Ramonaitė pažymėjo, kad jos tyrimas buvo susijęs su Lietuvos piliečių valios priešintis ir tos valios didinimo klausimu. Jis rėmėsi visuomenės apklausa, atlikta 2017 metų pavasarį.
„Kas yra visuomenė hibridinės ar tiesioginės karinės grėsmės akivaizdoje?“, – retoriškai klausė mokslininkė. „Ar tai yra objektas, kurį reikia saugoti? Ar tai kliuvinys, kurį reikia patraukti, kad jis nesipainiotų ir netrukdyti gynybai? Ar, visgi, tai galėtų būti ir išteklius, kurį būtų galima panaudoti gynybai?“, – pridūrė prof. A.Ramonaitė.
Pilietinės gynybos svarba
Ji pastebėjo, kad visuomenės atsparumo sąvoka nėra tokia tiksli, kalbant apie saugumo klausimus, nes ji gali išreikšti ir gebėjimą prisitaikyti, išlikti naujomis įtampos sąlygomis.
„Jei mes matysime iš nacionalinių grėsmių konteksto, tai sovietinė Lietuva gerai atitiktų šitą terminą. Gebėjimas prisitaikyti naujomis sąlygomis, prisitaikyti prie okupacijos... Nežinau, ar mums to reikėtų“, – pastebėjo politologė.
Jos teigimu, žymiai tikslesnė sąvoka yra pilietinis pasipriešinimas, tačiau ir ji neatskleidžia veikimo karinės įtampos sąlygomis. „Mes nebemąstome apie pilietinę gynybą“, – problemą pabrėžė A.Ramonaitė, teigdama, kad turėtume daugiau mąstyti apie aktyvų piliečių dalyvavimą kariniuose veiksmuose.
Mes nebemąstome apie pilietinę gynybą, – problemą pabrėžė A.Ramonaitė.
Hibridinės grėsmės akivaizdoje sudėtinga nubrėžti ribas tarp pavojų, tad vieninteliu būdu užtikrinti saugumą gali būti kuo platesnis visuomenės įtraukimas. A.Ramonaitė kėlė klausimą, kaip tokiu atveju apskaičiuoti gynybinius pajėgumus, jei kalbame ne tik apie konvencines karines pajėgas, bet ir visus dalyvaujančius pasipriešinimo procese.
„Daugelis daro didelę klaidą mąstydami apie šį procesą. Kai norime išmatuoti visuomenės nusiteikimą priešintis, mes klausiame, ar kilus karui pilietis eitų ginti Lietuvos. Juokinga yra tai, kad šis klausimas sociologiniuose ar politologiniuose tyrimuose naudojamas kaip patriotizmo rodiklis. Tie, kurie pasako, kad eitų ginti, laikomi patriotais“, – kalbėjo profesorė, pažymėdama, kad čia slypi loginė klaida.
Ji pateikė du grafikus, kuriuose buvo klausiama, ar žmogus asmeniškai prisidėtų prie gynybos ir ar jis palaiko idėją, kad kilus grėsmei Lietuva turėtų gintis ginklu.
Bendras procentas teigiamai atsakiusių į pirmąjį klausimą buvo 42 proc. Čia skiriasi atsakymai pagal atsakiusiųjų amžių ir lytį. Daugiausia pasiryžusių gintis ginklu yra jaunų vyrų (16-29 m.) gretose. Šis procentas mažėja ir mažina bendrąjį procentą žvelgiant į vyresnių žmonių atsakymus.
„Ar tai reiškia, kad tie vyresnio amžiaus žmonės nepatriotiški?“, – retoriškai klausė profesorė, paneigdama tokį teiginį kitu grafiku, kuriame akivaizdu, kad priešinimąsi ginklu palaiko visų amžiaus grupių lietuviai. Mažiausiai ginkluotą pasipriešinimą Lietuvoje palaiko merginos ir jaunos moterys.
„Moterys gerokai mažiau nusiteikusios ir pačios prisidėti ir bendras nusiteikimas gintis yra mažesnis tarp jaunų moterų“, – pastebėjo A.Ramonaitė, pridurdama, kad derėtų nepamiršti, jog valia gintis priklauso ir nuo to, ar egzistuoja gynybai reikalingi ištekliai.
Galėtume surinkti 150 tūkstančių karių
Kalbėdama apie aštuonių konkrečių klausimų apklausos rezultatus, profesorė teigė, kad 11 proc. apklaustųjų visus teiginius įvertino nuliu, o tai reiškia, kad jie grėsmės atveju nėra nusiteikę prisidėti prie jokios veiklos.
„Dešimt balų iš visų aštuonių klausimų surinkusių yra 6 proc. Tai reiškia, kad jie labai pasiryžę gintis“, – sakė profesorė. „Jei mes galvotume apie šį procentą kaip patriotizmo išraišką, tai galėtume sakyti, kad mažai, bet jei mąstom protingiau ir suvokiam, kad tai gebėjimų ir išteklių išraiška bei paverčiame į absoliučius skaičius, tai gautume, kad iš tų žmonių nuo 16 metų yra apie 150 tūkstančių pasiryžusių gintis“, – teigė ji.
Lietuvos karinės pajėgos, skaičiuojant savanorius ir civilius, yra apie 20 tūkstančių, tad sudėjus šiuos skaičius pokytis būtų reikšmingas.
„Jei mes turėtume tokią 150 tūkstančių kariuomenę, tai sakyčiau, kad būtume visai stipri šalis“, – konstatavo A.Ramonaitė, pabrėždama, kad labai svarbu šiuos ryžtingai nusiteikusius asmenis panaudoti, suteikti jiems galimybes.
Vienintelė organizacija, kuri jungia apmokytus civilius, norinčius prisidėti prie galimo pasipriešinimo, yra Šaulių sąjunga. Tarpukariu būtent ši organizacija, tuo metu vienijusi apie 70-80 tūkst. asmenų, padėjo pagrindus pokariniam partizaniniam judėjimui.
Jei dabar pasiektume bent 50 tūkstančių šaulių, tai turėtume daug žmonių, pasiruošusių įvairaus pobūdžio gynybai, – teigė A.Ramonaitė.
„Jei dabar pasiektume bent 50 tūkstančių šaulių, tai turėtume daug žmonių, pasiruošusių įvairaus pobūdžio gynybai“, – teigė A.Ramonaitė.
Aptardama tyrimo duomenis, profesorė pastebėjo, kad pajamos neturi tiesioginio ryšio su žmonių ryžtu gintis.
„Nėra taip, kad jei žmonės gauna mažesnes pajamas, tai pikti ant Lietuvos ir neis jos ginti“, – pažymėjo ji, pastebėdama, kad tiesioginio ryšio neturi ir gyvenamoji vieta – gintis pasiruošę būtų ir miestų, ir kaimų gyventojai.
Tie lietuviai, kurie apklausoje teigė, kad didžiuojasi esantys lietuviai, būtų labiau linkę stoti į tėvynės gynybą. Nostalgiški sovietmečiui žmonės būtų mažiau linkę prisidėti prie gynybos ginklu. Apklausa parodo ir tai, kad žmonės, kurie mano, jog jų artimieji stotų į kovą, ir patys būtų ryžtingiau nusiteikę ginti Lietuvą.
„Jei suvoki, kad savo aplinkinių akyse būsi didvyris, tai gali paaukoti net gyvybę“, – reziumavo A.Ramonaitė. Pasak jos, tai parodo, kad augant Šaulių sąjungos narių skaičiui, augtų ir prie jų jungtis norinčių, jiems simpatizuojančių asmenų skaičius.
Tiesa, profesorė įspėjo, kad vienos organizacijos stiprinimas turi ir pastebimų minusų. Priešas gali lengviau veikti, žinodamas, kad yra konkretus taikinys. Be to, pasipriešinimo istorija rodo, kad necentralizuotos sistemos, kaip Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos platintojai, buvo žymiai atsparesni ir sunkiau naikinami.
Lietuviai baiminasi emigracijos ir nedarbo
Lietuvos socialinių tyrimų centro, Sociologijos instituto mokslininkė, daktarė Diana Janušauskienė pristatė plataus masto tyrimą, kuriame tirtas subjektyvus saugumo suvokimas pasikeitusiame geopolitiniame kontekste.
„Subjektyvus saugumas yra jautimasis saugiu, kai objektyvus saugumas yra ta objektyvi tikrovė, kažkokiais kriterijais pamatuojama“, – aiškino D.Janušauskienė.
Mokslininkė atkreipė dėmesį į klausimo formuluotės svarbą, kuri dažnai lemia atsakymus ir sukuriamą vaizdinį. Apklaustiems žmonėms vardinant galimas grėsmes lietuviai rinkosi pabėgėlių ir tarptautinio terorizmo temas, tačiau paprašius jų pačių įvardinti, kas kelia grėsmę jų saugumui, jie paminėjo karinę invaziją ir kriminogeninę padėtį.
Žmonėms atrodo, kad Lietuva yra saugumo oazė, o terorizmas ir migrantų krizė esančios kažkur toli, – konstatavo dr. D.Janušauskienė.
Lietuviams didžiausia grėsmė Lietuvai atrodo emigracija ir nedarbas. Tuo metu mąstydami apie Europos Sąjungos situaciją, lietuviai grėsmėmis europiečiams mato pabėgėlius ir išorės sienų apsaugą.
„Žmonėms atrodo, kad Lietuva yra saugumo oazė, o terorizmas ir migrantų krizė esančios kažkur toli“, – konstatavo dr. D.Janušauskienė.
Nerimą kelia ir žiniasklaida
Apklausa parodė, kad lietuviai žymiai saugiau jaučiasi artimoje aplinkoje. Tai grindžiama savo ir artimiausių draugų patirtimi. Tuo metu pasaulyje lietuviai jaučiasi mažiau saugesni. Pasak sociologės, dėl tokio nesaugaus pasaulio vaizdinio atsakinga žiniasklaida, dažnai formuojanti nerimo atmosferą.
„Grėsmių suvokimas yra socialiai konstruojamas. Žmonės linkę manyti, kad mato viską objektyviai, bet ankstesni pasauliniai tyrimai rodo, kad žmonės, visgi, susaistyti to, kas jiems įteigiama socializacijos metu. Vertybės ateina per šeimą, mokyklą, bet svarbi ir žiniasklaidos peršama nuomonė, kuri uždeda savotiškus akinius, per kuriuos vertiname. Medijų įtaka yra labai svarbi. Žmonės priima žiniasklaidos informaciją taip, tarsi tai būtų jų pačių patirtis“, – teigė dr. D.Janušauskienė.
„Masinės informacijos priemonės Lietuvoje neturi socialinės atsakomybės jausmo, to suvokimo, kad masinis grėsmių konstravimas sukuria labai pesimistines nuotaikas visuomenėje“, – konstatavo ji.
Mokslininkė pastebėjo, kad Lietuvos rusai beveik visiškai gyvena rusiškoje informacinėje erdvėje. Rusų kalba televizijos žinias stebi 33 procentai Lietuvos lenkų ir 9 procentai lietuvių. Laidas lietuvių kalba žiūri 66 proc. lenkų ir 45 proc. rusų.
Sovietmetį idealizuoja skurdžiau gyvenantys
Vidaus reikalų ministerijoje dirbanti daktarė Eglė Vileikienė atkreipė dėmesį, kad nors nacionalinio saugumo tema yra pakankamai nauja, apie viešąjį saugumą Lietuvoje kalbėta ir jis tirtas jau ilgiau nei dešimtmetį.
„Amžius yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių saugumo suvokimą. Kuo žmogus jaunesnis, tuo jo suvokimas apie saugumą yra didesnis. Ir atitinkamai, jei žmogus vyresnis, tuo jis jaučiasi mažiau saugus“, – apie tyrimo patvirtintas tendencijas kalbėjo ekspertė.
„Kalbant apie tautybės veiksnį kyla daug diskusijų, kodėl lietuvių, lenkų ar rusų tautybės žmonės skirtingai vertina tam tikrus dalykus. Pasitenkinimas gyvenimu Lietuvoje lietuvių didesnis nei tautinių mažumų. Saugumo jausmas rusų tautybės žmonių gretose buvo menkesnis“, – pastebėjo dr. E.Vileikienė.
Jos teigimu, kai kurie rusų tautybės žmonės Lietuvoje pajuto, kad po karo Ukrainoje pradžios pasikeitė lietuvių požiūris į juos.
„Ankstesni saugumo pojūčio tyrimai nerodė reikšmingų skirtumų tarp lietuvių ir nelietuvių tautybės respondentų“, – pažymėjo mokslininkė.
„Sovietmetis nebūtinai susiejamas su santvarka. Dalis tos santvarkos apskritai neatsimena. Jis siejamas su tam tikru stabilumu, socialinėmis garantijomis. Manoma, kad buvo geriau, nes valstybė lyg ir tavimi pasirūpindavo“, – kalbėjo E.Vileikienė.
Tyrimas taip pat atskleidė, kad kuo žmogus prasčiau vertina savo finansinę situaciją, tuo jo saugumo pojūtis yra menkesnis. Išsiskiria ir apklaustieji, jaučiantys nostalgiją sovietmečiui. Šioje grupėje saugumo jausmas dabartyje taip pat yra kiek mažesnis. Tiesa, prof. A.Ramonaitė pastebėjo, kad stalinistines represijas matę gyventojai dažniausiai labai skeptiškai vertina sovietmetį, o jį idealizuoti linkę tie, kuriems netekę tiesiogiai susidurti su žudynėmis, trėmimais ir persekiojimu.
„Sovietmetis nebūtinai susiejamas su santvarka. Dalis tos santvarkos apskritai neatsimena. Jis siejamas su tam tikru stabilumu, socialinėmis garantijomis. Manoma, kad buvo geriau, nes valstybė lyg ir tavimi pasirūpindavo“, – kalbėjo E.Vileikienė, pabrėždama, kad toks mąstymas itin būdingas skurdžiau gyvenančių asmenų gretose. Dalis žmonių sovietmetį linkę idealizuoti ir dėl to, kad tai buvo jų jaunystės metai.
„Rusų tautybės atveju matyti didelis skirtumas, kai net ketvirtadalis apklaustųjų visiškai sutinka su teiginiu, kad sovietmečiu buvo geriau negu dabar Lietuvoje“, – pastebėjo ji.
Prisimenantys partizanus palaiko griežtesnę NATO politiką Rusijos atžvilgiu
Kauno technologijos universiteto mokslininkas, daktaras Ainius Lašas pristatė dalį tyrimo, kuriame remtasi idėja, jog pyktis mažina karo grėsmių suvokimą ir didina paramą kariniams veiksmams, o nerimas veikia atvirkščiai.
„Ar piktesnis žmogus iš principo daugiau remia agresyvią politiką, o baimingesnis mažiau?“, – kėlė klausimą A.Lašas.
2016 metais „Vilmorus“ atlikta apklausa parodė, kad dauguma apklaustų lietuvių remia aktyvesnę, griežtesnę Lietuvos poziciją „Kuo daugiau tu pasitiki NATO, tuo daugiau yra paramos griežtesnei politikai Rusijos atžvilgiu“, – apibendrino KTU mokslininkas.
„Negatyvus tarybinio periodo vertinimas, tuo parama irgi yra didesnė. Pakankamai stiprus faktorius ir tai, ar žmonės rėmė partizaninio judėjimo Lietuvoje idėją. Taip pat suvokimas apie karinę grėsmę Lietuvai“, – kalbėdamas apie faktorius, lemiančius stipresnę paramą NATO sakė dr. A.Lašas.
„Neatradome, kad tai susiję su žmonių neurozėmis. Kad žmonės, kurie iš savęs nerimastingi ar pikti, kažkaip skirtingai vertintų situaciją. Tie faktoriai labai aiškiai siejasi su konkrečiais asmenimis, patirtimi, bet ne su neurozėmis“, – pridūrė jis.
„Nerimas ir pyktis, atsieti nuo konkrečių asmenų, veiksmų, netenka savo prasmės. Tai yra, jie visada siejasi su patirtimis, su pykčiu kažkam ar nerimu dėl kažko“, – darė išvadą dr. A.Lašas.
