Savo pastabas P.Druckerman išsakė komentare „The New York Times“:
Jei jums įdomu, ką demokratijai reiškia išpuoliai prieš žiniasklaidą visame pasaulyje, verta nuvykti į Budapeštą. Tai būtų labai pamokančios atostogos.
Neseniai apsilankiusi Vengrijoje žinojau, kad keliauju į silpstančios demokratijos šalį, kurios valdžia vis labiau suka autoritariniu keliu. Žinojau, kad ministras pirmininkas V.Orbanas balandį laimėjo trečiąją kadenciją įtikinęs rinkėjus, esą į jų gyvenimą kėsinasi musulmonų imigrantų, iš Vengrijos kilusio milijardieriaus George’o Soroso ir Europos Sąjungos biurokratų gvardija.
Tačiau tik pabendravusi su vengrų žurnalistais supratau, kaip V.Orbanui pavyko prastumti tokias nuotaikas. Jie man paaiškino, kad iš pradžių vyriausybės vadovas kritikuodavo žiniasklaidą, esą ši nusiteikusi prieš jį. Paskui su bendraminčiais perėmė beveik visus naujienų šaltinius ir ėmė propaguoti V.Orbano ir jo partijos „Fidesz“ populistinę darbotvarkę.
Žiniasklaidos magnatu tapo buvęs santechnikas
Viskas įvyko labai greitai. Tiriamosios žurnalistikos interneto svetainė „Atlatszo“ skaičiuoja, kad šiuo metu V.Orbanas ir jo bendražygiai kontroliuoja daugiau kaip 500 vengriškų žiniasklaidos šaltinių, palyginti su 23 šaltiniais 2015-aisiais. Ištikimybė svarbiau nei patirtis: didžiausias Vengrijos žiniasklaidos magnatas yra buvęs santechnikas iš V.Orbano gimtojo miesto.
Tam tikrais atvejais V.Orbano sąjungininkai nupirkdavo žiniasklaidos priemones vien tam, kad jas uždarytų. Vieną 2016-ųjų rytą vieno didžiausių Vengrijos dienraščių „Nepszabadsag“ žurnalistai paprasčiausiai rado darbovietę užrakintą. Naujasis savininkas, austras verslininkas, paskelbė, kad įmonė turi finansinių sunkumų. Laikraštyje ką tik buvo išspausdintas straipsnių ciklas apie valdžios korupciją.
Kitos naujienų organizacijos buvo nupirktos ir pertvarkytos iš vidaus. Kai kurios jų tvirtina, kad dabar temas gauna tiesiai iš vyriausybės. Kadaise visuotinai gerbiama naujienų svetainė „Origo“ mirga skandalingais straipsniais apie migrantų keliamą chaosą Europos miestuose ir sąmokslo teorijomis apie G.Sorosą.
Stebėtinai panašios antraštės skelbiamos svetainėje „Lokal“, kurią 2015 m. drauge su partneriais įsteigė vienas iš aukščiausių V.Orbano patarėjų. Traukinių ir autobusų stotyse nemokamai dalijama popierinė šio leidinio versija tapo didžiausio tiražo laikraščiu visoje Vengrijoje.
Nepriklausomiems šaltiniams sunku
Internete vis dar esama nepriklausomų naujienų šaltinių, bet daugelis vengrų jų nemato. Ir kuriam nors iš jų ėmus rašyti apie korupciją V.Orbanui palankūs leidiniai lyg susitarę jį užsipuola.
„Būtent tai valdžia ir nori pasakyti visuomenei: patikimų valdžią kritikuojančių šaltinių nėra“, – aiškina Attila Batorfy, stebintis Vengrijos žiniasklaidą svetainei „Atlatszo“.
Būtent tai valdžia ir nori pasakyti visuomenei: patikimų valdžią kritikuojančių šaltinių nėra, – aiškina Attila Batorfy, stebintis Vengrijos žiniasklaidą svetainei „Atlatszo“.
Vengrija buvo itin palanki vieta tokiam perėmimui. Šalis tapo demokratine tik 1989 m. Valstybinė reklama – nuo nacionalinių loterijų iki valstybinės operos – buvo svarbus žiniasklaidos priemonių pajamų šaltinis ir lėšos visų pirma atitekdavo draugams.
Vis dėlto žurnalistai, su kuriais bendravau Budapešte, su nuostaba pasakojo, kaip staiga pasikeitė spauda, ir kad šiam demokratijos ramsčiui palaužti tereikėjo pinigų ir baimės. „Tai ne Rusija, – sako Csaba Lukacs. – Niekas nemano, kad bus nušautas. Bet visi baiminasi netekti darbo ir to pakanka.“
C.Lukacs buvo prieš 80 metų įsteigto ir šių metų balandį uždaryto dienraščio „Magyar Nemzet“ vyresnysis žurnalistas. Valstybinės reklamos srautas šiame leidinyje nutrūko savininkui susipykus su V.Orbanu.
Informacinė blokada
Gegužę C.Lukacs ir keliasdešimt buvusių kolegų įsteigė savaitraštį „Magyar Hang“ („Vengrijos balsas“), rengiamą vienos patalpos biure Budapešte. Dauguma numerių leidžiami be reklamos, nes, kaip sako C.Lukacs, įmonės baiminasi bendradarbiaudamos užsitraukti valdžios nemalonę. Laikraštis spausdinamas Slovakijoje, nes to padaryti nesiima nė viena vengrų spaustuvė. „Kone didžiausia problema yra ta, kad žmonės baiminasi prenumeruoti“, – pridėjo jis. Pirmuosius du mėnesius žurnalistai dirbo be atlygio. Dabar išaugus pardavimams (per savaitę išplatinama beveik 10 tūkst. leidinių, daugiausia kioskuose) jie jau gali išsimokėti minimalų atlyginimą.
„Magyar Hang“ yra konservatyvus centro dešinės laikraštis, ne radikalesnis nei „The Wall Street Journal“. Kai kurie jo žurnalistai, tarp jų C.Lukacs, anksčiau remdavo „Fidesz“. Bet, kaip sako C.Lukacs, kadangi leidinys kritikuoja valdančiąją partiją ir informuoja apie piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, jo žurnalistai nebegali lankytis spaudos konferencijose ir uždavinėti politikams klausimų. Į jų skambučius neatsako nė viena valstybinė įstaiga.
„Jei valstybinėje ligoninėje pasiteiraujame, kiek esama infekcijos atvejų, atsakymo negauname, – pasakoja žurnalistas. – „Fidesz“ ištikimybės nepakanka. Jie nori, kad jiems tarnautum. Privalai laikytis nurodymų neklausinėdamas ir neabejodamas.“
Naujienų šaltiniai – ne vienintelė V.Orbano auka. Praėjusią savaitę drauge su G.Sorosu įsteigtas Centrinės Europos universitetas paskelbė, kad jei paskutinę akimirką nepavyks pasiekti susitarimo, dėl valdžios išpuolių įstaiga bus perkelta iš Budapešto į Vieną.
Ne tik Vengrija
Žiniasklaida yra pagrindinis autokratinių režimų ir silpstančių demokratinių vyriausybių taikinys visame pasaulyje. Naujai išrinktas Brazilijos prezidentas Jairas Bolsonaro pagrasino nebeužsakinėti valstybinės reklamos laikraštyje „Folha de São Paulo“. Šis leidinys atskleidė, kaip J.Bolsonaro šalininkai siekdami savo kandidato pergalės finansavo „WhatsApp“ dezinformacijos kampaniją. Donaldas Trumpas nuolat kartoja, kad jį kritikuojantys straipsniai yra pramanas, ir žurnalistus vadina „tautos priešais“. Saudo Arabijos valdžia suorganizavo ją kritikavusio žurnalisto „The Washington Post“ apžvalgininko Jamalo Khashoggio nužudymą.
Vengrijos pavyzdys rodo, kad tinkamomis aplinkybėmis išpuoliai prieš žiniasklaidą gali stiprėti. O rinkėjai gali tiesiog nustoti domėtis. Šiais metais dešimtyje Europos valstybių atliktas „Pew“ tyrimas atskleidė, kad vengrai gerokai rečiau seka vietos ir nacionalines naujienas.
Kelionei artėjant prie pabaigos pasikalbėjau su „Magyar Hang“ vyriausiuoju redaktoriumi Gyorgy Zsomboru. „Prieš dešimtmetį nė neįsivaizdavome, kad Vengrijoje galėtų taip nutikti, – pareiškė jis. – Manėme, kad demokratija stipresnė.“
Negeri simptomai Lietuvoje
Vilniaus universiteto docentas Deimantas Jastramskis ramina: kol kas nėra pagrindo lygintis su Vengrija – neturime nei V.Orbano, nei situacijos, kuri leistų į valdžią trečią kartą ateiti tiems patiems asmenims.
„Pas mus, aišku, yra negerų simptomų. Tie simptomai jau buvo nuo Seimo kadencijos pradžios, 2016 m., kada bandyta sumažinti viešųjų asmenų kritiką, keisti Civilinį kodeksą. Tai buvo pirmas žingsnis, beje, balsavo ir opozicija, ne viena pozicija, ir tik po prezidentės veto buvo perbalsuota kitaip.
Tai, kas dabar vyksta – tiek dėl LRT, tiek dėl Registrų centro – yra nuoseklūs veiksmai vienaip ar kitaip žiniasklaidą spausti, jai palikti mažiau veikimo erdvės. Tai yra dalykai, į kuriuos reikia nuolat reaguoti, ir labai gerai, kad į tą situaciją buvo gana vieninga, adekvati reakcija. Matyti, kad dalis politikų, kurie galbūt anksčiau abejojo, atsitraukė“, – dėsto D.Jastramskis.
Tai, kas dabar vyksta – tiek dėl LRT, tiek dėl Registrų centro – yra nuoseklūs veiksmai vienaip ar kitaip žiniasklaidą spausti, jai palikti mažiau veikimo erdvės. Tai yra dalykai, į kuriuos reikia nuolat reaguoti, ir labai gerai, kad į tą situaciją buvo gana vieninga, adekvati reakcija. Matyti, kad dalis politikų, kurie galbūt anksčiau abejojo, atsitraukė, – dėsto D.Jastramskis.
Tai, kad Seime pritrūko kelių balsų komisijos išvadoms LRT veiklai tirti patvirtinimui, pašnekovo nuomone, rodo, kad buldozeris pristabdytas.
Kitose šalyse žiniasklaida baudžiama joje mažinant valstybinės reklamos. Lietuvos ministras pirmininkas Saulius Skvernelis spalio viduryje paskelbė, kad vyriausybė svarsto atsisakyti viešinimo per žiniasklaidą projektų.
Tokį S.Skvernelio pareiškimą D.Jastramskis vertina kaip cinizmą žiniasklaidos ir viešosios komunikacijos atžvilgiu. Jo aiškinimu, skaidriai dalijamų pinigų išėmimas iš žiniasklaidos būtų didelis smūgis, nes Lietuvos žiniasklaidai nėra geri laikai: ji turi konkuruoti su pasaulio milžinais Google, Facebook, Youtube, kurie internete atėmę pusę reklamos rinkos.
Pašnekovas primena alkoholio reklamos uždraudimą. Jo aiškinimu, tokia sveikatos politika gali būti, bet tokiu būdu iš suplonėjusios žiniasklaidos reklamos rinkos ištraukti dar penkis milijonus yra netiesioginis neišmintingas ar net „specialiai kenkėjiškas elgesys žiniasklaidos atžvilgiu“.
N.Maliukevičius: reikia stebėti, kad situacija nesikartotų
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius neseniai šnekėjosi su žurnalistu iš Čekijos. Jis dalijosi patirtimi, kaip žingsnis po žingsnio su politika susiję verslininkai Čekijoje perėmė komercinės žiniasklaidos priemones.
„Jo tezė buvo, kad Čekijos visuomeninis transliuotojas išlieka paskutinis potencialus žurnalistikos, rimtų tyrimų bastionas, į kurį, galime net neabejoti, irgi bus bandoma kėsintis.
Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad nebūtinai turi būti grubios formalios schemos. Galima bandyti diskredituoti žiniasklaidą ir paprasčiausiomis propagandos priemonėmis“, – sako N.Maliukevičius.
Jis atkreipia dėmesį, kad Vakaruose paplitusi praktika žiniasklaidai klijuoti fake news, arba netikrų naujienų, etiketes.
Pasak N.Maliukevičiaus, šiame kontekste Vengrija nėra išskirtinė – galime matyti, kaip Lenkijoje žingsnis po žingsnio visuomeninis transliuotojas perimamas politinei kontrolei.
„Mums reikia žiūrėti į tai, kas vyksta Vengrijoje, Lenkijoje, kas vyksta Čekijoje su jos prezidento politika ir valdymu ir mokytis iš tos patirties, žiūrėti, kad situacija nepasikartotų. Vienas tokių simptomų, sakyčiau, visada buvo pirmas žingsnis, savotiškas bandymas dominuoti, užimti viešąją erdvę. Tai buvo daroma vienais atvejais subtiliau, kitais – grubiau, kaip buvo Vengrijoje, per žiniasklaidos kontrolės perėmimą. Mums tie pavyzdžiai turėtų būti labai iliustratyvūs“, – kalbėjo TSPMI dėstytojas.
N.Maliukevičius sako ne kartą pastebėjęs ir Lietuvos vadovaujančius asmenis naudojant melagingų naujienų etiketę. Jie taip įvertino informaciją, kurią interpretavo kaip neteisingą, tačiau kuri iš principo buvo kritiška jų atžvilgiu.
Dėl LRT mato vieną tikslą
D.Jastramskis neseniai grįžo iš tarptautinės komunikacijos mokslų konferencijos. Jos dalyvius buvo pasiekę tarptautiniai atgarsiai apie Lietuvos nacionalinį transliuotoją. Apie nerimą keliančią situaciją Lietuvoje užsienio organizacijas informavo pati LRT ir Lietuvos žurnalistų sąjunga.
Ir gerai, sako D.Jastramskis, kad tokia informacija skleidžiama: antraip užsidarytume ir nesulauktume išorinės reakcijos.
„Ta istorija nuo pat pradžių buvo iš principo aiški, ko siekiama, sakė nemažai žmonių. Kai kurie gal naiviai tikėjosi, ir kai kurie politikai į parlamento komisiją nusėjo – tikėjosi, kad tai bus ekonominis patikrinimas, tačiau iš principo tai ne ta organizacija, kuri turėtų daryti ekonominius patikrinimus. Tam Lietuvoje tikrai institucijų nemažai“, – teigė VU dėstytojas.
D.Jastramskio požiūriu, demokratiniu požiūriu komisijos LRT veiklai tirti Seime neturėjo būti. Tuo turėjo užsiimti atsakingos institucijos.
Primename, kad prie LRT komisijos išvadų Seimas žada grįžti ketvirtadienį. Nors parlamentinio tyrimo dėl LRT išvados buvo grąžintos į Kultūros komitetą tobulinti, šis nusprendė, kad tobulinti nėra ką ir patvirtino jas tokias pačias.