Laidoje „Dėmesio centre“ – ministro pirmininko patarėjas kovos su korupcija klausimais Skirmantas Malinauskas ir Teisingumo ministerijos Centralizuoto vidaus audito skyriaus vyr. specialistė Rasa Kazėnienė.
– Ponia Kazėniene, kokias konkrečiai užduotis jūs vykdote Teisingumo ministerijoje ir su kokiu spaudimu ar trukdymu jūs susiduriate?
R.Kazėnienė: Aš vykdau įprastas Centralizuoto vidaus audito skyriaus funkcijas, t. y. dalyvauju audito procedūrose, atlieku dokumentų vertinimą, formuluoju rizikas ir tokiu būdu konstatuojame pažeidimus. Darau viską, kas yra numatyta šio skyriaus nuostatose ir ką man paveda mano vedėja.
– Kas jus privertė kalbėti viešai?
R.Kazėnienė: Šiandien kalbėti viešai privertė tai, kad aš iš tikrųjų nesijaučiu visiškai saugi. Taip pat tai, kad vyksta mano teisminis persekiojimas. Verslininkai, kurie galimai turėjo naudos iš šitos sistemos ir buvo kaip siurbėlės, į save traukiančios valstybės pinigus, jie mane padavė į teismą dėl garbės ir orumo įžeidimo. Tai yra ankstesnės istorijos, susijusios su Kauno tardymo izoliatoriumi, tęsinys. Šiandien aš esu svarstoma Kauno apylinkės teisme kaip atsakovė dėl garbės ir orumo įžeidimo bei neturtinės žalos 6 tūkst. eurų atlyginimo.
– Bet tai yra senos istorijos, dabar kalbame apie šiandieninę visą kalėjimų sistemą. Jūs, prižiūrėdama šią sistemą, sakote, kad susiduriate su spaudimu ir trukdymu dirbti.
R.Kazėnienė: Taip, iš tikrųjų mes esame priverstos dalį klausimų spręsti ne Teisingumo ministerijos ribose, bet labai tampriai bendradarbiaujame su Vyriausybe. Ir be jos palaikymo tam tikrais atvejais mums būtų labai sunku įgyvendinti savo planus. Pavyzdžiui, tų duomenų, kuriuos esame radę, viešinimas, negerovių viešinimas. Tam, kad žmonės žinotų, kad nebūtų nuslėpta, kad nebūtų piktnaudžiaujama tyrimo eigomis ir t. t.
Mes siekiame nedelsiant imtis veiksmų įvykdyti teisingumą, kaip, pavyzdžiui, radus nusikalstamos veikos požymių, pagal Baudžiamąjį kodeksą, pagal įstatymą mes turime nedelsiant kreiptis į teisėsaugos institucijas, perduoti visą informaciją. Deja, spalio mėnesį būtent mūsų minimas viceministras Raimondas Bakšys buvo šį procesą sustabdęs ir mes negalėjome kreiptis į teisėsaugą tik dėl to, kad viceministras tam labai priešinosi.
– Kuo jūs tai aiškinate?
R.Kazėnienė: Aš tai aiškinu kaip proceso tempimą, norint leisti susikompromitavusiems vadovams pasiruošti teisminiams procesams. Šiai dienai mes ir turime to pasekmes. Tos įžvalgos, galime sakyti, pasitvirtino.
– Pone Malinauskai, tai, kas šiandien įvyko ne tik nėra dažnas atvejis. Sakyčiau, tai – unikalus atvejis. Bent jau aš neatsimenu, kad ministro pirmininko patarėjas būtų rengęs spaudos konferenciją, aiškiai ir atvirai kritikuodamas vieną iš ministrų ir visą ministeriją. Kodėl jūs pasirinkote tokį būdą veikti?
S.Malinauskas: Pirmiausiai, apie spaudos konferenciją aš informavau premjerą, mes bendraujame. Situacija yra labai paprasta. Dar prieš pusmetį man pradėjus dirbti premjero patarėju viena iš kuruojamų sričių buvo Kalėjimų departamentas – institucija, kur sukeliauja daugiau nei trys ketvirtadaliai visų Teisingumo ministerijai skiriamų pinigų. Iš karto pradėjus domėtis tapo aišku, kad yra dalykų, kurie ne tai kad slepiami, o akivaizdžiai bado akis.
Kalbant apie Pravieniškes, įsivaizduokite, administracijos vadovės giminaitis ir su juo susiję asmenys pasistato katilinę, šalia stovi didžiulė sena katilinė, kurios vis tiek negalima nebenaudoti. Ar tai nėra dalykai, kurie yra gana akivaizdūs ir gulintys paviršiuje? Nepaisant to, visą laiką tie dalykai buvo ignoruojami, nepaisant to, kaip keitėsi ministrai ar patarėjai. Labai paprastas klausimas kilo iš karto: kodėl to nėra?
Atsakymas man pačiam buvo labai netikėtas tiek iš paties pono Bakšio, tiek iš kitų asmenų ministerijoje: „Nesikiškim, sužiūrėsim, dalis informacijos perspektyvi, dalis – ne, tyrimų nepradėkit, konferencijų jokių nedarykit, nieko nekomunikuokit“. Tai prasidėjo prieš 6 mėnesius. Ir šiandien virto tuo, kad mes realiai galime pasakyti, jog kyla pagrįstos abejonės, ar galime užtikrinti net ir fizinį Rasos saugumą. Ji sekmadienį kreipėsi į policiją, mes matome prie namų stovinčius automobilius – tai yra užfiksuota.
R.Kazėnienė: Taip, mes sekmadienį su vyru po savo šeimos automobiliu radome kažkokį įrenginį su įtampa ir laideliu. Mes, žinoma, nesame specialistai, nežinome tiksliai. Pristatėme į policiją. Aš jau 2016 m. buvau sekama, buvo numušta mūsų viena kamera prie namo, kuri filmavo būtent automobilių stovėjimo aikštelę, buvo automobiliai, kurie mus nuolat lydėdavo ir pasitikdavo.
Kai visa tai suplaukia į vieną istoriją, supranti, kad esi labai mažas sraigtelis. Ministerijos pozicija visada yra patylėti, neviešinti, kam to reikia, dėl ko, gal tyliai galime užglaistyti. Taip jie ir veikė. Tikslas buvo viską daryti tyliai ir pogrindyje užbaigti.
– Visuomenei irgi gali susidaryti įspūdis, kad gyvename kažkokioj kreivų veidrodžių karalystėje: kalba skyriaus vyr. specialistė ir ministro pirmininko patarėjas, surengę spaudos konferenciją Vyriausybės rūmuose. Kodėl tas viceministras iki šiol užima tas pareigas, jeigu informacija yra žinoma?
S.Malinauskas: Buvo ne viena situacija, kai būtent ministro pirmininko dėka tie auditai vyko ir judėjo į priekį. Ne viena situacija, kai asmeniškai premjerui įsikišus buvo garantuota apsauga Rasai. Yra esminis dalykas – mes kalbame apie politikos kuluarus, kur viskas vyksta po kilimu. Kiekvieną kartą įžengęs į premjero kabinetą bet kuris politikas ištransliuoja žinutes, kad yra už skaidrumą ir viskas yra gerai.
– Tai jūs dabar sukūrėte tokią viešą situaciją, leidžiančią ministrui pirmininkui atleisti tuos politikus?
S.Malinauskas: Pirmiausiai, leidžiančią ponui R.Bakšiui atsakyti į viešai keliamus klausimus. Tai nėra viešinimo klausimai, tai yra turinio klausimai – kaip ir kodėl buvo stabdomi procesai. Viceministras turi galimybę atsakyti, jis ja galės pasinaudoti.
– Gal kalbėkime labiau apie tą politinę situaciją, o ne konkretų asmenį, kurio čia dabar nėra. Jūsų nuomone, dabar, premjerui grįžus iš atostogų, ir po to, ką pasakė prezidentė, tiek ministrė, tiek viceministras turėtų netekti pareigų?
S.Malinauskas: Mano asmenine nuomone, premjeras turi priimti sprendimus, kurie užtikrintų skaidrumą, ir aš neabejoju, kad jie bus priimti. Aš galiu kalbėti savo vardu. Jeigu ponas R.Bakšys toliau lieka poste, man kalbėti apie patarėjo darbą, kuris susijęs su kova prieš korupciją, nėra jokios prasmės, tiesiog tada pasitrauksiu aš pats.
Aš esu tik patarėjas, ponas R.Bakšys anksčiau irgi buvo tik premjero A.Butkevičiaus patarėjas. Dar kitas dalykas, kodėl kalbame viešai – mano nuomone, visuomenei paaiškinti, kas vyksta politikos kuluaruose, yra labai sveika. Jeigu mes matome situaciją, kuri efektyviai nesisprendžia, mes galime konkrečiai įvardinti atsakingus asmenis.
– Pone Malinauskai, tai visai ne priekaištas. Viešumas yra esminis dalykas, bet tam tikri politinio veikimo principai dabar atrodo gana keistai, kai ministras pirmininkas, vos tardamas vieną žodį, galėtų labai paprastai išspręsti visą problemą. Bet jis to žodžio netaria. Vietoj jo kalba vyr. specialistė, patarėjas.
S.Malinauskas: Vienu žodžiu ministrai ar viceministrai atleidžiami negali būti.
– Pagal Konstituciją ministrus skiria ir atleidžia prezidentas ministro pirmininko teikimu. Gali nebūti jokio ministro noro, bet jis gali būti atleistas.
S.Malinauskas: Taip, tik noriu priminti ir patį skyrimo procesą. Šis postas priklauso koalicijos partneriams, jis buvo labai sudėtingas – keli kandidatai netiko. Stabilumo Vyriausybėje norisi, bet esu tikras, kad vienoks ar kitoks sprendimas bus priimtas.
– Pone Malinauskai, jeigu trumpai apibrėžtume tai, ką jūs padarėte – ar jūs sukūrėte informacinį lauką politiniams sprendimams, ar jūs tiesiog kaip pilietis, kaip buvęs žurnalistas, atlikote savo pilietinę pareigą?
S.Malinauskas: Aš nesu politikas, niekur nekandidatuoju ir nekandidatuosiu, nesu renkamas. Aš pasistengiau padaryti taip, kad ponia R.Kazėnienė, kuri iš tikrųjų drąsiai prabilo, nebūtų viena puolama.
– Ponia Kazėniene, jūs būtumėte kalbėjusi ir viena?
R.Kazėnienė: Žinoma. Aš kalbėjau viena lygiai prieš metus ir niekas manęs nesustabdė. Aš palaikau šią liniją ir tikrai tikiu, kad daugelis procesų ministerijose įvyko tik dėl to, kad buvo tiesioginis Vyriausybės politinės komandos įsikišimas. Tai tikrai nebuvo labai lengva kova, nebuvo lengvi sprendimai, darbas – tai buvo pasiaukojimas.
